Atidžiai perklausiau Donato paskutinį audio įrašą
http://www.bhaktijoga.lt/node/2985 ("Po ilgų paieškų Radha kundoje sutikau savo amžiną dvasinį mokytoją ir priėmiau iš jo pašventimą į mokinius. 2019.04.27")
Labai nuoširdžiai viską papasakojo.
Pagal tai, kiek esu susipažinęs su Gaudija vaišnavų mokymu Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijoje, norisi pritarti ir palaikyti ties šiais momentais:
1. Dvasinio mokytojo ieškojimas neturėtų būti ribojamas kažkuria institucija. Dvasinio mokytojo pasirinkimui ir priėmimui neturėtų būti administraciškai kliudoma ar trukdoma.
2. Mokinio ir dvasinio mokytojo ryšys yra laisvanoriškas, asmeninis, privatus ir sakralus. Niekas neturėtų į tai kištis.
Kadangi pats niekada nepriklausiau ISKCON'ui, man tokių sunkumų kaip Donatui neiškilo. Visada turėjau laisvę tuose dalykuose, todėl gerai suprantu laisvės vertę ir poreikį, norą peržengti dirbtinai suformuotus barjerus.
Aktualūs klausimai aptarimui:
1. Ar verta ieškoti dvasinių mokytojų už Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijos ribų, kitose Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medžio šakose?
2. Koks procesas rimtai ir atsakingai rasti ir priimti bona fide dvasinį mokytoją?
3. Jeigu įšventinantis mokytojas (dikša guru) anksčiau buvo pasirinktas klaidingai, ir vėliau mokinys pamato, kad tas mokytojas neturi bona fide guru kvalifikacijų bei negali padėti mokiniui daryti pažangos, kokie žingsniai toliau?
4. Kaip vertinti institucijos draudimą pamokslauti jos centruose, kai žmogus atmetė toje institucijoje buvusį klaidingai priimtą dikša guru, ir priėmė įšventinimą iš kitos linijos Gaudija vaišnavo?
Mano pamąstymai tais klausimais tokie:
Dėl 1 klausimo. Galbūt ir verta, jeigu žmogus jaučia tokį poreikį, norą, įkvėpimą, sugeba ieškoti. Jeigu yra tokia būtinybė. Bet reikia gerai suprasti ir žinoti, ką darai.
Mano autoritetai sako taip, kad didžių dvasinių asmenybių gali būti ir kitose linijose:
Srila Rupa Gosvami never said that we should only respect our god-brothers, or that we should only respect those in his own line. Never. Whoever is serving Radha-Krsna, anywhere in this world, we should honor that person. Even beginners who accept that Krsna is the Supreme Personality of Godhead and who also want to serve Radha and Krsna are to be honored. If one is not initiated, but he is not offensive and is not associating with mayavadis, he should also be considered as an ISKCON devotee; but as a kanistha-adhikari. Those who have given up all nonsense anarthas and misconduct, and who are not criticizing anyone – not even those who are fit to be criticized – and are always chanting and remembering Krsna, are madhyama-adhikari. There are so many categories in madhyama-adhikari: madhyama-kanistha, madhyama-madhyama, and madhyama-uttama, and we should try to respect these madhyama-adhikaris according to their degree of devotion.|
We should also honor those who are superior, who are serving Radha-Krsna in astakaliya-lila. They have no time to criticize anyone. Offering pranama to all, paying respect to all, they think that everyone is serving Radha-Krsna. They are more than Prahlada Maharaja. We should understand that they are maha-bhagavatas.
krsna-bhakti-rasa-bhavita matih
kriyatam yadi kuto 'pi labhyate
tatra laulyam ekalam mulyam
janma-kotibhis sukrtibhair na labhyate
(Caitanya-caritamrta. Madhya-lila, 8.70)
["Pure devotional service in Kṛṣṇa consciousness cannot be had even by pious activity in hundreds and thousands of lives. It can be attained only by paying one price — that is, intense greed to obtain it. If it is available somewhere, one must purchase it without delay."]
