Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

03 Sau 2019, 14:43

Sutinku, patikslinkim, pavadinimas galėtų būti toks: "Atsargiai dėl Šrilai Bhaktisidhantai Sarasvačiui oponuojančių "babadžių".

Jeigu ne per ilgas.

Jeigu per ilgas, tada: "Atsargiai dėl kai kurių galimai paklydusių "babadžių"; 

Arba iš viso taip: "Babadžiai Gaudija vaišnavų tradicijoje: kurie autoritetingi, o kurie paklydę?".

Trumpiau: "Babadžiai" - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?"

Arba: "Pasvarstymai dėl "babadžių" autoritetingumo".

P.S.: Taip, leidžia vartotojui pakeisti temos pavadinimą, tai pats ir pakeičiau.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

03 Sau 2019, 18:45

Puiku, dėkui, Sudaršan :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

17 Kov 2019, 17:36

Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros laiškas mokiniui (šaltinis: knyga "Prabhupader Patravali):

"Perskaičiau tavo laišką, kurio data 24 d. Aṣta-kālīya-līlā, apie kurią girdėjai Vrindavanoje iš Vaišnavų, be abejonių, turėtų būti labai gerbiama. Tačiau tas būdas, kuriuo esant užterštoje būsenoje suprantami šie žaidimai, yra visiškai pagadintas.

Kai kurie sėkmingi asmenys turi sugebėjimą pažinti šiuos dalykus po to, kai labai ilgai kartojo šventą vardą, kadangi tai yra tikrojo "aš" tapatybė. Bet tai galima sužinoti tik po to, kai žmogus išvaduojamas nuo mentalinių užterštumų. Kai prabunda ši dvasinė tapatybė, žmogus savaime turi nuolatinį savo dvasinės formos suvokimą.

Tie, kas sako, kad gali pamokyti ar atskleisti šią tapatybę, užsiima apgavyste; to neįmanoma padaryti. Iš kitos pusės, jeigu bhaktas gauna atitinkamą įkvėpimą po to, kai ilgą laiką nuoširdžiai kartojo, jis turėtų eiti pas sad-guru ar pažengusius bhaktus ir prašyti, kad jie tą patvirtintų ir apvalytų.

Dvasinė tapatybė turi vienuolika aspektų (ekadāśa-bhāva). Yra daug tokių nesąžiningų guru, kurie dirbtinai per prievartą maitina šiais įvardijimais nekvalifikuotus praktikuotojus, bet mes negalime to vadinti dvasinio tobulumo požymiu.

Tie, kas pasiekė buvimo fiksuotais jų dvasinėje tapatybėje tobulumą (svarūpa-siddhi), pasiekė tokį suvokimą per vidinį apreiškimą, ir dvasinio mokytojo vienintelis dalyvavimas šituose dalykuose yra padėti tolesnei mokinio pažangai. Kai praktikuotojas daro pažangą link dvasinio tobulumo, visi šie dalykai yra natūraliai apreiškiami širdyje, kuri nuoširdžiai siekia tarnystės."
I have noted your letter dated the 24th. The aṣta-kālīya-līlā, about which you have heard from the Vaiṣṇavas in Vṛndāvana, should be highly regarded no doubt. But the way in which these pastimes are conceived of in the contaminated state is totally corrupt.

Some fortunate individuals are capable of knowing these things after chanting for a long time, for that is the identity of the true self. But it can only be known after one is freed of mental contaminations. With the awakening of this spiritual identity, one automatically has constant cognition of his spiritual form.

Those who say that they can teach or reveal this identity are practicing a kind of deception; it cannot be done. On the other hand, if a devotee receives some inspiration after sincerely chanting for a long time, he should go to the sad-guru or advanced devotees and ask for it to be confirmed and purified by them.

The spiritual identity has eleven aspects (ekadāśa-bhāva). There are many cases of unscrupulous gurus who artificially force-feed these designations on unqualified practitioners, but we cannot call this the mark of spiritual perfection.

Those who have achieved the perfection of being fixed in their spiritual identity (svarupa-siddhi) have attained such a realization through internal revelation, and the spiritual master’s only involvement in these matters is to help the further advancement of a disciple. As a practitioner progresses toward spiritual perfection, all these things are revealed naturally within the heart that sincerely seeks service.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

19 Kov 2019, 09:19

Radau dar daugiau pirminės informacijos ir faktų, taip pat ir iš pačių kai kurių "babadžių" pasekėjų lūpų, kuri patvirtina, kad kai kurie "tradiciniai" "babadžiai" ir jų pasekėjai oponuoja Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijai.

Ar kam nors aktualu?

