Geras momentas. Galvoju, kad potraukis tiesai yra vienas iš kertinių faktorių dvasinėje praktikoje. Jei potraukio mažiau, mes visada liksim savo vietoje ir savo sampratoje. Nemažas dalykas yra vien tik tai suprasti, o dar daugiau - nors kiek tai pajausti.Kai nuo besaikio kontenpliavimo pradeda trūkinėti saugikliai, atsitraukiu. Nes ydos man brangesnės už didesnį suvokima. Tas pats kompromisų kelias. Sunkiai atiduodu, sunkiai ką gaunu. Paskaitau BhagavadGita, kitų konfesijų mokymus. Žodžiu mixas -NewAge'as [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smi ... _smile.gif[/img]
http://www.newdualism.org/papers/J.DePoe/dualism.htm
Dualizmo gynyba
(pirmoji vertimo dalis)
Autorius: John M. DePoe
Western Michigan University
Substancijų dualizmas nėra tarp populiariausių teorijų šiuolaikinėje filosofijoje. Tačiau, ne vienas svarbus šiuolaikinis filosofas laikosi nuomonės, kad savybių dualizmas (pvz. filosofai Thomas Nagel, Saul Kripke, Frank Jackson, David Chalmers) arba substancijų dualizmas (pvz. filosofai W.D. Hart, John Foster, David Braine, Richard Warner, Charles Taliaferro, Eleanor Stump, Richard Swindubrne, William Hasker) yra tiesa. Tačiau filosofijoje tiesa nenusprendžiama pagal teorijos populiarumą, bet pagal argumentus, kurie ją remia. Šioje esė pabandysiu pateikti argumentus, kurie remia substancijų dualizmą. Taip pat aptarsiu kontrargumentus dualizmui šios esė pabaigoje.
Ką turiu galvoje sakydamas "dualizmas"? Man, dualizmas tai teorija kad yra dvi skirtingos savybių klasės: materialios ir nematerialios. Jeigu šios atskiros savybės suprantamos kaip turinčios substancialią, ilgalaikę/patvarią egzistenciją, tada teorija gali būti vadinama substancijų dualizmu. Kiek liečia žmones, substancijų dualizmas reiškia, kad žmonės susideda iš dviejų sujungtų substancijų: materialaus kūno ir nematerialaus proto. Populiari alternatyva dualizmui yra monizmas, požiūris, kad egzistuoja tik materialios substancijos ir savybės. Mano dualizmo pagrindimas tam tikru laipsniu seka iš to, kad monizmas negali apibūdinti visų proto bruožų.
Pirmas žingsnis man pagrindžiant substancijų dualizmą būtų patvirtinti savybių dualizmą. Thomas Nagel savo garsiame straipsnyje "Į ką panašus buvimas šikšnosparniu?" parodo, kad yra neredukuojamas, subjektyvus, pirmo asmens pojūtis dėl to "į ką panašus buvimas tuo ar tuo", kuris negali būti pagautas iš objektyvaus, trečiojo asmens apibūdinimo. Saul Kripke tvirtina, kad fizinės ir mentalinės savybės negali būti identiškos, kadangi tai reikštų, kad identifikacija yra būtina, bet mes žinome, kad ši identifikacija nėra būtina. Savybių dualizmas seka taip pat iš Frank Jackson minties eksperimento apie Merę, super mokslininkę. Tame minties eksperimente, Merė yra super mokslininkė, kuri žino visus ir kiekvieną mokslo faktą su išsamiausiomis detalėmis, bet visą savo gyvenimą gyveno aplinkoje, kurioje tėra juoda ir balta spalvos. Vieną dieną, Merė tyrinėja savo juodą ir baltą aplinką, ir pamato kažką raudono, ir taip išmoksta kažko naujo (t.y. ką reiškia matyti raudoną). Todėl, pasaulį apibūdina daugiau negu trečiojo asmens perspektyvos moksliniai faktai - yra ir pirmojo asmens, subjektyvių, patirtinių faktų. Galiausiai, David Chalmers tvirtino iš to, kad įmanoma įsivaizduoti galimus zombių pasaulius, kad gali egzistuoti fiziniu požiūriu identiškas pasaulis mūsiškiam pasauliui, išskyrus tai, kad ten nebūtų sąmoningų žmonių, tik zombiai. Kadangi sąmoningi žmonės egzistuoja tikrame pasaulyje, kuris yra fiziškai identiškas su įmanomu įsivaizduoti zombių pasauliu, tikrame pasaulyje turi būti daugiau savybių negu tik fizinės .
