Gal daugelis ir skaitet. Bet noriu pasidalinti idomesnem ištraukom:
Apie rezima moteru vienuolyne
Pirmais metais į nieką nežiūri, nieko negalvoji, nieko nesakai, nieko nebandai keisti ar, neduok Dieve, priešgyniauti. Visada tik „taip“ arba „atsiprašau už klaidą“. Garsiai nekalbi ir nesijuoki, esi kuklus ir visiškai nuolankus.
Antrais metais gali penkiais centimetrais pakelti galvą aukščiau, nors vis dar esi niekas, bet vertas šiek tiek pagarbesnio darbo vienuolyno laukuose. Per tuos dvejus metus gauni galimybę pažvelgti į savo neaprėpiamas ego tamsybes. Trečiais metais tampi siaubūnu naujokams, nes turi juos mokyti ir prižiūrėti. Mokymas reiškia griežtą rėkimą už mažiausią klaidelę. Tai irgi įdomi korėjiečių ypatybė. Viena vengrų vienuolė, atėjusi po manęs, sakė, kad būtent trečiaisiais metais ji pagaliau pasijuto tapusi tikru žmogumi. O ketvirtais metais tu jau ne tik žmogus, bet ir išrinktasis. Nors tebegalioja dar tos pačios esminės vienuolyno taisyklės (griežtai sekti tvarkaraštį, neiti už vienuolyno ribų ir kt.), leidžiama viskas, apie ką taip svajojai trejus metus — laisvai žvalgytis, juoktis, kalbėtis ir net eiti pasivaikščioti į mažą miškelį prie vienuolyno.
Kestucio pamastymai:
Daugiau nei dešimt metų aš Pietų Korėjoje kasdien medituoju po 8 valandas, dar atlieku visokius kvėpavimo, energinius pratimus. Jei visa tai sudėčiau į labai trumpą laiko tarpą, tai jau tikrai turėčiau būti kokia šventenybė. Bet kuo daugiau praktikuoju, tuo labiau žinau, kad visai nieko nežinau. Ir abejonė, tai ką darau, tik stiprėja. Kelias į save? Nori ar nenori, kiekvienais metais artėji savęs link. Ir, atvirai prisipažinsiu, nieko gero ten nerandu. Kažin ar teisinga buvo idėja atsirasti šiame pasaulyje... Šių klausimų neišvengė nė viena būtybė šioje žemėje. Čia jau įdomiau. Vadinasi, visus kankina ta pati abejonė. Ką veikti? Kaip gyventi? Už ko griebtis? Kas suteiks pastovumo? Religija? Alkoholis? Narkotikai? Darbas? Kūryba? Šeima? Ar viskas kartu? Ir kas šioje žemėje gali žinoti atsakymą?
Mokytojai sako: arba numirsi, arba išprotėsi, arba kažką pasieksi. Tai tavo namų darbai, kuomet ruošeisi į tą kelionę. Tai tarsi vaisius prinokęs. Jei sąžiningai dirbai su tam tikromis mantromis, teisingai mokeisi kvėpuoti, tikrai ta Užuojauta ir Meilė išgrynino tavo širdį, tu pasieksi KITĄ Krantą.
Gal to gilumo ir nedaug knygoje, bet jauciasi rasymo stiliuje kad Kestutis "nusimeditaves" geraja prasme
Vienuolyno kasdienybe isivaizdavau sviesesnemis spalvomis