Su Dievu aišku viskas atsistos ant keturių dharmos jaučio kojų. Galvojame panašiai. Vistik man tas visaapimantis žmonijos žinių pakilimas tikrai įdomus, Tai tarytum savotiškas lūžio taškas 15 amžiuje, nuo kurio prasideda pakilimas. Pradžioje, aišku, žinios yra sąlyginai primityvios, kad "išrandamas" bendras raštas, spaustuvė, gravitacija, teleskopas. Bet vėliau, tikslėjant žinioms, jos tampa subtilesnėmis ir pereinama prie elektros atradimo, chemijos, telegrafo išradimo, radijo, televizijos. Žinios tampa vis subtilesnėmis ir periodiškai vis išnyra vis gilesnis artumas su vedose slypinčia informacija, kuri, tarkim 15 amžiaus valstiečiui vargiai ar būtų įkandama, kad ir supratimas, kad mūsų Žemę sudaro septynios žemės (kontinentai). Tam būtina tutėti tam tikrą bazę, kad suprasti, kas pateikta. Dabar didelė bazė žinių mokslo dėka yra atkuriama, ir mokslas evoliucionuoja toliau, darosi vis subtilesnis. Lygiagrečiai vyksta ir tų žinių degradacija, monetizacija ir netinkami priataikymai.
Na, o Viliau, nereikia idealizuoti vedinių laikų, kad
tada opų opelių nebuvo..
Paimkime tokius pavyzdžius, iš didžiųjų epų, tarkim Ramajanos, Mahabharatos. Mahabharatos veiksmas vyksta baigiantis Dwaparai, nors vaizduojama ideali visuomenė, bet degradacija jau juntama. Ramajanos veiksmas vyksta berods Treta jugoje prrieš 1,7 mln. metų plius minus. Ką ten pastebime? Intrigas dėl valdžios, kai karalius turi išsiųsti dorąjį teisėtą sosto paveldėtoją - Ramą - 14 metų į tremtį. Tuomet valstybę valdo Bharata - Ramos brolis. Toji valstybė vėliau pereina į Maha-Bharatą. Bet intrigos dėl sosto buvo ir ten, ir žmonės būdami dorybingesni už mus tūkstantį kartų, vis viena nepalaikė Ramos pasirinkimo laikydami, kad Sita yra suteršta Ravanos prisilietimo.. O taip, dar Ravana.., Nuožmus daugybės dangaus planetų valdovas, tobulai išmanęs 12 vedinių raštų dėl ko vaizduojamas turintis 12 galvų. Kaip aprašo vedos, nuo jo antakių virptelėjimo drebėjo pusdieviai. Taip pat ir aštuonių Višnu avatarų atėjimas į Žemę ne iš gero gyvenimo, o todėl kad žmonės tam tikrais laikais šaukėsi Dievo pagalbos. Mes tik dabar kaip ir nebesišaukiame...
gal tame problema. Varaha kovojo su vienu valdovu tūkstantį metų, Vamanadeva, Nrsimha - jie atėjo ne į spektaklį o atstatyti dorovės principų. Kalki avatara taip pat ateis to paties, tik vėliau. Tad opelių buvo visais laikais, čia mūsų laikmetis nekažkuo išskirtinis, na problematika specifinė. Mūsų laikais kalijuga iš žmogaus atima visa kas materialu ir pakeičia iliuzija kad atseit tu tai turi ir tuom disponuoji - papuošalus, namus, mašiną, daiktus, telefonus, darbo laiką, pinigus, elektronines sąskaitas, dėmesį. Na, gal neatima, bet išvilioja malonumų gausa. Gi žmogus realiai nieko neturi - technika tarnauja keletą metų po ko turi išmesti, namai užstatyti, valstybės prasiskolinusios, mokesčiai nemenki, kontrolė neišmatuojama, krizės kartojasi kas dešimtmetį, pinigai nuvertėja, dėmesį blaško daugybė trikdžių na ir t.t. Visiškas nepastovumas. Norint su tuo tvarkytis, reikalingas itin aukštas sąmoningumas. Gyventi kalijugoje ir būti laimingu lieka tik visiško išsižadėjimo kelias, kad nieko negali savintis - gali tik trumpam pasinaudoti neprisirišdamas. Kaip vienuolis ar sanjasis. Pastovumą gali rasti tik savo viduje.