Nes iš vienos pusės, aš labai susirūpinęs tuo, kad žmonės nuo šios dvasiškai galingos ir tyros Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros mokymo ir principų srovės, kurioje akivaizdžiai reiškiasi Viešpaties Krišnos galia (šakti), nuklysta į jai oponuojančių žmonių grupes, kurių praktikos bei principai abejotini, ir kuriose nematome tokio Viešpaties galios veikimo, bei nematome apskritai filosofinės mokymo kokybės ar kokių kitų labai gerų savybių.

Iš kitos pusės, turint reikalą su Bhaktivinodos ir Bhaktisiddhantos linijos oponentais, ir nagrinėjant ką tie oponentai kalba ir galvoja, bei ką blogo ar negarbingo tie oponentai padarė, žmonės gali būti supainioti jų argumentų protiniame lygyje, ir prisirinkti blogų įspūdžių. Kitaip sakant, tai nutempia žemyn iš dvasinio lygmens į protinį, abejonių ir neišmanymo gunos lygmenį. Todėl kyla klausimas, ar verta į tai gilintis, ir plėtoti tą informaciją? Gal geriau palikti kaip yra, kad Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros ir jo mokinių principinė pozicija aiški, nesigilinant į konkretybes. Oponentų mintyse ir veiksmuose daug visokių negatyvų. Negatyvų perteklius nelabai padeda dvasinei pažangai.
 
Aidas
Pranešimai: 734
Užsiregistravo: 15 Geg 2017, 14:16

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

19 Kov 2019, 10:34

Gal but atskleidus tiesa ir ja aiskiai parodzius reiketu nustoti kritikuoti, nezinau.
Bet, manau, tiesa atskleisti butina.
Aciu Jums uz tai, gerbiamas Sudarsan.
As nesu Krishnos Samones praktikas, Srilos Prabhupados knygas paskaitineju spekuliatyviai.
Taciau Srilos Prabhupados dvasine linija asmeniskai laikau auksciausia butent del jos "nepatogumo", tiesumo ir "bekompromizmo".
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

19 Kov 2019, 13:15

Vienas negatyvus pavyzdys yra Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados buvęs mokinys Nitai das (Neal Delmonico), kuris 1976 metais pradėjo vis keisčiau ir neatsakingiau elgtis, pasisavino iš ISKCONo 4000 rupijų skirtų nupirkti knygų šventyklos bibliotekai, (kas tais laikais tikriausiai buvo nemaža pinigų suma), ir dingo. Po to pasirodė, kad jis apsistojo su babadžiais prie Radha-kundos. 

Apie šį atvejį galima rasti aprašymų Hari Sauri das knygoje "Transcendental Diary", 4 tome, 5 skyriuje.

(September 4th, 1976)

