0lis
Pranešimai: 388
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Po egle

07 Gru 2019, 13:23

Sėdint kurį laiką po egle - pasiilgstu žmonių. Sėdint jaukiuose namuose su duonos rieke - žiūriu į mišką. Keistas aš padaras, pagalvoju. Juk stirnos ar barsukai savo namų neiškeistų į nieką pasaulyje. Nors patys jų ir nestatė. Mėgaujasi tai ką rado ir galvos dėl to nesuka kaip čia mane aplankius. Veikiau priešingai. Nebent norėtų mane pažinti iš vidaus. Kur mano šautuvas? Įsijungiu TV. Gal ką parodys apie beždžiones. Dar vis jaučiu darvinizmo įtaką, jos tokios man artimos. Tikrai nešaučiau į beždžionę. Tai prilygtų žmogžudystei.O ten reklama, siūlo dar daugiau gyvenimo nei aš turiu. Tik tinkamą planą reikia pasirinkti. Po galais, aš net negalėčiau tinkamai sau paaiškinti kas tai yra gyvenimas. Lendu kaip visada išminties į Facebook'ą. Jis turės atsakymus. Jis viską turi. Juk dabar daugelis guru yra labiau visapusiški nei prieš 3 metus. Tobulinasi ne tik dvasiškai, bet ir IT srityje. Dvasingumas dabar išsikėlė į internetą. Gal ir gerai. Šventykloje tik gripą pasigausiu, o kompiuteriniai virusai dar tiek neištobulėjo, kad pakenktų šventraščiams. Aš esu patenkintas tokiomis galimybėmis. Viskas įgauna tokį pagreitį...Pasaulio išmintis, nuo Vedų iki New Age telpa viename delne. Ar galėjo kas regėti didesnį stebuklą. Net sunku susigaudyti nuo ko pradėti. Peršasi mintis kad nenušvitusiu būti dabar ne tai kad nemadinga, bet ir apsileidimas. Tuomet man reikia labai pasistengti. Laimė, kad visuomenė labiau išprususi, išlaisvėjusi ir nesigėdija akcentuoti meilę ir supratimą artimui per akcijas. O kaip be jų? Kartais žmogui tiek nedaug tereikia iki laimės, bet va neužkabina... O čia akcija, į savaitgalio grupinę meditaciją, po kurios gyvi pavyzdžiai byloja apie užgriuvusią laimę. Ir tokiu kiekiu, kad jie tiesiog negali tiek panešti, todėl priversti dalintis.
Mane pagauna durna nuotaika, žiūrint į bendrą foną. Tarsi jau pajudėjo paskutinis traukinys į dangų ir visi kaip Mumbajaus traukinių stoty veržiasi per langus, ant stogų... Žūtbūt -nepasilikti čia. Negaliu sakyti kad šis vaizdas nekabina, sau meluočiau. Turėčiau VIPą, gal ir bandyčiau. Bet aš amerikietiškais kalneliais bijau važiuoti, tai kur ten man į dangų. Išbėgu iš perono ir vuolia! Dar ne vienas likau, kuris atsisakė tokio dangaus. Pasaulis niekur nedingo ir gyvenimas teka sena vaga. Pamatau, kad ne visi traukiniai važiuoja ta pačia kryptimi.
-Gal domina dangaus turizmas?
-Dėkui, aš kaip tik iš ten, pasienyje pasakė kad per mažas grynųjų kiekis su savimi, nepraleido.
-Tuomet jums tikriausiai būtų įdomu sužinoti ką turėjo galvoje Platonas, Aristotelis sakydami...
-???
-Galima ir išsimokėtinai. Išmintis dabar, pinigai vakare. Sutikite, negalite atsisakyti...
-Mano tokia psichinė būklė dabar, kad ne iki Platono... Sakykite, gal turite statinę, tokią pačią kaip Diogeno? Aš joje mielai patūnočiau.
-O, jūsų atvejis labai įdomus. Mes turime kaip tik naujų vaistų, "Dvasiapamynus" be šalutinio poveikio...
-Geriau jau grįšiu aš į mišką...
Ten aš niekam neįdomus ir niekas nieko nesiūlo, neskuba. Viskas taip tikra. Paukščiai čiulba taip pat kai čia dar mūsų nebuvo. Nors jų giesmė nesikeičia, ji niekuomet nepabostanti ir pakili. Koks kompozitorius galėjo parašyti šias natas? O medžiai? Visi jie stiebesi į viršų ir niekada nesuabejojo pakeisti augimo krypties. Baigę savo kadenciją griūna tik jiems žinoma teisinga kryptimi, bet ne ten kur nurodė kiti ir pagal kokius papročius. Atiduodami paskutinę duoklę samanų ir kerpių karalijai, palieka tą pačią žinutę.
"Turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito..."
Tai pasakykite man, kas iš tiesų yra madinga ir kas dar liko nenuvalkiota. Aš esu pasimetęs. Gal kitiems atrodo kad virstu į vilkolakį jei pasakau, kad naktį einu į mišką. Nors man atrodo, kad būtent ten einu grąžinti savo seną ir išaugtą vilkolakio kailį. Noriu tik padėti atgal tai, ką kažkada pasisavinau. Nieko nepasiliksiu. Noriu išmesti visas kvailas baimes iš galvos. Nes priešingai nei daugelis mano. Ką išmoksiu - ant pečių ir nešiosiu. O sunkesnis už orą į dangų nepakilsiu. Todėl norėčiau viską pamiršti. Ir atgimosiomis žmogaus akimis prisiliesti prie tobuliausio dizainerio šedevro - gamtos.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 967
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Po egle

09 Gru 2019, 15:14

:)) puikus rašinys, tikrai pakėlė nuotaiką, bet tuo pačiu leido pajusti ir bendrystės jausmą - ne man vienam toks svetimybės jausmas su aplinka, ypač prieš šventes. Iš kur šitas šedevras, negi jūsų, Oli?:) 

Truputį į tą temą.

