Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 96
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Bhagavata-parampara ir parivaros

15 Geg 2019, 12:28

Bandau sudaryti tokią schemą, kaip atrodo dalis Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medžio, pagal tai ką rašo Gaudija Matho dvasiniai mokytojai ir Gaudija sampradajos šventraščiai, tokie kaip Šri Čaitanja Čaritamrita. Viso medžio pavaizduoti būtų neįmanoma, bet čia svarbiausia jo dalis. Dar nebaigiau, nes reikia daug informacijos aprėpti ir sutikslinti, be to, pavaizduoti viską viename paveiksle sunku, pvz. Gadadhara Panditas turėjo daug mokinių, bet jų tiek daug vardų, kad juos visus sudėjau po juo vis žemyn žemyn, nors jie buvo to paties laikmečio asmenybės.

Mano schemoje geltona spalva pažymėti langeliai yra tų mokytojų, kurie yra Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros bhagavata-paramparos išvardijime. Tos rodyklės, kurios yra geltonos, žymi šikša ryšius, kurios žalios - dikša (t.y. įšventinimo) ir šikša ryšius kartu (nes įšventinęs dvasinis mokytojas taip pat ir moko, t.y. jis yra ir dikša, ir šikša guru viename, tiesiog būna dar daugiau kitų šikša guru).
 
Paveikslėlis

Šrila Bhaktipragjana Kešava Maharadžas, Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados guru-bhai (brolis pagal guru, t.y. to paties guru mokinys) ir sanjasa-guru (t.y. sanjasos įšventinimą suteikęs guru), rašo apie Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio paramparą taip:

"According to pancaratrika-guru-parampara Sri Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura‘s diksa-guru is Sri Gaura Kisora Dasa Babaji Maharaja who is a descendant in the pancaratrika-guru-parampara from Sri Jahnava Thakurani. Srila Babaji Maharaja accepted the attire of a renunciate (vesa) from a disciple of Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja named Sri Bhagavata Dasa Babaji Maharaja. Thus by bhagavata-parampara, Sri Gaurakisora Dasa Babaji Maharaja is in the branch of Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja. According to this analysis, by pancaratrika-parampara Srila Sarasvati Thakura is in the parampara of Sri Jahnava Thakurani, and in bhagavata-parampara he has been connected with Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja."

Vertimas: "Pagal pančaratrika-guru-paramparą Šri Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros dikša-guru (įšventinantis guru) yra Šri Gaura Kišora Dasa Babadžis, kuris pančaratrika-dikša-paramparoje yra sekoje, einančioje nuo Šri Džahnava Thakurani. Šrila Babadžis Maharadžas priėmė atsižadėjusiojo rūbą (vešą) iš Šrilos Džagannathos Dasos Babadžio Maharadžo mokinio, kurio vardas Šri Bhagavata Dasa Babadžis Maharadžas. Taigi, per bhagavata-paramparą Šri Gaurakišora Dasa Babadžis Maharadžas yra Šrilos Džagannathos Dasos Babadžio šakoje. Pagal šį nagrinėjimą, per pančaratrika-paramparą Šrila Sarasvatis Thakura yra Šri Džahnavos Thakurani paramparoje, o bhagavata-paramparoje jis yra sujungtas su Šrila Džagannatha Dasa Babadžiu Maharadžu."

https://bvml.org/SBNM/tcasotbp.htm
Taigi, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura pagal dikša liniją priklauso Nitjanandos / Jahnava Thakurani parivarai. Bet svarbiau yra bhagavata-parampara, kuri schemoje išryškėja pagal geltoną spalvą.

Taigi, iš viso to galima suprasti, kad Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura ir jo mokiniai priklauso parivarai, kaip ir kiti parivarų atstovai, ir be to priklauso bhagavata-paramparai, t.y. Šrilos Rūpos Gosvamio dvasines koncepcijas ir dvasines nuotaikas perduodančiai labai reikšmingų Gaudija sampradajos dvasinių mokytojų sekai, kuri kaip matome, įtraukia į save įvairias dikša-linijas (parivaras), kas schemoje išryškėja kaip žalių rodyklių įsijungimas į bhagavata-paramparos geltoną seką, sujungta geltonais šikša ryšiais.

Ką dar galima pastebėti: Viešpats Čaitanja niekam nedavė įšventinimo, visiems buvo šikša-guru. Taip pat, matome, kad Viešpaties Čaitanjos, Nitjanandos Prabhu ir Advaitos Ačarjos dikša įšventinimai gauti linijoje, einančioje nuo Šri Madhavendra Purio. Tokiu būdu, galima sakyti, kad Gaudija sampradajos pasekėjai pagal dikša liniją yra Madhavendros Purio linijoje, o pagal šikšą visi yra Viešpaties Čaitanjos pasekėjai.

Dar ką norėčiau paminėti, tai kad reiktų atidžiai žiūrėti į vieno ar kito žmogaus teiginius, kad jis priklauso kažkuriai parivarai, ir patikrinti tokius teiginius kituose šaltiniuose. Nes pvz. vienas iš babadžių, kuris atvažiuoja į Lietuvą, sakosi priklausąs Gadadharos parivarai. Taip pat jo puslapyje rašoma, kad Šri Gadadhara Panditas davė dikša įšventimus Šri Rūpai Gosvamiui ir Šri Sanatana Gosvamiui, nors nieko tokio man autoritetingų Gaudija Matho vaišnavų knygose ar autoritetinguose Gaudija sampradajos šventraščiuose nėra sakoma. T.y. sampradajoje nėra galvojama, kad Šri Gadadhara Panditas buvo Rūpos Gosvamio ir Sanatanos Gosvamio dikša guru. Tokiu būdu, tokie teiginiai tampa abejotini, kas kelia abejones ir paties to babadžio autoritetingumu (t.y. autoritetingumas gali būti ne 100 proc., kažkas jo mokyme gali būti klaidinga).
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 96
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

12 Rgp 2019, 12:29

Pavyzdys to, kad bhagavata-paramparos principas (kai akcentuojamas šikša ryšys, ir reikšmingiausių mokytojų parampara sudaroma labiau šikša ryšių nei dikša ryšių pagrindu, nesivadovaujant chronologine įšventinimų eile) yra priimtas ankstyviausių Gaudija sampradajos autoritetų ir šventraščių:

Šrila Bhakti Ballabha Tirtha Maharadžas rašo ( https://bvml.org/SBBTM/smp.html):
The Disciplic Succession

Srila Madhavendra Puri appeared in the 14th century. He was a guru of the Brahma or Madhva sampradaya, one of the four (Brahma, Sri, Rudra and Sanaka) Vaishnava lineages that purify the world in the age of Kali. The Madhva lineage has been transcribed in books like Gaura-ganoddesa-dipika, Prameya-ratnavali and the writings of Gopal Guru Goswami. The same set of verses is found with some slight differences in the Bhakti-ratnakara (5.2549-2162). The following is the version as found in the Gaura-ganoddesa-dipika:

paravyomesvarasyasic chisyo brahma jagat-patih
tasya sisyo narado 'bhut vyasas tasyapa sisyatam
suko vyasasya sisyatvam prapto jnanavabodhanat
vyasal labdha-krsna-dikso madhvacaryo mahayasah
tasya sisyo naraharis tacchisyo madhava-dvijah
aksobhyas tasya sisyo 'bhut tac-chisyo jayatirthakah
tasya sisyo jnana-sindhus tasya sisyo mahanidhih
vidyanidhis tasya sisyo rajendras tasya sevakah
jayadharma munis tasya sisyo yad-gana-madhyatah
srimad-visnu-puri yas tu bhaktiratnavali-krtih
jayadharmasya sisyo 'bhud brahmanyah purusottahmah
vyasatirthas tasya sisyo yas cakre visnusamhitam
sriman laksmipatis tasya sisyo bhaktirasasrayah
tasya sisyo madhavendro yad-dharmo 'yam pravartitah
tasya sisyo 'bhavat sriman isvarakhya-puri-yatih
kalayamasa srngaram yah srngara-phalatmakah
advaitam kalayamasa dasya-sakhye phale ubhe
isvarakhya-purim-gaura urarikrtya gaurave
jagad aplavayamasa prakrtaprakrtatmakam

Brahma, the master of this universe, was the disciple of the Lord of the spiritual world. His disciple was Narada and Vyasa became the disciple of Narada. Suka became the disciple of Vyasa through the endowment of spiritual knowledge. Madhvacharya took initiation in the Krishna mantra from Vyasa. His disciple was Padmanabhacarya, whose disciple was Narahari, who was followed by Madhva Dvija. Akshobhya was his disciple, then Jayatirtha, Jnanasindhu, Mahanidhi, Vidyanidhi and Rajendra followed. Jayadharma Muni was one of Rajendra's many disciples and Vishnu Puri, the author of Bhakti-ratnavali and Purushottam, the lover of Brahmin culture became his disciples. Vyasa Tirtha, the author of Visnu-samhita, was the disciple of Purushottam. Lakshmipati Tirtha, a reservoir of devotion, was Vyasa Tirtha's disciple. Madhavendra Puri was the disciple of Lakshmipati, and it is by him that the religion was founded. His disciple, the sannyasi Ishvara Puri, took up the mood of conjugal devotion, while Advaita Acharya (also the disciple of Madhavendra) took up the moods of servitude and friendship. Gaura accepted Ishvara Puri as his guru, and then flooded the material and spiritual worlds (with love).
Šrila Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadžas rašo straipsnyje “The Pontifical Position of Madhavendra Puri” (first published in “The Harmonist” in 1936):

Sri Madhavendra Puri is the sprout of the great tree of devotional love represented in the world by Sri Chaitanya Deva. Sri Madhavendra Puri comes from the line of Sri Madhva, the acarya of the pure Dwaita (dualistic) philosophy. It is well known to a student of religious literature that pure dualism is one of the four theistic Vaisnava schools of ancient India. As Brahma, the creator himself, is the pioneer of the faith, the school is also known as the Brahma sampradaya.
The description of the line of succession of the acaryas from Brahma to Madhva varies. Some count it as Brahma, Sanaka, Durvasa, Acyutrapreksa, Madhva; while a sober section hold the line to be Brahma, Narada, Vyasa, Madhva. Although Sri Madhva took his ascetic order formally from Acyutapreksa, he was in severe opposition to the professed creed of his formal guru both before and after accepting the ascetic order. Besides, Madhva's propaganda before he met Sri Vyasa was clearly limited to a destructive line of vanquishing mayavada, and it is only after he came under the divine feet of Vyasadeva, the great world teacher of theism, that he took up the constructive side of regular preaching, and made converts and commentaries as an authorized acarya. Acyutapreksa, his former guru, then submitted to him and was converted fully to transcendental dualism from the mayavada of Sankara. Therefore, the opinion that Sri Madhva, as an acarya preaching the positive principle of transcendental dualism, comes in the line of Sri Vyasa is considered more valid and is accepted by the wiser section.
Padmanabha Tirtha, Nrhari Tirtha, Madhava Tirtha and Aksobhya Tirtha visi buvo Madhvačarjos įšventinti mokiniai, iš to akivaizdu, kad “Gaura-ganoddesa-dipikos” ir kitų šventraščių nurodoma Gaudija sampradajos guru paramparos seka: “madhvacaryo mahayasah tasya sisyo naraharis tacchisyo madhava-dvijah aksobhyas tasya sisyo”, “His disciple was Padmanabhacarya, whose disciple was Narahari, who was followed by Madhva Dvija. Akshobhya was his disciple,” yra sudaryta remiantis šikša ryšiu. Tokiu būdu, tampa aišku, kad toks pats bhagavata-paramparos sudarymo principas, kokį panaudojo Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, buvo naudotas ir buvo visuotinai pripažintas kaip autoritetingas Gaudija sampradajoje nuo pat sampradajos ankstyviausių laikų.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 905
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

16 Rgp 2019, 14:08

Sudaršan, man įdomu koks yra pagrindinis motyvas šito nemažo darbo. Jums yra įdomu pačiam atrasti ir išsiaiškinti informacijos patikimumą? Nežinau, ar suprasit mano klausimą :) Mane žavi kai žmonės įdeda daug darbo į bet kurią veiklą, bet man visada įdomu, kas yra ta varomoji jėga. Šita informacija kaip ir nėra tiesiogiai susijusi su dvasine praktika (neduodanti tiesioginių dvasinių suvokimų),  gal tai daugiau kaip tarnystės forma. O gal Jūs turite įgimtą potraukį analizuot įvairaus tipo informaciją ir pats tas procesas kažkokiu būdu teikia džiaugsmą?