We should honor such a devotee, whether or not he is a disciple of our Gurudeva. He may be of the Syamananda-parivara, the family or disciplic succession of Syamananda Prabhu, or he may be of the Narottama-parivara, or he may be of the Bhirabhadra-parivara, that is, Jahnava-parivara; no harm. Wherever he is, we should understand that he is a maha-bhagavata.
http://www.purebhakti.com/teachers/bhak ... one-family
Pagal mano autoritetus, Šrila Bhaktivinoda Thakura ir Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura yra didžiausios dvasinės asmenybės moderniais laikais. Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medyje vienos didžios asmenybės visada pripažindavo ir gerbdavo kitas didžias asmenybes. Dvasinė asmenybė atpažįsta kitą dvasinę asmenybę, kadangi yra viename dvasiniame pasaulyje, tarnauja Šri Šri Radhai ir Krišnai.
Todėl jeigu taip atsitiktų, kad nuspręsčiau ieškoti įšventinančio dvasinio mokytojo už Šrilos Bhaktivinodos ir Šrilos Bhaktisiddhantos linijos ribų, man būtų ramu tuo atveju, jeigu tie vaišnavai iš kitų linijų, su kuriais bendraučiau, pripažintų ir gerbtų Šrilą Bhaktivinodą ir Šrilą Bhaktisiddhantą, ir palaikytų jų koncepcijas. Priešingu atveju, atsirastų tam tikras nesuderinamumas, kadangi mane, kaip vakarietį, visų pirma su Krišnos sąmone supažindino Šrilos Bhaktivinodos Thakuros linija. Jie mane priėmė ir suteikė malonę. Niekam kitam vakariečiai nerūpėjo, niekas iki manęs neatėjo ir neištraukė iš materializmo, tiktai jie. O jų požiūris buvo toks dvasinis, kad jie negalvojo apie tai, kad vakariečiai yra už Vedų sistemos ribų, neturintys tokios kultūros ir įspūdžių. Jie žiūri taip, kad visi, nepaisant kurios tautos, kastos ar rasės būtų, yra amžini Krišnos tarnai, ir gali užsiimti Krišna-bhakti. Todėl jų malonė yra transcendentinė, viršijanti bet kokius reliatyvius įvardijimus ir aplinkybes. Jeigu kažkur kitur sutikčiau tokią pat besąlygišką malonę, ir tas pačias dvasines koncepcijas, tada tokią malonę priimčiau kaip tapatingą, neskirtingą nuo Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos linijos malonės. Šrilos Rūpos Gosvamio linijos Bhagavata-parampara apima visus maha-bhagavatas jo nuotaikoje, kad ir kur jie būtų. O priimti maha-bhagavata guru - pats palankiausias dalykas, nieko palankesnio nėra.
Jeigu būtų kažkokių konceptualių skirtumų, tada sustočiau ir toliau nedaryčiau žingsnių, nes norėčiau likti nuo Šrilos Rūpos Gosvamio besitęsiančioje bhagavata-paramparoje. Mano supratimu, skirtumai gali būti ypatumuose ir niuansuose, bet ne esminėse koncepcijose, kadangi nuo Šrilos Rūpos Gosvamio iki Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Thakuros einanti bhagavata-parampara turi tas pačias esmines koncepcijas. Tai tokia pati dvasinė nuotaika ir toks pats mokymas.
Labai konkretus dalykas, kuris gali padėti atsirinkti: Šrila Bhaktivinoda Thakura atrado Viešpaties Čaitanjos gimimo vietą Majapure ir tai patvirtino Šrila Džaganatha das Babadžis. Jeigu vaišnavai iš kitos linijos tam pritaria, tada man būtų ramu, jeigu nepritartų, ir kalbėtų apie kitą vietą, sustočiau ir nedaryčiau tolesnių žingsnių.
Dėl 2 klausimo. Šrila Gour Govinda Svamis davė tokį pamokymą: savo jėgom rasti ir pasirinkti bona fide dvasinio mokytojo neįmanoma, reikia verkti ir melsti Krišnos, kad Jis parodytų ir nukreiptų.
Šventraščiai kalba apie 1 metų ar 3 metų susipažinimo su dvasiniu mokytoju laikotarpį prieš priimant įšventinimą. To reikia, kad potencialus dvasinis mokytojas suprastų mokinio ypatybes, o mokinys pažintų dvasinio mokytojo ypatybes ir kvalifikacijas, įsitikintų ar tai jam skirtas bona fide guru. Sutinkant labai galingas dvasines asmenybes, šis laikotarpis gali būti ir trumpesnis.
Taip pat šventaščiai nurodo dvasinio mokytojo simptomus:
a) jis yra dvasiškai realizuota asmenybė, suvokęs Krišną ir laimingai Jam tarnauja.
b) pilnai išmano šventraščius ir sugeba įtikinti bei pašalinti abejones.
c) neturi materialių prisirišimų.
Yra ir daugiau simptomų, bet vien pagal simptomus atpažinti neįmanoma. Kaip jau minėta, reikia melstis. Bet rimtai taikant šiuos kriterijus, galima apsisaugoti nuo klaidų.
Šrila Gour Govinda Svamis sako taip:
"Ir matydami jį, jausite vidinį patraukimą, patraukimą kylantį iš širdies. Tai testas, kurį galite suprasti, "taip, matydamas jį iš širdies jaučiu kažkokią trauką. Širdyje yra paramatma, širdies guru, taip, ir tai yra bona fide surengimas, Krišnos surengimas. Jeigu jūs iš tikro verkiate, ir toks guru apsireiškė, matydami jį galite jausti kažkokią trauką. Ar suprantate? Sakoma, Krišna yra visa traukiantis. Jis patraukia. Jis yra Krišna, absoliutus patrauklumas. Kaip Krišna patraukia šiame materialiame pasaulyje? Dviejomis formomis - Savo švento vardo forma, ir ačarjos forma. Taip, dviejomis formomis. Krišna yra patrauklus, ir kalbėjimas apie Jį yra patrauklus. Pasakojimai apie Krišną nesiskiria nuo Krišnos. Kaip Krišna yra patrauklus, taip ir kalba apie Krišną yra patraukli. Ačarja tyrai kalba apie Krišną. Jis patraukia. Čia, materialiame pasaulyje, Krišna patraukia dviejomis formomis - kaip šventas Jo vardas, ir kaip ačarja. Ši trauka tikra. Jūs ją jaučiate viduje. Ar suprantate? Tai jums padės. Visi šie dalykai egzistuoja, bet jūs turite verkti prieš Krišną. Visiškai priklausyti nuo Krišnos surengimo. Tai aukščiausia. Tada jokiais būdais nebūsite apgauti. Tai ne majos surengimas, tai Krišnos surengimas, bona fide surengimas. Priešingu atveju, majos surengimas, tai nebus bona fide, būsite apgauti."
Dėl 3 klausimo. Jeigu įšventinantis guru priimtas per klaidą ir nėra kvalifikuotas būti guru, bet nuoširdžiai praktikuoja, tada pamačius, kad tas guru neturi kvalifikacijos, reikia su juo pasitarti ir paprašyti nukreipimo mokytis (priimti šikšą) pas tikrą, kvalifikuotą guru. Bet jeigu jis nenori, kad mokinys eitų pas aukštesnio lygmens šikša-guru, ar draudžia, tada jį reikia palikti, nes jis nepripažįsta aukštesnio lygmens vaišnavų, ir taip tampa vaišnavų įžeidėju, nevaišnavu. O nevaišnavą guru reikia palikti.
Čia yra tokia plonybė: jeigu įšventinantis guru yra nuoširdus vaišnavas gerame stovyje, ir nori padėti mokiniui, nukreipia pas iš tikro kvalifikuotą šikša-guru, ir pats priima šikšą iš to kvalifikuoto guru, tada aišku, jis nepatars atmesti savęs paties kaip įšventinančio guru, ir neleis priimti kito įšventinimo, nes tas įšventinimas, kurį yra davęs, yra galiojantis. Tokiu atveju, ir situacija nebūtų tokia, kad reiktų atmesti ir ieškoti įšventinimo kitur. Iš tikro, situacija net negalėtų išsivystyti iki tokio mokinio nepasitenkinimo, kad jis apie tai galvotų. Nes jeigu dikša guru pats priimtų šikšą iš tikrai kvalifikuoto guru, automatiškai jis vestųsi kartu kai kuriuos mokinius, ypač tokius, kuriems kažko trūksta ir kurie duoda apie tai žinoti. Be to, jeigu toks dikša guru priima pamokymus iš kvalifikuoto šikša guru, jis pats darytųsi kvalifikuotas ir sugebėtų įkvėpti bei bendrauti su mokiniu, bei suteikti mokiniui tai, ko šiam trūksta ir ko negauna. Todėl situacija būtų tenkinanti mokinį ir jis jaustų dvasinę pažangą iš mokymosi proceso.
Šrila Prabhupada rašo taip:
"Bet jeigu asmuo palieka dvasinį mokytoją, gali būti kažkokia priežastis. Ta priežastis taip pat pateikiama šventraščiuose, gurur api avaliptasya karyakaryam ajanatah. Karya akarya. Jeigu dvasinis mokytojas nežino, kas iš tikro turi būti daroma, ir ko iš tikro negalima daryti, ir jeigu jis veikia prieš šventraščių taisykles ir nuostatas, tada toks dvasinis mokytojas turi būti paliktas. Bet kol neatrandate, kad dvasinis mokytojas ką nors daro prieš šastros (šventraščių) ar guru principus, tai nėra gerai jums jį atmesti, tai jūsų kritimas."
"Visų pirma, privalote skirti pakankamai laiko išstudijuoti dvasinio mokytojo veiksmus. Dvasinis mokytojas yra vienas - gali būti daug dvasinių mokytojų, bet jeigų jų užsiėmimas yra vienas - patenkinti Krišną, tai nors jų yra daug, jie yra viena"
"Bet kas, kas laikomas guru, bet eina prieš Višnu-bhakti principą negali būti priimtas kaip guru. Jeigu asmuo klaidingai priėmė tokį guru, jis turėtų jį atmesti."
Šrila Bhakti Pramod Puris Gosvamis Maharadžas rašo:
http://bvml.org/SBPPG/eopd2.htm
In actual fact, all these fearful statements in regard to rejection of a spiritual master refer only to the case when the Guru was genuine or bona fide. On the contrary worldly gurus who are deviant from the true paths, shows enmity to the true devotees, or are simply famous public personalities can be rejected in the consideration that these gurus will not help us to achieve our spiritual objective.
Srila Jiva Gosvami in Bhakti Sandarbha explains:
paramartha guruasrayo vyavarika
gururadi parityagenapi kartavyah
Meaning :- An incompetent spiritual master who is worldly-minded and accepted on convenience for name sake should be rejected and a self-realized soul who can impart spiritual knowledge is to be chosen.
Further, in the Bhakti Sandarbha it is written:
vaisnavavidvesi cet parityajya eva
guror apya baliptasyeti smaranat
The purport being, if a spiritual master is antagonistic to the devotees, or if he is an ordinary materialistic sense enjoyer, then he should be rejected. Such a guru, not having had any real symptoms of a devotee, will also incur fault for awarding the Mantra in an unauthorized manner and will have to glide towards the hellish region as a consequence. The best course in this situation is to approach a great soul for guidance in humble submission. The famous verse in Mahabharata as quoted by Sri Jiva in his Bhakti Sandarbha commentary is stated:
guruapya baliptasya karya akaryam ajanatah
utpathapratipannasya parityago vidhiyate
One who is attached to sense gratification, who is indecisive of what is proper and not proper action and whose ways have deviated from the path of pure devotion, in other words a 'guru' by name only should be rejected.