Aš esu įsitikinęs, kad aukščiau pateikti argumentai už savybių dualizmą visi kažkiek iliustruoja kad materialios ir mentalinės savybės negali būti identiškos, pagal Leibniz neatskiriamų dalykų tapatumo dėsnį. Leibniz dėsnis teigia, kad visiems x ir y, jeigu x ir y turi visas tik vienodas savybes, jie yra identiški vienas kitam. Arba simboliais:
(x)(y)[(P)(Px↔Py) → (x=y)]
Šie argumentai nurodo į savybių dualizmą todėl, kad mentalinių reiškinių savybės negali būti identiškos su materialiomis savybėmis. Nematerialios savybės įtraukia tokį mentalinį reiškinį, kaip pirmojo asmens perspektyvos patirtys. Šios patirtys nėra išdėstytos erdvėje, taigi, neturi fizinių savybių (elektrinio krūvio, masės, dydžio, ir t.t.), jos pateikia pačios save, ir jos yra prieinmaos tik iš pirmojo asmens perspektyvos. O iš kitos pusės, fizinės savybės, kurios charakterizuoja smegenis yra išdėstytos erdvėje, turi fizinius bruožus, nėra save pateikiančios ir nėra charakterizuojamos pirmojo asmens perspektyvos. Kadangi jokia fizinė savybė negali būti identiška su "ką reiškia būti sąmoningam" savybėmis, būtina postuluoti nematerialias savybes, kad paaiškinti šį mentalinį reiškinį.
John Searle pasakė, kad šie argumentai yra "juokingai paprasti ir gana lemiami" parodant, kad mentalinės patirtys negali būti redukuojamos į fizines savybes. Nebent kas nors norėtų neigti kad pirmojo asmens patirtys egzistuoja (įskaitant savo paties), atrodo, kad savybių dualizmas pateikia geresnį paaiškinimą nagrinėjamiems duomenims apie protą.
Vienas dalykas yra savybių dualizmas, o kitas - pagrįsti substancijų dualizmą.
Pirma priežastis, dėl kurios manau, kad substancijų dualizmas yra tiesa, yra tai, kad visi sąmoningi individai turi greitą ir tiesioginį žinojimą, kad jie nėra identiški su materialiu kūnu ar mentalinių įvykių kamuoliu, bet yra "sąmonės vieta", kuri turi kūną ir patiria mentalinius įvykius. Ši "sąmonės vieta" nėra materialus dalykas, o taip pat ir nėra padalinama į atskirų mentalinių įvykių seriją. Kitaip sakant, reikalinga postuluoti kad gyvuoja nemateriali "sąmonės vieta" kad paaiškinti šį greitą ir tiesioginį žinojimą apie savęs egzistavimą. Rene Descartes suprato tai, kai rašė: "Nes tikrovėje, kai apgalvoju savo protą - tai yra, kai apgalvoju save tokį, koks esu kaip grynai mąstanti būtybė - negaliu išskirti jokių dalykų, bet atpažįstu ir labai aiškiai suvokiu, kad esu dalykas, visiškas vienetinis/unitary ir ištisas". Panašiai, Immanuel Kant teigė vienetinį/unitary ir gyvuojantį nematerialų "aš".
Pasiūla yra milžiniška, bet didžioji dalis daugiau mažiau yra abstrakcijos. Aš dažnai pastebiu, kad neturiu motyvacijos ieškot kažkokios informacijos, nes perskaitęs knygą, prisimint galiu tik kelis momentus. Visa kita - nieko naujo."Žmonės patys nori susikurti savo tikėjimą, susikurti įvairiausių komforto zonų, ir yra labai didelė visko pasiūla. Kaip pagerinti sveikatą, kaip pagerinti santykį su anapusybe ir panašiai“
https://www.15min.lt/m/id/gyvenimas/pok ... 40-1141878
Tame dualizme reikia rasti ir monizma, nes absoliutus dualizmas pasalina pazinimo galimybe.Kažkada verčiau vieno filosofo straipsnį, tik dalį išverčiau:
http://www.newdualism.org/papers/J.DePoe/dualism.htm
Dualizmo gynyba
(pirmoji vertimo dalis)
Autorius: John M. DePoe
Western Michigan University
Substancijų dualizmas nėra tarp populiariausių teorijų šiuolaikinėje filosofijoje. Tačiau, ne vienas svarbus šiuolaikinis filosofas laikosi nuomonės, kad savybių dualizmas (pvz. filosofai Thomas Nagel, Saul Kripke, Frank Jackson, David Chalmers) arba substancijų dualizmas (pvz. filosofai W.D. Hart, John Foster, David Braine, Richard Warner, Charles Taliaferro, Eleanor Stump, Richard Swindubrne, William Hasker) yra tiesa. Tačiau filosofijoje tiesa nenusprendžiama pagal teorijos populiarumą, bet pagal argumentus, kurie ją remia. Šioje esė pabandysiu pateikti argumentus, kurie remia substancijų dualizmą. Taip pat aptarsiu kontrargumentus dualizmui šios esė pabaigoje.