There seems to be a major problem with Nitāi dāsa, Prabhupāda's former servant. He was supposed to be helping to establish the gurukula here as well as the Deity worship, but he has not been seen since visiting Prabhupāda in Bombay two weeks ago. Rūpa Vilāsa dāsa, who has been here about six months and is heading up the gurukula, came to see Prabhupāda in the evening to discuss what to do.
Śrīla Prabhupāda questioned Rūpa Vilāsa about Nitāi's propensities. His approach was that if Nitāi was not happy in his service then that could be adjusted to something that he liked to do.
Rūpa Vilāsa said that Nitāi was a good scholar; he liked to study languages and to write, but he was not an effective teacher.
Prabhupāda asked if he had written anything, and when Rūpa Vilāsa said he had done some Back to Godhead articles, Prabhupāda asked, "So why does he not write? If he has got a taste for something particular he can do that. But nobody knows where he is." He shook his head in disapproval and disappointment. "He's not fixed up. He wanted to take charge of the Deity worship, then he went away."
It was mentioned by Gopāla Kṛṣṇa and Harikeśa Maharāja that he left with 4,000 rupees and was said to be now living in Rādhā-kuṇḍa.
Prabhupāda was a little disgusted. "Just see."
One of the devotees added, "One boy came from Bombay, he told me [Nitāi said], 'If I leave, I have to go.'"
Prabhupāda shook his head. "Then he's [at] Rādhā-kuṇḍa. He has taken 4,000 rupees and gone to Rādhā-kuṇḍa. This is his taste. Sit idly, and become famous as very good scholar."
Rūpa Vilāsa said that Nitāi did not attend many classes, nor even teach very often.
Prabhupāda curled his lips a little in dissatisfaction. "Restless, that's all. Mind not fixed-up. Restless. Now what he'll do with that 4,000 rupees? It is very good program. If I get some thousands of rupees and sit down in Rādhā-kuṇḍa and eat, that is very good idea."
Gopāla Kṛṣṇa said he thought they could find him.
Prabhupāda, however, said it wasn't a question of finding him. "That is not difficult. But what is his mentality. Why he has gone to Rādhā-kuṇḍa if he was teaching here? You cannot rely upon him." Prabhupāda paused for a second and then said, "Rādhārāṇī's place, if anyone thinks that it is very easy to remain in Rādhā-kuṇḍa, the topmost place ... Rūpa Gosvāmī has spoken—he must speak about Rādhā-kuṇḍa. But what he has spoken about other things? Atyāhāraḥ prayāsaś ca prajalpo niyamāgrahaḥ / jana-saṅgaś ca laulyaṁ ca ṣaḍbhir bhaktir vinaśyati. So Rādhā-kuṇḍa, who will live Rādhā-kuṇḍa? One who is topmost devotee, and if he mixes with third-class devotee, how he is fit for living in Rādhā-kuṇḍa? There is no difference between Rādhā-kuṇḍa and Rādhārāṇī. So how you can jump over Rādhārāṇī?
Rādhā-kuṇḍa and Rādhārāṇī nondifferent. How you can enjoy Rādhā-kuṇḍa by swimming? You cannot touch with your feet even Rādhā-kuṇḍa. You can take little water and keep it on the head. That is respectful to Rādhā-kuṇḍa. Of course, things are going on like that, but strictly speaking, Rādhā-kuṇḍa should be respected as Rādhārāṇī herself. That is Rādhā-kuṇḍa consciousness. Highest Rādhā-kuṇḍa consciousness. And if you want to live in Rādhā-kuṇḍa, then why he has taken 4,000 rupees from Giriraja?"
Gopāla informed Prabhupāda that the money was given to Nitāi to buy books for the library in the new temple.
Prabhupāda, practical as always, asked, "So why should he take the responsibility for purchasing if he's interested in Rādhā-kuṇḍa?"
Gopāla added that Nitāi had also received a few hundred dollars recently from his wife in America.
Prabhupāda's focus wasn't on how much money Nitāi had; he was concerned about his consciousness. "That's all right. Money is not the strength for understanding Rādhārāṇī. If you have got some money, by the strength of money you'll understand Rādhārāṇī—that is another bogus thing."
Bhagatji said that Nitāi had been running around to hear from one big gosvāmī after another.
Śrīla Prabhupāda felt that this was the real point. "Here there are very big saints and gosvāmīs. But we have accepted a very simple and insignificant work, that, as Caitanya Mahāprabhu wants, pṛthivīte āche yata nagarādi grāma ... this is what we want.  [CB Antya-khaṇḍa 4.126] We don't want to be big, big gosāi, we don't want to be famous. We want to be simply a menial servant of Caitanya Mahāprabhu and preach to others. Caitanya Mahāprabhu said that you chant the holy name—bas. We don't want to be very famous. This is our work."
His voice became stern. "All of them are my disciples. They have accepted me as their spiritual master and they should follow me and do as I am doing. We accept a guru, we should accept his order. Why he is going here and there? Why he is going to meet big, big gosāis?"
Bhagatji said that Nitāi had taken money from Bombay to buy books, but no one really knew where he was; the Vṛndāvana devotees thought he was in Bombay and the Bombay devotees thought he was in Vṛndāvana. "Meanwhile he is going to see these big gosāis."
"So where are the books?" Prabhupāda asked.
Gopāla said Girirāja was asking him for the books.
Prabhupāda shook his head. "Just see. The man who paid him, he was inquiring where are the books."
Prabhupāda said that Lord Caitanya had rejected Mukunda, a classmate of His, for going here and there to hear from non-devotee scholars. "Caitanya Mahāprabhu did not like this type of person. He said khaḍajāṭhiyā beṭā. Caitanya Mahāprabhu has given this title for this type of person, khaḍajāṭhiyā beta."
What does khaḍajāṭhiyā beṭā mean Śrīla Prabhupāda?" Gopāla Kṛṣṇa asked.
"Khaḍajāṭhiyā beṭā is an address. It means one who is rejected," Prabhupāda told him.
Someone mentioned that Nitāi had learned to write Bengali script. But Prabhupāda was not impressed. "He has learned Bengali. He cannot speak Bengali; what he has learned? What can he read? If he can read then he can speak. Writing, reading and speaking—then perfection comes. You say he can simply write. Only that person who can read, he can speak as well, then others can hear. Whatever we read, another person can hear. If he cannot read, speak, then how will others get the opportunity of hearing?"
He stressed that Lord Caitanya's mission was to go out and instruct others in the science of Kṛṣṇa consciousness. "Yāre dekha, tāre kaha 'kṛṣṇa'-upadeśa, This is the instruction of Caitanya Mahāprabhu. I did not tell anything else."
And in this regard he had a few words to say about the men that Nitāi was going to see. "Caitanya Mahāprabhu says on His order become a guru. How? Whoever you meet, tell them about Kṛṣṇa. Caitanya Mahāprabhu Himself gave the order. He gave the order to everyone, not only us. Why haven't these Vṛndāvana-vāsīs done it? It is Caitanya Mahāprabhu's order to spread Kṛṣṇa consciousness all over the world."
He looked over at Bhagatji. "They are big, big saints, gosāis, but why haven't they gone? Why not? Please tell me. Answer."
Bhagatji nodded. "Nobody did."
"Was it right to do it or not?" Prabhupāda asked. "Why did they not do before us? Caitanya Mahāprabhu gave the order 500 years ago. Why they did not preach? Can you answer? It was right to do it or not?"
He referred to his disciple as a 'sentimental paṇḍita' and asked, "What good are they?"
So now it seems Nitāi has actually fallen away due to his association with outside influences. Prabhupāda has been at such great pains to warn and protect us from this. Having lived here for so many years Śrīla Prabhupāda knows very well the mentality of the so-called bābājīs and their ability to poison one's understanding so that one becomes useless for any preaching.
(September 9th, 1976)

