Gintarai, aš su Jumis sutinku, bet nepamirškite, kad neliečiant tų, kurie yra hierarchijos viršuje, dauguma kitų tiesiog yra priklausomi nuo savo psichofizinės prigimties. Jei šudrai pasakė valgyt prasadą, kartot mantrą - tai šudra tą ir darys. Kiek tai darys kokybiškai priklausys nuo jos savybių, o kadangi pas daugumą ego didelis, tai ir susikuriamas tas burbulas.Nu gerai, o Bhatktivinodas Thakuras.... sužinojo apie vieną svamį, kuris save įvardijo kaip avatarą. Ką jis su juom padarė>? Pasiėmė policinkus ir pasodino jį į kalėjimą. Kodėl jis taip padarė? Prieš tai jis vedžiojo daug žmonių už nosies, daug ištraukė iš jų. Jis sužinojo ir tuoj pat nubaudė. Jis nusižengė ar tiesiog įvygdė savo vaišnavišką fukciją?Gintarai, Aidas tikrai gerai atsakė į Jūsų klausimą, ar siela patiria kančią. Būtų galima ir toliau gilintis, ką kaip tik padarėte man rašant atsakymą.
Dėl to, kas Krišnai brangesnis. Kuo esi tyresnis, tuo ir santykiai turėtų būti artimesni su Dievu. Nesu šventraščių žinovas, bet ten lyg ir rašoma, kad tyrus bhaktus Dievas ypač myli. Bet kokiu atveju, aš suprantu, kur lenkiate, Gintarai, tame yra tiesos. Bet rodydamas, kad ir teisybę, kad kiti bhaktai burbule gyvena, pats nuo to tyresnis netapsit, pagal dėsnius - greičiau priešingai.
Kuom skiriasi tylėjimas ir žodinis pasisakymas kai aš matau išsidirbinėjimą, apsimetinėjimą? Juk aš vis tiek taip mąstau, aš taip galvoju?
Reikalas tame, kad ištisai kalama ir kalma, kad mes visi vaišnavai. Aš čia rašau, nes apie tai aš uždavinėjau klausimus tiesiai tiems, kurie dedasi mokytojais. Jau seniai tiesiai pasakyta į akis. Už tai blokuoja.
Kas yra Vaišnavas. Tas kuris valgo prasadą, kartoją mantras ir skaito raštus? Ar tas, kuris vygdo Dievo valią?
Ar ne nuo to reikia pradėt, išsiaiškint funkcijas vaišnavo ir tų, kurie po šafrano rūbais pasislėpę traukia iš žmonių jų resursus?
Neblogai paaiškinot viską, Oli. Šiaip kaip ir daugmaž yra aišku, bet mums sunkiausia suvokti tai, kad tai, kas kenčia, net nėra mes patys. Šitą suvokimą turbūt įmanoma gauti tik labai aukštoj būsenoj.Na, kaip as suprantu karma ir kancios objekta. Nuo Vedu gal ir nelabai nutoles. Siela (dzyva arba tikrasis As) kanciu nepatiria. Nes yra tik dieviskosios prigimties, nedaloma ir tobula. Is jos ar per ja i subtilu kuna pasamone/samone ir grubu kuna teka dieviskoji Krisnos energija arba samone. Todel mes esame gyvi. Tekedama per intelekta/pasamone/samone, kurios jau itakojamos gamtos desniu Dievo energija iskraipoma. Toje vietoje pradeda kurtis netikras As (ego) ir nyksta rysys su pradiniu tikruoju As. Bet jis visai neistrinamas. T.y. Dievo ilgesys paprastai islieka visuomet. Iskreipdami Dievo energija kuriames karma. Tai tikriausia kencia tik naujasis As. Ir tuo labiau, kuo didesne atskirtis nuo Dzyvos samones. Kancia gali buti ne vien karmine. Nes kita samoninga butybe savo laisvos valios veiksmais gali sukelti kancia tiesiog-momentiskai. T.y.ji karma susikurs sau, sukeldama kancia kitam, o kencianti butybe, priklausomai nuo reakcijos arba susikurs papildoma karma arba ne, gal degins blogaja. Sito as nlb suprantu. Taip per kancia samonė greziasi vidun per prota/intelekta link Dzyvos su klausimu "uz ka" Taip silpnindama rysi su ego. O kas ka sapnuoja tikriausia nelabai svarbu.
