Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Skeptiškumo atsisakymas

01 Bal 2019, 13:17

Ši tema susijusi su tikėjimo vystymusi. Paskutiniu metu pamąstau ta tema, "dirbu" ties tuo aspektu. Iš tos patirties, kurią turiu per 20 metų, šis dalykas atrodo reikšmingas mano paties vidinei raidai.

Mūsų vakarietiškas išsilavinimas, mentalitetas ir kultūrinė patirtis kai kurias atvejais gali sudaryti kliūtis turėti tikėjimą tuo, ką Indijos šventi raštai pasakoja apie Dievą.

Šrila Bhaktivinoda Thakura knygoje “Šri Čaitanja Šikšamrita” (“Viešpaties Čaitanjos nektaringi pamokymai”) rašo:
“Ištyrus visų rūšių žmonių pasaulyje istorijos įrašus, bus akivaizdu, kad tikėjimas Dievu yra žmonių bendra ir pastovi savybė. Necivilizuoti miškų genčių žmonės tarsi gyvūnai išgyvena valgydami gyvūnų mėsą, bet jie taip pat garbina saulę, mėnulį, didelius kalnus, dideles upes ir aukštus medžius kaip savo geranorius ir valdovus. Kodėl jie tai daro? Nors siela labai smarkiai supančiota, jos tikėjimas Viešpačiu, jos natūrali kaip dvasinės sielos kokybė laipsniškai atsiskleis tokiu laipsniu, kokiu susilpnės materialus dangalas. Tačiau kai žmogus tampa civilizuotas ir imasi įvairių rūšių pažinimo ir švietimo, jo tikėjimas tampa labiau uždengtas dėl materialistinės logikos. Tada ateizmas, arba dar blogiau, tuštumos idėja, užvaldo jo protą. Reikia suprasti, kad tokie įsitikinimai yra nesveikos, silpnos sielos požymiai.

Yra trys pakopos tarp primityvios, necivilizuotos žmonijos būsenos [1 stadijos] ir pasišventimo Dievui būsenos [5 stadijos] [tos trys tarpinės pakopos yra tokios: 2. civilizuotumo stadija 3. moksliškumo stadija 4. moralumo stadija; vert. past.]. Tose trijose pakopose ateizmo, materializmo, skepticizmo ir tuštumos filosofija susargdina daugybę žmonių. Šios filosofijos, veikdamos kaip kliūtys jiems daryti pažangą, priveda juos prie apgailėtinos padėties. Žinoma, ne visi žmonės bus tuo susargdinti. Tie, kas užsikrečia šia liga, tampa supančioti ir neprogresuoja iki aukštesnių gyvenimo pakopų. Necivilizuotas genčių žmogus, pasinaudodamas varnašramos sistema ir kultivuodamas civilizuotas manieras, tinkamą elgesį ir išsilavinimą, gali greitai pasiekti pasišventusio Dievui gyvenimą. Tai natūralus pažangos kelias žmonijai. Bet jeigu žmogų susargdina materialistinių filosofijų ligos, jis atsiduria nenatūralioje egzistencijos būsenoje.
Iš esmės tai kaip dvi medalio pusės: jeigu atsiranda daugiau tikėjimo, savaime dingsta skeptiškumas; jeigu trūksta tikėjimo, tada bus daugiau skeptiškumo. Vadinasi, tai irgi susiveda į dvasinę sukriti - gerus, gražius veiksmus, kontaktuojant su Dievo tarnais ir dalykais, ir iš to kylančius įspūdžius. Kol tų įspūdžių nėra susikaupę pakankamai, vidinė būsena bus labiau veikiama racionalizmo, skepticizmo, materialistinės logikos.

Matyt, per 20 metų jau šiek tiek daugiau tų įspūdžių ir supratimo sukaupiau, todėl vis labiau tą skeptiškumo tendenciją mažinu, natūraliai ji pradeda išeiti.

Vieną kitą momentą galėsiu aptarti, to ką supratau.

Pavyzdžiui, toks pasakymas "transcendentiniai pasakojimai apie Dievą". Ką reiškia "transcendentiniai"? "Transcendentinis" reiškia "viršijantis", "aukščiau materialaus pasaulio".

Patys pasakojimai viršija šį mums pažįstamą materialų lygmenį, erdvę, laiką ir pan. Todėl nereikia prie jų kabinėtis materialistinės logikos būdu. Juos tiesiog reikia priimti, atviro sąmoningo priėmimo būdu, leidžiant tekėti dvasinių įspūdžių srautui, kuris transcendentiniuose pasakojimuose yra. T.y. sąmoningai laikantis principo, kad "aš nesikabinėsiu prie "techninių" detalių, nesvarstysiu kaip tai materialiai įmanoma, koks galėtų būti materialus procesas, kuriuo įmanomi tokie ar kitokie pasakojami įvykiai".

Kiek suprantu, vaišnavams nelabai rūpi "objektyvioji" materiali tiesa. Tuo požiūriu, vaišnavų ačarjos per visą istoriją buvo gana laisvi, savo pasakojimuose apie Dievą atsirišę nuo "objektyvios" materialios tiesos, ir kalbėjo apie absoliučiąją viršijančią tiesą.  
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Skeptiškumo atsisakymas

01 Bal 2019, 22:04

Suprantu temą ir momentą. Ačiū Dievui, manau, neturiu didelių problemų su skeptiškumu. Negaliu sakyt, kad visiškai tikiu smulkiausiom detalėm apie dvasinį pasaulį, bet to neakcentuoju. 