Aš pats esu tinginys, plius manyje nuolat gyvena pojūtis, kad ir kiek mes informacijos kimšime į galvą, tai gali duoti pakankamai mažai naudos. Viską lemią subtilūs procesai - bhakti ir malonės būdu gautos sąmonės būsenos, kurios vis tiek daugiau priklauso nuo meditacijoje įdėto darbo. 

Be abejo, žinios ir informacija yra labai vertingi pagalbininkai, ypač patikrintos ir suvoktos. Buvau kažkur skaitęs, kad yra dviejų tipų bhaktai - turintys daugiau teorinių žinių ir daugiau besiremiantys tik bhakti... 

Tai būtų įdomu paskaityt Jūsų pamąstymus šia tema :) 
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 96
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

18 Rgp 2019, 21:22

Pradėsiu nuo to, kad kai pirmais kartais skaitydavau "Bhagavad-gita, kokia ji yra", guru-paramparos sąrašas, kuris surašytas jo pirmame puslapyje sename lietuviškame leidime, man buvo ne visai suprantamas.

Sąrašas buvo tikslesnis negu pavyzdžiui, Jėzaus kilmės iš Dovydo sąrašas, kuriuo pradedama kažkuri Evangelija. Tas Evangelijos sąrašas iš karto sukeldavo skeptiškumą - "kaip galima žinoti taip toli senovėje ir į dar tolesnę senovę? Ir kam to reikia?". Tada dar vaikas buvau, todėl tai buvo "tamsus miškas".

Pradėjus skaityti Bhagavad-gitą, atrodė, kad vaišnavai turi didesnį tikslumą. Bet jeigu pažiūrėti, vardų ten neužtenka 5000 metų laikotarpiui :)

Tada kildavo abejonė - "kažkas čia ne taip", "jie rodo didelį tikslumą, bet to tikslumo realiai nėra".

Galiausiai bestudijuojant Sarasvata linijos dvasinių mokytojų mokymą, jiems dar ir dar kartą tą pabrėžiant, įsisąmoninau bhagavata-paramparos principą ir juo susižavėjau, kaip tobulu, racionaliu, nepriekaištingu. Supratau, kad tas sąrašas, kuris gali kelti klaustukų, yra sudarytas pagal bhagavata-paramparos principą, kur nesvarbus fizinis ir chronologinis susietumas ir eiliškumas. Jis atspindi dvasinę tų pačių koncepcijų ir nuotaikų srovę nuo vienos tobulos asmenybės iki kitos, nesvarbu kiek laiko buvo tarp jų.

Taigi, vienas iš motyvų nagrinėti bhagavatą paramparą yra mano susižavėjimas tuo principu, ir noras pristatyti kitiems, kaip kažką tobulo.

Jis universaliai galėtų būti taikomas bet kurioje religijoje. Sakykime, krikščionybėje yra popiežių sąrašas. Visi žino, kad viduramžiais buvo blogos reputacijos popiežių. Bet jeigu įsisąmoninti, kad svarbu tik "gerieji popiežiai", ir kad nereikia pergyventi dėl to, kad "linija nutrūko", nes dvasinės koncepcijos peržengia laiko ir erdvės ribas, tada tai visai neatrodo problema. Arba pas juos yra šventieji, ir galima matyti, kad vieni yra vienos nuotaikos, kiti yra šiek tiek kitokios nuotaikos, ir irgi įmanoma būtų įžvelgti tam tikras jų sekas, kurie kuriais seka, nors juos skiria dideli laiko tarpai.

Žodžiu, iš dalies tai spontaniškas mano užsiėmimas, kurį tiesiog darau, nes noriu, nes domina.

Kiti motyvai yra susiję su noru, kad "viskas būtų gerai". T.y. kultivuoti tiesos pažinimą, tradicijos pažinimą, skleisti tą informaciją, kad kitiems būtų naudos. Nes pasigirsta balsų ir abejonių, dėl bhagavata paramparos principo, dėl to ar Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis neįvedė kažko naujo ir pan. Tada norisi pasiaiškinti, "na pažiūrėkim, kaip yra realiai".

Mokytojai duoda ir teorines žinias, rašo knygas, ir t.t. Vadinasi, tai reikalinga, tai irgi malonė.

Man taip atrodo, dvasinių būsenų pagrindas yra tikėjimas ir užtikrintumas. Kaip mūsų dvasinis mokytojas sakydavo, "guru-ništha is the backbone of bhakti", t.y. "stiprus tikėjimas dvasiniu mokytoju yra bhakti stuburas". Tame tarpe, jeigu mes labai užtikrintai jausimės dėl to, kokia yra mokytojų seka, ir žinosim, kas kaip ir kodėl, kokia tos sekos dvasinė nuotaika ir koncepcijos, tai prisidės prie guru-ništhos, ir sudarys geresnes galimybes įgyti bhakti būseną. Jeigu abejonės, kurios keliamos mūsų pirmaisiais dvasiniais mokytojais, kurie davė mums visą šitą kelią, tai yra Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, tampa išsklaidytos, pasidaro lengviau ant širdies. Vėl gali būti gerovė šitame kelyje, ir pilnaširdis dėkingumas jiems, o ne dalimi širdies dėkingumas. Nes jeigu galvosim "jie labai daug ką gero davė, mes dėkingi, bet jie kažkur klydo", tada visgi reikia pasižiūrėti, ar jie realiai klydo. Gaila, būtų prarasti dalį tikėjimo gerais autoritetais, vien dėl to, kad pagalvojai, kad jie klydo, nors realiai jie neklydo. Žodžiu, tai atrodo svarbu tiek mano tikėjimui, tiek kitų tikėjimui, tiek atmosferai sampradajos viduje. Abejoti vieni kitais, ar būti tikriems vieni dėl kitų - toks atmosferos pokytis gali būti dėl tokių dalykų aiškinimosi.

Kitų klausimų taip nenagrinėju. Viskas yra knygose, mokymas labai platus. Bet šitą dalyką būtinai norisi išimti ir iškelti.