Complaints about Nitāi dāsa have been increasing daily. Apparently, he has been telling the devotees that it is not possible to go back to Godhead in this life unless one chants 100,000 names of Kṛṣṇa (about sixty-four rounds) every day. He has been claiming that if one only chants sixteen rounds, it will take many births. Many devotees are affected by this nonsense, which Nitāi got from some "advanced devotee" in Govardhana.

Prabhupāda said he has become a sahajiyā. He pointed out that at initiation we agree to chant not less than sixteen rounds. "We are not saying only sixteen rounds. You can chant more if you want—sixty-four. But actually we are not capable of chanting sixty-four, 100,000 names a day. This is not possible for you."
(September 14th, 1976)

Nitāi dāsa sent Śrīla Prabhupāda a letter today, explaining his reasons for leaving ISKCON. At first, Harikeśa Mahārāja didn't want to read the letter to Prabhupāda because it was so offensive. But when Hansadūta Mahārāja saw it, he insisted that it be shown so that we could hear Prabhupāda's rebuttals to the points. So this afternoon, after his nap, we went into his room and sat before him. Prabhupāda was grave as Harikeśa read out the letter. He responded point by point, not to dictate a reply as he normally does, but simply for our benefit.
Nitāi began by disclaiming the authenticity of our disciplic line. He cited Rādhāramaṇacaraṇa dāsa Bābājī, a contemporary of Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura, who claimed that Śrīla Bhaktisiddhānta was never initiated by Śrīla Gaura Kiśora. "It was well known that Gaura Kiśora never had any disciples."
Prabhupāda responded that Rādhāramaṇacaraṇa dāsa Bābājī was a kaniṣṭha-adhikārī whom Śrīla Bhaktisiddhānta had strongly criticized for advertising himself as a great preacher without his having any actual knowledge of the Gauḍīya-Vaiṣṇava philosophy.
Nitāi went on to say that he now doubted ISKCON's teachings: "They are just the opposite to, or a misrepresentation of, what is actually in the śāstra." As an example he offered a quote from Caitanya-bhāgavata where Lord Caitanya says that one cannot become one of His associates unless one chants one lakh of names daily. 
Prabhupāda's reply was practical. "If you take all of the so-called gosvāmīs, bābājīs and mahātmās in the whole of the Vṛndāvana area together, they have not advanced Caitanya Mahāprabhu's movement one inch!"
Nitāi's next point was that Śrīla Haridāsa Ṭhākura was the nāma-ācārya. Since he chanted three lakhs of names a day, we either have to imitate that, or keep it as our goal. Nitāi asserted that if we chant at least one lakh of names daily, then "Kṛṣṇa will automatically give us premā."
But Prabhupāda disagreed. He said that Śrīla Bhaktisiddhānta condemned the idea of sitting down and chanting in one place as merely a cheating process adopted by unscrupulous people desirous of obtaining name and fame as a so-called advanced devotee. He added that the idea that Kṛṣṇa will 'automatically give premā' is karma-mīmāṁsā philosophy. Kṛṣṇa is not obligated to give premā to anyone, he said, no matter how many rounds they chant.
Incredibly, at the end of Nitāi's letter, he had the audacity and hypocrisy to tell Prabhupāda that he was now going out to seek the shelter of some other great mahātmā "in whom I can place greater faith," and he asked for his blessings "so that I may advance more and more."
Śrīla Prabhupāda's response was very strong. "Yes. I bless you that you shall never advance!"
He then dictated a telegram to be sent to all the GBCs: "Please let it be known that Nitai has become a venomous serpent. Be careful of him. Your ever well-wisher, A.C. Bhaktivedanta Swami."
Tas pats Nitai das yra vienas pavienių vakariečių, kurie ir šiais laikais seka tariamais "tradiciniais" "babadžiais". Jis verčia "babadžių" knygas. Ir štai ką jis rašo (2009 metai, interneto forumai):

