Bhaktijoga.lt

Kai žmonės susiskaldę, tiksliau suskaldyti, ir turintys didelį ego, natūraliai pradeda vystytis tokie dalykai. Kiekvienas savo tiesas bando įrodyti, gal turi ir komercinių paskatų, tai apjungia tam tikrus žmones ir gaunasi tam tikra srovė. Visgi didžiausia srovė vis dar yra valgau viską, ką noriu ir kaip noriu, o kategoriškų srovelių yra pilna. Žmonėms nebeina suprasti, kur čia tiesa. O portalai, matydami, kas sulaukia dėmesio, kartais tyčia gali duoti "kaulą" kokiai nors subkultūrai ar tiesiog sukiršinti jas. Manau, čia ir būtų atsakymas, kodėl tokių straipsnių yra nemažai.

O svarbiausia yra sveikas protas ir nuolankumas. Niekas tiksliai negali atsakyti, kaip tam tikroje situacijoje ir būtent tam tikram žmogui būtų naudingiau ir sveikiau. Aš įsivaizduoju, kad jei leidžia klimatas ir organizmas, būti veganu energetiškai ir fiziškai turbūt yra geriausia. Lietuvoje tai galbūt ir sunkoka.

Dėl pieno aš nežinau, pats vartoju. Apskritai dėl maisto aš tiesiog stebiu savo organizmą ir tiek. Jei jaučiuos gerai, vadinasi daugmaž yra normaliai. Bet tą pojautį reikia bent kažkiek išsiugdyt, aš pats tai ir toliau darau. Natūraliai eini link to, ką rašo vedos.

O aš kaip ir galvojau kad veganai nevartoja gyvulinės kilmės produktų nes nenori kenkti gyvūnams, tam kad jie nebūtų išnaudojami kaip kokie daiktai.  Kiekvienas maisto produktas turi savo teigiamą pusę ir neigiamą pusę. Net ir pačiam blogiausiame maiste galima surast kažką naudingą o pačiame geriausiame ir sveikiausiame kažką žalinga. Kaip kad ir sakei Arūnai reikia teisingai derinti maisto produktus, žiūrėti kokiu laiku valgyti, vartoti virtą, keptą ar žalią produktą ir t.t. Ištisas mokslas  

Maistas labai svarbu. Bet aš labiau akcentuočiau gyvybinę energiją jame. Su meile pagamintas vegetariškas maistas iš daug daržovių tikrai duos reikiamą efektą. Vengimas svogūnų, česnakų, grybų taip pat svarbu. Anksčiau nepastebėdavau taip, bet dabar jei kada suvalgau svogūno, iškart jaučiasi aistros padaugėjima, tai privengiu, bet tenka kartais suvalgyt, kai ne pats gaminu.

Jei kalbėti apie  fizinį poveiki, tai visa ta chemija maiste galbūt ir neveikia taip smarkiai. Nekalbu apie atskirus atvejus, sacharinus, aspartamus ir tt.  Mūsų kūnas pakankamai patvarus, kiek mes jį drebinam per gyvenimą ir gyvenam. ) Aš darkart paakcentuočiau gyvybinę energiją, kai jos gaunam iš maisto, neiššvaistom ir sekam save, daugmaž stengiamės sveikesnį maistą rinktis, viskas gana neblogai.

Dėl pačio pieno, tai velgi... esmė, kad jis suteikia dorybės. Tiesiog yra palanku, kai su maistu jos gaunam, o ne neišmanymo ir aistros. Būtent dėl to pienas ir akcentuojamas vedose. Jei pienas neprievartinis, tai viskas puiku. Bet išties juk karvė duoda pieno tik kai atsiveda veršiuką? Kaip gali būti, kad ji duotų visą gyvenimą? Ar aš čia klystu, gal kas pataisys:)