Kaip tame posakyje, "religija be filosofijos..., filosofija be religijos...", sampradajos pradininkai padėjo filosofinį pagrindą, kuriuo galime pasiremti, kad būtume sėkmingi ir kad neištiktų nesėkmė.
Jums yra įdomu pačiam atrasti ir išsiaiškinti informacijos patikimumą?
Pavyzdžiui, dėl schemos ir vardų, man ji įdomi, nes kai tą medį didesnį pavaizduoji, pradedi geriau suprasti visumą, kaip bhagavata-parampara atrodo viso medžio kontekste, kaip eina dikša ir šikša ryšiai.

Kitam žmogui gal tiek daug konkretybių neaktualu, bet jis žvilgters į schemą, ir greitai kažką supras apie bendrą padėtį.

Džiaugiuosi, kai ne tik iš dvasinių mokytojų girdžiu ir priimu, bet panagrinėjęs atrandu - "tikrai, jie visiškai teisūs".

Kaip tai susiję su meditacija?

Rašymas irgi yra kirtana (šlovinimas), viena iš bhakti šakų, o kirtana skatina smaraną (meditaciją). Bet čia jau būtų bhakti lygyje. Aš apie savo rašymą daugiau galvoju kaip apie sukriti arba gerą karmą, jeigu tame trūktų dvasinės sukriti esmės. Gera karma irgi gerai, ėjimas link pažangos.

Man atrodo, forumai labiau tinkama terpė būtent tokiems nagrinėjimams. Internetas šiek tiek sausas dalykas, tokios temos irgi šiek tiek sausos, geras suderinamumas. Toks dalykas online būnant: jeigu noriu įkvėpimo, klausausi kokią paskaitą ar kokį kirtaną ar muzikos klipą žiūriu, o jeigu susidomiu kažkokiu klausimu, reikia labai konkrečios informacijos ir greitai, tada forumai padeda. :)

Bet iš tikro tai jau sakiau viskas, 40 metų man, tegu apvaizda leidžia pagyventi be kompiuterio likusį gyvenimą :) Norisi tų grynų būsenų, gyvybingumo be technologijų, ir išvengti bet kokio neigiamo TV ir interneto poveikio. Taip gerai būtų, taip gerai, reikia užsispirti ir tai pasiekti. 
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 905
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

19 Rgp 2019, 16:19

Dėkui, Sudaršan, buvo įdomu paskaityti ir , manau, "pagavau" momentus :)

Kiti motyvai yra susiję su noru, kad "viskas būtų gerai". T.y. kultivuoti tiesos pažinimą, tradicijos pažinimą, skleisti tą informaciją, kad kitiems būtų naudos. Nes pasigirsta balsų ir abejonių, dėl bhagavata paramparos principo, dėl to ar Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis neįvedė kažko naujo ir pan. Tada norisi pasiaiškinti, "na pažiūrėkim, kaip yra realiai".
Suprantu, bet juk ačarijos ir pritaiko žinias, principus atitinkamiems laikams. Tuos pakeitimus vertinti yra labai sunku, juolab spręsti apie jų teisingumą ir nenukrypimą nuo pradinio taško. Aš kartais paskaitau diskusijas FB vaišnavų grupėje, tai žmonės smarkiai diskutuoja apie įvairiu tiesų teisingumą ne iš filosofinės pusės, bet labiau iš tos absoliučios tiesos pusės. Mano nuomone, dauguma nepakankamai dėmesio skiria reliatyvumui ir dualizmui ir Dievo matymui būtent juose. 

Čia galbūt vėl atskira tema - apie tai, kad šiuolaikiniai žmonės linkę pervertinti savo gebėjimus, arba stengiasi kompensuoti mažą savivertę, pridėjus informacijos kiekį ir autoritetų nebuvimą gauname visišką chaosą. Neįsivaizduoju vaistų nuo to, tiesiog viską reikia išaugti kaip vaikams, neaišku, ar per šį ar per kitus gyvenimus. Daugumos lygiai yra tiesiog per maži rimtai sėsti ant praktikos. 
Žinoma, mokytojų - mokinių sekos žinojimas ir suvokimas, kaip ji veikia, gali sklaidyti abejones ir pasitarnauti kaip autoritetas, bet čia tiems, kas jau vis tiek kažkiek labiau linkę rimčiau domėtis, analizuoti. 

Aš toks pasyvus maksimalistas - man kartais užeina koks gilesnis jausmas apie tai, kokioj duobėj sėdi žmonės ir aš pats, kad nusvyra rankos bet ką daryti. :)) Rodos, nors koks nuoširdesnis pagalvojimas apie Dievą turėtų nuplauti tą absoliučiai klaidingą savimonę, bet jis neateina taip dažnai, kaip norėtum. Tam reikia didelio darbo, valios ir to tokio aukštesnio suvokimo, platesnio intelekto. Mano įsitikinimu, norint tobulėti reikia turėti abi savybes. Su viena - gali pasisekti, išvis be tų savybių - dažniausiai nebus jokio apčiuopiamo rezultato per gyvenimą. 

Bet iš tikro tai jau sakiau viskas, 40 metų man, tegu apvaizda leidžia pagyventi be kompiuterio likusį gyvenimą [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smi ... _smile.gif[/img] Norisi tų grynų būsenų, gyvybingumo be technologijų, ir išvengti bet kokio neigiamo TV ir interneto poveikio. Taip gerai būtų, taip gerai, reikia užsispirti ir tai pasiekti. 
Man 32 ir norisi to paties. Bet kažkaip pastaruoju metu šiek tiek pakeičiau nuomonę apie technologijas ir apskritai šiuolaikinę visuomenę. Taip, yra gausybė blogų dalykų, bet eiti prieš sistemą ne visada irgi geriausias pasirinkimas. Internetą reikia mažinti, elektromagnetinių bangų poveikį taip pat. Visgi svarbiausia turėt valios susitvarkyti materialų gyvenimą, o tada daugiau dėmesio skirti praktikai. 

Kalbant apie elektromagnetines bangas, ne taip seniai dar kartą tuom pasidomėjau ir man kilo mintis: kiek apskritai mūsų praktika gali būti efektyvi, kai nuolat gyvename aplinkoje, kurioje vyrauja stresą keliančios elektromagnetinės bangos? Gal tai kova su vėjo malūnais? 

