Bhaktijoga.lt

          Nors šiek tiek įsitvirtinus dvasinėje praktikoje, labai svarbu išlaikyti koncentraciją į Dievą. Tokiu būdu natūraliai yra sprendžiamos visos problemos bei tobulėjimo procesas vyksta sparčiau. Tas laikas, kai užklystame į dvasinę dykumą, arba kada leidžiame sau "pailsėti" po sunkesnės karmos , iš tiesų, nėra efektyvus. Į stagnaciją dažniausiai patenkam dėl savo koncentracijos į egoistinius norus arba kitų ydų, todėl, žinodami savo silpnybes, turėtume didesnį dėmesį skirti būtent joms. Potraukio Dievui, žinoma, nesufalsifikuosi, bet intelektas tikrai gali valdyti protą ir tokiu būdu neleisti jam koncentruotis į tai, kas nereikalinga. Tai yra tiesiog valia, askezė.

       Pastarosiom dienom teko pabendrauti su savo močiute, tai esu sužavėtas, kiek potraukio Dievui ji išvystė per savo gyvenimą. Ir visa tai padarė net neturėdama tokių žinių, kokias turime mes, todėl negalėdama koncentruotai dirbti su savo ydom. Žinoma, greičiausiai - tai ne vieno gyvenimo darbas, bet pagalvojau, kad mes turime ypač geras sąlygas. Žinoma, jei tik netinginiausim ir sugebėsim atsilaikyti prieš tas jėgas, kuriuos dar labiau bando patraukti į mają. Šie laikai, tai tarsi viso banko statymas iškart - "all in" , kurį laimėt galime tik su didele koncentraciją į Dievą.

Ne karta susidare ispudis kad isgyvenu, keliu stebetinai panasius klausimus esamuoju laiku kaip ir tu Viliau. Tas labai idomiai nuteikia.
Poilsis nuo Dievo. Daznai ji pasirinkdavau, kaip man atrodo samoningai. Gana, reikia daryti pertrauka kontenpliacijom. Ir uzsiimdavau malonia veikla. Tuomet sukyla aistros ir po truputi po truputi mane uzliuliuoja. Dvasingumas tampa pavirsutiniskas. Sventrasciai praranda patraukluma ir t.t. Tai tas nekaltas postumis i poilsi, kad nenuciuoztu stogas...Cia ego, bandantis isvengti kancios? O grizimas i link Dievo vel gali buti itakotas to paciojo ego? Jei taip pagalvojus. Ar jau grizima lemia visai ne ego o priesinasi tikrasis As ? Dvasingumo sekla, pasėta Dievo.
Taip, protas vadovaujasi filtru sistema. Logika kuria remiasi ir ego. Intelektas - išminties požymis. Ir nors protas sako kad turiu pailseti nuo Dievo, atsiriboti tik kuriam laikui, kad neperkaisciau. Intelektas kuzda kad rizikuoju atitolti per ne lyg toli. O nuovargi sukelia tavo potraukis ydoms, ne Dievui. Turi atsizadeti siam momentui ju. Cia islenda kancios elementai ir vel viskas nuo pradziu. Tik gal bangavimai ne toki drastiski. Taip dieviskumas mazais zingsneliais skverbiasi pirmyn.
Savaitgali lankiau tėvuką. Jau senokai stebiu kaip senstant keiciasi zmoniu mastysena Ju epitetai,pagarba senatvei. Tokie kaip "jau prinokau, laikas ristis nuo obels ir man" " "Nežinau kada čia pas mane ateis nutraukti sutartį, nes jau baiginejasi" Sneka apie tai su sypsena. Atrodo susitaikes su isejimu. Bet is tikro daugybes dalyku laikosi isikibes. Tai tik patvirtina tai, kad kol busime isikunijime, ego iki paskutinio atodusio, be atvangos stengsis mus valdyti. Nepuoselekime per daug vilciu jo atsikratyti...

Ne karta susidare ispudis kad isgyvenu, keliu stebetinai panasius klausimus esamuoju laiku kaip ir tu Viliau. Tas labai idomiai nuteikia.