Arūnai sutinku su tavim jeigu karvė tinkamai prižiūrima, melžiama rankomis, auginama iki gyvenimo pabaigos ir jos gimę jaunikliai nėra parduodamai mėsai ar iš karto nužudomi.  Tada taip kaip ir nieko blogo neįžvelgiu. O kur ta močiutė deda gimusius tos karvės veršiukus, augina?  Tam kad būtų pieno, karvei turi gimti veršiukas kas 2 metus, jeigu karvė jau buvo kelis kartus apsiveršiavusi gali ir kas 3 metus.  Tarkim jeigu kas 2 metus tai po 10 metų ta močiutė jau turės 6 karves, o rūpintis tokiu būriu jau sunku. O jeigu gimsta ne karvės o jaučiai vėl bėda.  Juos ir turi auginti iki gyvenimo pabaigos. Sudėtinga viskas. Tikrai nežinau žmonių kurie pardavinėtų pieną o karvės ir jų palikuoniai būtų auginami iki gyvenimo pabaigos.  Aš ir gaunu kaimiško pieno be jokių bėdų, bet žinau kas kai ta karvė nebeduos pieno bus parduota mėsai, o jos gimę veršiukai po 1 ar 2 parduodami auginimui dėl pieno ar mėsos.  Kad galėtum pardavinėti neprievartinį pieną pirma reikia turėti daug žemės, pastatus reikalingus gyvūnams laikyti, žemės ūkio techniką ir kiekvieną rytą ir vakarą eiti dirbti su gyvūnais.   

Aš būdamas gana pragmatiškas žmogus iškart keliu klausimą: kiek yra efektyvu taip auginti karvutes. Norint, kad visiems užtektų pieno, neprievartaujant karvučių, visas paliekant gyvas iki natūralios mirties ir t.t., kiek reikalinga būtų resursų? Šiandieniniame pasaulyje tai išvis neįmanoma. Teoriškai įmanoma, bet tokie ūkinininkai turėtų būti subsidijuojami ir daug arba pieno kaina būtų didžiulė. Nebent  kas antra šeima augintų po nemažai karvių, kas vėlgi yra didelis darbas, didžiulis, juk visa tai būtų tik dėl pieno. O kiek tada būtų galvijų? Kaip dėl co2? kaip dėl ganymo plotų? ir t.t. ir panašiai.

Žinoma, nemažai būtų galima  padaryti, užtektų nukarpyti vien karines išlaidas, visus pinigus skirti karvių augintojams ir t.t. Bet tai vis tiek, kokie resursai. Kas dabar atsakys, ar tiek investicijų yra būtina, ar tas pienas yra toks būtinas? Gal išmokinam visus kvėpavimo pratimų ir panašiai ir gausim tą pačią naudą? Pabūkim gamtoj, semkimės dorybės iš kitų šaltinių.

Čia yra rimtas momentas, nėra viskas paprasta.   todėl absoliučiai suprantu veganus, jie išties mažiausiai apkrauna Žemę, gyvybinę energiją gauna tiesiogiai, per mažiausiai tarpininkų. Jau vien pagalvojus, kiek gyvų būtybių nužudo karvė per savo gyvenimą. Ir viskas tam, kad žmogus gautų dorybės iš pieno. Nepabėgsim iš sąlygotumo Žemėj, aišku, nepabėgsim:) Nėra čia win win situacijos:)

Grubūs paskaičiavimai. Dabar Lietuvoje yra apie 300 000 melžiamų karvių. Jei jos būtų auginamos visą gyvenimą, kartu su jaučiais, tai tas skačius manau būtų bent apie 1 mln. Jei ne daugiau. Karvei ganytis reikia apie aro pievos per dieną, per mėnesį (per tiek laiko atauga žolė) būtų 30 arų. Taigi milijonui karvių reikėtų apie 30 000 000 arų, tai yra apie 3000 km2. Pridėjus žieminį pašarą, aš spėčiau, kad vien karvėms išlaikyti reikėtų apie 5000 km2 kaip minimum, kai LT plotas 65000, kartu su vandens telkiniais, miškais, rezervatais ir tt.  Vandens sąnaudos taip pat didžiulės vienai karvei apie 50 litrų per dieną. Turint galvoje pasaulinį vandens trūkumą čia rimta bėda, nes galvijai ir taip jo daug sunaudoja. Bet čia galim imti teorinį variantą, kad visas vanduo tenka nuo mėsai skirtų galvijų, kurie nebūtų auginami.

Žodžiu, galvijų sąnaudos yra tikrai didelės. Jau vien pagalvojus, kad didžioji dalis žolės užaugusios Lietuvoje būtų suėdamos galvijų, kelia klausimą, ar tikrai taip viskas turėtų būti:)

Įdomu kai ši problema buvo sprendžiama tais senais gerais laikais.  Gal būt tuo metu šioje planetoje buvo žymiai mažesnė žmonių populiacija, tarkim pusė milijardo, buvo daug laisvos vietos ir visiems visko užtekdavo. Priedo gal būt žmonės vartojo mažiau gyvulinės kilmės produktų, tą gali taikyti ir šiuo metu. Buvau veganų mugėje tai ten visko pilna. Aišku kaina didelė. Bet jeigu gyvenant kaime ir auginant pačiam tai viskas gerai, daugiau mažiau. Ir šiaip galvoju kad šiuo metu per daug žmonių gyvena miestuose. Nežinau koks tas santykis būtų tinkamas, bet dabar jis netinkamas. Dabar ūkininkas augina grūdus juos parduoda ir perka duoną ar ten sūrį, bet juk vietoj to jis galėtu pats pasigaminti ir duoną ir sūrį O parduoti tiek kad turėtų pajamų įsigyti to ko pats negamina.  

greičiausiai tikrai taip - gyventojų buvo mažiau. Tačiau jei tikėti tuom, kad žmogaus ūgis buvo labai didelis, sakykim 10m,  tai tada kyla klausimas, kokio dydžio buvo karvės:)) o jei jos buvo tokio pačio dydžio, tai kokio jų kiekio reikėjo ir kaip jas pamelždavo Dabar neturiu formulės po ranka paskaičiuot, kiek svertų 10 metrų žmogus, bet skaičiuoti tonom reikėtų, nes svoris, lyginant su ūgiu didėja keliskart labiau. Kiek pieno reikėtų tokiam žmogui?:))

O šiaip gyventojų skaičius dabar tikrai yra didokas Žemėje.

Arūnai, čia yra kitas dalykas:)  Veganai - žmonės kaip žmonės, dažnai net neinantys dvasiniu keliu, todėl turi pilna gamą problemų. Čia visai skirtingi dalykai.

Kaip visada grįžtam prie to, kad svarbiausia yra Dievas. Ne tame esmė, ar veganas, ar vegetaras, ar krikščionis, ar vaišnavas. Aš pastebiu, kad žmonėms yra iš vidaus noras sudėlioti viską į lentynas: tas gerai, tas negerai. Viskas yra realiatyvu, toks Visatos dėsnis.

 Veganas teisus, kad jis žaloja mažiau gamtą, per jį žūsta mažiausiai būtybių. Ir jeigu jo nuoširdus motyvas tikrai yra išsaugoti kiekvieną musytę, kuri būtų užmušta karvės, tai negi Dievas neįvertins tokios sąmonės? O jeigu jaučiama, kad tas veganas save tiesiog laiko daugiau pažengusiu už vegetarą vien todėl, kad jis veganas, tai Dievas duos pamoką:)

Svarbiausia Viešpats ., man ir patiko.,:)))