Praėjo grubiai vos 50 metų po Prabhupados ir situacija vėl nemažai pasikeitusi. Dabar turime dirbti su savimi, kad grįžtume į šiaip jau pirminę normalią būseną be streso... :) 
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 96
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

20 Rgp 2019, 10:54

Nuo elektromagnetinės spinduliuotės tikriausiai nepabėgsim. Net ir Indijoje mobilaus ryšio bokštelių pilna. Nors galima, atskirai stengiantis - rūsys ar miškas apsaugo nuo didelės dalies šios spinduliuotės.

Man atrodo svarbiau atsijungti nuo informacinio krūvio. Nes informacija apkrauna protą, jis reaguoja į viską, ir tada širdis pasitraukia į antrą planą. Kompiuteris apkrauna jutimus, gaudančius žinias (akis, ausis) bei protą, o darbiniai jutimai - kojos, rankos - lieka neužimti. Pagal vaišnavus, tam, kad širdis apsivalytų, reikia užimti darbinius jutimus karma-jogoje, netrokštant savo veiksmų rezultatų.
Suprantu, bet juk ačarijos ir pritaiko žinias, principus atitinkamiems laikams. Tuos pakeitimus vertinti yra labai sunku, juolab spręsti apie jų teisingumą ir nenukrypimą nuo pradinio taško. 
Taip, ačarjos viską pritaiko esamoms sąlygoms. Parodo, kaip esamomis sąlygomis galime siekti dvasinio tikslo, patys praeina tą kelią ir tada lieka tik sekti jų pavyzdžiu. 

Paties mokymo ir jo principų ačarjos nekeičia, o įgyvendina juos prie esamų sąlygų. Apie tai ir būna diskusijų, ar kas nors nepakeitė ir nenukrypo nuo esminių sampradajos principų. Pavyzdžiui, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura įsteigė Gaudija Mathus ir paskelbė Gaudija Mathų bhagavata-paramparą. (Prieš jį nebuvo Mathų Gaudija sampradajoje. O pavyzdžiui, Šri Madhvačarja, mūsų sampradajos bazinis ačarja, iš karto įsteigė Mathus savo mokiniams, kurie gyvuoja iki šių laikų. Taigi, Mathai Brahma-Madhva-Gaudija sampradajoje nėra naujovė. Be to, Mathai yra tik mokymo institucija, o ne koks nors pasikeitimas mokyme ar principuose.) Kadangi per ilgą laiką kai kurių Gaudija sampradajos pasekėjų tarpe buvo susiformavęs toks paprotys, kaip per įšventinimą perduodamas dikša mokytojų sąrašas (guru-pranali), nurodant jų tariamus dvasinius pavidalus (siddha-pranali), tiems pasekėjams atrodė, kad Šrilos Sarasvačio Thakuros paskelbta bhagavata-parampara yra to papročio, kurį jie laiko labai tradiciniu, peržengimas ir atsisakymas. Nors Bhaktisiddhanta Sarasvatis neatsisakė nei dikšos, nei dikša linijos atstovų žinojimo, tiesiog Gaudija Mathe kaip svarbiausią davė bhagavata-paramparą, kuri atspindi jo ir jo dvasinių pirmtakų sekamą dvasinę nuotaiką ir koncepcijas, kurias kultivuoja vėlesni Gaudija Matho pasekėjai. Taigi, kyla klausimas: kuris dalykas yra autentiškesnis ir tradiciškesnis: bhagavata-parampara ar dikša linijos guru-pranali ir siddha-pranali.

Kadangi visi norėtų sekti gryna autentiška tradicija, kai kurie iš tokių klausimų tampa svarbūs nuo pat pradžios, t.y. kad ir renkantis kokias knygas skaityti bei kokių vaišnavų sadhu klausytis. Kaip sakydavo Šrila Prabhupada, Krišnos sąmonė ne kažkas vaikiško, reikalingas rimtumas. Taigi, kartais turėsime veikti kaip raštų žinovai, arba pasinaudoti tokiais dalykais, o kartais - kaip labai paprasti, tik širdim besivadovaujantys. Yra abi pusės, filosofija ir religija.
Neįsivaizduoju vaistų nuo to, tiesiog viską reikia išaugti kaip vaikams, neaišku, ar per šį ar per kitus gyvenimus. Daugumos lygiai yra tiesiog per maži rimtai sėsti ant praktikos. 
Praktikai reikalingas tikėjimas (paramarthika-šraddha, šastrija-šraddha). O tikėjimas atsiranda per sukriti. Kitų tikėjimą sunku suprasti, įžvelgti. Savo paties galima nesunkiai suprasti, "pasimatuoti širdies temperatūrą".

Iš esmės, svarbu, kas širdyje. Galima neišmanyti raštų, būti filosofiškai silpnam, neturėti protingų argumentų ir apskritai nusigrybauti, bet jeigu širdyje yra pakankamai įspūdžių, arba jie kaupiasi, viskas o.k. Jeigu jų yra pakankamai, žmogus pasiruošęs praktikai, jeigu jie dar tik kaupiasi, jis artėja link to.

Jau buvau citavęs, patiko šita ištrauka iš Madhurja-kadambini komentaro:
Širdis yra bhakti gimimo vieta, pagrindas. Ta vieta, iš kurios iškyla troškimai ir į kurią jie vėl sugrįžta, vadinama "širdimi" (hridaja). Nors širdis yra nejudri ir nesąmoninga, Bhagavano valia egzistuoja potencialas joje iškilti tyrai, sąmoningai bhakti. Tyra širdis yra tarsi derlingas laukas, tačiau taip kaip išdžiūvusi, akmenuota ar uolėta dirva negali išauginti jokių pasėlių, taip bhakti negali atsirasti širdyje, sukietintoje ginčų, abejonių ir redukcionizmo.

Eilinis praktinis žinojimas gali atsirasti per pasaulietinį intelektą, tačiau toks intelektas nėra bhakti gimimo vieta. Todėl stebima, kad neprotingas vaikas, kuris neturi žinojimo, gali laikui bėgant tapti absoliutaus tikėjimo asmeniu, aukštos klasės bhaktu - tokia bus jo samskarų (įspūdžių) iš praeitų gyvenimų arba iš neseniai atliktos veiklos natūrali išdava. Ir atvirkščiai, didžiai protingas asmuo gali būti ateistas. Taigi, bhakti gimimo vieta tikrai yra širdis, o ne protas ar intelektas. 
Pats žodis "praktika" - nevienareikšmis. Praktiniai veiksmai, praktinis gyvenimas, ir dvasinio tikslo siekimo praktika - šiek tiek skirtingos kategorijos. Dvasinė praktika - tai sadhana, kuria siekiama sadhjos - dvasinio tikslo. Kai žmogus tiki, suvokia ir trokšta sadhjos, jis užsiima sadhana.

