Pritarčiau Laimiui dėl išsakytų pamąstymų.
Pritariu ir Vydui, kad ir dėkingi turim būti ISKCON, kuri viso labo tėra organizacija ar tiesiog judėjimas.
Bet čia vėlgi yra tas dalykas apie kurį kalba ir Donatas - kad tokiu būdu yra daromas popsas. Kaip katalikų bažnyčia turi savo dogmatizmą, kuris atbaido intelektualesnius, taip vaišnavizme per aukšta kartelė pridaro begalę problemų. Kartelė aukšta - bet praktikuojantys tik save apgaudinėja, o pasirodo net ir daugiausiai pasiekę.
Aš tik paakcentuočiau, kad per daug mes akcentuojame tą išsidavimą. Mes natūraliai turime pakilti iki dorybės - iki to, kai dievosąmoningai darydami pareigas būsim labai laimingi ir jausime užpildyti. Tai, galima sakyti, yra karma joga. Šitoj vietoj dauguma paslysta ant savo ego, o vaišnavizmo aukšti standartai tik dar labiau tam pasitarnauja. Viena mantra vargiai padės, jei nesistengsim visame kame. Aš pats turiu nemažai patirčių, ką reiškia kartoti, ar net nekartoti, o tiesiog medituoti ar net kontempliuoti aukšta sąmone - rezultatai tokie, kad mechaniškai kartodamas niekada nepasieksi. Čia absoliučiai totaliai subtilus dalykas yra, užtai kiekvienas turim atrasti savąjį aš.
Aš nesakau, kad neveikia įvairūs metodai, bet būčiau linkęs manyti, kad Dievo ir sistemos neapgausim. Pasimauti ant ko yra begalės, jei praktikos metu užslopinsimi ydas, norėdami egoistiškai išsivaduoti, tai išlįs šiam ar kitame gyvenime. Tai nereiškia, kad nereik stengtis...
Taigi tiesiog stenkimės būti laimingi, suvokę tą stebuklą, kad galim gyventi ir bandyti suvokti Dievą.