Šiaisi laikais yra įvairių įvairiausios visokios informacijos, tai ar įmanoma apskritai kažką nustatyti, kas teisinga, kas neteisinga, kas dera vadovaujantis vienais principais, kas dera vadovaujantis kitokiais principais ir vertybėmis. Nebus tokio pasakymo, kad "taip ir taip, ir ne kitaip". Tad atmetant argumentus iš mokslinės pusės, iš vedinio požiūrio taško, iš moralinio ir iš ekonominio, greičiausiai lieka klausimas -  koko atsakymo pats, žmogus, ieškai. Nes kaip sakau, atsakymą gali gauti kokį tik nori, bet ne visi atsakymai "tinka". Reik ieškot to atsakymo, kuris tinka prie esamų sąlygų, vietos ir aplinkybių. Ir sąmonės, gal kas pridurtų.
Štai neseniai girdėjau tokius atsiliepimus, kad gastrologai gydytojai išvyko į didelio mąsto konferenciją kelti kvalifikaciją, pasižmonėti. Ir netikėtai sužino, kad kava, dar pernai buvusi žarnynui ir širdžiai kenksmingu produktu, staiga išteisinama ir rekomenduojama taip, kaip rekomenduojama širdininkui gerti kokybiško raudonojo vyno taurę, kad praplėstų kraujagysles ir skystintų kraują. Taigi kaip visada lieka klausimas - koks atsakymas tenkina. Lyg ir norėtųsi vieno atsakymo, bet realybė diktuoja kitokį, ir vėl ir vėl įnirtingai ieškoma atsakymo, kuris sutaptų su pažiūromis/sąmone, kuri turi apskritai savo supratimą, paremtą patirtimi ir savomis žiniomis.

Iš esmės pritariu Vydui:)

Kaip beeksploatuotum automobilį, jis dėvėsis. Net stovėdamas garaže jis dėvėsis, "pavargs" gumos, metalas ir t.t. Taip ir žmogus neišvengiamai susidėvės, kad ir kaip begyventum.

Tiesos ieškojimas yra natūralus žmogaus noras, bet šiais laikais, kai visuomenė ypač suskaldyta, jis dažnai grįstas dideliu egoizmu. Propaganda savo ruožtu, bet kartais ji įvyksta savaime, kai pasimetę žmonės pradeda ieškot tiesos.

Ką reikia daryt? Domėtis, klausyti širdies balso. Intelektualesni gana greitai pajaučia, kad vedose informacija autoritetinga, bet tai nereiškia, kad jose rasi atsakymus į visus niuansus.

O šiaip - kalčiausia bedievystė. Visuomenė koncentruojasi ne į tai, kur reikia. Pavyzdžiui, pasauliečiai sveikuoliai, užsiauginę savo ego, toliau skaldo visuomenę. Nėra ir nebus atsakymo be meilės Dievui.

Tos meilės Dievui trūksta visur, tame tarpe ir tarp vaišnavų. Paskendę mes savose problemose, tai yra savame ego. Dauguma mes esam užčiuopę tą meilę, bet nuolat ją pametam. O tereikia atsiduoti Dievui ir niekada jo nepamiršt. O bet tačiau - ego šaknys gilios.

Žinių irgi reikia, bet jos tarsi maži svertai išjudinti ego akmenį. Kartais jų pakanka, o kartais ir galybė svertų nepajėgs to padaryti.

Subtilūs čia momentai, bet tiesiog būtent čia aš matau esmę, todėl apskritai nebesistebiu visokiausiais straipsniais, tiesomis ir t.t.

O kalbant konkrečiai apie straipsnį, tai ten žinoma tirta tik paprasto parduotuvinio pieno įtaka fiziniam kūnui. Ir nors tyrimai neaprepia visko, kažkokie dėsningumai yra. Vaišnavams belieka spėliot, kas būtų su naminiu pienuku.

Gražus pasisakymas, Arūnai:)

Aš irgi pastebiu, kad dabar dominuoja vien užsakomieji straipsniai. Apie politiką net nekalbu, ten praktiškai vien tik tokie. Kiek mano "matymas" rodo - dažnai patys žurnalistai taip įsitraukę į propagandinę tiesą, kad galvoja, kad čia išties pati tikriausia tiesa. )

Tikrai, nesuvokiamai naudinga būtų susisteminta, autoritetinga, be fanatizmo surinkta informacija, kaip ir ką konkrečiai vartoti ir t.t. Bet ar tikrai tie visi niuansai niuansėliai yra aprašyti vedose? Visko tikrai neaprašysi, nors kuo tikslesnė informacija tikrai labai padėtų.