Bet sakykim, žmogus neturi gryno, aiškaus ir gyvybingo sadhjos suvokimo ir troškimo. Yra daug ydų, trūkumų, kliūčių, abejonių, širdies uždengtumo, ir t.t. ir pan. Tada jam reikia užsiimti gera karma ir sukriti. Tai religinis gyvenimas, religinio gyvenimo praktika (gyvenimas pagal dharmą), ir bhakti praktikos prieigos, bet nėra tiesiogiai dvasinė bhakti praktika (bhakti sadhana), jeigu nėra susikaupę pakankamai įspūdžių, kad būtų paramarthika-šraddha (transcendentinis tikėjimas), kuris yra pirminis sadhjos (transcendentinės meilės Krišnai) lašelis širdyje (transcendentinis polinkis, noras mylėti Krišną, tarnauti Jam). Bet užsiimti gera karma ir sukriti yra svarbu, nes be to nėra kelio į bhakti praktiką.
Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros "Džaiva-dharmos", 3 skyriaus:

"Gyvoji esybė, kuri yra supainiota majos, iš pradžių būna priversta imtis karmos kelio, tada ji privalo imtis karma-jogos, tada gjana-jogos, ir galiausiai bhakti-jogos. Tačiau, jeigu jai nebus parodyta, kad visa tai tėra vienų ir tų pačių laiptų skirtingos pakopos, sąlygota gyvoji esybė negali užlipti aukštyn iki bhakti šventyklos.

Ką reiškia imtis karmos kelio? Karma susideda iš veiklų, kurios atliekamos kūnu ir protu, užsiimant savo gyvenimo palaikymu (in the course of maintaining one’s life). Yra dviejų rūšių karma: palanki (šubha) ir nepalanki (ašubha). Rezultatai, kuriuos gyvoji esybė gauna atlikdama palankią karmą yra palankūs, tuo tarpu tie, kuriuos ji gauna atlikdama nepalankią karmą, yra nepalankūs. Nepalanki karma taip pat vadinama nuodėme (papa), arba draudžiamais veiksmais (vikarma). Palankios karmos neatlikimas vadinamas akarma. Tiek vikarma, tiek akarma yra blogos, tuo tarpu palanki karma yra gera.

Yra trys palankios karmos rūšys: privalomos kasdieninės apeigos ir pareigos (nitja-karma), pareigos, iškylančios pagal aplinkybes (naimittika-karma), ir ceremonijos, atliekamos trokštant asmeninės naudos (kamja-karma). Kamja-karma yra visiškai savanaudiška ir turi būti atmesta. Šastros mus nukreipia imtis nitja-karmos ir naimittika-karmos. Šastros apsvarstė, ko tinka imtis ir ką tinka atmesti, ir karmos kategorijai priskyrė nitja-karmą, naimittika-karmą, bei kamja-karmą, tuo tarpu akarma ir kukarma (nedora veikla) nėra priskiriamos karmos kategorijai. Nors kamja-karma yra laikoma karma, ji yra nepageidaujama ir jos turėtų būti atsisakyta; taigi, vien tik nitja-karma ir naimittika-karma yra iš tiesų priimamos kaip karma.

Nitja-karma yra karma, kuri sukuria palankumą kūnui, protui ir visuomenei, ir kurios rezultatas yra paaukštinimas į kitas planetas po mirties. Kiekvienas privalo atlikti nitja-karmą, tokią kaip brahma-gajatri-mantros tarimas tris kartus per dieną (sandhja-vandana), meldimasis, rūpinimasis kūnu ir visuomene sąžiningais būdais, tiesos pilnas elgesys, ir rūpinimasis šeimos nariais bei išlaikytiniais. Namittika-karma yra karma, kurią žmogus privalo atlikti tam tikromis aplinkybėmis arba tam tikromis progomis, pavyzdžiui, atlikti apeigas iškeliavusiai savo mamos ar tėvo sielai, atgailą už nuodėmes ir taip toliau."

<...>

"Tinkamai kalbant, tokie žodžiai kaip nitja-dharma, nitja-karma, ir nitja-tattva gali būti naudojami apibūdinti tik gyvos esybės tyrą dvasinę būseną. Todėl, žodžio "nitja-karma" bendrajame naudojime, žodis "nitja" taikomas žodžiui "karma" tik perkeltine ar pažyminio (attributive) prasme, kadangi karma šiame pasaulyje reiškia tik priemones, kuriomis siekiama kito tikslo (means to an end), ir tik iš tolo rodo į amžiną tiesą. Iš tikrųjų, karma jokiais būdais nėra amžina. Karma ir gjana gali būti laikomos nitja tik netiesiogine prasme, kai karma yra nukreipta į gjaną karma-jogos priemonėmis, ir kai gjana yra nukreipta į bhakti. Brahmanų brahma-gajatri mantros giedojimas, sandhya-vandana, kartais vadinamas nitja-karma. Tai galioja ta prasme, kad praktikos, kurios per fizines veiklas iš tolo nukreiptos link bhakti, gali būti vadinamos nitja, bet tik todėl, kad jų tikslas yra nitja-dharma. Realiai jos nėra nitja. Toks žodžių naudojimas žinomas kaip perkeltinis išsireiškimas (upačara).

Iš tikrųjų, vienintelė tikra gyvųjų esybių nitja-karma yra krišna-prema. Ontologinėmis savokomis kalbant, ši tikra nitja-karma yra minima kaip grynasis dvasinis kultivavimas (višuddha-čid-anušilana), t.y. veiklos, skirtos atstatyti asmens tyrą, transcendentinę sąmonę. Fizinės veiklos, kurių asmuo natūraliai turės imtis, kad pasiektų šią čid-anušilaną yra padedančios nitja-karmai. Tačiau iš absoliutaus požiūrio taško, geriau būtų vadinti tokias veiklas naimittika, o ne nitja. Karmos skirstymas į nitja ir naimittika yra iš reliatyvaus požiūrio taško, o ne iš absoliučios dvasinės perspektyvos.