Aš po vienos Aleksandro Žarskaus knygos ištraukos labai pajutau, kad mes absoliučiai nebeturime jokios kultūros - viskas taip tuščia.  Toks jausmas, kad vyresnė karta jau po truputį irgi pradeda pamiršti, kad jų tėvai seneliai dar turėjo kažkokį ryšį bent su savimi ar gamta, o jaunoji karta jau net neįsivaizduoja, kad toks ryšys įmanomas. Bent jau mano aplinkoje viskas stipriai pažengė į priekį per pastaruosius dešimtmečius. Neabejoju, kad giliai viduje žmonės dar jaučia, kad kažkas yra ne taip, bet jie absoliučiai neturi žalio supratimo, kas tai yra, todėl prioritetus suteikia tam, kas yra suprantama ir diktuojama dabartinės "kultūros" . Aš ir pats labai ryškiai tą pastebėjau tik po Žarskaus knygos, kuri kažkaip padėjo "atgaminti" protėvių sąmonę, kuri galbūt ir nebuvo vedinio lygio, bet buvo gerokai platesnė nei dabartinė. 

Protėvių sąmonė ir kultūra man taip sukontrastavo su dabartine, kad pasirodė, kad mes jau dabar gyvename Orvelo aprašytame scenarijuje knygoje "1984". Kai neegzistuoja niekas apart demoniškos sistemos garbinimas, siaurutė sąmonė ir robotiškas primityvių veiksmų, būtinų gyventi sistemoje, atlikimas.

Tikrai nenorėjau nuklysti į pesimizmą, tikrai puikus rašinys :) beje, aš ir pats kažkiek džiaugiuos, kad gyvenu tokioje degradavusiose visuomenėje, kartais ji ir labiausiai skatina ieškoti Dievo. :)
 
0lis
Pranešimai: 388
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Po egle

09 Gru 2019, 19:39

Kelis mėnesius stebėjau vieną dvasingą ir aktyvų FB puslapį. Kildavo įvairių minčių ir svarstymų. Ir tokių kaip mano puikybė žvelgianti ir nepritampanti prie tokios realybės. Kai pradėjau jausti abejingumą visam turiniui, palikau tą grupę. Pradėjau rašyti, kad suprasčiau ką jaučiu. Nenorėjau nieko įžeisti, gal būt žmonėms dabar to reikia.
Gal toks laikmetis. Kai čia ir dabar suprantama tiesiogiai. Kad man reikia dvasingumo čia ir dabar. Na, dar galima iki savaitgalio palaukti. O gaunasi panašiai:
„Jei nori, kad pasaulis pasikeistų, pats tapk pokyčiu.
Mahatma Ghandi
Tapau tuo pokyčiu, pasikeitė ir pasaulis. Nepasikeitė tik idiotai kaimynai, ragana žmona ir gyvatė uošvienė...

Į jūsų pastabą apie džiaugsmą gyvenant tokiame sociume galiu atsakyti iš tokios pozicijos. Kad šiuolaikinėje visuomenėje nebūtina atsitraukti kuriam laikui nuo pasauliečių kad pasijustum asketu. Užvaldęs visuotinis pseudodvasingumas suteikia ir laimės pojūtį pasijusti pseudoasketu gatvėje, darbe, picerijoje ir pan. Atotrūkis pakankamas, kad į savo vidinį pasaulėlį mažai ką įsileidžiu. Įskaitant ir artimiausius žmones. Nebelikę bendrų sąlyčio taškų tokioms temoms.Tai tas susidaręs vakuumas kartais atrodo net padeda. Priprantu įvairius potyrius dažniausiai išgyventi vienas. Sėdžiu ir rašau sau, taip lengviau susivokti. Tik nežinau ar tai iš tiesų turėtų džiuginti.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 967
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Po egle

09 Gru 2019, 20:39

Sėdžiu ir rašau sau, taip lengviau susivokti. Tik nežinau ar tai iš tiesų turėtų džiuginti.
Džiugina iš to aspekto, kad tai (veiksmas, kylantis iš nepritapimo, nepasitenkinimo padėtimi) pasidaro įmanomas tik tada, kai nepritampame visuomenėje. Tobulėjime tik sunkumuose arba apsupti tobulesnių už save. Šiuo atveju veikia pirmasis dėsnis, nors geriau veiktų antrasis ar abu :)

Šiaip dar kartą noriu pagirti už rašinį. Toks iš dalies Erlicko stilius, bet gilesnis, aktualesnis. Neabejoju, kad tokiu lygiu parašyta knyga galėtų susilaukti nemažai sėkmės.

Įrodyta, kad du žmonės žiūrėdami į tą patį daiktą, jį mato skirtingai. Net mes patys dažnai kažką pastebime, ko ilgai nepastebėjome tame pačiame objekte. Taip ir šiame rašinyje atradau laabai daug bendro su savimi, nors, kaip matau, taip pat žiūrime iš skirtingų taškų, nors patirtys panašios. 

Tie, kas gali daugiau visada atsiskirs nuo masių ir galų gale įkvėps kažką irgi nuo jų atsiskirti. Aš irgi dabar orientuojuosi daugiau į savęs tobulinimą, nes jaučiu, kad galiu šiek tiek daugiau...  Dievas visada pakreipia geriausiu keliu ir net neabejoju, kad jumis irgi pačiu geriausiu keliu pakreipė, Oli :) 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių