0lis
Pranešimai: 427
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Įtraukianti materija (nerimtai)

25 Rgs 2021, 09:01

Sūnui prasidėjo rašinėlių rašymas. Su kūryba, ne kažką, tai ir džiaugsmu netrykšta. Padrąsinu, prasilauši, paskui patiks. Žiūrėk, pats nieko neverčiamas rašau sau, ne mokytojai. Ir tu rašyk sau iš širdies, meluodamas kitiems. Meluok kiek tinkamas. Kam taip sausai rašyti apie savo kasdienybę. Atkartoti tai kas jau sukurta? Kurk kažką naujo, savito. Neįtikinau...Jis jau didelis, jaučia daug ko nepasakau. Toliau tikrinu vaiko kūrinį, rašo apie savo namus. Jaučiasi, kad rašinys sukaltas paskubom, iš pareigos, labiau primenantis tikslų lobio planą nei grožinio žanro kūrinį. Kad tikrasis kūrybiškumas gimsta iš laisvės dar per anksti kalbėti. Na bent jau pareigą šiokią tokią jis turi. Be to neteisinga spręsti apie žmogų iš jo darbų. Galbūt kuklumo jausmas pas vaikus yra daug stipriau išvystytas už pareigingumą. Tai kaip tuomet?
O mane toliau pagauna mintys ir sklendžiu kažkur... Ką aš privalau daryti dėl kitų, ko neprivalau. Kam suteikti daugiau reikšmingumo, kas tėra tuščias laiko gaišimas. Brandinu mintį, kad nieko niekam aš jau seniai neskolingas. Nieko aš neprivalau daryti jei pats to nenoriu. Neprivalau mokėti banko paskolos, į darbą eiti taip pat neprivalau, kaip neprivalau valgyti, girti ar keikti visą likusį pasaulį. Visa tai darau iš didelės meilės sau. Nes aš to noriu. Man gal įdomesnė tik pati pradžia, nuo ko viskas prasidėjo...
Pirmoji mintis užgimusi galvoje tikriausia ir buvo visų darbų pradžia. Šios minties, jau nepamenu. Veikiausiai tai buvo klausimas iš kurio viena po kitos radosi begalybė naujų minčių, matyt klaidingų atsakymų. Iš minčių radosi emocijos, daiktai, žmonės, aplinka. Dabar, sutelkus dėmesį, kiekviename regos lauko kvadratiniame centimetre galiu atsekti savo nudirbtus ir dar neužbaigtus darbus. Jų tiek daug ir tiek neužbaigtų, kad nejučiom suvoki kieviename regos pikselyje palikęs po mažytį pažadą kažką pakeisti. Tai šiek tiek slegia. Laimei pakanka kuriam laikui užmerkti akis, atitraukti dėmesį nuo griežtų materijos formų ir regimybės pradeda atleidinėti savo gniaužtus. Griežtos formos ne tokios jau ir griežtos jei į jas žiūri nerimtai. Kita vertus nėra taip paprasta įgyvendinti tokį pabėgimą, kaip daugeliui gali pasirodyti. Norint perprasti įtraukiantį formos ketinimą pirmiausia reikia patikėti jos gyvybiškumu. Kitaip jokių šansų. Pavyzdžiui mirusio žmogus kūnas jau neturi charakterio. O mes ir toliau galvojame kad jį turi. Prisimindami jo gyvenimą ir gailime, ir džiaugiamės kartu su juo beviltiškai bandydami sugrąžinti irstančiam kūnui gyvybingumą. Charakterio, jausmų tas kūnas jau niekada neturės, nors jis vis dar turi ketinimą. Jis dabar ketina per keletą metų suirti. Ir tai akivaizdu. Aha, ar gaugelis iš mūsų su tuo susitaiko. Visą likusį gyvenimą dažnam to padaryti taip ir nepavyksta. Nuo mažų dienų visiems kalė į galvas, kad materija suskirstyta į gyvą ir negyvą. Kokiais metodais jie tai nustatė? Manau kad tai tiesiog susitarimo reikalas. Tais laikais kai pasaulis iš tikro buvo padalintas į atskirus žemynus, egzistavo ir uždaros pasaulėžiūros. Dabar galime tik stebėtis, kaip skirtingai šios kultūros saveikaudavo su aplinka. Bent jau Eurazijos regione žmonės su pagarba žiūrėdavo į juos supantį pasaulį. Apdainuodavo upes, girias, kalvas, tarsi su jomis kalbėdavosi ir pan. Kai tuo tarpu Amerikos regiono šamanai tiesiog patys tapdavo tuo, ką garbindavo europiečiai. Egzistavo debesų, upių, miškų, ugnies šamanai. Jie perprasdavo tam tikros stichijos ketinimą ir susiliedavo į vieną. Galima pagalvoti kokius vėjus aš čia šneku. Tik noriu pasakyti, kad ribos tarp gyva ir negyva tais laikais buvo miglotos. Vėliau kultūros pradėjo maišytis. Iškilo ne menkas iššūkis atskirti kas yra valgoma ir nevalgoma. Fidžio salyno gyventojai mano supratimu buvu paskutiniai užkietėję pragmatikai. Jie maistą laikė tuo kas atkandama ir suteikia jėgų. Moralė anot jų buvo kažkas neturintis skonio ir sekinantis kūną dalykas. Pirmieji krikščionių misijonieriai, atkeliavę į šį atokų žmogėdrų užkampį pranešti kokie jie yra nusidėję ir kad yra kažkas daugiau už jų garbinamus stabus susilaukdavo išskirtinio ritualinio dėmesio. Vėliau siunčiamos gelbėjimo misijos nariai rasdavo tik šventikų šlepetes. Vietiniai slankiodavo įtartinai ramūs ir nelinkę šnekėtis. Mat jau buvo iš gelbėtojų pirmtakų supratę, kad iš ties truputį yra nusidėję. Tie vargšai padarė didžiulę klaidą. Prikirtę krikščioniškų BBQ perėmė ir dalį šią mėsą užauginusios dvasios. Kitaip tariant moralė, sažinė ir kiti baubai pradėjo kildinti tešlą iš vidaus. Jiems tai greičiausiai pasireiškė nepraeinančiu pilvo pūtimu. Šiaip ar taip vistiek jautė dalį kaltės. Gal nereikėjo kulinarinti iš blyškiaodžių. Viduramžių Europoje už tokius darbelius kaip mat susilauktų panašaus ugnies ritualo. Tik žmogaus kūnas čia kepsniu ar viralu niekada netapdavo. Pokyčiai, kuriems lemta įvykti - neišvengiami. Kaip besipriešintume, jie ras įvairiausias angas kaip patekti vidun ir kas žino nuo kurio momento jie taps mūsų esybės dalimi, kurios nenorėsime paleisti.
Moterims pokyčiai linkę skverbtis per ausis, estetinį grožį. Vyrams, kaip ir tiems nelaimėliams pigmėjams lengviau tai priimti per skrandį. Šią seną tiesą pradedu suvokti giliau ir mane ji itin neramina. Šiais, apšvietos laikais vis dar egzistuoja skirtingi požiūriai į valgoma - nevalgoma. Tai ką jau kalbėti apie gyva ir negyva sąvokas, kai nuo to individo gyvybei tiesioginis pavojus negrėsė. Tiesiog patogumo dėlei nugalėjo stipresnė pasaulėžiūra, nustačiusi ribas tarp materijos ir gyvybės, kad ateityje nekiltų bereikalingų ginčų. Juk reikėjo toliau vystytis, progresuoti ir spręsti naujus svarbesnius klausimus.
Tai buvo labai seniai ir aš tame visuotiniame susitarime nedalyvavau. Todėl neprivalau ir pripažinti daugumos susitarimą kaip apsoliučią tiesą. Galbūt iki panašių egzistencinių klausimų turiu nemažai ką nuveikti, o šiuo metu man svarbesni paprastesni dalykai.
Pavyzdžiui kambario grindys. Vaikštant jos nuolat priekaištauja man savo girgždesiu, kad skirčiau artimiausią savaitgalį tik joms. Pakeisčiau keletą naujų lentų, nes taip kankintis daugiau juk negalima. Suprantu aš jas. Aš taip pat kažkada buvau susireikšminęs savo išvaizda. Viskas praeina. Jos tai išgyvens lengviau. Aš turėjau daug progų lyginti save su kitais sutiktais gatvėje, svečiuose. Grindys kaip žinia tokios progos niekada neturės. Nežinai ir galvos neskauda. Primenu joms, kad jūs esate tik grindys. Tai jūs tarnaujate man, o ne aš jums. Ir mane jūsų tarnystė kolkas tenkina. Tuomet tos bestijos nepaliauja skųstis kitiems. Namiškiai jau mažai reaguoja. Kaip nereaguoja ir į daugelį kitų buities verkšlenimų. Bet užklydus