Iš esminės dalykų prigimties požiūrio taško, gyvų esybių nitja-dharma yra grynoji dvasinė praktika, o visos kitos dharmos rūšys yra naimittika. Tai taikoma varnašrama-dharmai (pareigoms, nurodytoms žmonių civilizacijos kastoms ir gyvenimo skyriams), aštanga-jogai (aštuonių pakopų jogos sistemai), sankhja-gjanai (žinių keliui, kuris apima dvasios ir materijos prigimties nagrinėjimą), ir tapasjai (asketizmui).

Visa tai yra naimittika-dharma, kadangi gyvajai esybei šių dharmų nereikėtų, jeigu ji nebūtų supančiota. Sąlygota būsena, kai gyva esybė yra supainiota majos, pati yra aplinkybinė priežastis (circumstantial cause), ir ta funkcija ar pareiga, kurią paskatina aplinkybinė priežastis (nimitta) yra suprantama kaip naimittika-dharma. Todėl, iš absoliutaus dvasinio požiūrio taško, visos tos dharmos yra naimittika-dharma."

<...>

"Tie, kas yra dvasiškai nesąmoningi, priversti likti apriboti tam tikra konkrečia šastros dalimi, kurioje yra sustingę ir elementarūs pamokymai, tuo tarpu tie, kas yra dvasiškai prabudę, priima šastrose glūdinčią esmę kaip artimą draugą. Šios dvi žmonių grupės atlieka skirtingas veiklas, tačiau jų tikslas yra tas pats. Nekvalifikuoti žmonės gali galvoti, kad dvasiškai prabudusių elgesys yra priešingas bendrai įprastam žmonių elgesiui, tačiau iš tikro, pamatinis šių skirtingų elgesio modelių tikslas yra tas pats.

Iš tų, kurie yra dvasiškai prabudę, požiūrio taško, eiliniai žmonės yra kvalifikuoti gauti pamokymus apie naimittika-dharmą. Tačiau, naimittika-dharma iš esmės yra asampurna (nepilna), mišra (su priemaišomis), ačirasthaji (nenuolatinė) ir hėja (atmestina).

Namittika-dharma nėra tiesioginė dvasinė praktika; greičiau jau, ji sudaryta iš laikinų, materialių veiklų, kurių imamasi tam, kad pasiekti tyras dvasines praktikas. Todėl tai tik priemonės dėl tikslo. Šios priemonės jokiais būdais nėra pilnos, kadangi jų funkcija pasibaigia, kai pasiekiamas tikslas. Taigi, tai tiesiog galutinio tikslo siekimo viena iš fazių. Iš to seka, kad naimittika-dharma jokiais būdais nėra pilna."
 adau sraddha tatah sadhu-sango ‘tha bhajana-kriya
 tato ‘nartha-nivrttih syat tato nistha rucis tatah
 athasaktis tato bhavas tatah premabhyudancati
 sadhakanam ayam premnah pradurbhave bhavet kramah

Šis procesas eina žingsnis po žingsnio. Adau šraddha - visa tai prasideda su šraddha (tikėjimu), ir tas tikėjimas padaro įmanomą sadhu-sangą (bendravimą su sadhu). Tada galime paklausti: "Iš kur kilo šraddha?"

Atsakymas toks, kad šraddha kyla iš praeities įspūdžių, kurie susidarė kontaktuojant su tadija - žmonėmis, vietomis, ir dalykais, kurie turi tiesioginį ryšį su Viešpačiu. Praeities įspūdžiai kilo klausantis apie Jo vardą, Jo pavidalą, Jo savybes ir Jo žaidimus. Arba mes galbūt susidūrėme su Tulasi, Jamuna, Ganga, Giridhariu, ar šventąja dhama - Vradža-dhama arba Navadvipa-dhama. Tai gali būti atliekama žinant arba nežinant, su sąmoningu noru ar atsitiktinai. Bet kuriuo atveju, susiduriant su kuriuo nors vienu ar visais tadija-vastu, sukuriama sukriti, ir štai ši sukriti sukuria šraddhą.

Po šraddhos prasideda sadhu-sanga. Mes išvystysime skonį sekti Vaišnavais, sadhu. Bet tie, kas neturi sukriti, neišvystys tokio noro. Aš kalbu hari-kathą (pasakojimai apie Viešpatį) šioje vietoje, o jūs klausotės. Tačiau, jeigu kas nors neturi praeities įspūdžių, arba jie daro įžeidimus, arba veikia prieš bhakti taisykles ir reguliavimus, jie vengs šios hari-kathos. Netgi jeigu jie ateis ir sėdės čia, jie arba užmigs, arba bus išblaškyti kitų reikalų. Kūnas gali sėdėti čia, tačiau protas klajos šen ir ten, galvodamas apie daugybę problemų. Tik tie, kas turi praeities įspūdžius, gali branginti sadhu-sangą. 

Iš "The Secrets of Bhajana"
Mūsų dvasinis mokytojas Bhagavad-gitos įvade rašo taip:

"Žmogaus prigimtis apsprendžia jo kvalifikaciją užsiimti darbu (paskirta pareiga). Kai jis atitinkamai palaiko savo gyvenimą, jis laipsniškai įgyja Tiesos pažinimą. Jeigu jis neatliktų kažkokio darbo, jam būtų sunku save išlaikyti, o neišlaikant savęs, jam bus sunku apmąstyti Tiesą. Todėl pradinėje stadijoje būtina tinkamai atlikti savo paskirtą pareigą, kuri atitinka asmens varną (kastą) ir gyvenimo padėtį. Čia svarbu žinoti, kad iš visų doringų (virtuous) veiksmų, Gita priima tik nesavanaudiškai atliktus veiksmus, kurie aukojami Bhagavanui. Tokia karma laipsniškai apvalo širdį ir dovanoja Tiesos pažinimą. Tada, atliekant pasišventimą, bhakti, galiausiai pasiekiamas Bhagavanas".

