Bhaktijoga.lt

Niekaip neiseina man is galvos ta istorija ar tai prica to Svamio Caitanija Candra caran. Gal kai pasidalinsiu cia, tai maziau juos liks.

"Viena karta viena senute nuejo i miska parsinesti zagaru. Prilauze, suryso ta zagaru rysuli, medkircei padejo ta zagaru rysuli uzdeti tai senutei ant peciu. Gryzdama namo vargse senute pargriuvo. Pati atsikele bet to rysulio nepajege uzdeti sau ant peciu. Apsiverke, praradusi vilti eme sauktis Dievo pagalbos. "Dievuleliau, ateik, padek man! Prasau, padek! " . Ir pries ja istikruju atsirado Dievas. Jis pasake: "Na, as atejau, prasyk ko nori". Senute: "Aciu tau labai, prasau, padek man ta zagaru rysuli uzdeti ant kupros" . Reziume ta kad pas deva reikia prasyti amzinu dalyku.

Teko girdėti šią istoriją. Tikrai sukėlė didelį šypsnį tąkart. Kita vertus, tai labai reali ir kasdieniška situacija, mūsų koncentracija beveik visada yra paskendusi "materialybėse" , proto sukurtose koncepcijose, žodžiu, pilnoje iliuzijoje. Ta istorija yra apie mus:)

o man neteko dar girdėti šios istorijos. Iš tikrųjų kartais prisirišimas prie "naštos" yra patikrintas žinomas ir saugus kelias, o prašyti kažko nauja - kelia baimę.

Man irgi dažnai pasitaiko, kad atsikeli, pavyzdžiui, su kokia nors melodija galvoje iš kokio šimto metų senumo. Ir groja užstrigusi plokštelė. Arba koks nors žodis vis sukasi ant liežuvio.. Kai tai pastebiu, suprantu, kad tai mano Aukštesnysis Aš kažką nori papasakoti. Vos tik tai pastebiu, o tas nutinka negreitai, ne iš karto - reikia gerokai pasikankinti su ta "plokštele". Tai kai tas nutinka, vienas būdas - išguldyti ant popieriaus. O kitas būdas - praplėsti kontekstą. Stengiuosi prisiminti kokie dainos žodžiai, jei tai daina, jei tai kokia frazė iš kokio filmo ar žodis - kur ir kada ji buvo pasakyta, na, ir panašiai. Nes kaip suprantu ne daina sukasi mintyse, o kažkokia idėja, atėjusi kartu su daina, kuriso vis nesiseka pagauti. Jeigu teko klausytis O.G.Torsunovo, tai jis paskaitose dažnai dainuoja kokią nors pop dainą, kuri glaudžiai susijusi su užduotu klausimu. Todėl, kad daina pateikia dalį to reikiamo atsakymo ir jam tas atsakymas girdimas dainos žodžiuose, kuriuos pasufleruoja pati Paramatma.. Čia šiaip, dalinuosi iš asmeninių pastebėjimų.

Vydai, prisirišimas yra ne tik lengvesnis kelias. Tai tiesiog mūsų realūs norai. Dievas savo ruožtu, o mes savo. Mūsų švara nepakankama koncentruotis į Dievą ilgiau nei minutę, pusvalandį ar valandą. O net ir patyrę daug džiaugsmo iš meditacijos, mes jį panaudosim materialioj plotmėj. Kartais tas užsimiršimas būna tiesiog per didelis, kaip kad šiame pasakojime, kai susikoncentruojam į materialius darbus, siekdami naudos sau.

Kitas dalykas - dėl ženklų. Taip, jų gauname kiekvienas, bet labai dažnai tai tėra tam tikri dėsniai, kuriuos gaunam pagal savo lygį ir materialius norus. Norint gauti tikrų ženklų, reikia griebti jauti už ragų, išeidinėti iš komforto zonos ribų ir t.t. ir tuo pačiu išlaikyti aukštą sąmoningumą, daug medituoti. Norint tai daryti reikia daug energijos, kuri greit išeikvojama, ypač jei yra sunkumų materialioj erdvėj. Manyčiau, šitame uždarame rate sukasi daug bhaktų, tobulėjimas vyksta, bet jis nėra greitas. Netaikau Tau, Vydai, kalbu apie save ir savo aplinką.

Tikriausiai ne visai teisingai supratau, Viliau, ką norėjai pasakyti dėl ženklų, todėl noriu paprieštaraut, kad energijos tam faktiškai nereikia nei daug, nei mažai. Energija eikvojama tik tam, kad priešintis išėjimui iš komforto zonos, iš to, kas įprasta daryti. Tas priešinimąsis ir yra mūsų egoizmas, saugantis mūsų būtį čia nuo to, kas nepažinta, nepatikrinta ir stokojama žinių, bei motyvacijos. Išvardinau ne eilės tvarka, todėl kad viskas persipynę. Kaip ir šiame juokelyje apie moteriškę su žabu - net sutikusi Dievą, ji jo nepažino ir nesusivokė, kad galėtų prašyti kur kas daugiau. Kodėl nesusivokė? Todėl kad nešulys yra pažįstamas, žinomas, pilnai suvoktas, pakanka žinių suvokti jo paskirtį, tikslą ir naudą. Taip ir žmogus nešiojasi savo egoizmą todėl, kad jis saugo nuo įvairiausių nemalonių situacijų. Bėda tik, kad tam tikrais momentais nebepastebime, jog galėtume apsieiti ir be jo, ypač kai praeina laikas ir žvelgdami atgal kas buvo į įgytą patirtį sakome o, tada galėjau padaryti taip ir kitaip.
Tad ir tie ženklai, kurie mus supa - jų nepastebime tik todėl , kad nenorime pastebėti taip, kaip moteriškė nepastebėjo šalia stovinčio Dievo. Bet viskas kur kas paprasčiau, tikriausiai - medituoti daug nereikia. Reikia kokybiškos meditacijos. Energijos daug nereikia - reikia subtilaus jų pajautimo. Visa tai siejasi su tuo, ką bhakti vadina širdies tyrumu, švara. Gi jeigu nukrenta šakutė - sako ateina svečių, tikriausiai moteris. Kai peilis - vyras. Tam nereikia nė lašo energijos Tereikia intuityviai pastebėti, ar ne?

Taip, Vydai, sutinku, galima ir iš šitos pusės pažiūrėti

Abi pusės panašios - tik akcentavom skirtingus momentus. Išeiti iš komforto zonos vis tik reikia nemažai energijos ir pastangų: ar medituosi, ar darysi askezę, ar nemėgstamas pareigas. Kol to nedarysi, nebus tokios geros ir intuicijos, ir dvasingumo, ir ryšio su Dievu, nes visa tai ateina per pastangas ir išbandymus, kurie kartais būna ir priverstiniai. Tam reikia energijos. Žinoma, egoistinis polinkis tekėti pasroviui mums taip pat trukdo, nes pasąmonėj žinom, kiek viskas kainuoja pastangų:) 

O tada jau taip - geriau renkamės bažnyčią kartą per savaitę ir toliau per dienas nešti ryšulėlį