Puslapis 11

Klaidingas kelias

Parašytas: 19 Kov 2019, 13:50
0lis
Dar kartą perskaičiau smulkiai aprašytą tema dėl netikrų mokytojų, temoje apie babadžius. Sukūriau naują temą dėl klaidingo pasirinkimo. Lai sudaršan tema lieka dėl pačios informacijos praktikuojantiems vaišnavams.

Iš tiesų kokiame subtiliame lygmenyje kartais viskas vyksta. Turėjau galvoje kur sudaršan rašė: "...aukščiausio dvasinio suvokimo mokytojas iš tiesų mato, koks yra mokinio dvasinis pavidalas Dievo buveinėje, Dievo žaidimuose, ir kai mokinys pasiekia atitinkamą dvasinį lygį, mokiniui gali padėti ir patvirtinti jo spontanišką dvasinę tendenciją bei paaiškinti tas aukščiausio lygmens dvasinės praktikos detales..."
Klausimas dėl svarūpa-siddhi. Labai specifinis šis momentas. Ne vediniu aiškinimu ar jis galėtų reikšti Dievo suteiktą unikalumą per talentus, tam tikrą dangišką planą mums skirtą, kurį turėtume atrasti ir vykdyti? Kitaip tariant atminti savo pirminį būvį ir tikslą?

Kitas momentas kurį radau Viešpaties Čaitanjos pokalbį su Haridasu Thakuru:
"Neatidumas ir ignoravimas - sinonimai.
Neatidumas kartojant Šventą Vardą sukuria savotišką iliuziją, kurios veikiamas žmogus pradeda daryti ir kitus Švento Vardo įžeidimus, nuo kurių labai sunku atprasti. Šita iliuzija sukelia potraukį turtams, seksui, visuomeninei padėčiai, sėkmei ir net apgavystei. Ignoravimas pasėja anarthų sėklas. Jos greitai sudygsta ir sukelia materialaus gyvenimo potraukį.
Nepaisant visų įtikinėjimų ir įrodymų apie Švento Vardo šlovę, žmogus jau netiki jais, nes jo asmeninė patirtis rodo, kad mantros kartojimas yra beprasmiškas laiko gaišimas"

Kitoje tradicijoje tai aiškinama kiek kitais žodžiais. Meldžiantis ar kontempliuojant į Dievą tolygu laikyti iškeltas bures šventosios dvasios atėjimui laukti. Kol ji pūstels. Niekas nežino kur ir kada ji veikia. Jai veikiant sustiprėja žmogaus talentai. Viskas išsipučia. Įvyksta gilesnės dvasinės realizacijos ir panašiai. Įdomumas tame, kad padauginami visi talentai :) Pyktis, baimė, puikybė, godumas, ir t.t.
Sustiprėjus praktikai tą patyriau savo kailiu. Pradėjo ryškėti ir blogosios savybės. Tai ne vien todėl kad padidėjo įžvalgumas ydoms. Galiu pastebėti išoriškai sustiprėjusias kai kurias neigiamas savybes savo elgesyje.
Kita vertus puikus savireguliacijos mechanizmas. Mainais į geruosius talentus verčia dirbti su savimi ir kai ką dėti ant aukuro. Jei keistis nenori vyksta atbulinis procesas. Tobulas vidurio kelias :) Laimei yra duotos įvairios technikos su tuo tvarkytis. Šioje vietoje pajuntu Dievo rūpestį kad esu neapleistas ir mylimas.
Bet viskas taip gudriai suvartyta :) Pvz sunkiai tvarkantis su spontaniškais pykčio protrūkiais vaikų auklėjime. Galiausiai pasiduodi ir prašai jų pačių pagalbos kad perspėtų ir sustabdytų mane patį kai pradedu virti. Ir tai veikia abipuse nauda. Vaikai nepatiria streso bet moka už tai griežtesne bausme. Pvz mažiau kompromisų... Jiems tai, pasirodo geriau nei kylantys barniai. Taip į procesą įtraukiami ir namiškiai. Menkuose dalykuose viskas paslėpta. Bet kai jie išauga dėka praktikos per nenorą keistis, į paviršių iškyla labai juodi dalykai. Kurie nuvilnijo įvairiais skandalais per krikščionišką bažnyčia, per ISKCON ir t.t Apsilankius keletoj socialinių internetinių grupių aistros verda kaip niekur kitur. Visi religingi, vos ne nušvitę, bet dauguma pikti nepatenkinti arba ramiai išpuikę. Jei tik įsitrauki į diskusiją, pats pamatai kad tampi to dalimi. Žiūri kad ne ką geresnis :) Daug pašauktų bet maža išrinktų :)
Tai ar nepasirūpino Dievas kad dėl klaidingos praktikos netikri babadžiai ir pan. patys save apšvies kitų akyse. O dėl netikro kelio, tai jis mano galva būtinas ir neišvengiamas. Tas kelias tiek netikras kiek didelis mūsų ego. Patikima lengvu tikslu, vėliau nusiviliama, kenčiama. Taip tirpinamas ego ir praktikuojantis atranda kelią su daugiau tiesos fragmentų, bet tikrai ne galutinę tiesą.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 19 Kov 2019, 14:36
sudaršan
Klausimas dėl svarūpa-siddhi. Labai specifinis šis momentas. Ne vediniu aiškinimu ar jis galėtų reikšti Dievo suteiktą unikalumą per talentus, tam tikrą dangišką planą mums skirtą, kurį turėtume atrasti ir vykdyti? Kitaip tariant atminti savo pirminį būvį ir tikslą?
Iš esmės taip, suvokti savo pirmapradį (tuo pačiu ir galutinį, tobulą) dvasinį būvį. Tai Dievo užduota prigimtis sielai, kurią ji turi atrasti ir išvystyti, bet ne materialiame pasaulyje, o dvasinėje savivokoje, bendraudama su Dievu. Dvasinė praktika sąlygotai sielai vyksta materialiame pasaulyje, bet visa tos praktikos esmė, kad siela atsiriša nuo materialių užsiėmimų, ir visus dalykus (taip pat ir materialius) panaudoja Dievo tarnystėje.

"Svarūpa", reiškia "sva" - savasis, "rūpa" - pavidalas, t.y. sielos dvasinis pavidalas, sielos transcendentinis kūnas, kuris niekuo nesiskiria nuo pačios sielos (nedualus). Šiuo terminu įvardijama sielos amžinasis pavidalas dvasiniame pasaulyje, Dievo buveinėje, kuriuo ji amžinai dalyvauja dvasiniuose Dievo žaidimuose.

Svarūpa-siddhi reiškia tokią pakopą, kai praktikuotojui atsiskleidžia, kokia yra jo siela, jo amžinasis dvasinis pavidalas, galutinė dvasinė tobulybė (tobulybė = siddhi).

Svarūpa yra pirmapradė asmens dvasinė prigimtis, jo sielos prigimtis.

Kiek liečia šiapusinius talentus, gal kartais juose kažkiek reiškiasi pirmapradė dvasinė prigimtis, bet žmogus pats neatrinks ir nesupras, dėl to, kad tai susimaišę su materialiomis tendencijomis ir nekylančiais iš dvasinės prigimties talentais (materialiais kūno ir proto sugebėjimais). Kai asmuo užsiima dvasinės meilės tarnystės Dievui praktika, ir kai tai praktikai apėmus jo visą veiklą, materialistinų veiksmų nelieka, jam viduje sąmonėje ryškiau pasireiškia, kokia gi jo prigimtis ir ryšys su Dievu, tada jau darosi įmanoma suprasti. Tada jis pradeda stipriai tą suvokti, trokšti tam tikro dvasinio tobulumo pagal savo dvasinį skonį, ir pradeda klausti pas dvasinį mokytoją apie tai. Tai labai aukštos dvasinės praktikos pakopos (rūči, asakti, bhava). Negali būti abejonių, kad 99 proc. praktikuotojų šiame gyvenime negali būti šiose pakopose tik pradėję praktikuoti, ir net po 20-30 metų praktikos tik reti bus pasiekę rūči. Tos pakopos yra pas ypač pažengusius sadhu, nes ankstesnes pakopas jie praėjo praeituose gyvenimuose.

 Menkuose dalykuose viskas paslėpta. Bet kai jie išauga dėka praktikos per nenorą keistis, į paviršių iškyla labai juodi dalykai. Kurie nuvilnijo įvairiais skandalais per krikščionišką bažnyčia, per ISKCON ir t.t Apsilankius keletoj socialinių internetinių grupių aistros verda kaip niekur kitur. Visi religingi, vos ne nušvitę, bet dauguma pikti nepatenkinti arba ramiai išpuikę. Jei tik įsitrauki į diskusiją, pats pamatai kad tampi to dalimi. Žiūri kad ne ką geresnis :) Daug pašauktų bet maža išrinktų :)
Mano galva, bet kas, kas daug dalyvauja internete, tuo metu neužsiima gryna dvasine praktika, vadinasi, dalis visų tų kalbų yra arba pažinimo veikla, arba tiesiog konfliktavimas. Tokia faktinė situacija, ir nesvarbu, kaip kas apie save galvoja tuo metu, faktas, kad tai nėra jokios dvasinės aukštumos. 

Pvz. dabar šita tema apie "babadžius", kuriai skyriau laiko rašyti forumuose vakar ir šiandien, atitraukė mane nuo mano maldos gyvenimo, kuriame jaučiausi darąs pažangą. Taigi, aš kažką aukoju, bet šiuo atveju aukoju dėl sampradajos pasekėjų gerovės, kad žmonės nebūtų suklaidinti, todėl tai galima įskaityti į tarnystę dvasiniams mokytojams ir Dievui. Tol kol neperlenksiu lazdos.

Tai ar nepasirūpino Dievas kad dėl klaidingos praktikos netikri babadžiai ir pan. patys save apšvies kitų akyse.
Tikriausiai kad taip, jie apsišviečia, ir protingi žmonės iš karto viską supranta. Tie, kas nesupranta iš karto, bet supras per savo pačių patirtį, patiria galutinius rezultatus po ilgesnio bendravimo su jais. Taigi, iš vienos pusės yra ramu. Viskas Dievo rankose, visus moko Dievas, per geras ir blogas patirtis.

Iš kitos pusės, mes irgi turime su saiku atlikti tam tikrą savo pareigą, tarsi gailestingieji samariečiai iš Evangelijos, paaiškindami tai, ką žinome, jeigu matome kažkokias problemas. Nes pvz. daug blogybių ISKCONe ar kur kitur atsitiko dėl aplaidumo ir abejingumo: vyksta kažkas blogo, bet žinantys ar galintys kažką pakeisti to nepadaro.

Kaip sakoma, "kvailį ir bažnyčioje muša", todėl efektyvus kai kurių problemų sprendimas yra kultivuoti išmintį, žinias (vidją), išsklaidyti neišmanymą, avidją. Satva gunoje yra žinojimas, tama gunoje yra neišmanymas. Iš neišmanymo žmonės nukenčia.
O dėl netikro kelio, tai jis mano galva būtinas ir neišvengiamas. Tas kelias tiek netikras kiek didelis mūsų ego. Patikima lengvu tikslu, vėliau nusiviliama, kenčiama. Taip tirpinamas ego ir praktikuojantis atranda kelią su daugiau tiesos fragmentų, bet tikrai ne galutinę tiesą.
Taip, net ir klaidingu keliu einant, yra mokymasis ir tobulėjimas. Vis vien Dievas veda per visus klystkelius link tikro kelio.

Todėl žmonės reikia leisti eiti klaidingu keliu, jeigu jie taip nori. Bet prieš tai neabejingai šį tą galime patarti, perspėti apie problemas.

Bet galiausiai tai subjektyvūs, tikėjimo dalykai, todėl kiekvienas elgsis pagal savo tikėjimą. Todėl diskusijos dėl tikėjimo dalykų kažkuriame taške turi sustoti. Šis forumas geras tuo, kad jis sustoja, nėra per daug aktyvus.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 19 Kov 2019, 16:59
0lis
Dėkoju sudaršan už išsamias mintis...

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 20 Kov 2019, 22:28
Vilius
Kaip tik dabar vėl skaitau BG, tai 12 skyriuje "Pasiaukojimo tarnyba" yra labai detaliai aprašomas tobulėjimo kelias. 

Tačiau tuos, kurie garbina Mane, skiria Man visą savo veik­lą ir neatsižadamai Man atsidavę, kurie atlieka pasiaukojimo tarnybą ir visą laiką medituoja Mane, sutelkę į Mane visas sa­vo mintis, o Prthos sūnau — tuos Aš greitai geibėjų iš gimimo ir mirties vandenyno.
Sutelk savo protą į Mane — Aukščiausią Dievo Asmenį ir skirk Man savo intelektą. Taip tu visada gyvensi Manyje — tuo ne­reikia abejoti.
Mano brangus Arjuna, o turtų laimėtojau, jeigu negali išlai­kyti protą visad sutelktą į Mane, tuomet laikykis reguliuojamų bhakti-yogos principų. Šitaip išsiugdysi norą Mane pasiekti.
Jei negali laikytis bhakti-yogos regulų, tai bent pasistenk dirb­ti Mano labui, nes Man dirbdamas pasieksi tobulumą.
 
Tačiau jei tu nepajėgi dirbti Man su tokia sąmone, tada pasi­stenk veikti atsisakydamas visų savo darbo rezultatų ir atrask atsparą savyje.
Jei negali ir to padaryti, tai gilink žinojimą. Ir vis dėlto, medi­tacija— geriau negu žinojimas, o veiklos vaisių atsižadėjimas — geriau negu meditacija, nes jų atsižadėjus, pasiekiama pro­to ramybė.
Taigi žinojimas - įvairios žinios, teorija - yra duodantis mažiausiai rezultatų, bet visgi - tai jau dvasinio kelio dalis. Joje daug paklydimų, kadangi nėra bhakti, pas dažną yra tiesiog dorybės ir aistros samplaika, pasitenkinant iš subtilesnių dvasingesnių dalykų. Ne šiaip sau BG 14 skyrių apie gunas įvardina kaip patį svarbiausią. 
Kas mato, kad visą veiklą atlieka kūnas, kurį sukūrė materia­li gamta, ir supranta, kad savasis „aš" nedaro nieko, tas regi tiesą.
Tik supratę, įgavę patyrimo, kaip veikia materialios energijos, mes geriau suvoksim savo ydas, norus, galėsim lengviau laikytis principų ir t.t. , o tai tiesiogiai darys įtakai koncentracijai į Dievą bei vienokią ar kitokią tarnybą pagal kiekvieno išgales - ar tai būtų samadhi 24h per parą, ar karma joga ir t.t.

Viskas yra labai paprasta, tik Dievas ir maja yra visiškai nepaprasta :))

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 06:42
0lis
sudaršan rašė: "Manau, jokiame šventraštyje nerasime, ar apskritai istorijoje nerasime pavyzdžių, kad aukšto lygio vaišnavas, suvokęs savo dvasinį pavidalą, ir iš savo dvasinio mokytojo gavęs pamokymus apie dvasinio pavidalo konkrečias detales (ekadaša-bhava) ir savo vietą dvasiniame pasaulyje, pultų į materialistinį gyvenimo būdą ar į monistinę filosofiją, kaip atsitiko Markusui Anandai Odei"
Tikiu kad tai ką pacitavau iš Jūsų posto yra tiesa. Bet kažkaip surezonavo monistinė filosofija su advaita kryptimi, tai norėčiau išgirsti trumpą požiūrį į šią vedanta srovę. Kodėl klausiu? Keleriuose skirtingų krypčių ar autorių veikaluose advaita, kaip ir dzen, dzogčen, sufizmas, kabala ar krikščionių gnosticizmas apibūdinami kaip pradinę apreiškimo idėją, duodant vis naują mokymą išsaugojusios dvasinės kryptys. Nesivelkim kas tikra, o kas ne. Klausiu kaip Gaudija vaišnavų teologiją išmanančio. Ar yra gili takoskyra tarp vaišnaizmo ir advaita. Nesu induizmo žinovas. Jei klausimas Jums pasirodytų kvailas, bent nurodytumėte literatūrą ar jos fragmentus, kuria remiasi ši vedanta kryptis.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 09:27
sudaršan
Markus Anandas Ode po to nusivylimo babadžiais pasuko į budizmą, o po to iš viso viską metė. Nesu tikras, kokios dabar jo pažiūros.

Taip, vaišnavų takoskyra su majavada (advaita, Šri Šankaračarjos pasekėjais), impersonalizmu, yra esminė ir gili. Tai du priešingi poliai. Vaišnavai priima kad Absoliuti Tiesa yra asmuo, ir tuo pat metu, Absoliuti Tiesa turi ir beasmenį aspektą, o majavada, advaita-vada laiko, kad Absoliuti Tiesa tik beasmenė. Asmeninį aspektą jie laiko iliuziniu ar žemesniu. 

Kažkada krikščionims forumuose rašiau tokį bendrą istorinį apibūdinimą, kai kalbėjom apie bendrumus tarp hinduizmo ir krikščionybės, klausta buvo apie Sai Babą, jie klausė taip: "Teiginys: "Žmogaus esmė yra nebegauti jokio kūno. Gyvenimo esmė yra rasti dievą savyje." Tai būdinga visos Indijos religijų atšakoms ar tik Sai Babos pasekėjams?"

Geras klausimas, ačiū.

Idėjos tokios kaip "aš esu dievas, tu esi dievas, ir visi mes dievas" t.y. monizmas, nėra būdingos vien Sai Babos pasekėjams. Iš esmės, tai kaip skiriamasis ženklas - jeigu laikomasi tokių idėjų, tai yra heterodoksija, tai priešinga tradicijai. (heterodòksija [gr. heterodoksia — skirtingas požiūris], klaidatikybė, skirtingų nuo tos ar kitos religijos dogmų, pažiūrų pripažinimas.)

Reiktų aptarti šių idėjų kilmę.

Maždaug 5 amžiuje pr. Kr. Indijoje gyveno ir mokė Gautama Buda (https://en.wikipedia.org/wiki/Gautama_Buddha ) . Jo skleidžiamas budizmo mokymas įgavo populiarumo, ir bandė užgožti senąją Indijos Vedų religiją, kuri buvo visuotinė. Pvz. imperatorius Ašoka (https://en.wikipedia.org/wiki/Ashoka ) globojo budizmą. Budizmas pasklido Indijoje ir už Indijos ribų: Kinijoje ir kitur. Tai tęsėsi tūkstantį metų. 7 amžiuje po Kr. gimė Šankara (https://en.wikipedia.org/wiki/Adi_Shankara ), dar vadinamas Šankaračarja, kuris ėmėsi uždavinio sugrąžinti Vedų raštijos ir religijos autoritetą. To siekdamas jis sumaišė budizmo filosofiją su Vedų raštijos teiginiais, ir sukūrė neautoritetingą majavados (https://en.wikipedia.org/wiki/Advaita_Vedanta ) mokymą, tam kad palaipsniui sugrąžintų į Vedų religijos aprėptį nuklydusius į budizmą mąstytojus ir paprastus žmones.

"Maja" - iliuzija, "vada" - teorija, mokymas; "iliuzijos teorija", kuri teigia, kad absoliutas yra visur ir visuose, neišreikštas, beasmenis, o visa matoma reiškinių įvairovė yra ne kūrinija, bet absoliuto transformacija, iliuzija, t.y. realiai neegzistuoja. Esą realiai egzistuoja tik vienas homogeniškas absoliutas, todėl viskas ir visi yra dievas. Budizmo idėja - kad visi reiškiniai, taip pat ir juos patiriantys asmenys, yra laikini, ir kad absoliučioje rimtyje, tuštumoje ar "tai" būsenoje, nėra nei asmens, nei reiškinių, nei kančios. T.y. budizmo tikslas - užbaigti asmens egzistenciją nirvanos ( https://en.wikipedia.org/wiki/Nirvana_(Buddhism) ) būsenoje, kuri yra beasmenė, neveikli, kur neegzistuoja asmuo. O majavadoje tikslas - pašalinti "asmens" egzistavimo iliuziją ir visas kitas iliuzijas ir ištirpdyti asmenį beasmeniame absoliute. "Suvokti dievą savyje" reiškia suvokti "tu nesi tu, o esi viskas, ta pati viena homogeniška būtis". Kaip matome, esminio skirtumo tarp budizmo ir majavados nėra. Vedų religijos požiūriu, majavada yra visiškai klaidinga, yra tarsi antitezė teizmui. Dievas yra Asmuo, bet majavada teigia, kad aukščiausioji realybė yra beasmenė. Dievas turi visas savybes ir galias, bei veiklą, bet majavada teigia, kad aukščiausioji realybė neturi savybių, yra neišreikšta ir neaktyvi. Sielos tikslas yra atgaivinti amžiną ryšį su Dievu, Dievas amžinas, siela sukurta amžinai, ir jų ryšys yra amžinas, tuo tarpu majavada, taip kaip ir budizmas, teigia, kad siela yra iliuzinė, realiai neegzistuoja.

Šankara buvo įtakingas mokytojas, ir daugeliui jo pamokslavimu sugrąžintų iš budizmo glėbio žmonių buvo didelis autoritetas. Jis įsteigė mokyklą, kuri tęsiasi iki šių laikų. Tai vadinama advaitos filosofine kryptimi. Advaita reiškia "a" - ne, ir "dvaita" - dvejybiškumas, dualumas. T.y. nedualizmo, arba kitaip sakant, monizmo mokykla.

Advaitos sekėjų kryptis visados yra opozicijoje ortodoksinėms vaišnavų mokykloms, kurių yra keturios (atitinkamos keturios filosofinės kryptys: 1. dvaita-vada, reiškia, "dvejybė, skirtumas", kad Dievas ir jo kūrinija, ir sielos yra atskiri 2. šudha-advaita-vada, reiškia "tyrasis nedvejybiškumas", akcentuoja visko sąsają su Dievu, sielos kokybinį panašumą su Dievu, bet neneigia kiekybinio skirtumo, visumos ir dalies santykio 3. višištha-advaita-vada, "nedvejybiškumas su ypatybėmis", skirtumus paaiškina kaip Dievo ypatingų savybių raišką 4. dvaita-advaita-vada, "skirtybė ir vienybė", t.y. Dievas tuo pat metu vieningas ir skirtingas nuo sielos ir kūrinių.) (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Vedanta#S ... of_Vedanta ) Vaišnavų mokyklos seka autentišku Vedų religijos keliu, o advaitos mokykla, kaip jau aptarėme, yra budizmas su vediškosios religijos autoriteto skraiste. Vaišnavų mokyklos paaiškina kaip teisingai filosofiškai suprasti Dievo, sielų ir kūrinijos santykį Vedų religijoje, ir kiekviena tai daro šiek tiek skirtinga filosofine kalba ir koncepcijomis.

Kaip Vakarų pasaulyje ateistai didžiuojasi savo techninėmis, mokslo žiniomis ir bando iškelti save virš tikinčiųjų, kurie esą yra kvailesni, taip advaitos mokykla daug dėmesio skiria techniniam filosofiniam žinojimui, kuris yra sausas ir beasmenis, bei neigia tikėjimą, Dievo Asmens egzistenciją. Jie daug debatuoja ir žongliruoja žodžiais. Tokiu būdu, per savo aroganciją, majavados ir panašių idėjų pasekėjai save pristato visam pasauliui kaip hinduizmo elitą. 19-20 amžiuje pakankamai aiškiai išsireiškė monistinių, impersonalistinių, iškraipytų religingumų dalis, kuri dažnai tapatinama su visu hinduizmu, ar su moderniu hinduizmu, neohinduizmu. Šių religingumų bruožai: "visi keliai veda pas dievą, garbink kaip nori ir ką nori ir vis vien pasieksi tą patį beasmenį dievą", "dievas yra viskas, ir viskas yra dievas, tu esi dievas ir visi mes dievas, šuo gatvėje yra dievas ir t.t.". Didelę įtaką šios idėjos padarė Vakaruose atsiradusiam "Nju Eidžui", kuris kartoja tuos pačius majavados teiginius. Spekuliatyvias, majavadiškas idėjas kultivavo tokie garsūs veikėjai kaip Vivekananda, Ramakrišna, pagal kuriuos susiformavo 20 amžiaus pradžios vakariečių (neo)hinduizmo samprata. Dar blogesni yra apsišaukėliai, besiskelbiantys save dievu, tokie kaip Sai Baba. Skaičiuojama, kad Indijoje save dievu pasiskelbę yra arti tūkstančio veikėjų, kurie bando užimponuoti kvailius, sutelkti pasekėjų, ir tokiu būdu vaidinti religinių lyderių visuomenėje vaidmenį.

Taigi, aptarėme "rasti dievą savyje".

Dėl to, kad žmogui esmė yra nebegauti jokio kūno. Iš vienos pusės, tai ta pati majavada - nusimesk žmogaus kūną, ir "pasinerk į tuštumą", kaip dainuodavo grupė "Sel".

Bet teizme tai turi kitą reikšmę Pvz. krikščionybėje šv. Paulius rašo: "Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus ­ iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą. Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda." 1 Korintiečiams 15,42-49

Taigi, kad būdama dvasinėje Dievo buveinėje siela neturės žemiško kūno, bet turės dvasinį kūną, tokia teistinė samprata.

Anksčiau šioje temoje jau aptariau, kad sanatana-dharmoje, Vedų religijoje, aptariami penki žmogaus tikslai:

- dharma (t.y. religija, gyvenimo būdas, prigimtinis įstatymas, užsiėmimas, darbas, sutinkamai su Kūrėjo nustatytais dėsniais). 
- artha (vertybės, talentai, turtas)
- kama (troškimų, poreikių patenkinimas)
- mukti (išsivadavimas iš materialiosios egzistencijos)
- bhakti (meilė Dievui).

Pirmi keturi yra šiapusiniai, o penktasis - absoliutus, transcendentinis, galutinis siektinas tikslas. Tikroji religija koncentruojasi į amžiną tikslą - meilę Dievui, ir neteikia tiek svarbos žmogaus šiapusiniams interesams.

"Nebegauti kūno", arba išsivaduoti iš samsaros, materialistinės egzistencijos rato, yra vadinama mukti, arba mokša. (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Moksha ). Majavadžiai mukti traktuoja kaip iliuzijos nusimetimą ir pasinėrimą į beasmenę būtį. Vaišnavų požiūriu, mukti yra antraeilė bhakti pasekmė, t.y. iš materialiosios egzistencijos išvaduoja Dievas. Dievo malone įžengusi į Dievo buveinę, dvasinį Dangų, bhakti sferą, gyvoji esybė savaime yra išvaduota. Išvaduoti gali tik Dievas, todėl Jis vadinamas Mukunda, teikiančiu mukti, išvadavimą. Be bhakti negali būti mukti. T.y. nepatekęs į Dievo karalystę, nesi išvaduotas, o Dievo karalystė yra bhakti sfera, t.y. kur viską valdo gryna meilė Dievui. Jeigu siela neturi meilės Dievui, ji negali įžengti į Dievo karalystę. Todėl lieka materialioje egizstencijoje, o tai reiškia, kad ji nėra išvaduota. Tikslas yra ne mukti, o bhakti; mukti yra antraeilis, savaiminis bhakti požymis - kas myli Dievą, tas laisvas nuo materialistinės egzistencijos; gyvena dvasiškai.

Tokiu būdu, majavadžių mukti ir vaišnavų mukti skiriasi. Majavadžių mukti siekia iki beasmenės būties sferos, Dievo karalystės prieangio, kur regima tik Dievo šviesa, bet ne Dievo Asmuo ir Jo buveinė. Kadangi siela yra asmuo, ir negali būti be aktyvaus dvasinio gyvenimo, pasyvi dvasinė būtis ilgai neužtrunka, siela nori veikti, ir todėl tą norą turi išreikšti. Kadangi nemoka veikti dvasiškai, turi pradėti reikšti save materialioje egzistencijoje. Todėl majavadžiai, neigiantys Dievo Asmenį, krenta atgal į materialų pasaulį. T.y. tikros mukti jie nepasiekia, nors deda dideles pastangas ją pasiekti beasmenio žinojimo kultivavimu.
Advaita-vada remiasi Vedanta-sūtra, Upanišadomis. Vedantą-sūtrą jie priima pagal Šri Šankaračarjos intepretaciją, jo komentarą "Šariraka bhašja" (Śārīraka-bhāṣya, Sariraka bhasya), kuriame suformuluoti impersonalizmo pagrindai. Bet Šankaračarjos pasekėjai "Šariraka bhašją" vėl interpretuoja, ir taip sukuria majavados filosofiją. Vaišnavai laiko Šankaračarją Viešpaties Šivos inkarnacija, su specialia misija. Todėl jo filosofija yra nevienareikšmiška, jis sukuria impersonalizmo pagrindus, bet tai vienoje, tai kitoje vietoje duoda užuominų apie teizmą, kad tai teisingas kelias, vietomis pripažįsta Narajaną, Bhagavaną, Aukščiausią Dievo Asmenį.

Indijoje Vedanta-sūtra turi didelį autoritetą, taip pat ir dėl Šankaros įtakos atstatant Vedų autoritetą po budizmo paplitimo laikotarpio. Todėl visos sampradajos vertinamos rimtai tik tada, jeigu turi parašę Vedanta-sūtros komentarą. Šankara parašė savo komentarą, o keturios vaišnavų sampradajos turi parašę savo komentarus. Mūsų sampradajoje yra sampradajos pradinio ačarjos Madhvos trys komentarai, ir Šri Baladevos Vidjabhušanos (jis yra mūsų Gaudija vaišnavų bhagavata-paramparoje, 18 amžius, https://en.wikipedia.org/wiki/Baladeva_Vidyabhushana ) komentaras "Govinda-bhašja".  Pasakojama istorija, kad Baladevos parašytą komentarą Vedanta-sūtrai, kurį reikėjo parašyti greitai, kadangi buvo disputas su Ramanandi sampradaja Džaipuro karaliaus akivaizdoje, kur jie užsispyrė, kad esą Gaudija vaišnavai neturi savo Vedanta-sūtros komentaro, per vieną naktį Baladevai padiktavo Pats Krišna. Todėl jis taip ir vadinasi , "Govindos komentaras" :)

Taip pat Bhagavata Purana yra laikoma natūraliu paties Vedantos-sūtros autoriaus Šrilos Vjasadevos komentaru Vedanta-sūtrai. Tą Šrila Baladeva ir aiškino Ramanandžiams, kad Bhagavata Purana yra komentaras, bet tie užsispyrė.

Knygoje "Viešpaties Čaitanjos mokymas" yra daug rašoma apie tai, kaip Viešpats Čaitanja diskutavo su Šankaros pasekėjais, ir paaiškino Vedanta-sūtrą, žr. nuo 18 skyriaus: https://www.vedabase.com/lt/tlc/18 .

Cituoju iš ten pat, 25 skyriaus:
Vyāsadeva sudėjo Vedānta-sūtrą visų gyvų esybių labui. Būtent per Vedānta-sūtrą galima suprasti bhakti-yogos filosofiją. Nelaimė, māyāvādžių komentarai, Śārīraka-bhāṣya, tiesiog sugriovė Vedānta-sūtros svarbiausiąją idėją. Māyāvādžių komentarai neigia dvasinį, transcendentinį Aukščiausio Dievo Asmens pavidalą, o Aukščiausias Brahmanas pažeminamas iki individualaus Brahmano – gyvos esybės – lygio. Teigiama, kad nei Aukščiausias Brahmanas, nei individualus Brahmanas neturi dvasinio pavidalo ir individualybės, nors Vedos aiškiai teigia, kad Aukščiausias Viešpats – vienintelė aukščiausia gyva esybė, o kitos gyvos esybės – tai daugybė Jo subordinacijų. Todėl skaityti māyāvādžių Vedānta-sūtros komentarus visuomet pavojinga. Didžiausias pavojus yra tas, kad prisiskaičius tokių komentarų galima pamanyti, jog gyva esybė prilygsta Aukščiausiam Viešpačiui. Sąlygotą gyvąją esybę nukreipti šiuo klaidingu keliu labai lengva, o kartą juo pasukusi, ji gali niekada nebesugrįžti į savo tikrąją padėtį – patirti palaimą, kurią teikia amžina bhakti-yogos veikla. Kitaip sakant, skatindama impersonalinės pažiūros į Aukščiausią Viešpatį įsigalėjimą, māyāvādī filosofija padarė didžiulę žalą žmonijai. Taigi filosofai māyāvādžiai atima iš žmonių galimybę išgirsti tikrąją Vedānta-sūtros žinią.

Vedānta-sūtra nuo pat pradžių pripažįsta, kad kosmoso reiškinija tėra Aukščiausio Viešpaties energijų apraiška. Pirmasis aforizmas (janmādy asya) Aukščiausią Brahmaną apibūdina kaip Tą, iš kurio viskas išeina. Viskas Jo palaikoma ir viskas Jame išnyksta. Taigi Absoliuti Tiesa – kūrimo, palaikymo ir naikinimo priežastis. Vaisiaus priežastis – medis. Apie medį, kuris nokina vaisius, negalima sakyti, kad jis beasmenis. Vienas medis gali duoti šimtus ir tūkstančius vaisių, bet jis išlieka nepakitęs. Vaisius užsimezga, bręsta ir kurį laiką kabo ant šakos, paskui vysta ir išnyksta. Bet tatai nereiškia, kad kartu su juo žūna medis. Taigi nuo pat pradžių Vedānta-sūtra aiškina antrinio produkto teoriją. Visą kūrimo, palaikymo ir naikinimo veiklą atlieka nesuvokiama Aukščiausio Viešpaties energija. Kosmoso reiškinija – tai Aukščiausio Viešpaties energijos transformacija, nors Jo energija ir Jis Pats tapatūs ir neatskiriami. Prisilietęs prie geležies, filosofinis akmuo pagamina daug aukso, bet pats nė kiek nepakinta. Nors Aukščiausias Viešpats ir sukuria milžiniškas materialaus kosmoso manifestacijas, Jis visada išlaiko Savo transcendentinį pavidalą.

Māyāvādī filosofija turi tiek įžūlumo, kad atmeta šį faktą, kurį Vedānta-sūtroje kelia Vyāsadeva, ir bando įtvirtinti transformacijos teoriją, kuri nuo pat pradžių iki pabaigos yra gryniausias išsigalvojimas. Anot māyāvādī filosofijos, kosmoso reiškinija tėra Absoliučios Tiesos transformacija, o už kosmoso reiškinijos ribų Absoliuti Tiesa atskirai neegzistuoja. Tačiau Vedānta-sūtra sako visai ką kitą. Māyāvādžiai aiškina, kad toji transformacija – iliuzija, bet ji nėra iliuzija. Ji tik laikina. Māyāvādžiai tvirtina, kad yra viena realybė – Absoliuti Tiesa, ir kad ši pasauliu vadinama materiali reiškinija – iliuzija. Tačiau tai neteisybė. Susiteršimas materija nėra iliuzija tikrąja ta žodžio prasme; jis, kaip santykinė tiesa, – laikinas. Reikia skirti laikinus dalykus nuo iliuzinių.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 09:49
0lis
Dėkoju Jums už atsakymus

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 10:14
Aidas
Paprastiems zmonems Viespati kaip gyva Esybe labai trukdo suvokti Jos antropomorfizavimas, tai yra savo zmogisku savybiu priskyrimas siai Esybei. Ateistai pagristai neigia toki "dieva", nes neturi gilesniu ziniu. Beasmeni Brahmana isivaizduoti lengviau.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 16:56
0lis
Man beasmenį suvokti nepalyginamai sunkiau. Kaip jausmus išreikšti konkrečiam asmeniui daug paprasčiau. Čia jau niuansai ir tik praktikuojantis tiksliausiai žino savo dvasinę būseną. Lyginti kuri kryptis geresnė kuri sunkesnė kyla iš linijinio proto , kuris kyla iš dualistinės sąmonės.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 18:50
Aidas
Taip, cia nuo kiekvieno padeties priklauso.
Norejau tik akcentuoti, kad dauguma ateistu isivaizduoja Dieva kaip kosmose pasislepusi zmogu su super galiom.
As asmeniskai nesuprantu, kodel Brahmanas laikomas beasmeniu. Juk kur samone, ten ir asmeniskumas.

https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Advaita_vedanta

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 21 Kov 2019, 22:31
0lis
"Aukščiausia prasme, Dievas yra gryna Esatis. Ši gryna Esatis neturi nei formos, nei išraiškos, neturi nei individualybės, nei asmenybės. Dievo neįmanoma apibūdinti jokiais šio pasaulio žodžiais ar vaizdais. Tai viena iš priežasčių, kodėl mirties sąmonė, kuri mąsto šio pasaulio žodžiais ir vaizdiniais, negali suvokti Dievo.
Gryna Esatis nesukūrė formų pasaulio. Šį pasaulį sukūrė kitas Dievo aspektas. Tą aspektą galėtume pavadinti „Kūrėju“. Kūrėjas yra esybė, sąmoningai suvokianti savo egzistavimą ir gebėjimą kurti. Jau sakiau, kad, norint kurti reikia gebėti rinktis. Kodėl šis pasaulis sukurtas taip, o ne kaip nors kitaip? Todėl, kad kūrėjas, sukurdamas šį pasaulį tokį, koks jis yra, šitaip išreiškė savo individualumą. Dievas-kūrėjas skiriasi nuo beasmenio grynos Esaties aspekto. Kūrėjas yra grynos Esaties individualizacija. Tai nereiškia, kad Dievo asmenybė panaši į žmonių. Svarbu, kad neimtum samprotauti atbulomis, perkėlinėdamas žmonių savybes Dievui. Visgi tai reiškia, kad Dievas turi individualybę, kurią matai išreikštą šiame formų pasaulyje. Ėmęs kurti Dievas tarė: „Tebūnie Šviesa.“ Šiame procese Kūrėjas iš grynos Esaties išskyrė substanciją – šviesą, iš kurios galima suformuoti visas įsivaizduojamas formas. Ši šviesa iš esmės niekuo nesiskiria nuo grynos Esaties. Gryna Esatis yra sąmonės forma. Kūrėjas yra sąmonės forma. Todėl ir Dievo Šviesa yra sąmonės forma, esaties būsena.
Dabar matome, kad visas formų pasaulis atsirado iš dviejų esybių arba dviejų Dievo sąmonės išraiškų sąveikos. Turbūt pastebėjai, kad iki šiol nepriskyriau Dievui lyties. Gryna Esatis yra aukščiau visokių suskirstymų ir klasifikacijų. Todėl nėra prasmės sakyti, kad gryna Esatis turi lytį. Kūrėjas yra aktyvi sąmonės būsena, veikianti pasyvųjį elementą, kurį pavadinau šviesa. Iš tiesų Dievas yra ir vyras, ir moteris. Galime sakyti, kad Kūrėjas yra Tėvas, o šviesa yra Motina. Todėl pasaulį sukūrė Dievas Tėvas ir Motina"
Pateikiau santrauką, ne pilną tekstą iš mistinio Jėzaus mokymo. Glaustai nusakantį vieną iš trijų - Dievo Tėvo aspektą. Tai iki šios vietos apie asmenį (mums suprantama forma)dar nekalbama. Jėzus kreipėsi kaip į tėvą. Mozei atsakė kad mano vardas Aš esu kas esu, berods. Tik vėliau atsiranda alfa-omega, sūnus ir hierarchija.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 22 Kov 2019, 09:22
Aidas
Cia, Oli, labai panasu i neoplatonizma.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 22 Kov 2019, 17:14
0lis
Gali būti, vienoje Tėvo Joseph-Marie Verlinde knygoje katalikų leidiniu serijos buvo rašoma kad Platonas priklausė slaptai ezoterikų mokyklai. Kita vertus vistiek kažkas kažkuo remiasi ir persidengia. Na vedos, jos seniausios gal. Bet vėl niuansai. Aidai kažkur buvote užsiminęs kad Buda atėjo iš principo paaiškinti tų pačių sunkiai suprantamų vedų. Tai gal nieko keisto ir dėl advaita atsiradimo.

Re: Klaidingas kelias

Parašytas: 22 Kov 2019, 17:41
Aidas
Budha specifine kalba perdave dali Vedu ateistams, tokia viena Jo misiju. Neziurint to itikejo, atsiverte i budizma, ir daug Vedu pasekeju. Budizmas stipriai paplito Indijoje. Sancaracarya atejo itvirtinti, grazinti Vedu autoriteto. Advaita stipriai nesikirto su budizmu, matomai buvo nuoseklesne. Indijoje vel paplito Vedu mokymas, o autentiskas budizmas po truputi isitvirtino pagrinde Tibete ir dar keletoje saliu.
Galiausiai Sri Caitanya Mahaprabhu atnese tobula Achintya Bheda Abheda Vedu Tiesa.