svečiui , ypač uošviui, rodos stojasi piestu jam prieš akis, demonstruodamos išdidėjusius tarpus kaip nuo senatvės pageltusius tarpdančius. - Bent šiek tiek kuklumo, prašyčiau! Duokite žmogui praeiti. Juk ne pas jus atėjo. Uošvis, priešingai - kuklus žmogus. Vistiek apsimeta, kad jas užjaučia, geriausiai supranta. Išrašo keletą receptų, kaip nesunkiai galima pagerinti jų apgailėtiną būklę. Minutę dėmesio juk galima skirti. Ir jis teisus, mitutę, tik minutę. Būkime sau sąžiningi. Aš juk seniai įtarinėju, kad uošviui jos nerūpi. Grindys taip pat kuris laikas supratingesnės. Tai užsimezgęs abipusis ryšys, kuris ne kas kita kaip įprotis, padedantis išlaikyti bendravimą. Juk daug kartų sutiktam tariame labas vien tik iš įpročio. Bet ne visada iš tikro artimui linkime labų dienų. Tiesiog neišsiugdėme įpročio sakyti tai ką galvojame. Aplamai visa buitis yra kažkokia išpuikusi ir nuolatos bumbanti kūrinijos ir žmogaus simbiozė, perimanti dalį žmogaus sąmonės. Juk lenta kol ji būna medyje netriukšmauja. Medis kažkaip moka nuraminti ir ją, o ir man smagu pabūti jo paunksmėje vienu metu. Žmogus vienok linkęs viską suknisti. Jau kuris laikas perkant daiktą, pvz dulkių siurblį, jo aprašyme aiškiai nurodoma kiek triukšmo decibelų gausi mainais už suteiktą dėmesį. Atrodytų kuriems galams aš jį turėčiau jungti? Bet egzistuoja riba kuomet susikaupusių dulkių aimanos, o jos ne kas kita kaip žmogaus veiklos produktas, tampa nepakeliamos. Tuomet siurblio dūzgimas virsta muzika ausims. Iš kelių blogybių išsirenkame tai kas mums atrodo geriausia. Štai kodėl daugeliui namų šeimininkių kasdienis tvarkymosi garsas yra toks mielas. Paprasčiausiai mes skirtingai jautrūs tam tikriems dažniams. Galima apkursi nuo tris dienas augančios vejos klestėjimo ir visai negirdėti žoliapjovės. Daugelis dalykų įgyja tam tikrą vertę, kurią mes patys prieš tai nesusimąstę nustatome. Austrės kažkada buvo prasčiokų maistas, kol kažkoks įtakingas šmikis, tikriausiai nelenkiantis intelektu šių geldelių patikėjo jų blevyzgomis. Tos mažos savanaudės nesunkiai rado būdą kaip pratęsti savo egzistencinį kelia nuo uosto darbininkų pietų stalo iki aukštosios virtuvės mados. Nuo to momento peraugę moliuskai taip išpuiko, kad reikalauja neįmanomų dalykų. Į bet kokias lėkštes jau negula, verčia laikytis tam tikro etiketo ir į kompaniją kviečiasi tik prabangų vyną. Evoliucijos žaidynėse laimi išradingiausi. Man kartais sunku su tuo susitaikyti. Bet apie ką su jomis, neturinčiomis akių ir visą gyvenimą pragulėjusiomis jūros dugne kalbėtis? Apie jų kiautą, kuris tuoj liks tuščias? Tuštybių tuštybė. Visai gali būti kad aš neteisus. Gal jų puoselėtas perlamutras linkęs atskleisti paslaptis tik jį liaupsinantiems. Kažin ar tai tik ne tas pats pigmentas, kurį grožio salonuose taip graibsto aukštuomenės damos ir tos, kurios nori tokiomis tapti. Jau geriau aš pasikviesiu į namus tradicinę silkę. Ta kukli vandenynų skrajūnė vis dar renka didžiausias auditorijas ir tikrai turi ką papasakoti. Klasika nesensta.
Mes, žmonės, galvojame, kad iš prigimties linkę į objektyvų reiškinių vertinimą, paremtą logika. O jeigu mes matome objektyviai tik išvirkščiąją pasaulio pusę, kai tuo tarpu tikroji pusė pažini tik neracionaliais metodais ...
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1035
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Įtraukianti materija (nerimtai)