Man taip buvo kokius 2 metus klausant Donato Janickio realizacijų. Karma ne tik suveda panašius žmones, bet ir padaro tą reikiamu metu. Iš tiesų, tai labai įdomus, bet geras jausmas.
Teisingai viską aprašei, Oli, aš tik trumpai nuo savęs. Kodėl nebelieka koncentracijos? Ntikras ego ir ydos duoda smūgi atgal. Nesu daug kontempliavęs ir skaitęs apie tai, bet nesunku įsivaizduoti, kad šitoks mechanizmas yra ne tik tobulas, bet kitaip tiesiog nebūtų įmanoma. Mes turime įgauti būtinosios patirties, o tik jos įgavę, galime didinti savo koncentraciją. Kuo ji didesnė - tuo mes tiesesniu keliu judam į dorybę ir transcendenciją. Ir kuo mes tiesesniu keliu judam, tuo gaunam didesnius išbandymus. Tobula sistema  

Be abejo, ego laikysis iš paskutiniųjų. Net esant dorybei numirti, greičiausiai, nėra daug lengviau nei aistroj ar neišmanyme. O kai dvasinę praktiką pradedi nuo neišmanymo ir aistros, kada bėra laikas atsitenkinti dorybe. Jo praktiškai nėra. Tikrai įdomus laikas - konvejeriu viskas vyksta. Bet su mantra vis tiek daugiau mažiau stojasi viskas į savo vietas. Kontempliacija be meditacinių patirčių yra menkavertė. 

Pratesiant mintį apie pauzes. Vienuolio pasakojimas apie tai...
"Sėdėti gera, užmirštame save, visas savo bėdas ir ne­gandas. Jokių problemų. Jei esi vienuolis — maistas, stogas, lova garantuota. Taigi, ši mūsų kelionė čia ir baigiasi. Kaip sakoma, man patinka ta vieta ir aš toliau neisiu. Tiesiog oazė dykumoje! Niekas negali
padėti, nei Mokytojo lazdos, nei siuntimas pas kitus Mokytojus, nei vienos praktikos technikos pakei­timas kitomis. Po kelių meditacijų praktikos būna nerealiai gera kad ir kur būtum, kad ir kas atsitik­tų. Atsisėdi tinkama poza ir viskas, tau daugiau nie­
ko nereikia. O dar aplinkiniai giria, kad esi labai dvasingas, tavo veidas geras, praktika stipri. Tave išlaiko, maitina, rengia, lenkiasi tau... Ko daugiau bereikia, tiesiog rojus žemėje.
Štai iš šio taško pajudėti giliau link savęs ir yra
sunkiausia. Nėra jėgų, noro ir galiausiai reikalų. Kažkur sąmonės gelmėse įsijungia savisaugos ins­tinktas. Jei pajudėsi, bus blogai! Ir tai tiesa, bus labai labai blogai. Vėl dykuma, vėl nėra vandens, vėl ne­aišku, ar prieisi ką nors, kas buvo prieš tai? Tad sė­dėki šiltai savo oazėje viskuo aprūpintas ir džiaukis.Tai primena narkomaniją. Neteko bandyti, bet pa­žįstami sakė, kad tai panašu..."
Kaip suprantu pati dvasinė praktika jam patapo poilsiu nuo pradinio tikslo. Ir jei nelipi per save maja sėkmingai tave migdo. O naujokai vienuoliai, kuriuos jis priziuri randasi daug geresnėje pozicijoje nei pazengusysis. Tam tikra prasme. Jiems kancia gyvenimo kasdienybe, komforto zonos nera, nera ir rimties tasko, is kurio pajudeti sunku. Ir is esmes tampa visi lygus, tiek seni tiek jauni praktikantai.Ar klystu...

Labai gerą citatą ir momentą suradai, Oli. Gražiai aprašyta situacija. 

