Viskas tėra Dievo žaidimas man yra tarsi aliuzija su E=mc2. Sužinoję kam lygus E mes netapome Enšteinais. Nepriėjome prie išvados patys, ją tik sužinojome.
Aidas teisingai sakė, kad nėra gerai disponuoti ne savo lygio dvasine informacija. Bet šiais laikais tai sunkiai suvokiama. Rask ką tik nori, tik sugerti visa tai nėra kuom. Ta Tiesos taurė tampa nuodu mūsų psichikai. Kita vertus, kodėl bhaktai, adeptai viską viešina? Iš kokio šaltinio ji sklinda? Ar ne Aidas minėjo kad B.Prabhupada taip pat buvo nesuprastas Indijos aukšto lygio bhaktų, kodėl išviešino vakarų pasauliui. Atskleidė daugumą tik jiems prieinamų Vedų raštų. Gerai tai ar blogai ne mums spręsti. Akivaizdu, kad abejonės buvo tarp aukštesnės sąmonės individų.
Dabar kas man iš to, kad aš žinau kad viskas tėra Dievo žaidimas. Vistiek aš Jo žaidimo taisyklėms bandau primesti savasias. Negaliu pasinaudoti šia info kaip dvasinio kelio apylanka ir tarti: -Aaa, Dieve viskas tėra tik tavo žaidimas, ok žaidžiam kaip tu nori. Tikriauisa tai giluminė sąvoka, kurios pilnatvė atsiskleidžia žaidimo pabaigoje. Kaip ir "Nėra gyvenimo prasmės" tai dar nereiškia, kad nėra prasmės man. Nėra gal prasmės tam, kuris ją peržengė begaliniame jos ieškojimo kelyje.
Kuo žemesnėje sąmonėje esame, tuo daugėja žaidimų taisyklių. Daugiau dėsnių mus veikia. Per dėsnių gausą, jau nebematome paties tikrojo žaidėjo. Pagal Gnosis mes priklausome Mikrokosmosui, mums galioja 48 dėsniai, dar žemiau, leidžiantis į pragaro planetas, jau 96. Aukščiausiai - Protokosmosas galioja vienintelis Meilės dėsnis. Tik po jo atsiranda Megalokosmosas kuris valdomas trimis gunomis, 3 dėsniai. Po to 6 12 24 ir t.t. Tuomet, Viliau peršasi išvada, kad visiškai "įmanoma, kad būtų absoliučiai kiti dėsniai" Jie paprasčiausia atsiranda arba išnyksta, priklauomai nuo mūsų sąmonės lygio.
Ir taip Dievas sako, pažaiskime. Vienintelė taisyklė Meilė. Kad būtų įdomiau, pridėkime dar tris gunas
Ir taip sprigtą į kaktą PYKŠT
....