O raštų rekomenduojamas vaistas, kuriuo per patirtį vis labiau tikiu kaip efektyviausiu vaistu, yra bendravimas su sadhu (sadhu-sanga): 
Caitanya Mahāprabhu has said,

sādhu-saṅga sādhu-saṅga sarva-śāstre kaya
lava-mātra sādhu-saṅge sarva-siddhi haya

"The verdict of all revealed scriptures is that by even a moment’s association with a pure devotee, one can attain all success."

(CC Madhya 22.54)

Actually, if one associates with a sādhu, with a pure devotee of Lord, then certainly it will be effective. Certainly.

Srila Prabhupada, Lecture on SB 1.2.12 -- Vrndavana, October 23, 1972
Kaip patyriau, net ir labai nuoširdžiai perskaityti Dievo tarno knygą gali turėti didelį poveikį. Gyvas bendravimas (klausymasis, kontaktai), jeigu iš tikro jam labai gerai pasiruošti, ir įeiti į tą būseną, kai atvirai, pilnaširdiškai ir natūraliai tai išeitų daryti, turėtų būti dar galingiau. Šrila Gour Govinda Maharadžas taip sako, knygų skaitymas neduos dvasinio vaisiaus, gyvas bendravimas su sadhu - duos. Mūsų dvasinis mokytojas sakė, kad kai žmogus visų pirma klausėsi, bendravo su sadhu, įgijo tikėjimą, tada knygų skaitymas bus dvasinis. T.y. po ilgo bendravimo.

Taigi, norėčiau šito vaisto veikimą patirti didesne apimtim. Knygos veikimą patyriau, gyvo bendravimo poveikio, kuris viską taip pakeistų - nedaug. Šiek tiek buvo, negaliu sakyti, kad nebuvo. Buvo stiprių momentų. Bet norisi daugiau.

Daug teorijos prirašiau, bet gal gerai, kai teorija veikia mąstymo kryptį, o mąstymo kryptis - pastangų kryptį. Jeigu taip nesusidėliočiau, neaišku apie ką galvočiau, o dabar maždaug aišku, kad reikia stengtis link bendravimo su sadhu, ir gyventi taip, kad tam susidarytų palankios sąlygos - taip pat ir psichologinės, ekonominės.

Galbūt rizikinga, kad teorijos žinojimas ir tokio intelektualinio "rūmo" susiformavimas gali užgožti labai svarbų dalyką - atvirumą, nežinojimą, ir spontanišką realybės pasireiškimų priėmimą ne per intelekto bei proto prizmę, bet grynai širdim, sąmone.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 905
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

21 Rgp 2019, 22:49

Su viskuom labai sutinku, pats nemažai ką esu patyręs, suvokęs, tik nemoku taip kvalifikuotai surašyti :) Donatas Janickis irgi panašius momentus nuolat akcentuoja, bet aukščiau bambos neiššoksi. 
Daug teorijos prirašiau, bet gal gerai, kai teorija veikia mąstymo kryptį, o mąstymo kryptis - pastangų kryptį. Jeigu taip nesusidėliočiau, neaišku apie ką galvočiau, o dabar maždaug aišku, kad reikia stengtis link bendravimo su sadhu, ir gyventi taip, kad tam susidarytų palankios sąlygos - taip pat ir psichologinės, ekonominės
Galbūt rizikinga, kad teorijos žinojimas ir tokio intelektualinio "rūmo" susiformavimas gali užgožti labai svarbų dalyką - atvirumą, nežinojimą, ir spontanišką realybės pasireiškimų priėmimą ne per intelekto bei proto prizmę, bet grynai širdim, sąmone.
Tiesiog mano abstraktūs pamąstymai.

Iki visko reikia prieiti natūraliai, tarsi savo tėkme, susirinkus savo būtinąją patirtį. Turbūt pas visus veikia tas pasąmoninis mechanizmas, sakantis, kad dabar lyg ir viskas gerai - nieko keisti nereikia. Taip ir renkama tą būtinoji patirtis - kai taurė prisipildo nieko nedaryti yra neįmanoma. Tik į viską reikia žiūrėti ne iš vieno, o iš milijonų gyvenimų perspektyvos :) 

Taip ir su bendravimu, visada jaučiau, kad gyvas bendravimas su vaišnavais - ne man. Ypač kai Donatas Janickis kaip ir patvirtino mano nuojautą, jog tarp pirmo lygio bhaktų visokių dalykų dedasi. Kai jaučiau, jog ir taip turiu darbo iki kaklo, ieškoti bendravimo neatrodė patrauklu. Mūsų pačių lygis padiktavo mūsų reinkarnaciją ir jos ypatumus, reikia mokėti į tai atsižvelgti. 

Stebint "paprastų" žmonių gyvenimus, atrodo, kad jų tobulėjimas yra ganėtinai lėtas. Aš net reguliariai nekartodamas mantros jaučiu, kad augu pakankamai greitai, kartais pagaunu motyvaciją dar labiau susiimti, kartais truputį pasroviui paplaukiu. Jei sugebėčiau eiti dar greičiau, neįsivaizduoju - būtų labai keista. Gal kaip skridimas į kosmosą nepasiruošus. Noriu pasakyti, kad mes visi tobulėjam tobulu greičiu. 

Jei jaučiat, kad tikrai atėjo laikas daugiau bendrauti su pažengusiais bhaktais - tai to sieksit ir tas ateis. Jei  ne - tai tam yra priežastys, kurias irgi atrasite, jas pašalinsite ir tada jau kelias laisvas. Mane žavi majos ir ego veikimo principai ir kaip įvairūs troškimai, prisirišimai mumis panardina į įvairias sampratas. Praeina kažkiek metų ir pamatai, kiek ir kur buvai strigęs. Intelektas dažnai mėgsta tą visą realybės reliatyvumą mėginti sutalpinti į tobulą žinojimo visumą, eilinį kartą nepavykus - gaunasi kaip ir Krišnos pašlovinimas, nes pajauti nesuvokiamybę. Bet nuo to nepasidaro lengviau atsikratyti savo sampratų :)

Nežinau, aš vėl grįžtu prie to, kad sukaupus reikiamą patirtį, sukriti, turint objektyvesnį realybės suvokimą, žinias belieka dėti valios pastangas ir atsidėti meditacijai ir bendravimui. Aš net neabejoju, kad Jums jau tikrai laikas, Sudaršan :)

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 0 ir 0 svečių