Atsakant į ją - tam yra skirti išbandymai, bet esant vienuoliu, jų gali būti mažiau. Tokiose situacijose, matyt, yra reikalingas mokytojas, galbūt reikia didesnių askezių ar kitų korekcijų praktikoje. Šitą momentą aš suprantu. Būti vienuoliu yra labai sunku, o ir rezultatų jie ne visada pasiekia tokių didelių, kaip galėtume įsivaizduoti. Būkime dėkingi ir už savo karmą, šeimos žmogus taip pat gali puikiai tobulėt, daugumai tai tinkamiausias kelias. 

Šiai dienai manau, kad išbandymai ir Harė Krišna mantra yra galingiausias ginklas prieš mają. Tik pasisėmęs dvasinės energijos, aš galiu išlaikyt koncentraciją, galiu kontempliuot ir išlaikyt sąmoningumą dienos bėgyje. Mantra gana lengvai praplečia sąmonę, kai tuo tarpu kitais būdais tą padaryti yra gerokai sunkiau. Kai jai nebėra skonio, tai tada stengiuos įdarbinti intelektą ir daryti daugiau tarnysčių. Nežinau, kas bus toliau, bet esu labai dėkingas ne tik už šiuos metodus, bet ir už tai, kad galėjau tai realizuoti ir suvokti. 

Aišku, aprašiau viską gana paprastai, bet žinant majos galingumą ir metodo paprastumą, sunku to neakcentuoti. kitas klausimas - kaip tai realizuoti kitiems, nes iki metodo sužinojimo iki bent jau dalinės realizacijos taip pat yra tam tikras kelias. 

man-manā bhava mad-bhakto mad-yājī māṁ namaskuru
mām evaiṣhyasi yuktvaivam ātmānaṁ mat-parāyaṇaḥ 
Bhagavad Gita 9.34

Pratęsiant Tado citatą, nuoširdi koncentracija į Dievą dažniausiai yra apdovanojama patirtimis. Jeigu sukyla nuoširdus noras galvoti apie Dievą ir tas yra daroma nuolatos dienos bėgyje, neišvengiamai sąmonė pasieks visai kitą lygį ir prasidės labai įdomios patirtys. Ne po dienos, tai po savaitės. Tam net nebūtina gili meditacija.

Problema ta, kad to potraukio nėra, o tam reikia stipriai mažinti ego. Mažesnis ego lemia mažesnius materialius norus, vadinasi mažiau puolam į majam ir daugiau galim siekti tiesos. Nieko naujo, tiesiog ne pirmąkart suprantu, jog majos šaknis slypi būtent kiekvieno netikram ego.