 Jeigu nepavyksta sąmonės pakelt einamuoju laikotarpiu, būsenas turiu atmintyje. Tarkim, jei protas pakerėtas materialiu pasitenkinimu, ar tiesiog paveiktas kitų sąmonės, pradeda abejot Dievu (taip man kartais nutinka valandai ar pan), dažniausiai intelektas pasistebi sąmonės pokyčių svyravimais, bet kažkaip kaip tik turiu pojūtį, kad ši sąmonė yra susiaurinta, kad nebesuvokiu realybės taip plačiai, kaip anksčiau. 

Nesu daug apie tai mąstęs, bet, man atrodo, kad skeptiškumas daugiau būdingas dar iki tol, kol nors kiek stipriau įtiki. Vėliau, ypač jei yra patirčių, tai - kaip keletas dulkių, kurias visada nupūti, skaitydamas šventraščius, medituodamas ir tarnaudamas. 

Kita vertus, tam gali daryti įtaką ir charakterio tipas. Vieni turi geresnį santykį tarp proto ir širdies/jausmų, kiti labiau linkę į jausmus ar protą. Kas linkę į jausmus - tie galbūt labiau įtiki, gali lengviau tarnauti, bet jiems sunkiau sekasi analizuoti, susivokti. Kas per daug linkęs į protą, tas gali būti per daug skeptiškas netinkamose vietose. Visur reikia balanso. :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

02 Bal 2019, 00:09

Prieš kokių porą mėnesių perskaičiau tokią katalikų knygą šv. Faustinos "Dienoraštį", ir ten vienas iš dalykų, kurie paliko įspūdį, kad matosi, kad visas katalikų mokymo tiesas ji visiškai įsisavinusi ir priėmusi, be jokių trukdžių. 100% tikėjimas. Priėmimo tėkmei nėra jokių kliūčių, visiškai sklandžiai viskas teka.

Labai patiko, pradėjau laikyti tokią būseną siektina. Manau, tai ir yra kažkas panašaus į šraddhą, arba ništhą.

Greičiausiai, vaišnavų kelyje irgi tokia 100% priėmimo kokybė būtina, visiškai sklandi ir be jokių trikdžių. Aš visada turėjau daugiau principinį priėmimą (po viso to, ką esu girdėjęs ir skaitęs apie vaišnavų mistines savybes, Krišnos stebuklingus veiksmus per paskutinius kelis šimtus metų, ir po vidinių patyrimų susijusių su mantra, vaišnavais, kitaip ir negalėtų būti, priėmimas atsiranda), kad viską priimu, bet proto materialistinės logikos tendencija, kad ir laikantis tokio principo ir jo neapleidžiant, vis vien išlikdavo kaip tam principui pralaimintis veiksnys, bet neišnykęs. 

Viskas susiję. Sukriti tendencijos ir įspūdžiai širdyje - iš to galiausiai susikaupia tikėjimas širdyje. Abiejose stadijose tarnavimas iš širdies vienas pagrindinių dalykų. Tarnavimas - meilės, nesavanaudiškumo požymis. Jeigu širdis "per maža", proto materialistinė tendencija "per didelė", tada tai nėra palanki konfigūracija atlikti sukriti, turėti tikėjimą, ir nuoširdžiai tarnauti. O vaišnavų kelias yra meilės kelias, širdies kelias. Atrodo, daug žinių, daug filosofijos, bet jeigu tai įsisavinti per žinių prizmę, o ne per meilės ir nesavanaudiškumo prizmę, tada kaip vaišnavai duoda palyginimą, tai tarsi bandymas palaižyti medų iš stiklainio išorės, per stiklą. Žodžiu, vėl prieinu prie išvados sau, kad reikia atidžiai žiūrėti, kad viskas būtų palanku sukriti - geriems ir gražiems veiksmams kontaktuojant su Dievu, Dievo tarnais ir dalykais. Per juos ir ateis tolesnis laipsniškas vystymasis. Sukriti irgi širdies dalykas. Reikia pasigilinti į vidines motyvacijas, dėl kurių veikiama.

 Supaprastinant viską: protu to neišspręsti, nuo majos pančių (o materialistinis protas - majos dalis) pačiam išsipančioti neįmanoma. Reiks toliau melstis, žiūriu, visgi malda gerai padeda. Vaišnavai galingi, maldas išklauso, ir viskas keičiasi.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Skeptiškumo atsisakymas

02 Bal 2019, 09:18

Pritariu, Sudaršan. 

Aš iš dalies irgi panašiai buvau užsispyręs pradžioje. Labiau už atsidavimą ir tarnystę vertinau intelektinius suvokimus, kontempliacijas, bet po paskutinio BG perskaitymo gavau malonę pajausti nuoširdžios tarnystės svarbą, todėl tikrai labai gerai suprantu apie ką kalbate :) Kiekvienas iki šio taško turi ateiti savo keliu. Kad ir kaip stengsiesi, kad ir 10 kartų skaitysi BG, jei tam neateis laikas - tai nesuprasi. 

Ne veltui BG taip akcentuojama tarnystės svarba, o skyrius apie gunas yra pristatomas kaip svarbiausias. Tai yra du kertiniai momentai praktikoje. 
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Skeptiškumo atsisakymas

03 Bal 2019, 20:57

Žinojau, kad prisišnekėsiu dėl skeptiškumo - ilgai laukti nereikėjo :)

Kaip tik skaitau ŠB pirmos giesmės antrą dalį ir kai kurie momentai šiek tiek neaiškūs. Rašė, kad buvo tam tikra situacija, kurioje gopės užpyko ant Brahmos, kad jis sukūrė tokį kūną, kuris turi markstytis ir ta maža akimirka, kuomet užmerktos akys nemato Krišnos gopėms yra nepakeliama. Argi gopės neturėtų būti transcendencijoj? O transcendentinis pyktis čia irgi vargiai įmanomas. Galbūt čia norėta pasakyti, kad tiesiog jos kaip ir transcendentaliai liūdi, na, bet galbūt įmanomas toks ir transcendentinis pyktis. Gal Sudaršan ar kiti turi kokių pasvarstymų? :)

Kitas dalykas, kad pagal ŠB Prabhupados komentarus, net tokios iškilios asmenybės kaip Draupadė labai liūdi netekus savo sūnaus ir t.t. Žinoma, net pusdieviai yra gunų įtakoje, bet visgi, kaip suprantu, Draupadė turėtų būti tobula bhaktė. 
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

04 Bal 2019, 13:54

Čia gal ne skeptiškumas, o tiesiog natūralios abejonės, būdingos mokymosi procesui. Taip ir turėtų būti, mes klausomės arba skaitome, tada kyla klausimų, abejonių, tada stengiamės išsiaiškinti dalyką, kad suprastume.

Pasakysiu savo žodžiais, netobulai, kiek suprantu, pagal tai ką kalba vaišnavai.

Gopių "užpykimas" ant Brahmos kyla iš jų transcendentinės ekstazės, mes į jį galim žiūrėti kaip į retorinį priekaištavimą: "ak, kodėl Brahma nemoka kurti, jo sukurtas kūnas neleidžia matyti Krišnos neprarandant nei akimirkos".

Transcendencijoje yra įvairių jausmų ir emocijų, ne vien tik pozityvios, bet visos tos emocijos dvasinės. Visą transcendentinių jausmų gamą aprašo Šrilos Prabhupados knyga "Atsidavimo nektaras".

Pvz. gopės gali meiliai kivirčytis su Krišna, žodžiuotis. Tokie jų dvasinės meilės žaidimai. Yra dar tokia viena iš premos būsenų: mana (angliškai "sulky", tam tikras priešingumas, "užpykimas" meilėje, kai pvz. gopė gali nesikalbėti su Krišna, kol Jis neatsiprašys ir pan.). Vaišnavų raštai sako, Krišnai maloniau kai jį meiliai peikia gopės, kurios yra labai jam artimos, negu labai nuolankios ir pagarbios maldos tolimesnių tarnų, arba negu toks pagarbus elgesys kaip su Juo elgiasi Jo žmonos Dvarakoje. Dvarakoje daugiau didybės nuotaikos (aišvarja), o Vrindavanoje - meilumo nuotaika (madhurja).

Manau, tą galima lengvai suprasti, nes ir mes dabartiniame gyvenime su artimais draugais laisviau jaučiamės, ir nebijom pasakyti stipresnį žodelį jų atžvilgiu, draugiškai, juokais. Tame yra tam tikras skonis. O su mažiau pažįstamais žmonėm elgesys mandagesnis.

O Krišna nori ragauti visokius, įvairius nuotaikų skonius. Krišna Dvarakoje specialiai norėjo šiek tiek supykdyti savo žmoną Satjabhamą, kad ji reikštų šiek tiek pavydo, panašiai kaip gopės, nes jam taip skaniau. Todėl Jis pasakė, kad geriausia jo žmona yra Rukmini. O Satjabhama norėjo būti geriausia. Yra toks pasakojimas, čia tik pradžią jo paminėjau.

Krišna žaisdamas Vrindavanoje ar net Dvarakoje, pamiršta kad yra Bhagavanas. Įsijaučia. Tai joga-majos energijos veikimas. Visi Vrindavanos gyventojai irgi Krišnos joga-majos paveikti, "nežino" kad jis yra Bhagavanas. Ta prasme, pvz. Jašodos suvokimas kad Krišna yra jos sūnus yra toks stiprus, kad užgožia bet kokį kitą suvokimą. Krišnos joga-maja veikia taip, kad ji labiausiai būtų tame suvokime, tokių santykių nuotaikoje. 

Dėl Draupadės, visi natūralus šeiminiai jausmai Krišnos tarnams yra būdingi, jeigu jie turi šeimą, kadangi jie myli viską, kas susiję su Krišna.

Kaip pavyzdį galima duoti Vrindavanos piemenukus - Krišnos draugus. Jie ne tik su Krišna draugauja ir žaidžia, bet jie yra visi kartu - ir su Balarama, ir su kitais piemenukais žaidžia ir draugauja. Vadinasi, yra santykiai su Krišna, su Balarama (kuris irgi yra Bhagavanas, Krišnos ekspansija), su kitais piemenukais (kurie visi yra amžinieji Krišnos transcendentiniai palydovai draugystės nuotaikoje). Jeigu myli Krišną, tada myli visus, kas yra Krišnos.

Taip ir Draupadė, ji myli Krišną, bet jos meilė yra šiek tiek kitokia negu gopių. Ji ištekėjusi už Krišnos bhaktų - Pandavų, o jos vaikai irgi yra Krišnos bhaktos. Krišna yra Pandavų ir jos draugas, geradaris. Būtent tokios, draugystės nuotaikos, santykiai. Todėl visi jos šeiminiai jausmai yra Krišnos žaidimų dalis, jie transcendentiniai nes skirti Krišnos bhaktoms. Tarnystė Krišnai reiškia ir tarnystę Krišnos bhaktams.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

04 Bal 2019, 14:13

Ta prasme, Krišnos bhaktai tiek Dvarakoje, tiek Vrindavanoje ir džiaugiasi, ir verkia, ir liūdi, ir t.t. Jie nėra tokie, kaip į Paramatmą medituojantys jogai, kur tik Paramatmos suvokimas. Jie turi dinamišką žmogišką gyvenimą. Bet centrinis, pagrindinis dalykas tame gyvenime - transcendentinė meilė Krišnai. Kadangi visi jie yra amžini, transcendentiniai Krišnos tarnai, įvairiose situacijose (vieni tėvai, kiti vaikai, ir t.t.) ir nuotaikose, tai tose situacijose yra visas santykių ir emocijų "tinklas", susijęs su visais kitais, kurie dalyvauja tose situacijose. Bet visa tai transcendentalu, nes visi jie yra amžini Krišnos tarnai, ir visa tai yra amžini Krišnos žaidimai.