25 Rgs 2021, 22:01

Ačiū, kad pasidalini savo kūryba, Oli :)

Skaitant buvo jausmas, kad skaitau gerą knygą. Aš pats neturiu talento rašyti, tai viskas lieka tik minčių ir vidinio sąmonės srauto pavidale. Nors ateityje, kai bus daugiau laiko, norėčiau rašyti ir aš.

Kalbant apie materiją, ne taip seniai pasidariau šiek tiek išsamesnę mokamą astrologinę analizę. Paaiškėjo, kad  gyvenime balansuoju tarp materialių pareigų ir dvasinių iššūkių. Aš tą visada jutau ir pats, bet kai yra įvardinama iš šalies, į tai atsižvelgi dar labiau. Kita vertus, man visada atrodė, kad ši kova yra neatsiejama nuo visų, kurie turi stipresnį polinkį praktikai, bet dar negali pilnai atsižadėti. Visgi nepabijočiau savęs priskirti prie tų, kuriems šis balanso ieškojimas kliūna labiausiai, esu labai daug išjautęs pramąstęs šia tema, todėl tekste tikrai buvo su kuo surezonuoti.

Taip pat pastaruoju metu domiuosi numerologija. Iš ten atėjo vedinės informacijos patvirtinimas, kad mes gyvename simuliacijoje ir mūsų laisva valia yra šiek tiek sąlyginė. Viskas vyksta pagal programą. Tarkim, vos pradėjęs suaugusio gyvenimą, aš iš vienos pusės norėjau iškart atsižadėti turtų, prabangos, buvo noras gyventi paprastai. Iš kitos pusės - buvo didelis noras tapti finansiškai nepriklausomu. Atrodytų šiek tiek prieštaraujantys dalykai, bet būtent apie tuos du tikslus ir sukosi visas mano gyvenimas, aplink jas dėliojosi visos mano sampratos. Dabar matau, kad viskas buvo užprogramuota iš anksčiau ir aš vis tiek turėsiu pasiekti abu tikslus, tai tiesiog mano dvasinio tobulėjimo kelias šiame gyvenime.

Jeigu kalbėti paprastai ir pragmatiškai, turint mažus ar vidutinius finansus, materija yra ypač didelė našta Kali amžiuje. Tai mano gilus išjautimas. Žinoma, galima materialius norus minimalizuoti, tiksliau tai yra būtinybė tokiu atveju... Kita vertus, tie kurie tai supranta, dažniausiai turi daugiau išminties, jiems kažkaip pavyksta atrasti tam tikrą kompromisą... Bet vis tiek dauguma vis tiek susiduria su tokio tipo problemomis, tai neišvengiamybė.

Man patiko Donato ne toks ir senas Donato Janickio pasidalinimas apie tai, kad šiandien mes vis tiek turim susikurti tam tikras komforto sąlygas praktikai, kitu atveju greičiausiai tik apgaudinėsim patys save. Būdamas labai jaunas aš galėjau žiūrėti pro pirštus į daugelį dalykų, arba bent jau įtikinti save, kad man tai nedaro didelės įtakos. Šiandien mane tikrai erzina duobėtos, pelkėtos gatvės, kiemas, triukšmas, nekokybiški daiktai (kurių dabar vengiu kaip velnias kryžiaus :) ), galybė laiko, kurį tenka skirti buičiai ir t.t. Rodos, smulkmenos, bet aplinka daro tiesioginę įtaką mums. Sunku susikaupti netvarkingame kambaryje, taip ir atitinkamos vibracijos pasiekia iš tolimesnės aplinkos, kurioje gyvenime. Nebūsiu labai originalus, bet Lietuvoje Neringa turbūt yra ta vieta, kurioje galima pajausti kitą energetiką. Jūra, miškai, pakankamai tvarkinga aplinka, turtingesni, laimingesni žmonės ir tikrai jauties, kaip patekęs į kitą pasaulį. Tą jutau prieš 15 metų, juntu ir dabar.