Idomios patirtys. Kaip jas apibudinti galetumet, Viliau? Ar turite galvoje naujos idėjos, kitas suvokimo lygmuo?
Jei koncentracija i Dieva islaikoma auksta, natūralu, kad i pasaulio reiskinija ziuriu tarsi per permatoma Dieva. Lyg tai apie ka begalvotum visur gali regėti jo "warermark'a" Jei tai islaikau pakankamai ilgai, galima issaukti samoningai tokia keista busena, galvojant apie savo As ir Dievo pozicija. Lygtai klausiant is kurios perspektyvos i Ji kontempliuoti man, jeigu jau pasaulio reiskinija matau Dievuje. Nes jei esu As, mastantis apie Ji, tai automatiskai programuojama atskirtis tarp As ir Jis. "Ir" - yra toji atskirtis. Vadinasi as blokuoju dieviskosios daleles savyje (dzivos) idėją savyje. Issaukiama busena: Kai tas As pradeda jungtis su, pavadinsiu kazkuo, ka man apibudinti sunku, nes ta akimirka, jau nebuna Dievo asmens, kuri iprates priimti iprastai, - pradeda lydytis... ir vel nezinau kas, protas ar jausmai. Seniau jausdavau kazka panasaus pavirsutiniskai, tarsi pazinimo džiaugsma. Dabar galiu isskirti kiek kitaip. Trumpa euforija ir po to baimingos netekties jausmas. Prisipildo akys, jei nevaldai saves, galetum bliauti kaip vaikas. Aplamai, pats visas tas procesas nera joks. Si busena nei laukiama nei as jos salinuosi. Keista busena. Kartais gali sukelti nepatogumu, nes gali uzklupti bet kurioje aplinkoje. Nors kaip minejau Tai gali issaukti samoningai, bet kartais ji tave pati prigauna, nesamoningai paskendus i gilius apmastymus apie Dieva. Toje busenoje pamate mane sunus. Jis greiciausiai nesuprato kas vyksta. T.y. as ziurejau sustinges i niekur, o jis lygiai taip pat ,matyt, ziurejo i mane. O sesuo ji tampe provokuodama kazkokiame zaidimo siautuly. Nežinau ka jis mate, is fizionomijos lyg ir baime, jis buvo apakes Nesinorejo kalbetis tuo metu.
Nezinau ar ka supratot Tiesiog norejau pasidalinti potyriais, nes nelabai turiu daugiau su kuo dalintis
Pamastau, kad su kazkuom panasiu, panasiais klausimais susiduria daugelis ieskotoju. Ar as tureciau kreiptis i koki nors bhakta, mokytoja. Ar i psichologa, kurio manau dar nereikia, ir kazin ar cia jo sritis.
O ir problemos negaliu ivardinti, nematau as jos. Klausimas gal butu. Ar sitie "sukretimai" islenda del manojo ego ir dieviskumo nesuderinamumo? Tos eilutes is BG 9.34 ankstu ryta tiesiog bado akis. Tiksliau ydos tarsi ylos badosi, ne sios eilutes...

P.S. Va ir klausimas tikresnis iskilo. Kokiame etape reikia ieskotis mokytojo, kad veliau nereiktu ieskotis psichiatro

P.S. Va ir klausimas tikresnis iskilo. Kokiame etape reikia ieskotis mokytojo, kad veliau nereiktu ieskotis psichiatro

Kokio Mokytojo,šikša ar dikša guru? Jei šikša,tai Jį jau turi. Esmė tame kad šikša guru tai nėra tik viena asmenybė,tai gali būti bhaktai kurie pataria,žmonės nesusije su bhakti joga,gyvenimo situacijos,bloga karma,taipogi ir gera karma arba labai gera pamoko kad žmogus bent susimąstytu kad gyvenimas turėtu būti visai kitoks. Va koks platus šikša mokytojas.
Dikša Mokytojas atsiranda kada mokinis subrendo dvasiškai. Paramatma suveda kada mato kad jau atėjo laikas ir mokinis yra pasiruošes..

Kad nereiktu vėliau ieškoti psichiatro,reikia praktikuoti joga ir praktikuoti teisingai.

Idomios patirtys. Kaip jas apibudinti galetumet, Viliau? Ar turite galvoje naujos idėjos, kitas suvokimo lygmuo?

Sunku apibūdinti, kadangi kiekvieno suvokimas yra vis kitoks. Mano atveju, kai sąmonė prasiplečia, pradedu jausti maja, gyvenimas atrodo didžiulė iliuzija, pati sąmonė gali kažkiek daugiau suvokti Dievą, todėl tiek nuolatinis galvojimas apie tai, tiek dar ryškesni jo suvokimai atneša labai didelį džiaugsmą. Kelis kartus esu patyręs kažkiek panašią būseną į Jūsų, Oli, taip pat šiek tiek susigraudinau suvokdamas, kaip dživos kenčia šiam materialiam pasaulyje. Esu minėjęs, kad porąkart yra pavykę patirti tikrai įsimintinų būsenų, tai jos nutiko po kokių dviejų savaičių kasdienės koncentracijos į Dievą. Iš pradžių galvojau, kad tai naujoko sėkmė, bet dabar manau, kad visgi galbūt tai tiesiog ilgalaikės koncentracijos rezultatas.
Įprastai aš kontempliacijoj stengiuosi kuo objektyviau suvokti realybę, tam pasitelkdamas sąmonę ir intelektą. Kontempliacijoj ir meditacijoj labai daug lemia būtent tai, į ką mes koncentruojamės, per kurias čakras daugiau einam. Bet kuriuo atveju visada yra šiek tiek gaila, kai būsena yra prarasta. Bet visa tai - pelnytai. Norint jos neprarasti, reikia nesikoncentruoti į tai, kas yra nereikalinga.