Mūsų situacija šiek tiek kitokia, kaip sąlygotų sielų. Krišna mus vaduoja iš materialaus pasaulio, ir veda į transcendentinio pasaulio žaidimus. Todėl savo situacijose ir santykių "tinkle" mes negalim pritaikyti tokio paties modelio. Tai priklauso nuo situacijų.

Bet pvz. jeigu vaišnavai yra vedę, ir turi vaikų, ir giminių, kurie irgi yra vaišnavai, tada priklausomai nuo to, kokios nuotaikos jie siekia Krišnos atžvilgiu, jų vidinis dvasinis tikslas yra ta nuotaika, bet jie turi tarnauti ir savo šeimos nariams, ir turėti natūralius šeiminius jausmus. Bet visa tai turi remti jų vidinio dvasinio tikslo siekimą (sadhaną). Aukštesnėse sadhanos pakopose, atsiranda labai intensyvus prisirišimas prie Krišnos, ir tada žmogus natūraliai priima sanjasą ar pan., tada baigiasi jo pareigos šeimai, ir šeiminių jausmų reikšmė labai sumažėja (sanjasis negali bendrauti su buvusia žmona ir pan, sanjasa - socialinė "mirtis").
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Skeptiškumo atsisakymas

04 Bal 2019, 18:49

Labai dėkui, Sudaršan :)

Man reikėtų dar pagilinti bent jau teorinį transcendencijos supratimą. Kol kas, matyt, per daug sieju tai su samadhi būsena. 
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 15:36

Grįžtant prie temos apie skeptiškumo atsisakymą, ir gebėjimą priimti Indijos šventraščių bei šventųjų pasakojimus.

Šiaip net ir su Biblija ta pati problema būna. Ten irgi reikia atsisakyti "mechaninės", materialistinės logikos. Ypač kuo toliau į Biblijos pradžią, tuo senesni ir mažiau "istoriški" pasakojimai. Pradžios knygą katalikai iš viso traktuoja kaip alegoriją, simbolinę kalbą.

Vaišnavų raštuose kai būna alegorijos, tada pasako, kad alegorija, arba būna akivaizdu iš pasakojimo formos.

Vaišnavų principas yra priimti tiesioginę pasakojimų prasmę, neintepretuoti dalykų kaip simbolių.

Bet tiesioginė prasmė (t.y. tiesiogiai iškylanti prasmė) išsidėsto lygmenimis, kadangi kokia prasmė susidaro klausytojui / skaitytojui, priklauso nuo jo suvokimo lygmens, dvasinės pažangos ir dvasinio skonio.

Tokiu būdu tarp paviršinės prasmės ("atrodomoji prasmė", apara vičara), kuri susidaro pradiniuose sukriti ar tikėjimo lygmenyse, esant gunų poveikyje, ir realiosios prasmės (tattva vičara), kurią patiria ir apibūdina aukščiausios pažangos šventieji, yra didelis ir esminis skirtumas.

Šrila Gour Govinda Svamis Maharadžas:

"It appears contradictory but in tattva there is on contradiction. You should understand in tattva. Apparent considerations are not tattva. Apparent considerations and absolute considerations - apara vicara and tattva vicara. All our Gaudiya Vaisnava philosophy is based on tattva vicara, not apara vicara."

Vertimas: "Tai atrodo prieštaringa, bet realybėje (tattvoje) nėra prieštaravimo. Turėtumėte suprasti tattvoje. Atrodantys svarstymai nėra realybė (tattva). Atrodantys svarstymai ir absoliutūs svarstymai - apara vičara ir tattva vičara. Visa mūsų Gaudija vaišnavų filosofija yra pagrįsta tattva vičara, o ne apara vičara".

Todėl, kaip man dabar atrodo, ir kaip sako raštai ( https://www.vedabase.com/en/cc/madhya/22/54 ), sėkmės laidas yra bendravimas su šventaisiais, t.y. visų pirma jų klausymasis, tikėjimo įgijimas, tarnavimas ir t.t. Kadangi jie patiria tą realybę, ir turi tobulas nuotaikas, tai jie gali ir padėti įgyti tikėjimą, ir pereiti visas problematiškas stadijas, kai kliudo buvimas gunose, tikėjimo trūkumas ir t.t.


Skeptiškumas, materialistinės logikos taikymas lemtų tai, kad sustočiau prie atrodomosios paviršinės prasmės, jeigu ji manęs neįtikintų (o taip visai gali būti, esant skeptiškumui), tada lieku aklavietėje - tolesnio kelio nėra. Bet aš net nepagaunu tikrosios prasmės, o tik paviršinę. Todėl bendraujant su šventaisiais, kurie suvokia tikrąją prasmę, jie padės neužstagnuoti paviršinėje prasmėje ir jos nepriėmime, bet padės tinkamai priimti ir artėti prie tikrosios prasmės.

Šrila Prabhupada ta tema rašo taip ( https://vanisource.org/wiki/RTW_5.1 )

"Kaip Šrila Rūpa Gosvamis rašo knygoje "Bhakti-rasamrita-sindhu" ("Bhakti skonių nektaro vandenynas"), cituodamas iš Mahabharatos:

acintyāḥ khalu ye bhāvā na tāṁs tarkeṇa yojayet
prakṛtibhyaḥ paraṁ yac ca tad acintyasya lakṣaṇam

"Tai kas transcendentalu materialiai gamtai ["transcendentalu" - "viršija"; vert. past.] yra nesuvokiama ir negali būti suprasta per pasaulietinius argumentus. Todėl žmogus neturėtų bandyti suprasti transcendentinių dalykų tokiu būdu."