Šiandien turtingesni, dorybingesni žmonės turi puikias sąlygas dvasinei praktikai, nes turint pinigų materialių rūpesčių galima turėti minimaliai. Žinoma, jei turi saiką ir aiškias ribas. Paradoksalu, bet koreliacija tarp pinigų ir dvasinės praktikos greičiausiai yra tiesioginė :) Žinoma, ne visada.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1035
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Įtraukianti materija (nerimtai)

25 Rgs 2021, 22:35

Ir dar apie matricą, kurioje gyvename.

Mes esam "pasmerkti" žaisti šitą žaidimą, tik reikia išmokti jį žaisti. Žinoma, dar neaišku, ar mes jį patys žaidžiam, ar Dievas, nes to balso galvoje mes patys tikrai nevaldome. Mes turime išmokti priimti esamą situaciją, būti nuolankūs ir dėkingi, nes šiaip ar taip, mes esame priklausomi nuo aplinkos ir esame didesni ar mažesni parazitai. Kita vertus, nėra nieko blogo turėti svajonių, kad ir materialių, nes tai yra žaidimo dalis. Mes žaidimo neapgausim ir neišvengiamai mūsų norai turės būti įgyvendinti, tai viena iš žaidimo esmių. 

Bet labiausiai rištis reikia ne prie materialių norų, bet paties žaidimo ir tobulėjimo. Mūsų gyvenimas yra pats tobuliausias ir geriausias žaidimas, kokį tik galima sukurti. Vienos iš pagrindinių klaidų yra įklimpti į "švilpiko dieną" ir pasinerti į perdėtą dualizmą. Ten ir pasilieka absoliuti dauguma. Praėjus šitas kliūtis - horizontas atsiveria gerokai platesnis. Tobulėjimas, patirties kaupimas gali vykti kartų kartais greičiau nei užstrigus pirmutinėse kliūtyse. Kita vertus, nuo čia ir prasideda tikrasis žaidimo įdomumas.

Tarkim, galima visą gyvenimą vargti su materija ir ugdytis kantrybę, valią. Bet jeigu taip buvo galima pragyventi dešimtmečius, galbūt buvo ne tiek ugdoma valia, kiek buvo kaupiamas supratimas. Kiekvieno atvejis skirtingas... Bet aš neabejoju, jeigu mes prieiname prie vidinio suvokimo, mums tikrai atsidaro kitos durys ir problema "išsisprendžia", todėl visada reikia koncentruotis į vidinį augimą, o ne į problemą. Kita vertus, galvodami, analizuodami, išgyvendami situacijas mes kaupiam būtiną patirtį. Ši matrica yra tiesiog stulbinanti :)
 
0lis
Pranešimai: 427
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Įtraukianti materija (nerimtai)