I have advocated for a long time the purging of Bhaktisiddhanta from Caitanya Vaisnavism. Unfortunately, it has become like a cancer and has wrapped its tumors so tightly around the organs of the body of Caitanya Vaisnavism that it is hard to remove them without damaging the host. But, remove them we must if the organism is to survive. 

My Gurudev [mano pastaba: jo guru - Tinkadi Goswami, (1906-1984) ] felt no animosity or hatred towards towards anyone, what to speak of ISKCON / Gaudiya Math. Nevertheless, he did not regard the members of ISKCON / Gaudiya Math as initiated members of the Caitanya Vaisnava community. When I came to him, there was no doubt in his mind that I needed to be initiated, though I had received initiation from Bhaktivedanta, both Harinama and Mantra. So he put me on a program of purification similar to the purascarya or mantra purification described in shastra. He ordered me to do three lakhs of Harinama every day and I was not allowed to do any other seva. When we ate I was not allowed to sit with the others because I was not initiated. It is a great honor to be allowed to sit in line (pankti) with the other Vaisnavas and honor prasad with them. I was only allowed that honer after I had been given the mantras. Sometimes one's name is also changed, but who would change a name like Nitai Das? 

Anyway, that is the reality of the Vaisnava world I was introduced to after I left ISKCON.
Akivaizdu, kad šis Nitai das dėl savo "babadžių" įtakos ar dėl savo galvosenos labai priešiškai nusistatęs prieš Šrilą Bhaktisiddhantą Sarasvatį Thakurą ir apskritai jo misiją.

Perskaičiau knygą apie jo "babadži"-guru Tinkadi Gosvamį (Tinkadi Baba), kurią parašė Tinkadžio Gosvamio mokinys Binod Bihari das Babadži, ir kurią Nitai das išvertė:  https://ia800802.us.archive.org/1/items ... 20Baba.pdf

Neradau ten nieko blogo, bet ir nieko kas rodytų aukštą dvasinį lygį. Atsižadėjimas, tikėjimas ir intensyvi praktika yra gerbtini dalykai, tas be abejonių.

Bet tas faktas, kad Tinkadis Gosvamis nelaikė Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados mokinio inicijuotu, nors jis buvo inicijuotas, ir per naują jam davė savo iniciaciją, (o tai yra šiurkštus Gaudija vaišnavų principų pažeidimas, nes įšventinimas yra tik vienas, ir įšventinantis mokytojas yra tik vienas, jeigu viskas bona fide, o šikša guru gali būti daug, bet bona fide įšventinančio guru negalima atmesti) aiškiai rodo, kad Tinkadis Gosvamis visiškai nesuprato Šrilos Prabhupados dvasinio lygmens, taip pat ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros dvasinio lygmens, tuo pačiu juos neigė. 

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura pradėjo įšventinti mokinius dar jo dikša gurudevui Šrilai Gaurakišorai das Babadžiui ir jo šikša-gurudevui Šrilai Bhaktivinodai Thakurai abiems esant šiame pasaulyje. Tai rodo, kad nebuvo jokių abejonių, kad Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis yra įšventintas Šrilos Gaurakišoros das Babadžio ir autoritetingas būti dvasiniu mokytoju kitiems žmonėms abiejų jų (Bhaktivinodos ir Gaurakišoros) akyse. Todėl oponentų kalbos, kad esą Šrila Bhaktisiddhanta Thakura neturi dikša linijos ir negali jos perduoti, skamba absurdiškai, kaip paprasčiausi piktybiški pletkai iš pavydo ir faktų nežinojimo. Tą pasako ir Šrila Prabhupada, cituoju iš Hari Sauri das knygos: 
"Nitai savo laišką pradėjo paneigdamas mūsų mokytojų sekos autentiškumą. Jis pacitavo Rādhāramaṇacaraṇa dāsa Bābādžį, Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros amžininką, kuris tvirtino kad Šrila Bhaktisiddhanta nebuvo inicijuotas Šrilos Gaura Kišoros: "Buvo gerai žinoma, kad Gaura Krišora neturėjo mokinių"