Turbūt neturi Gintaras labai jau radikalių planų, bent jau susijusių su grubia materija Tiesiog reiškiasi psichofizinė prigimtis, kurią šiais laikais sunku realizuoti. Brahmanas gali pamąstyt, pafilosofuot, o ką kšatrijui daryt tokiu atveju? Įdomus čia momentas, vertas atskiros analizės.Taigi, radikalus Gintaro planai neturi ateities.
Čia irgi įdomi tema yra. Meditacijos metu tikrai galima "nusimesti" fizinį kūną, atskirti jį nuo sąmonės. Man tas jausmas patinka, bet tuo pačiu jis kažkiek ir nejaukus: iš dalies išlaisvina tave, iš kitos pusės - nebežinai, kaip elgtis - gyvenimas plaukia kaip filme, kūnas juda kaip ir sau, daryti įprastus darbus pasidaro kažkaip keista. Ir tai yra turbūt tik pirmas žingsnis iki dživos, kai nusimeti pačią pirmą dalį iliuzijos. Negana to, reikėtų pusiau tokioj būsenoj ir visą dieną gyventi, o aš dažniausiai kelių minučių neišlaikau.O kaip jauciasi Dzyva mums tik pasvajoti . Siuo metu kenciu tiesiog As, turedamas zinojima kad ne visai As
Tada tegul Gintaras paskaito Manu samhita, yra ru kalba internete. Ten rasoma ka veikti nebegaunantiems savo prigimti atitinkancio darbo. O jei jis anapus Varnu dar lengviau save realizuoti.Turbūt neturi Gintaras labai jau radikalių planų, bent jau susijusių su grubia materija Tiesiog reiškiasi psichofizinė prigimtis, kurią šiais laikais sunku realizuoti. Brahmanas gali pamąstyt, pafilosofuot, o ką kšatrijui daryt tokiu atveju? Įdomus čia momentas, vertas atskiros analizės.Taigi, radikalus Gintaro planai neturi ateities.
Iš esmės - taip. Viskas yra tvarkoj su Gintaro požiūriu, bet jis tiesiog įstrigęs dėl kažkokių priežasčių, todėl užsiciklina ant vieno aspekto. Nieko naujo, žmonėms dažnai taip nutinka, kol galų gale kažkoks nutikęs niuansas pramuša suvokimą. Aš asmeniškai labai to linkiu Gintarui. Gal atras reikiamą veiklą, gal pašnekės su reikiamiu žmogum, ir atsikleis visu gražumuTada tegul Gintaras paskaito Manu samhita, yra ru kalba internete. Ten rasoma ka veikti nebegaunantiems savo prigimti atitinkancio darbo. O jei jis anapus Varnu dar lengviau save realizuoti.Turbūt neturi Gintaras labai jau radikalių planų, bent jau susijusių su grubia materija Tiesiog reiškiasi psichofizinė prigimtis, kurią šiais laikais sunku realizuoti. Brahmanas gali pamąstyt, pafilosofuot, o ką kšatrijui daryt tokiu atveju? Įdomus čia momentas, vertas atskiros analizės.Taigi, radikalus Gintaro planai neturi ateities.
Viliau, apie jausma meditacijos metu suprantu... Bet kaip kasdienybeje ir nuolat?Skirtingom praktikom matyt einam tai galiu bent pasvajot isivaizduoti. Mano potyriai buna kitoki, o ir jausmai neiprasti... Atsibundu va sianakt o kunas dreba, tiesiog lyg užtų aukstu dazniu. Sirdy labai malonus jausmas,siluma ir jaukumas.Sunku nupasakot. Jau antra karta lygiai taip pat dvieju savaiciu begyje.Čia irgi įdomi tema yra. Meditacijos metu tikrai galima "nusimesti" fizinį kūną, atskirti jį nuo sąmonės. Man tas jausmas patinka, bet tuo pačiu jis kažkiek ir nejaukus: iš dalies išlaisvina tave, iš kitos pusės - nebežinai, kaip elgtis - gyvenimas plaukia kaip filme, kūnas juda kaip ir sau, daryti įprastus darbus pasidaro kažkaip keista. Ir tai yra turbūt tik pirmas žingsnis iki dživos, kai nusimeti pačią pirmą dalį iliuzijos. Negana to, reikėtų pusiau tokioj būsenoj ir visą dieną gyventi, o aš dažniausiai kelių minučių neišlaikau.O kaip jauciasi Dzyva mums tik pasvajoti . Siuo metu kenciu tiesiog As, turedamas zinojima kad ne visai As