26 Rgs 2021, 10:07

Nežinau ką ir atsakyti, Viliau. Sudėtinga tema. Bent jau savo kasdienybėje esu užstrigęs panašiuose dalykuose, kuriuos ir pats palieti. Kaip sakant pradedančiam eiti dvasiniu keliu įtraukiantys materijos blizgučiai, jų tuštybė, atrodo akivaizdūs. Tai normalu. Pradžioje mūsų pasaulėvoka būna pakankamai skeptiška arba labai skurdi į dvasinę karaliją, nors mes tą galime neigti giliai viduje, gilūs patyrimai tiesiog būtini. Kaip kitaip pajustume atskaitos tašką, tarp to kur esame ir tarp to kuo būsime. Mums parodoma tolima siekiamybė, didžiulis kontrastas, kuris užkabina, lieka įsimintinas visame šiame įsikūnijime. Bet medaus mėnuo baigiasi :) Gilesni išgyvenimai, euforiniai suvokimai, rodos, retėja. Jie tampa dažnai ilgesingi dėl to kad patys mažais žinksneliais mažiname tą atstumą ir dėl to kad mus jie nėra būtini šiame momente. Grįžtame į išorinį gyvenimą, realybę tokią, kuri mums yra geriausia augimui. Galima sakyti, tai Dievo duota mums tai patirti, stebėti savo reakcijas sprendžiant visiškai žemiškus klausimus su trupučiu dvasinės filosofijos prieskoniu. Bet galima sakyti, kad gyvename tokiose aplinkybėse, kurias susikuriame grynai patys. Visos nepalankios išorinės salygos tik parodo mums kokie mes menki savo būties kūrėjai esame. Koks mūsų iškreiptas santykis su materija neapsiribojant vien šiuo įsikūnijimu. Abu teiginiai gali būt teisingi. Dualizme, be abejo, kažkuris vienas iš jų skirtingai pasirodys klaidingesniu.
Labiau žemiškas pavyzdys. Gyvenu, mano manymu, rajone, kuris vos vos viršija mano galimybes su kaimynais. Kai kuriems atrodo, kad kontrastas labai ryškus. Požiūrio skirtumas tikriausiai dėl skirtingų dvasinių būsenų. Nori nenori eidamas gatve, užduodu sau klausimą. Kodėl aš taip negyvenu kaip tas kaimynas? Ego iš karto pasiūlo atsakymą, nes jis materialistas, tu tą jau praėjai, išsiaiškinai. Bet palauk, iš kur aš žinau kad jis materialistas? Man jis malonus žmogus. Sugebu atskirti, kurie "tušti" o kurie ne. Jis man patinka, na ir kas kad kliūna kai kurios detalės. Tai mažmožiai. Tai kuo mes skiriamės? Gal paprasčiausiai kad aš nekenčiu turčių, nemėgstu prabangos, pinigų? O tai jau problema mano. Iš kur ta neapykanta tie blokai per kuriuos neateina pinigai? Dievas toks mielaširdingas, kad tobulai išpildė sąlygas mano augimui. Gyvenant gete, man tokie klausimai nekiltų, gyvenant labai turtingųjų rajone galimai palūščiau. Nuo to momento, rodos, išrišau šį klausimą. Kaimynas gavo tai ko nusipelnė. Aš turiu tiek kiek užsitarnavęs taip pat. Nesigėdiju už juos jų sąmonės paremtos prabanga kaip anksčiau. Tai tiesiog patogus gyvenimas gal būt su dar didesniais vidinio pasaulio iššūkiais, kuriems jie nėra akli, kaip man galėtų pasirodyti. Aš neturiu jokios teisės mintyse spresti jų psichologijos, dvasinės pasaulėžiūros. Ką man tai duos? Išsprendęs svetimas aš vistiek liksiu su savomis, beja jie taip pat :) Daugelis megsta pabrėžti skirtumus tarp skurdaus dvasingo, tuo pačiu laimingo, ir nelaimingo turčiaus. Tipo, akivaizdi tiesa prieš akis, kad laimė nesusijusi su turtais. Dabar taip negalvoju. T.y. aš jų negretinu generalizuodamas. Paprasčiausiai jiems lemta išsispręsti skirtingas ego savastis. Juk dažnas biednas nebūtinai tapo dvasingu dėl jo apgailėtinos būklės. Jis galėjo tiesiog slėptis už dvasingumo dėl savų vidinių problemų. Linkęs manyti, kad didžioji dalis tuo keliu ir nuėjo, ir jų laimė iliuzinė, nors ir labai brandi atrodytų. Pavyzdys Brazilijos lūšnynai. Pirmiausiai ką skurdi šeima stengiasi įsigyti tai televizorius. Daugelis jausdami vienas kitam mielaširdiskumą artimui, buičiai, būčiai, jie valandų valandas stebi muilo operas persunktas prabanga. Kažką tai sako. Panašiai ir su Indija.

Vilius rašo:
"Taip pat pastaruoju metu domiuosi numerologija. Iš ten atėjo vedinės informacijos patvirtinimas, kad mes gyvename simuliacijoje ir mūsų laisva valia yra šiek tiek sąlyginė"