Prabhupada atsakė, kad Rādhāramaṇacaraṇa dāsa Bābādžis buvo kaništha-adhikaris, kurį Šrila Bhaktisiddhanta stipriai sukritikavo už tai, kad tas skelbėsi didžiu pamokslautoju, nors neturėjo jokio tikro žinojimo apie Gaudija vaišnavų filosofiją. 
Viskas susiveda į tai, kad dėl Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio pamokslavimo prieš kastinių gosvamių ir tariamų "siddhų" ("tobulų") "babadžių" klaidingas praktikas ir idėjas, ką rodo anksčiau šioje temoje cituotas Bhaktisiddhantos laiškas, jie pradėjo jį neigti ir vis vien tęsė tas klaidingas praktikas. Ir iki šių dienų tai vyksta: išgalvoto "siddha-dehos" davimas, nei tariamam guru, nei tariamam mokiniui neturint kvalifikacijų ir tokio dvasinio lygmens, ir pan, ir Bhaktisiddhantos linijos neigimas. Viskas kaip aprašiau nuo temos pradžios.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

20 Kov 2019, 12:00

Dabar pateiksiu tekstą (ir informaciją), kurį parašiau prieš 6 metus, 2013 m. vasario mėn., domėdamasis tuo klausimu. Dabar padariau vieną kitą korekciją, nes tada mažiau žinojau, bet turinys ir esmė 99 proc. ta pati.
Yra vienas suomis, facebook'e nick'u Markus Ananda Ode, (žr. https://www.facebook.com/bababom ) įvairiais gyvenimo tarpsniais įvariose vietose prisistatęs įvairiais vardais (vardu, pavarde, įšventinimo vardais ir nick'ais) tokiais kaip Oskari "Ode" Loponen, Ekatma, Atul Krišna, Madhavananda, Ananda Anagarika. Jis buvo labai aktyvus "sahadžija"** babadžių* idėjų puoselėtojas internete. 2003 m. jis buvo įšventintas vieno babadžio, o 2008 galutinai nusivylė babadžiais ir iš viso prarado tikėjimą Gaudija vaišnavizmu. Tuo laikotarpiu nuo 2003 iki 2008 metų jis stipriai kritikuodavo tai, kad Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijos Gaudija vaišnavai nepripažįsta sahadžija babadžių idėjų ir praktikų srovės kaip visais atžvilgiais teisingos ir atstovaujančios autentišką Gaudija tradiciją. Nors ši Markuso Anandos Odės nuostata kažkiek išliko ir po nusivylimo 2008 m., ir jis nepageidavo, kad jo rašymai būtų naudojami babadžių nenaudai, bet visgi, susipažinkime su jo tiesiogine praktine patirtimi, tiesioginiais liudijimais, tam, kad įsitikintume, kad tai, ką apie neautoritetingas didelės dalies babadžių praktikas bei tų praktikų pasekmes kalbėjo ir dėl ko perspėjo Šrila Bhaktivinoda Thakura, Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada, ir jų ištikimi mokiniai bei mokinių mokiniai, yra tikri, liūdni faktai.
 -----------
(Pastabos:
* dėl žodžio "babadžis" - Gaudija vaišnavų tradicijoje būna autentiškų babadžių, pvz. bhagavat-paramparoje, pačių iškiliausių dvasinių mokytojų sekoje, yra Šri Džaganath dasa Babadžis Maharadžas, Šrila Gaurakišora dasa Babadžis Maharadžas; Šrila Bhaktivinoda Thakura irgi priėmė babadži gyvenimo tvarką po šeimos gyvenimo laikotarpio. Taigi, čia kalbama ne apie babadžius iš principo, ne apie bona fide babadžius, bet apie netikrus (kažkuo iš esmės klystančius) babadžius. Tikras babadžis yra paramahamsa - asmenybė, visiškai atsijusi nuo materalių savybių ir materialus pasaulio. Tam ir skirtas babadžio - atsižadėjusio asmens, neturinčio padėties varnašramos sistemoje, statusas. Babadži gyvenimo tvarka yra viena iš dviejų Gaudija vaišnavų sanjasos rūšių, kita rūšis - tridandi sanjasa. Tridandi sanjasa yra daivi-varnašramos sistemos ketvirtasis, aukščiausias gyvenimo tvarkos statusas, kiti trys yra brahmačaris, grihastha, vanaprastha.
** dėl žodžio "sahadžija": išvertus "lengvumas", manymas, kad dvasinis tobulumas yra lengvai, be didelio apsivalymo ir rimtumo, pasiekiamas dalykas, kur vadovaujamasi dažnai iracionaliais impulsais tapatinant tai su dvasingumu. Terminas turi platesnes ir siauresnes taikymo reikšmes Gaudija vaišnavizmo kontekste. Viena iš apasampradajų, netikrų, iškraipytų mokymų srovių vadinama "sahadžija", tai siauresnė reikšmė. Plačiau šiuo žodžiu neretai vadinamos visos materialistinės miskoncepcijos, kai sekimui trūksta autentiškumo ir ištikimybės, kai dvasiniai dalykai maišomi su materialiais, ir bandoma imituoti ar išgalvoti tariamai aukšto lygio praktikas, nors iš tikro tai daroma materialistišku protu ir jutimais, nevengiant nuodėmių ir įžeidimų, kai yra tradicijos iškraipymų ar neteisingų praktikų. Epitetas "sahadžija" kartais gali būti taikomas nenuoširdžiai, imituojančiai sekančių mokinių atžvilgiu, nors jie ir priklausytų autentiškai sampradajai ir būtų įšventinti tikro bona fide guru. Mūsų dabar aptariamu atveju, epitetas daugiau galioja platesne ir plačiausia prasme, kai trūksta autentiškumo ir nuoširdumo.)
----------------

