Laimi, kaip sako priežodis, auksas ir pelenuose žiba. Tad bet kuris taurusis arba retas metalas gali tapti atsiskaitymo priemone. Sidabras, platina. Cirkonis. 19 amžiaus pradžioje netgi aliuminis buvo laikomas tauriu metalu ir aliumininiais šaukštais ir indais serviruodavo išimtinai aristokratų stalus...
Iki pokol neišrado būdo kaip iš boksitų išgauti aliuminį. Todėl skirtingų metalų vertė nėra pastovi. Auksas vienas tų elementų, kurių neveikia rūdys, pajuodavimai (kaip sidabro). Jo praba akivaizdi ir nereikalauja aukštųjų technologijų norint nustatyti aukso vertę. Pakanka "karališkosios rūgšties".
Na, ir visiems žinoma, bet nereikšminga smulkmena, kad mūsų pinigus, retsykiais pavadina banknotais. Atkreipėte dėmesį? Negana to, kad žodis "pinigas" yra tiesioginis palikuonis nuo vokiškojo "pfenig" (markės ir fenigiai). "Banknotas" yra palikuonis dviems žodžiams "bank - note", lietuviškai - banko nota, banko pažyma. Senais laikais, kai žodis bankas itališkai reiškė "stalas" ir jo paskirtis buvo saugoti savo klientų aukso atsargas maišeliais už protingą saugojimo mokestį... Tais laikais banko valdytojas išrašydavo klientams pažymą apie jų turimas ir saugomas aukso atsargas - banko notą, kurią su laiku imta laikyti aukso atitikmeniu, nes jos turėtojas tiesiogiai valdė tokiį aukso kiekį, kuris buvo nurodytas banko pažymoje. Tai saugu. Tai patikima. Tai netgi patogu - nereikia tempti su savimi 30kg sveriančio maišo, o pakanka išsitraukti banko pažymą ir apsikeisti su pardavėju. Auksas - labai sunkus metalas tarp kitko..
Todėl, kai apeliuojama į banknotą, teisinga būtų sakyti, kad apeliuojama į tam tikrą aukso kiekį, kuris laikomas centriniame banke. Ir kalbant rimtai - aukso atsargas turi kiekviena valstybė, nes aukso kiekis turi kur kas didesnę įtaką finansiniam saugumui, nei turimų pinigų kiekis. Dėl ko A.Paulauskas ir užsimena, kaip Kinija supirkinėja šį taurųjį metalą..