Be Aukščiausiojo Viešpaties malonės, tokie ezoteriniai dalykai yra nesuprantami (incomprehensible), netgi jeigu žmogus daugybę metų juos tyrinėja. Už jutiminės sferos gūdi netiesioginiai, subtilūs patyrimai (perceptions), kuriuos reikia tinkamai suprasti. Bet jie gali būti tinkamai suprasti tik jeigu žmogus mato jų santykį su nesuvokiama, transcendentine Absoliučia Tiesa. Nematant šio ryšio, žmogui visi tokių subtilių patyrimų aptarimai pasirodys tarsi pelų kūlimas ["Iš tų pelų nebus grūdų", patarlė; vert. past] - tuščias užsiėmimas, kuris neša tik nusivylimą ir nelaimingumą. Toks tuščias sofizmas gali demonstruoti kažkokią pasaulietinę erudiciją, tačiau tai negali padėti padaryti dvasinės pažangos. Faktiškai, šie sausi empiriniai debatai dažnai sukuria dideles kliūtis. 

Stipriai rekomenduojama, kad žmogus tiesiog sektų paskui dvasios galiūnus, kurie veikia pagal šventraščių įsakymus ir dvasines šventų sielų ir guru duotas gaires. Žmogus neturėtų kelti per daug abejonių ir klausimų. Kaip Viešpats sako Bhagavad-gitoje, tad viddhi praṇipātena paripraśnena sevayā: (BG 4.34) "Tiesiog pabandyk sužinoti tiesą prisiartindamas prie dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo klausinėk ir tarnauk jam". Šis procesas, kuris griežtai seka Vedomis, atves mus prie nesuvokiamos tiesos realizacijos (suvokimo). Kai jau esame šiame kelyje, mums nušvinta daug suvokimų, ir yra būtina, kad mes sektume (pursue) jais, kad pažengtume toliau. Silpna žinojimo šviesa, kuri atsiranda pradžioje, tikrai nuves iki pilno nušvitimo, bet turime būti kantrūs. Privalome rūpestingai vengti išdidumo, neleisti jam įžengti į mūsų širdis dėl pradinių nesuvokiamo Absoliuto patyrimų (perceptions); vietoje to, privalome noriai prisiartinti prie guru, tyro bhakto,  ir klausti kaip žengti toliau. Privalome atmesti siaurą ir fanatišką idėją, kad daugiau jau nebėra ką sužinoti. Svarbiausias dalykas yra visados pilnai priklausyti nuo aukščiausio dvasinio mokytojo, glūdinčio širdyje, malonės."
Man labai prasmingas tekstas, verčiu, ir kiekvienas sakinys atrodo tiesiai į taikinį. The story of my life. Nes turiu tendenciją stagnuoti tam pasaulietiniame paviršiniame lygmenyje, ir visados buvau vangus prisiartinti prie šventųjų ir klausinėti. Trūksta sukriti tendencijos. 

Dabar man atrodo, kad nuoširdžiai bendrauti su šventaisiais (t.y. klausytis ir t.t.), reikia gerai suprasti save, savo tikėjimo/netikėjimo lygį, suprasti kuriame taške esu (pvz. esu sukriti stadijoje, ir netgi gebėjimo užsiimti sukriti trūksta), ir suprasti, ko noriu. Nes jeigu pvz. suprantu, kad trūksta tikėjimo, ir noriu jo daugiau, trūksta suvokimo, ir noriu jo daugiau, kad viduje susiduriu su kliūtimis, kurias sudaro materialistinė logika ir pan., atitinkamai sugebėsiu klausytis ir ieškoti tame to, ko man trūksta. Bet jeigu klausysiuos tarsi neturėčiau visų tų kliūčių, trūkumų ir noro, tada pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Nieko negaunu. Nes nėra suvokimo, ko man trūksta, ko noriu, ko ieškau. Imituoju kažką ir tiek, bet realiai, kaip sako Šrila Prabhupada, jeigu nėra tikėjimo, dvasinės pažangos procesas nevyksta.

Todėl iš sukriti ir tikėjimo įgijimo klausimų nagrinėjimo jaučiu daugiausiai naudos ir prasmės šiuo metu.

Sunkioji dalis yra materialistinės logikos atsisakymas. Nors tas girdėta šimtus kartų, kad transcendencija nesuvokiama, kad pasaulietinė logika negali įžengti į transcendenciją, ir kad bandymas ją taikyti tik ardo dvasinius suvokimus, tas pasaulietinės logikos "varikliukas" prote vis vien veikia. Per sukriti, kaupiantis sukriti įspūdžiams širdyje, tikriausiai atsiras daugiau stiprybės ir užtikrintumo tą "varikliuką" galiausiai išjungti.
Paskutinį kartą redagavo 1 sudaršan. Iš viso redaguota 5 kartus.
 
Aidas
Pranešimai: 734
Užsiregistravo: 15 Geg 2017, 14:16

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 15:52

O iki noro bendrauti su sventaisiais ar neturi buti potraukio Dievybei?
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 15:57

Manau, kad ne, nes tas potraukis atsiranda kontaktuojant su jais, su jų gyvu kalbėjimu ypač, taip pat kažkoks šešėlis to potraukio gali iškilti skaitant jų knygas, paskaitas ir pan.

Jeigu dar nieko negirdėjau apie Dievybę (tinkamu būdu negirdėjau), iš kur tada bus potraukis?

Gali būti nebent iš praeitų gyvenimų.

