Mūsų vakarietiškas išsilavinimas, mentalitetas ir kultūrinė patirtis kai kurias atvejais gali sudaryti kliūtis turėti tikėjimą tuo, ką Indijos šventi raštai pasakoja apie Dievą.
Šrila Bhaktivinoda Thakura knygoje “Šri Čaitanja Šikšamrita” (“Viešpaties Čaitanjos nektaringi pamokymai”) rašo:
Iš esmės tai kaip dvi medalio pusės: jeigu atsiranda daugiau tikėjimo, savaime dingsta skeptiškumas; jeigu trūksta tikėjimo, tada bus daugiau skeptiškumo. Vadinasi, tai irgi susiveda į dvasinę sukriti - gerus, gražius veiksmus, kontaktuojant su Dievo tarnais ir dalykais, ir iš to kylančius įspūdžius. Kol tų įspūdžių nėra susikaupę pakankamai, vidinė būsena bus labiau veikiama racionalizmo, skepticizmo, materialistinės logikos.“Ištyrus visų rūšių žmonių pasaulyje istorijos įrašus, bus akivaizdu, kad tikėjimas Dievu yra žmonių bendra ir pastovi savybė. Necivilizuoti miškų genčių žmonės tarsi gyvūnai išgyvena valgydami gyvūnų mėsą, bet jie taip pat garbina saulę, mėnulį, didelius kalnus, dideles upes ir aukštus medžius kaip savo geranorius ir valdovus. Kodėl jie tai daro? Nors siela labai smarkiai supančiota, jos tikėjimas Viešpačiu, jos natūrali kaip dvasinės sielos kokybė laipsniškai atsiskleis tokiu laipsniu, kokiu susilpnės materialus dangalas. Tačiau kai žmogus tampa civilizuotas ir imasi įvairių rūšių pažinimo ir švietimo, jo tikėjimas tampa labiau uždengtas dėl materialistinės logikos. Tada ateizmas, arba dar blogiau, tuštumos idėja, užvaldo jo protą. Reikia suprasti, kad tokie įsitikinimai yra nesveikos, silpnos sielos požymiai.
Yra trys pakopos tarp primityvios, necivilizuotos žmonijos būsenos [1 stadijos] ir pasišventimo Dievui būsenos [5 stadijos] [tos trys tarpinės pakopos yra tokios: 2. civilizuotumo stadija 3. moksliškumo stadija 4. moralumo stadija; vert. past.]. Tose trijose pakopose ateizmo, materializmo, skepticizmo ir tuštumos filosofija susargdina daugybę žmonių. Šios filosofijos, veikdamos kaip kliūtys jiems daryti pažangą, priveda juos prie apgailėtinos padėties. Žinoma, ne visi žmonės bus tuo susargdinti. Tie, kas užsikrečia šia liga, tampa supančioti ir neprogresuoja iki aukštesnių gyvenimo pakopų. Necivilizuotas genčių žmogus, pasinaudodamas varnašramos sistema ir kultivuodamas civilizuotas manieras, tinkamą elgesį ir išsilavinimą, gali greitai pasiekti pasišventusio Dievui gyvenimą. Tai natūralus pažangos kelias žmonijai. Bet jeigu žmogų susargdina materialistinių filosofijų ligos, jis atsiduria nenatūralioje egzistencijos būsenoje.
Matyt, per 20 metų jau šiek tiek daugiau tų įspūdžių ir supratimo sukaupiau, todėl vis labiau tą skeptiškumo tendenciją mažinu, natūraliai ji pradeda išeiti.
Vieną kitą momentą galėsiu aptarti, to ką supratau.
Pavyzdžiui, toks pasakymas "transcendentiniai pasakojimai apie Dievą". Ką reiškia "transcendentiniai"? "Transcendentinis" reiškia "viršijantis", "aukščiau materialaus pasaulio".
Patys pasakojimai viršija šį mums pažįstamą materialų lygmenį, erdvę, laiką ir pan. Todėl nereikia prie jų kabinėtis materialistinės logikos būdu. Juos tiesiog reikia priimti, atviro sąmoningo priėmimo būdu, leidžiant tekėti dvasinių įspūdžių srautui, kuris transcendentiniuose pasakojimuose yra. T.y. sąmoningai laikantis principo, kad "aš nesikabinėsiu prie "techninių" detalių, nesvarstysiu kaip tai materialiai įmanoma, koks galėtų būti materialus procesas, kuriuo įmanomi tokie ar kitokie pasakojami įvykiai".
Kiek suprantu, vaišnavams nelabai rūpi "objektyvioji" materiali tiesa. Tuo požiūriu, vaišnavų ačarjos per visą istoriją buvo gana laisvi, savo pasakojimuose apie Dievą atsirišę nuo "objektyvios" materialios tiesos, ir kalbėjo apie absoliučiąją viršijančią tiesą.