Apskritai žmogus yra baisiai ribotas. Negana to, kiekvienas turi praeiti pamokas pats, kitaip teorija daugiau ir liks teorija... Bet kai dar nėra tikslios informacijos, viskas dar labiau pasunkėja. Tarkim jei žmogus sutinka labai panašų į save, kurį irgi kamuoja tos pačios problemos, jis gali labai greitai jam padėti. Kartais net geriausias guru nepadės taip, nes vis tiek charakterio ir kiti skirtumai neleis tiksliai suprasti žmogaus problemos. Aš asmeniškai neįsivaizduoju, ką patart tiems, kurie absoliučiai nesuvokia savo jausmų viduje, kadangi tai mano stiprioji pusė. Tipiniai dvasinio tobulėjimo metodai ne visada yra greičiausias sprendimas. Išties fantastiškai niuansiškas pasaulis:)
Matyt tokie dėsniai, kad sausa informacija galutinio sprendimo negausi, kaip ir mechaniškai kartodamas mantrą, kad ir kokia ji transcendentinė bebūtų:)

Arūnai, dėl to fakto, kad vedose galima rasti viską:)
Pirmiausia mes , žinoma, kalbame tik apie užrašytas vedas. Antra, vedos tai daugiau filosofija, ir kaip sakei, reikia atitinkamos sąmonės, jas suprasti. Aš jau nebekalbu apie išsikraipymus dėl vertimo į kitą kalbą. Be to, kur filosofija, ten vieno atsakymo nelabai ir gali būti. Aš labai mažai skaitęs anglų kalba vedų, nemėgstu literatūros, bet mėgstu filosofiją, o ji ten vietomis mane labai žavinti. Tai iš vienos pusės, taip - vedose gali rasti viską, iš kitos pusės - tai nebus paprastas tiesioginis atsakymas. Didžiąja dalim vedos - tai himnai apie Dievus. Ar tikrai ten rastume tiek informacijos, kad užtektų didelei knygai apie pieno vartojimą? Tokia paprasta, kasdieniška informacija, jei egzistuotų, manyčiau būtų išgraibstyta. Aš apie pieną angliškai randu tik bazinius dalykus, telpančius į 1-2 puslapius. Realiai to užtenka, bet konkrečiam atvejui, įsivėlus daugiau faktorių, pasidaro komplikuota. Bet taip jau yra, specialistai, visą gyvenimą paskyrę vienai sričiai, į galybę klausimų negali atsakyti, kiek viskas yra platu ir sudėtinga.

Dėl teisingumo. Taip, žinios labai padeda gyventi teisingai, tai yra pagal Visatos dėsnius. Bet šiaip tiesa ir teisingumas yra pasiekiamas per ryšį su Dievu, per vidinį tobulėjimą. Nebūtinai tam reikia tikslių žinių. Mes juk nežinome, kaip tiksliai veikia procesai mūsų kūne, bet tai nesutrukdo kai kam išsivaduoti.

Dėkoju už nuorodą, užgriebtas toje knygoje svarbus momentas. Bet aš vėlgi norėčiau paakcentuoti, kad egzistuoja ir kitos jogos formos. Aš nelabai suprantu, kodėl žmonės pasirinkę vieną kryptį, atmeta kitas. Sakykim, nebūtinai atmeta, bet iškelia aukščiau kitų. Ta nuotaika jaučiasi visur, net Bhagavad gitoj ir Šrimad Bhagavatam. Šiuo atveju vedos yra filosofiškesnės. Aš noriu paakcentuoti, kad dvasinis kelias yra ne mažiau subtilus nei karma. Ir pagal tai, ką matau, manau, kad dauguma mechaniškai kartojančių ne tik, kad atkris (tai ir taip žinoma, kad vyksta), bet gale gyvenimo nebūtinai bus daugiau išsivadavę nei giliai tikintys ir dirbantys katalikai, budistai ar praktikuojantys kitas jogas. Taip, daugumai ne Dievo reikėjo, bet pradėt pajaust Dievą reikia turbūt ir praktikuot ne vieną gyvenimą, ir karmos atitinkamos ir intelekto ir daug visko. Žodžiu, čia yra daug daug niuansų.