Srila Bhaktivinoda Thakura has mentioned when one has to reject a Guru in his Harinam Cintamani:
tabe yadi ei rupa ghatana kabu haya
asat-sange furura yogyata naya ksaya
prathame chilena tini sadguru-pradhana
pare nama-apvaradhe hoia hata jnana
viasnava vidvesa kari chadi nama-rasa
krame krame han artha-kaminira vasa
sei gur chadi sisya sri krsna krpaya
sad guru labhiya punah suddha-nama gaya
In Jaiva Dharma, Srila Bhaktivinoda Thakura writes:
The initiating Guru (Diksa) is usually not to be given up but for two specific reasons can be renounced. Firstly when the disciple ignorantly accepts without any examination a Guru without consideration of his spiritual advancement and knowledge together with, whether or not he observes Vaishnava etiquette and conduct. Later when he understands his own dilemma and that no spiritual merit can be accomplished, that spiritual master needs naturally to be rejected. Narada Pancaratra's verdict:
yo vyakti nyayarahitam anyayena srnoti yah
tavubhau narakam ghoram vrajatah kalam aksayam
One who speaks in a manner contrary to the revealed conclusions of scripture and the disciple who strictly upholds such distorted conclusions, will both go down to the darkest well of hellish existence.
The second reason by which a disciple can be allowed to reject the initiating Guru is the instance when at the time of initiation the Guru could have been very pure of conduct and learned in Vaisnava conclusions. Gradually by force of bad association, he may become converted to be an Impersonalist or a reviler of the Vaisnavas (blasphemous). Such a spiritual master should be rejected.
If one's spiritual master is neither an offender of the Vaisnavas, an Impersonalist or attached to sinful activities then it is not warranted to reject such spiritual master simply on the grounds of his insufficient knowledge. Rather the proper etiquette is to keep adoring him as spiritual master but to take permission from him to approach another great self-realized soul for "Siksa" and to learn the higher spiritual truths from such an instructing spiritual master.
Principas paprastas: įšventinimas (nama-mantra dikša) yra vienas, jeigu jis galioja, tai galioja, negali būti kito įšventinimo. Kvalifikuotas įšventinantis guru arba nepilnai kvalifikuotas bet nuoširdus įšventinantis guru, kuris nukreipia mokinį klausytis kvalifikuotų guru (priimti šikšą, pamokymus, kaip pas šikša-guru), neturi būti atmestas. Bet jeigu įšventinantis guru pasirodė ne-vaišnavas, arba kliudantis siekti dvasinio tikslo ir bendrauti su kvalifikuotais šikša-guru, tada reikia suprasti, kad tikro įšventinimo nebuvo įvykę, o tik kažkokia imitacija, klaida, ir tada galiojant tai pačiai taisyklei, kad įšventinimas yra tik vienas, priimti tikrą įšventinimą iš tikro guru, o tą netikrą guru atmesti ir palikti. Kadangi klaidingas įšventinimas buvo netikras, jis nesiskaito.
Dėl 4 klausimo. Jeigu nėra konceptualių skirtumų su instituciją įsteigusio ačarjos ir jo bhagavata-paramparos mokymu, tada drausti pamokslauti nėra teisinga.
Bet jeigu vienareikšmiškai būtų esminių konceptualių skirtumų, tada suprasčiau instituciją, nes institucija teisingai norėtų palaikyti vientisą mokymą.
Be to, čia daug visokių sudėtingumų, nes institucija nori išlaikyti institucinę drausmę, t.y. yra reliatyvių motyvų, kodėl leidžiama arba draudžiama, nesivadovaujama vien absoliučiais dvasiniais motyvais. Iš dalies tai pateisinama, jeigu tie draudimai neprieštarautų bhagavata-paramparos mokymui ir principams, ir įsteigusio ačarjos tikslams dėl jo misijos vystymo. Bet jeigu tokie draudimai išreikštų institucijos atsiskyrimą nuo bhagavata-paramparos, nepagarbą maha-bhagavatoms, tada tai nepriimtina.
Bet iš tikro, jeigu žmogus nemato dvasinės pažangos su pasirinktu instituciniu dikša-guru, nėra pagalbos ir ryšio, ir tas guru niekuo negali padėti, bet institucija nori laikyti žmogų apribotą tik pagalba institucijos ribose, tai tampa kliūtimi dvasiniame kelyje.