P.S. Va ir klausimas tikresnis iskilo. Kokiame etape reikia ieskotis mokytojo, kad veliau nereiktu ieskotis psichiatro [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smi ... iggrin.gif[/img]

Kuomet ateis noras ieskoti tada ir reikia ieskotis , kada busi pasiruoses mokytojas atsiras.. yra posakis , kad kai mokinys pasiruoses ateina ir mokytojas Svarbu nuosirdumas. Jusu aprasytos patirtys tai gilios meditacijos patirtys teko ir man panasiu tureti yra teke ir apsiverkti nei is sio nei is to cia gal energija kai uzkyla i sirdies cakra pramusa Duoda gyenimui spalvu
Bukit laimingi

Kuomet ateis noras ieskoti tada ir reikia ieskotis , kada busi pasiruoses mokytojas atsiras..

Vėl gi,koki mokytoją turite omeni,Tadai,šikša ar dikša?
Jei dikša,tai kodėl taip sakote kad kuomet ateis noras ieškoti tada ir reikia ieškoti,o po to sakote kad mokytojas atsiras kada mokinys pasiruošęs?

Negerai tai kad dabar bhaktai nori būti inicijuoti anksčiau laiko. O po to prasideda: "Eina sau,ne ta mokytoją pasirinkau..".

Svarbu dvasiškai tobulėti,teisingai praktikuoti bhakti joga ir nesukti sau galvos kur tas mano mokytojas,kad tik neprasilenkčiau,maža kas.. )

Mes galime net gi susitikti su savo dikša-guru bet kontaktas ne užsimezga nes PARAMATMA tam nepritare,dar neatėjo laikas.. Mokiniui reikia subręsti..

Skaiciau ir toki aiskinima, kitokios pasauleziuros.
Kai eilinis zmogus buna pasirenges, jega atveda jam mokytoja, ir jis tampa mokiniu. Kai mokinys tampa pasirenges, jega atveda jam globeja, ir jis tampa magu. Ne kiekvienas mokinys gauna globeja. Sitai sprendzia jega.
Nieko naujo ir neparasiau ka jau buvo paaiskines Kazimieras. Tik pagal ju aiskinimus mokytojas niekada negali buti globejas, nors ir atitinka kompetencija. Globejai atskleisdavo tauriausias zinias ir paprastai keldavo mokiniams siauba. Mokytojai paruosdavo mokini priimti sias zinias. Rupindavosi teisinga gyvensena ir iprasto poziurio i gyvenima suardymu.

Bhakti jogoje irgi tas pats principas.
Dikša-guru mato savo mokinio lygį ir duoda jam informaciją atitinkanti tą lygį. Duoda nurodymus ateičiai ir po kurio laiko susitikes vėl su savo mokiniu ir jei Guru mano kad jo mokinys netingėjo ir oliai vigdė jo nurodymus,o vadinasi ir patobulėjo dvasiškai,tada dikša-guru aiškina jam toliau,subtilesnius dalykus,vėl gi informaciją atitinkanti tik ši kart aukštesnį mokinio sąmonės išsivystymo lygį.

Prisimenu,karta aš klausiausi ka Dikša-Guru aiškino savo dviem mokiniams. Tai buvo seniai,aš tiesiog sėdėjau netoliese,ir klausiausi nes neturėjau ka veikti. Kalbėjo filosofine tema. Netrukus pastebėjau kad man darosi subtiliai bloga no tokios informacijos ir dar pažiūrėjau į tuos du mokinius,o jie gi jautiesi kuo puikiausiai,atrodė kad jie nori kad Mokytojas kalbėtu ir kalbėtu.
Manau tai pavyzdys kada sąmonė,šiuo atveju mano,neatitiko informacija.