Sutinku, mano galva į matricą galime žvelgti kaip į daugiasluoksnę mozaiką. Laisva valia apibrėžta dėl mūsų pačių saugumo. Pvz Egzistuoja planetinė matrica, nacionalinė, ar net regioninė. Šveicaro ir lietuvio galimybės vystyti dvasingumui akivaizdžiai skirtingos. Mūsų ego labai subtilus, galime galvoti kad permatome daugelį jo metamų šydų. Gal vis tik ne. Daug lengviau pamatyti tai nacionalinėje kolektyvinėje samonėje nei savyje ir pripažinti, kad aš turiu tai taip pat kas mane žeidžia kituose. Vistik nesu tiek "nušvitęs" kaip kad man šnibžda ego. Inkarnavausi į šį regioną nes turiu įminti tai ko vis nematau. Daugelis lietuvių, mano supratimu mielai įsikūnys čia dėl neišsprestų santykių su rytų kaimynais, nacionalizmo, perdėto patriotiškumo. Radikalesni gal gaus progą pabandyti Gazos ruože. Juk karas pirmiausiai prasideda kiekvieno viduje, tik paskui materializuojasi. Nuvykus į egzotinius kraštus dažnai kyla noras įsikurti toliau nuo rusų, lenkų bet ir nuo mūsų tautybės turistų. Kažką mes turim viduje bendro rodos nereikšmingo kas mus įkalina šioje matricoje. Aš šiuo metu netraukiu iki Beneliuxo regiono ir visai galimas daiktas prikrėsčiau šposų. Sprendžiu stebėdamas vakariečių nuosaikesnę reakciją į mus nei mano į savus :) Kita vertus, jie turi didelių iškilusių problemų dėl savo homogeniškumo. Pasiekę tam tikrą dvasinį lygį šiame įsikūnijime jie nustoja siekti kažko daugiau. Jie tiesiog užsimėgauja savo patogumu.
Bhagavadgita tas temas juk liečia keletoje vietų.

Kalbant apie planetinę matricą, susiduriame su fundamentaliais dėsniais kurių akivaizdu neperlipsim. Turime priimti gravitacija, erdvės ir laiko sampratą būdingą tik šiai planetai. Ir dar daug gaug subtilių taisyklių. Viskas dėl to pačio saugumo. Tai tik dar labiau mums suteikia didesnį saugumo ir laisvės pojūtį esamoje sąmonės būsenoje. Laikantis kelių eismo taisyklių mes galime daug laisviau jaustis kelyje nei trokštant jas ignoruoti.

Dar kitas dalykas, dualistinė ego matrica. Prie kurios Dievas rankas nėra prikišęs siauraja prasme. Viską iškreipia tam tikru lygiu puolusiųjų būtybių sąmonė. Mūsų tikslas sudaužyti mitus apie mums primetamą pasaulėžiūrą.

Turto tema labai plati ir mažai nagrinėta tema, bent jau iš teigiamos perspektyvos. Manau kad dvasingame forume netgi būtina ją plėtoti, aiškintis santykius su materija, jos suteikiamais turtais kaip ir skurdo šaltiniu.
Skurdas nėra dvasingumo išdava, veikiau klaidingai įsivaizduojamo dvasingumo rezultatas. Dvasinė pilnatvė atitinkamai generuoja ir materialią aplinką. Juk viskas susiję.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1035
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Įtraukianti materija (nerimtai)

27 Rgs 2021, 22:17

Dėkui už mintis, Oli, malonu ir įdomu jas skaityti. Realūs pavyzdžiai iš gyvenimo suteikia daugiau tikrumo nei tik sausa teoerija. Visada galvojau, jog tokio tipo filosofiniame požiūryje mes galime pasiekti artimiausią tiesą duotame momente. Be to, filosofinė perspektyva yra pakankamai geras saugiklis nuo kategoriškų ribų, atsirandančių iš ribotų sampratų.

Aš tokio tipo forumą visada ir įsivaizdavau. Esant daugiau dalyvių, galėtume sukurti pakankamai įdomų turinį.

Kadangi rezonuoju su labai daug kuom, ką parašei, tai ir nebesikartosiu. Tiesiog dar kelios mintys, kurios atėjo į galvą.

Kalbant apie planetinę matricą, susiduriame su fundamentaliais dėsniais kurių akivaizdu neperlipsim. Turime priimti gravitacija, erdvės ir laiko sampratą būdingą tik šiai planetai. Ir dar daug gaug subtilių taisyklių. Viskas dėl to pačio saugumo. Tai tik dar labiau mums suteikia didesnį saugumo ir laisvės pojūtį esamoje sąmonės būsenoje. Laikantis kelių eismo taisyklių mes galime daug laisviau jaustis kelyje nei trokštant jas ignoruoti.
Pastaruoju metu grįžau prie vienos "konspiracijos" , kad Žemė nėra tokios formos, kaip mums sako. Nesakau, kad ji plokščia, gali būti ir daugybė tarpinių variantų. Esmė tokia, kad atmetus begalę logiškų klausimų, grįžau tiesiog prie bazinių dalykų ir pats fotografavau objektus lygiame pajūry 20 km ruože. Net pritaikius refrakciją, objektai už 20 km matėsi lygiai taip pat, kaip už  1km, nebuvo jokio įlinkio, nors net pritaikius refrakciją objektai turėjo būti 12 metrų žemiau horizonto. Kitą kartą pamėginsiu tą patį padaryt 25-30 km atstumu. Esu tikras, kad bandymas patvirtins pirminę baigtį, juolab, kad internete pilna žmonių, atlikusių panašius bandymus.