Ką turiu galvoje sakydamas "dualizmas"? Man, dualizmas tai teorija kad yra dvi skirtingos savybių klasės: materialios ir nematerialios. Jeigu šios atskiros savybės suprantamos kaip turinčios substancialią, ilgalaikę/patvarią egzistenciją, tada teorija gali būti vadinama substancijų dualizmu. Kiek liečia žmones, substancijų dualizmas reiškia, kad žmonės susideda iš dviejų sujungtų substancijų: materialaus kūno ir nematerialaus proto. Populiari alternatyva dualizmui yra monizmas, požiūris, kad egzistuoja tik materialios substancijos ir savybės. Mano dualizmo pagrindimas tam tikru laipsniu seka iš to, kad monizmas negali apibūdinti visų proto bruožų.
Pirmas žingsnis man pagrindžiant substancijų dualizmą būtų patvirtinti savybių dualizmą. Thomas Nagel savo garsiame straipsnyje "Į ką panašus buvimas šikšnosparniu?" parodo, kad yra neredukuojamas, subjektyvus, pirmo asmens pojūtis dėl to "į ką panašus buvimas tuo ar tuo", kuris negali būti pagautas iš objektyvaus, trečiojo asmens apibūdinimo. Saul Kripke tvirtina, kad fizinės ir mentalinės savybės negali būti identiškos, kadangi tai reikštų, kad identifikacija yra būtina, bet mes žinome, kad ši identifikacija nėra būtina. Savybių dualizmas seka taip pat iš Frank Jackson minties eksperimento apie Merę, super mokslininkę. Tame minties eksperimente, Merė yra super mokslininkė, kuri žino visus ir kiekvieną mokslo faktą su išsamiausiomis detalėmis, bet visą savo gyvenimą gyveno aplinkoje, kurioje tėra juoda ir balta spalvos. Vieną dieną, Merė tyrinėja savo juodą ir baltą aplinką, ir pamato kažką raudono, ir taip išmoksta kažko naujo (t.y. ką reiškia matyti raudoną). Todėl, pasaulį apibūdina daugiau negu trečiojo asmens perspektyvos moksliniai faktai - yra ir pirmojo asmens, subjektyvių, patirtinių faktų. Galiausiai, David Chalmers tvirtino iš to, kad įmanoma įsivaizduoti galimus zombių pasaulius, kad gali egzistuoti fiziniu požiūriu identiškas pasaulis mūsiškiam pasauliui, išskyrus tai, kad ten nebūtų sąmoningų žmonių, tik zombiai. Kadangi sąmoningi žmonės egzistuoja tikrame pasaulyje, kuris yra fiziškai identiškas su įmanomu įsivaizduoti zombių pasauliu, tikrame pasaulyje turi būti daugiau savybių negu tik fizinės .
Aš esu įsitikinęs, kad aukščiau pateikti argumentai už savybių dualizmą visi kažkiek iliustruoja kad materialios ir mentalinės savybės negali būti identiškos, pagal Leibniz neatskiriamų dalykų tapatumo dėsnį. Leibniz dėsnis teigia, kad visiems x ir y, jeigu x ir y turi visas tik vienodas savybes, jie yra identiški vienas kitam. Arba simboliais:
(x)(y)[(P)(Px↔Py) → (x=y)]
Šie argumentai nurodo į savybių dualizmą todėl, kad mentalinių reiškinių savybės negali būti identiškos su materialiomis savybėmis. Nematerialios savybės įtraukia tokį mentalinį reiškinį, kaip pirmojo asmens perspektyvos patirtys. Šios patirtys nėra išdėstytos erdvėje, taigi, neturi fizinių savybių (elektrinio krūvio, masės, dydžio, ir t.t.), jos pateikia pačios save, ir jos yra prieinmaos tik iš pirmojo asmens perspektyvos. O iš kitos pusės, fizinės savybės, kurios charakterizuoja smegenis yra išdėstytos erdvėje, turi fizinius bruožus, nėra save pateikiančios ir nėra charakterizuojamos pirmojo asmens perspektyvos. Kadangi jokia fizinė savybė negali būti identiška su "ką reiškia būti sąmoningam" savybėmis, būtina postuluoti nematerialias savybes, kad paaiškinti šį mentalinį reiškinį.