Bet sakykim, nėra jokio potraukio. Ar tai reiškia, kad neverta bendrauti su šventaisiais? Manau, kad verta. Ne dirbtinai, natūraliai, tiek kiek yra nuoširdaus noro, susidomėjimo, vilties daryti dvasinę pažangą.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 16:06

Manau, pilnai galima startuoti iš neutralios pozicijos. (To kas vadinama šanta rasa - Dievo didybės suvokimas).

Žmogus tiesiog nori dvasiškai tobulėti. Jam reikia rasti tinkamiausią jam kelią, bendrauti su vienais, kitais, galbūt skirtingose religijose, ar skirtingose jogos rūšyse, ir žiūrėti, kas iškils viduje jau tame procese. Pradiniame taške yra tik pažangos noras.

Šrilos Sanatanos Gosvamio "Brihad Bhagavatamritoje" ("Didis pasakojimų apie Bhagavaną nektaras") skaičiau, kad yra tokių sielų, kurios nėra išskirtinai pasišventusios kažkuriam Dievo pavidalui. Reiks paieškoti tos vietos. Jos tiesiog supranta: ir tas pavidalas, ir tas pavidalas yra Dievas. Tada klausimas: koks jų potraukis? Matyt, jos šiek tiek neutralios, arba neteikia pirmenybės. Pažiūrėsiu tą vietą.
 
Aidas
Pranešimai: 734
Užsiregistravo: 15 Geg 2017, 14:16

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 16:13

Tad, jei nera potraukio Dievybei ir potraukio bendrauti su sventaisiais, griztame prie sukriti arba, jei ir to nera, prie iki sukriti.
As asmeniskai kazkiek turiu, lyginant su kitais pavidalais, potrauki Bibliniam Dievui Tevui. Iki Kristaus nedaaugau. O bendrauti su sventaisiais, toks jausmas, bijociau.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 16:55

Dvasinė sukriti ir yra kontaktavimas su šventaisiais ir šventais dalykais, su Dievo vardu, Dievo šventomis vietomis.

Jeigu nėra noro užsiimti dvasine sukriti, nieko nepadarysi. Tikriausiai, nereikia savęs dirbtinai versti.

Bet sakykim, jeigu meldžiamės ar nusilenkiam Dievui, tai jau yra tam tikra dvasinė sukriti. 

Bendravimą su šventaisiais visų pirma suprantu kaip jų paskaitų klausymąsi. Nes ir sakoma: "prisiartink prie dvasinio mokytojo". Taigi, iš pradžių iš tolo, tada jeigu yra tendencija daryti žingsnį artyn, tada šiek tiek arčiau. Laipsniškas prisiartinimas. Kaip pavyzdys: iš pradžių žmogus sėdi paskaitoje paskutinėse eilėse, po to vis arčiau į vidurį, po to pradeda sėdėti priekyje, po to įsidrąsina, kyla klausimų, užduoda klausimus po paskaitos. Jeigu viskas įtikina, jeigu dvasinis mokytojas atsako į klausimus, pašalina abejones, jeigu žmogus jaučia stiprėjantį tikėjimą klausantis jo paskaitų, didėjantį įkvėpimą, ir tolesnį norą daryti tame kelyje pažangą, tada gal ir asmeninių pamokymų ir įšventinimo prašys. Bet šiaip įšventinimas yra prasmingas tada, kai viduje prabudo pilnas tikėjimas.

Pvz. man yra tekę kelis kartus būti reikšmingo šių laikų Gaudija vaišnavų ačarjos, kuris dabar jau palikęs šį pasaulį, paskaitose Europoje ir Indijoje (2004 m. Italijoje, 2006 m. Indijoje Navadvipe, 2008 m. vasarą Italijoje, 2008 m. rudenį Ukrainoje, 2010 m. Italijoje). Kažkur galinėse arba vidurinėse eilėse sėdėdavau. Labai daug žmonių būdavo. Niekada neprisiartinau, neuždaviau klausimų (na, tokiose didelėse auditorijose gal tam ir nebuvo šansų, bet bet kuriuo atveju, nebūčiau prisiartinęs ir klausinėjęs). Baimės (nervingumo, nedrąsumo, proto susitrikdymo ir pan.) jausmo gana daug būdavo.

Viskas praktiškai gaunasi pagal savo buvimą gunose, sukriti stiprumą. Kadangi mane veikė tama guna, silpna sukriti, daug visokių problemų, taip ir gavosi. Bet manau, per eilę metų kažkoks progresas vyksta, kad ir nežymus. O tada kai būdavau, tai net nusivildavau, nes tikėdavausi kad įvyks kažkoks stebuklas, greitas dvasinis nušvitimas arba stiprus dvasinis poveikis, bet daugiausiai jausdavau savo nervingumą ir net negalėdavau įsijausti ir normaliai klausytis. Tokios tokelės. Bet kažkokių įspūdžių vis vien būdavo, bent kažką išgirsdavau, ir pabūdavau toje aplinkoje. Vis vien tai praktiškai atliekami veiksmai, o ne teoriškai sėdėjimas savo kambaryje ir knygos skaitymas. Knygą paskaityti lengva, bet tada nematau realiai kas esu, kaip reaguosiu į šventajį ir kaip jo klausysiuos. Kai pamačiau save praktiškai: "aha, labai žemas mano lygis, visiškai nevykęs". Taigi, praktinis klausymasis ir knygos skaitymas labai skirtingi dalykai.

Baimė nėra visiškai nenatūralus dalykas, kadangi pradinėse tikėjimo/religijos praktikos stadijose (tame, kas vadinama vaidhi-bhakti, tarnystė lemiama šventraščių reguliavimo, o ne spontaniško noro), pragaro baimė ar baimė nusižengti šventraščių nuostatams yra lemiantis veiksnys. 

Taip pat kol neprieitas Dievo meilumo suvokimas, vyrauja Dievo didybės suvokimas, kuris kelia dievobaimingumą. Didybės suvokimas kelia tam tikrą baimę. Artinantis prie galingų asmenybių: (pasaulietinėje sferoje: prezidentų, karalių), išminčių, šventųjų, paties Dievo, yra tam tikra baimė. Nes aš mažiukas, netobulas, nešvarus, o čia asmenybės turinčios valdžią, galią, visažinybę, visagalybę, šventumą. Iš ten iš dalies ir kyla tas didelis sutrikimas bei baimė. Kita dalis, iš kur tai kyla, yra vidinis šlamštas, praeities bagažas, nenuolankumas, išdidumas, netikėjimas ir t.t.

Bet ką dar galiu pasakyti, kad nors ir pats neprisiartinau ir neuždaviau klausimų, buvo situacijų, kai į tuos klausimus, kurių viduje turėjau, į visus dvasinis mokytojas atsakė netiesiogiai, kadangi kas nors kiti to paties paklausdavo. Net ir radau jo knygoje parašyta, kad yra tokių žmonių, kurie patys neužduoda klausimų, bet tiesiog laukia, kol ateis atsakymai. Taigi, Dievas viską sudėsto taip, jog kad ir koks būtų mūsų lygis, ir sugebėjimas bendrauti, vis vien kontaktai su šventais Dievo tarnais duoda dvasinę naudą ir pažangą, nuo ten kur mes esame. 

Bet jeigu mes tikimės stebuklo, staigaus nušvitimo, tai reikia suprasti, kad nieko tokio nebus. Nebūna jokio staigaus nušvitimo. Pažanga yra labai laipsniška, natūrali. Jeigu esu kažkur silpnos sukriti lygyje, tai mano bendravimas su šventais Dievo tarnais, tiek kiek sugebu bendrauti pozityviai ir nuoširdžiai (mano atveju, daugiausiai klausytis ir iš tolo patarnauti), duos sukriti padidėjimą. Jokio stebuklo. Kai sukriti įspūdžiai per ilgą laiką vis labiau kaupiasi, jie pavirs į dvasinį tikėjimą.
Paskutinį kartą redagavo 3 sudaršan. Iš viso redaguota 5 kartus.
 
Aidas
Pranešimai: 734
Užsiregistravo: 15 Geg 2017, 14:16

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 17:18

Didelis aciu, gerbiamas Sudarsan. Viskas parasyta lyg asmeniskai man, viskas atitinka.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 17:25

Grįžtu prie temos apie Indijos šventraščių pasakojimus.
Šrila Prabhupada, Lecture on SB 1.1.5-6 - London, August 23, 1971:
Purana reiškia "sena", sena istorija. Ithasa reiškia "istorija". Tačiau Vedų civilizacijai rūpėjo tik tie istoriniai atsitikimai, kurie yra labai labai svarbūs. Dabartiniais laikais istorija rašoma chronologiškai. Vienas periodas gali būti svarbus, kitas nesvarbus, bet viskas užrašoma istorijoje. Tačiau vediškasis istorijos rašymo būdas buvo ne toks. Sakykim, jeigu nuolat užrašinėsim istoriją, milijonus metų, kur sutalpinsime tiek įrašų? Tai neįmanoma. Kiekvieną dieną ar kiekvienais metais įvyksta daugybė dalykų. Taigi, buvo daroma ne taip. Pavyzdžiui, niekas nerašė autobiografijų. Tačiau didžių karalių, išminčių, šventų asmenybių biografijos buvo užrašomos.
Šrimad Bhagavatam 1.3.41 posmo vertimas ir Šrilos Prabhupados komentaras (vertimas mano, iš angliško teksto, ne iš lietuviškos knygos): 

Šri Vjasadeva perdavė Šrimad Bhagavatam savo sūnui, kuris yra labiausiai gerbiamas iš save pažinusių sielų, po to kai atskyrė visų Vedų raštų ir visatos istorijų "grietinėlę".