Savo aplinkoje pastebėjau, kad klausimų kėlimas šia tema žmonėms sukelia labai daug neigiamų emocijų, nepaisant to, kad iš principo tie žmonės yra pakankamai plataus mąstymo. Aš puikiai suprantu, kad labai sunku įsivaizduoti tokio masto melą, bet pats principas yra, kad dažniausiai mes visi turime ribas, kurių negalime lengvai perlipti, nors viskas yra paremta tik tikėjimu. Šiuo atveju tikėjimas į Dievą  turi daugiau pagrindo nei aklas tikėjimas į mokslą. Su intuicija, pasitikėjimu viskas daug paprasčiau, Prabhupada pasakė, kad žmonės nebuvo Mėnulyje, gali imti ir patikėti ir tau neprireiks tikrinti tūkstančių mokslininkų darbų.

Turto tema labai plati ir mažai nagrinėta tema, bent jau iš teigiamos perspektyvos. Manau kad dvasingame forume netgi būtina ją plėtoti, aiškintis santykius su materija, jos suteikiamais turtais kaip ir skurdo šaltiniu.

Skurdas nėra dvasingumo išdava, veikiau klaidingai įsivaizduojamo dvasingumo rezultatas. Dvasinė pilnatvė atitinkamai generuoja ir materialią aplinką. Juk viskas susiję.
Labai sutinku. Šiuo metu labai rezonuoju su ta teorija, kad mes tik atliekam savo vaidmenis, o rezultatus gauname super sistemos nuožiūra, kuri nebūtinai super objektyvi trumpuoju laikotarpiu, nes veikia milžiniškoje sistemoje. Tarkim, verslininkas išvysto nemažą verslą, uždirba milijoninius pelnus. Darbuotojams moka didesnį nei rinkos atlyginimą, bet būdamas dorybingas nusprendžia, kad reikia drastiškai mažinti pelną ir dar daugiau didinti algas. Iš vienos pusės - savininkas demonstruoja dorybę ir atsižadėjimą, iš kitos pusės - paprasti darbuotojai papildomą uždarbį nebūtinai išleis atsakingai ir tie milijonai greičiausiai nukeliaus į kitų korporacijų kišenę. Tuo tarpu sukaupęs didelį pelną, savininkas būtų galėjęs savo nuožiūra pinigus išleisti maksimaliai naudingai. Esmė tokia, kad pinigų srautus kontroliuoja aukštesnės jėgos, mes turime nuolankiai priimti tai, ką gauname, o su nuolankumu mes dažniausiai sugebėsime ir pakankamai neblogai tuos pinigų srautus valdyti. Vieno teisingiausio atsakymo nėra. Mes tik atliekam vaidmenis ir kaupiam patirtis.

Dar vienas pavyzdys apie pinigų srautus. Pastaruoju metu nustojau rūpintis, kiek pinigų išleidžiu netikėtoms išlaidoms. Tarkim, jei anksčiau ateidavo mintys, kiek laiko reikės dirbti dėl  netikėto pirkinio ar panašiai, tai dabar supratau, kad to daryti neverta. Esminiai pinigų srautai turi būti kontroliuojami, bet nereikia perdėtai rištis prie pinigų, pinigai turi tekėti. Kai pats asmeniškai pajauti, jog ne tu kontroliuoji ir kad tiesiog teisingesnis požiūris į pinigus atneša visokeriopą naudą, toks įprotis labai greit prigyja.

Visgi norint pradėti bet kokius pokyčius nėra paprasta. Neužtenka žinoti teorijos, viskas yra be galo kompleksiška. Galima sakyti kompleksiškumas ir sudėtingumas yra šios matricos kalba, kodas, kuriuo ji parašyta. Viskas persipynę tarpusavyje, todėl kuo geriau mes tai suprantam, tuo labiau galima tobulėti viduje ir sulaukti pokyčių išorėje :)

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių