adau sraddha tatah sadhu-sango ‘tha bhajana-kriya
tato ‘nartha-nivrttih syat tato nistha rucis tatah
athasaktis tato bhavas tatah premabhyudancati
sadhakanam ayam premnah pradurbhave bhavet kramah
Šis procesas eina žingsnis po žingsnio. Adau šraddha - visa tai prasideda su šraddha (tikėjimu), ir tas tikėjimas padaro įmanomą sadhu-sangą (bendravimą su sadhu). Tada galime paklausti: "Iš kur kilo šraddha?"
Atsakymas toks, kad šraddha kyla iš praeities įspūdžių, kurie susidarė kontaktuojant su tadija - žmonėmis, vietomis, ir dalykais, kurie turi tiesioginį ryšį su Viešpačiu. Praeities įspūdžiai kilo klausantis apie Jo vardą, Jo pavidalą, Jo savybes ir Jo žaidimus. Arba mes galbūt susidūrėme su Tulasi, Jamuna, Ganga, Giridhariu, ar šventąja dhama - Vradža-dhama arba Navadvipa-dhama. Tai gali būti atliekama žinant arba nežinant, su sąmoningu noru ar atsitiktinai. Bet kuriuo atveju, susiduriant su kuriuo nors vienu ar visais tadija-vastu, sukuriama sukriti, ir štai ši sukriti sukuria šraddhą.
Po šraddhos prasideda sadhu-sanga. Mes išvystysime skonį sekti Vaišnavais, sadhu. Bet tie, kas neturi sukriti, neišvystys tokio noro. Aš kalbu hari-kathą (pasakojimai apie Viešpatį) šioje vietoje, o jūs klausotės. Tačiau, jeigu kas nors neturi praeities įspūdžių, arba jie daro įžeidimus, arba veikia prieš bhakti taisykles ir reguliavimus, jie vengs šios hari-kathos. Netgi jeigu jie ateis ir sėdės čia, jie arba užmigs, arba bus išblaškyti kitų reikalų. Kūnas gali sėdėti čia, tačiau protas klajos šen ir ten, galvodamas apie daugybę problemų. Tik tie, kas turi praeities įspūdžius, gali branginti sadhu-sangą. Tikroji sadhu-sanga reiškia klausytis ir žiūrėti, kaip sadhu seka bhakti procesu, ir stengtis sekti juo vidujai ir išoriškai. Kai turėsime tikrą sadhu-sangą, tada savaime praktikuosime visas devynias bhakti rūšis, pradedant nuo klausymosi: šravanam (klausymasis), kirtanam (šlovinimas), višnu-smaranam (Viešpaties prisiminimas, meditacija), pada-sevanam (tarnystė Viešpaties pėdoms ir vietoms), arčanam (Dievybių garbinimas), vandanam (maldos), dasjam (tarnavimas kaip tarno), sakhjam (draugystė), atma-nivedanam (atsidavimas visa siela). Taip pat savaime praktikuosime penkias esmines bhakti formas, kurias ypatingai rekomendavo Viešpats Čaitanja: sadhu-sanga (bendravimas su sadhu), nama-kirtana (Viešpaties šventų vardų giedojimas), bhagavata-šravana (klausymasis iš kvalifikuotų Vaišnavų), mathuravasa (gyvenimas šventose vietose, tokiose kaip Mathura-Vrindavana), šri-murti-šraddhaja-sevanam (tarnavimas Dievybėms su tikėjimu).
Jeigu kas nors skaito Čaitanją-Čaritamritą kartu su kokiu nors kvalifikuotu Vaišnavu, jeigu jis klausosi ir atlieka anušilanam - kultivuoja Krišnos sąmonę sekdamas savo mokytoju ir ankstesniais ačarjomis - manau, kad jis tikrai turės lobhą, godų troškimą. Godumas tikrai ateis. Tada prasideda bhadžana-krija (tarnystės veiklos). Bhaktas stebi, kaip Gurudevas ir Vaišnavai atlieka savo sadhaną ir bhadžaną. Tada jis išvystys skonį sekti tuo atliekant sadhaną ir bhadžaną, ne tik vieną ar dvi valandas kiekvieną dieną, bet aštuonias valandas. Galiausiai, jis bandys atlikti sadhaną ir bhadžaną dvidešimt keturias valandas kiekvieną dieną. Tada prasideda anartha-nivriti (ydų ir nevertingų nedvasinių dalykų pasišalinimas iš vidaus).
http://www.purebhakti.com/resources/ebo ... ajana/file