Žmonės su skurdžiu žinių kraičiu priima pasaulio istoriją tik nuo Budos laikų, t.y. nuo 600 m. pr. Kr., o visos raštų minimos istorijos iš ankstesnio periodo pagal juos yra prasimanytos. Bet tai nėra faktas. Visi pasakojimai, kuriuos mini Puranos ir Mahabharata, ir kiti raštai, yra tikros istorijos, ne tik iš šios planetos, bet iš milijonų kitų planetų visatoje. Kartais pasakojimai apie istorinius įvykius kitose planetose tokiems žmonėms atrodo nepanašūs į tiesą. Bet jie nežino, kad skirtingos planetos nėra visais atžvilgiais tokios pačios, ir kad todėl kai kurie istoriniai faktai gauti iš kitų planetų neatitinka šios planetos patirties. Atsižvelgiant į skirtingą įvairių planetų situaciją, o taip pat laikmetį ir aplinkybes, nėra nieko stebuklingo Puranų pasakojimuose, jie nėra ir prasimanyti. Turėtume visados prisiminti aforizmą, kad kas vienam žmogui yra maistas, kitam žmogui gali būti nuodai. Todėl neturėtume atmesti Puranų pasakojimų ir istorijų kaip pramanytų. Didieji rišiai, tokie kaip Vjasa, neturėjo reikalo sudėti į savo raštus kažkokius pramanytus pasakojimus.
Šrimad Bhagavatam apibūdinami istoriniai faktai, surinkti iš skirtingų planetų istorijos. Todėl visų dvasinių autoritetų ji laikoma Maha-Purana, Didžiąja Purana. Ypatingas šių istorijų reikšmingumas yra toks, kad jos visos susiję su Viešpaties veikla skirtingais laikais ir skirtingose aplinkose. Šrila Šukadeva Gosvamis yra aukščiausia asmenybė iš visų save pažinusių sielų, ir jis priėmė tai kaip mokymosi dalyką iš savo tėvo, Vjasadevos. Šrila Vjasadeva yra didis autoritetas, ir kadangi Šrimad-Bhagavatam nagrinėjama tema yra labai svarbi, visų pirma šią žinią jis perdavė savo didžiajam sūnui Šrilai Šukadevai Gosvamiui. Tai palyginama su pieno grietinėle. Vedų raštija palyginama su žinojimo pieno vandenynu. Grietinėlė arba sviestas yra pati skaniausia pieno esmė, ir Šrimad-Bhagavatam irgi yra tokia, kadangi joje sudėta visos skanios, pamokančios ir autentiškos versijos apie Viešpaties ir Jo pasišventusių tarnų skirtingas veiklas. Tačiau nėra naudos priimti Bhagavatam žinią iš netikinčių, ateistų ir profesionalių skaitovų, kurie pelnosi pardavinėdami Bhagavatam pasauliečiams. Ji buvo perduota Šrilai Šukadevai Gosvamiui, o jis neturėjo nieko bendro su tokiu bizniu iš Bhagavatam. Jis neturėjo šeimos, ir jam nereikėjo iš tokios prekybos dengti savo šeimos išlaidų. Taigi, Šrimad-Bhagavatam turi būti gaunama iš Šukadevos atstovo, kuris turi būti atsižadėjusio gyvenimo padėtyje, nespaudžiamas šeimos rūpesčių. Pienas be abejonių yra labai geras ir maistingas produktas, bet kai jo lyžteli gyvatė, jis jau nebėra maistingas; vietoje to, jis tampa mirties šaltiniu. Panašiai, tie, kas nėra griežtai vaišnavų disciplinoje, neturėtų daryti biznio iš šios Bhagavatam ir tapti mirties šaltiniu daugybei klausytojų. Bhagavad-gitoje Viešpats sako, kad visų Vedų tikslas yra pažinti Jį (Viešpatį Krišną), o Šrimad-Bhagavatam yra Pats Viešpats Šri Krišna užrašyto žinojimo pavidalu. Todėl tai visų Vedų grietinėlė, ir joje sudėti visi istoriniai faktai iš visų laikų, turintys ryšį su Šri Krišna. Tai faktiškai yra visų istorijų esmė.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Skeptiškumo atsisakymas

05 Bal 2019, 22:46

Sudaršan užgriebė kertinius faktorius dvasinėje praktikoje. 

Neabejotinai, potraukis Dievui (sukriti) yra lemiamas veiksnys. Jis galbūt reikalingas pradėti kelti elementarius klausimus (iš kur aš atsiradau, kas aš esu ir kur eisiu po mirties). Nors galima juos kelti grynai iš intelekto, bet tada apsiribosi filosofiniais išvedžiojimais arba tiesiog gunos padarys savo ir neteiksi tam tokios reikšmės, kokios reikėtų. 

Aukščiau bambos neiššoksi. Galbūt kai kada Dievas ir gali suteikti nepriežastinę malonę, bet greičiausiai ir tai nebūna visai be priežasties. 

Vienu ar kitu atveju mes turime išsiugdyti potraukį Dievui. Man tai vyksta per karminius išbandymus. Iki dabar nemanau, kad galėjau tobulėt greičiau, nebent per didesnį bendravimą su pažangesniais bhaktais, bet nemanau, kad tai būtų natūralu. Šiai dienai jau geriau žinau, kur reikia daugiau paspaust, dėl to iš dalies galbūt tobulėsiu greičiau. 

Skeptiškumas, kaip lyg ir minėjo Sudaršan, yra ego pasireiškimas. Aš pradėjau stengtis intelektu "gesinti" protą, jo įsivaizdavimą, kad esi kažkur kažkoks ypatingas. Tai yra dviguba pergalė - tampi nuolankus bei dalinai sumažini žemesnių gunų įtaką. Žinoma, tai trunka tik tam tikrą laiką, po to nuolankumas vėl "atšoka" bet jei sugebėjai pamedituot, pakontempliuot tokia sąmone, rezultatai visada būna daug geresni. 
 
rimantas
Pranešimai: 1
Užsiregistravo: 30 Sau 2023, 12:07

Re: Skeptiškumo atsisakymas

30 Sau 2023, 12:18

Bet jeigu mes tikimės stebuklo, staigaus nušvitimo, tai reikia suprasti, kad nieko tokio nebus. Nebūna jokio staigaus nušvitimo. Pažanga yra labai laipsniška, natūrali. Jeigu esu kažkur silpnos sukriti lygyje, tai mano bendravimas su šventais Dievo tarnais, tiek kiek sugebu bendrauti pozityviai ir nuoširdžiai (mano atveju, daugiausiai klausytis ir iš tolo patarnauti), duos sukriti padidėjimą. Jokio stebuklo. Kai sukriti įspūdžiai per ilgą laiką vis labiau kaupiasi, jie pavirs į dvasinį tikėjimą.
Sveiki,

bet skeptiškumas irgi yra natūralus. Na, gal tam tikro laipsnio skeptiškumas. Gal tiksliau, abejonės. Abejoti, man atrodo, visada yra sveiko požiūrio į bet ką esminė sudedamoji dalis. Man rodos, kad iš abejonių ir kyla noras daugiau sužinoti, labiau suprasti. Ir, ko gero, abejonės labiausiai ir puola tuos, kurie itin daug domisi ir gilinasi, nes kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kiek daug nežinai. O kai "žinai" viską, tai ir abejonių dėl savo "žinojimo" nekyla :D. Nežinau, gal klystu :)

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 2 ir 0 svečių