John Searle pasakė, kad šie argumentai yra "juokingai paprasti ir gana lemiami" parodant, kad mentalinės patirtys negali būti redukuojamos į fizines savybes. Nebent kas nors norėtų neigti kad pirmojo asmens patirtys egzistuoja (įskaitant savo paties), atrodo, kad savybių dualizmas pateikia geresnį paaiškinimą nagrinėjamiems duomenims apie protą.
Vienas dalykas yra savybių dualizmas, o kitas - pagrįsti substancijų dualizmą.
Pirma priežastis, dėl kurios manau, kad substancijų dualizmas yra tiesa, yra tai, kad visi sąmoningi individai turi greitą ir tiesioginį žinojimą, kad jie nėra identiški su materialiu kūnu ar mentalinių įvykių kamuoliu, bet yra "sąmonės vieta", kuri turi kūną ir patiria mentalinius įvykius. Ši "sąmonės vieta" nėra materialus dalykas, o taip pat ir nėra padalinama į atskirų mentalinių įvykių seriją. Kitaip sakant, reikalinga postuluoti kad gyvuoja nemateriali "sąmonės vieta" kad paaiškinti šį greitą ir tiesioginį žinojimą apie savęs egzistavimą. Rene Descartes suprato tai, kai rašė: "Nes tikrovėje, kai apgalvoju savo protą - tai yra, kai apgalvoju save tokį, koks esu kaip grynai mąstanti būtybė - negaliu išskirti jokių dalykų, bet atpažįstu ir labai aiškiai suvokiu, kad esu dalykas, visiškas vienetinis/unitary ir ištisas". Panašiai, Immanuel Kant teigė vienetinį/unitary ir gyvuojantį nematerialų "aš".
Aiskiai parastete, Aciu.Gal netiksliai išsireiškiau. New Age aiškinamas išsivadavimas mažai ką turi bendro su katalikybe. Kadangi yra reinkarnacijos aspektas ir t t. Jei Vedos daugelio teigimu yra aukštesnė tiesos išraiška už krikščionybę, ( pats, taip teigėte, Aidai, įvardinamas Vedas apsoliučia tiesa) vadinasi krikščionis nežino kad po mirties reinkarnuosis. Tai jo amžinasis gyvenimas ir antras Kristaus atėjimas tėra apgaulė. Ir svarstyti apie amžinąjį gyvenimą pagal Naująjį testamentą nėra prasmės. Ar aš ko nors nesuprantu? Ar manote kad kad posakis " Pas mano Tėvą daug buveinių" reiškia kad danguje ir toliau egzistuoja religijos? Krišnaistai reinkarnuojasi, krikščionys į skaistyklą ir t. t.
Iš tiesų, turintiems stiprią dualizmo sampratą, turėtų būti sunku tai skaityti ir suvokti.Kaip tik šiandiena skaičiau įkeltą naujai aiškinimą šią tema. Kas nebijote traumuotis paskaitykit
http://www.kristustavyje.lt/html/klausi ... tirtis.php
esminis momentas - nors lašas vandenyno yra vandenyno dalis, lašas niekada nebus vandenynas. Vienovė su Dievu yra įmanoma, tapatumas - ne. Nežinau, ar teksto autorius tai supranta, nes būtent ši ne visai teisinga koncepcija, kad mes esam Dievas, yra pakankamai paplitus ir sukuria neteisingas sampratas, todėl reikalautų platesnio aiškinimo.Kaip galite įveikti iliuziją, kad individualizacija reiškia atskirtį? Suvokdami, kad Dievas yra jūs, o jūs esate Dievas.
Antras Kristaus atėjimas nėra labai aiškiai apibūdintas, bet kodėl ne, jis gali ateiti antrą kartą į šią Žemę, arba pasirodyti žmogui kai žmogus numiršta, ir pasiimti į savo buveinę, labai ilgam. Kadangi jis yra Dievo galios inkarnacija, ir veikia ir dabar, globoja savo tikinčiuosius. Vadinasi, daug ką gali.Tai jo amžinasis gyvenimas ir antras Kristaus atėjimas tėra apgaulė. Ir svarstyti apie amžinąjį gyvenimą pagal Naująjį testamentą nėra prasmės.