Atskirų liūdnų faktų netrūksta ir Gaudija Mathose bei ISKCON'e, visur (bet GM / ISKCONe priežastys atrodo kitos, tai atsitinka ne dėl neteisingo mokymo, bet dėl asmeninio nesekimo teisingu mokymu gautu iš tikro, bona fide guru). Tačiau kiek matyti iš eilinio žmogaus, tokio kaip aš, perspektyvos, Bhaktivinodos ir Sarasvačio linijos ačarjos buvo nepriekaištingo būdo ir turėjo šventųjų savybes, trancendentinius požymius, bei pateikė aukšto lygio mokymą, elgdamiesi pagal savo mokymą, kaip ir priklauso ačarjai - mokyti tiek tuo, kas jis yra ir kaip elgiasi, kokią dvasinę veiklą atlieka transcendentiniu lygiu, tiek išsakant pamokymus kitiems žodžiu. Kiek matyti, jų mokymas yra nuoseklus, autentiškas ir pagrįstas pirminiais Gaudija vaišnavizmo autoritetais, o taip pat Vedomis, Upanišadomis, Puranomis ir t.t.

Tuo tarpu kai kurios neaiškios sahadžija babadžių idėjos ir praktikos atsiranda kažkur pusiaukelėje, jų pačių daliniu pripažinimu tai yra naujovės, kurių pirminiai Gaudija vaišnavizmo autoritetai nedavė.

Tai ką Bhaktivinodos linijos ačarjos sako apie sahadžija babadžių veiksmų, tokių kaip sidha-pranali, sidha-deha detalių (ekadaša-bhava, 11 transcendentinių bhavų (jausenų/kokretybių)) išsigalvojimą iš vaizduotės ir dalinimą nekvalifikuotiems žmonėms, problematiškumą yra įtikinama.

Pvz. nėra prasmės medituoti į dvasinį pavidalą bei Šri Šri Radhos ir Krišnos bei gopių žaidimus nekvalifikuotiems asmenims, nes prote egzistuoja blogos savybės, tokios kaip pyktis, geismas, iliuzija, beprotybė, kurios tokią meditaciją pavers į neišvengiamus įžeidimus Krišnai ir dvasiniams Golokos gyventojams, ir pakenks pačiam praktikuojančiajam. Apskritai, nekvalifikuotoje būsenoje proto sugebėjimo medituoti nėra.

Taip pat, logiška atrodo tai, kad nekvalifikuoti arba žemos kvalifikacijos asmenys, nevertai prisiimantys guru padėtį, negali regėti dvasinio pavidalo, taigi ir jo pasakyti kitiems. Taigi, vadinamos sidha-pranali, sidha-deha detalių atskleidimo ir dalijimo visiems ir bet kam praktikos yra įtartinos grynai sveiko proto pagrindu; dėl to, kad aukštos kvalifikacijos šventųjų yra labai reta. Todėl nepanašu, kad sidha-deha detalės gali būti teikiamos kaip automatinis dikšos priedas ar trumpam laikui praėjus po dikšos (kaip tai daroma kai kuriose babadžių sekose) ir kad tai gali būti plačiai praktikuojama tradicija. Greičiau jau, sielos dvasinio pavidalo detalių atskleidimas sėkmingam praktikuotojui turėtų būti labai retų bhadžanos, dvasinės praktikos, pasiekimų kontekste ir turėtų vykti labai retai; o su tuo susiję procesai autentiškoje Gaudija sampradajoje greičiausiai bus atliekami labai privačiai, aukšto lygio mokiniui gaunant aukšto lygio mokytojo pamokymus, ir niekam apie tai nežinant. Tai tiesiog neįmanoma bet kokio lygio mokinio ir bet kokio lygio mokytojo susitikime. O būtent toks susitikimas paprastai atrodo būdingas ir dažnas pradinio lygio priartėjime prie Gaudija sampradajos - daug žmonių dar neturi kvalifikacijos, jie tik pradeda vaduotis iš materializmo, ir sampradajos pakraščiuose sutinka ne aukščiausios kvalifikacijos mokytojus; duok Dieve, didelė sėkmė, jeigu tie mokytojai yra bona fide, o ne apsišaukėliai. Daug yra apgavikų ir apgautųjų, ir istorija tuos atvejus jau parodė, Vakaruose taip pat.

Argi įmanoma tapti tobulam, ką tik nustojus daryti nuodėmes, ir dar nepriėjus transcendentinio tikėjimo? Ar įmanoma meditacija į pačius aukščiausius, slaptingiausius dalykus tokioje būsenoje, Kali jugoje, kai žmonės yra sutrikdyti tiek vidujai, tiek išoriškai?

Tikras, Šri Krišnos atsiųstas guru, dovanos mokiniui visų pirma tikrą trancendentinį tikėjimą, kalbėdamas šabda-brahmą, dvasinę hari-kathą, ir suteikdamas savo transcendentinį bendravimą, galimybę sukaupti dvasiškai palankius įspūdžius, bei bendravimą su kitais bona fide vaišnavais,  o po to, duos tolesnių pamokymų apie tai, kaip tinkamu procesu laipsniškai prieiti iki labai aukšto dvasinio lygio (rūči, asakti, bhava), per bhadžana krija (užsiėmimą konkrečiais pasišventimo Krišnai tarnystės veiksmais), anartha nivriti (ydų pašalinimą), ir t.t. Toje aukštoje pakopoje suvokimas apie savąjį sielos dvasinį pavidalą pradeda skleistis praktikuotojo širdyje savaime, kaip spontaniškas be galo stiprus dvasinis-transcendentinis potraukis, iškylantis tyroje, stabilios ir trancendentinėmis patirtimis ir įspūdžiais turtingos dvasinės praktikos apvalytoje sąmonėje Krišnos ir guru malone. Iškyla be galo stiprus spontaniškas dvasinis ilgesys ir potraukis sekti tam tikra konkrečia Vradža ragatmika bhakti rasos rūšimi ir konkrečiu trancendentinės Vradžos gyventoju - tai vadinama raganuga bhakti godumu (lobha). Atsiradus šiam godumui tolesnėje praktikoje jis savo guru malone gali greitai išvysti Krišnos dvasinius žaidimus ir pradėti būti į juos įleidžiamas ar į juos medituoti. Būtent tuo momentu aukštos kvalifikacijos guru duos tinkamus pamokymus ir konkrečias ekadaša-bhava detales, kaip aprašo Šrila Bhaktivinoda Thakura savo knygoje "Džaiva-dharma", kurią visi Gaudija vaišnavai laiko vienu reikšmingiausių modernios epochos Gaudija vaišnavizmo veikalų. 

________________________________________________________

Iš 2008 10 24 Markuso Anandos Ode įrašo interneto dienoraštyje (dienoraštis vis dar yra internete, žr. http://vrajajournal.gaudiya.com/blog/ ) :

Let's travel back in time to last spring and my falling out with Sanatana Das Babaji, my former mentor. Having spent most of the last three years with him, and as such having molded my practice and life almost entirely around his guidelines, the break obviously initiated a massive process of introspection and reflection. My disappointment with him was deep enough to merit questioning each and every bit of advice I had received. After a brief period of gloom I recolleted my inner assets and set myself to the path with renewed determination. Reviewing the entire period of the past three years and recompiling my routines and values anew was no mean task by any measure, but it was something that had to be done if things were to go on.

I would at times do my Giriraja parikrama with Balarama Dasji, a tyagi-mahatma with a capital T. He was the one who first inspired me to collect madhukari. At times we would do two parikramas daily; he was fierce in his determination, pain and agony of the flesh were no strangers to him. I am also not a timid person; yet our temperaments were different, with I being more of a studious fellow and he a hands-on tapasvi with little philosophical sophism or sympathy for silent meditations. It was all about active engagement in devotional austerity for him. My company with him overlapped with the falling out with Sanatana Dasji for two to three weeks, and was no doubt instrumental in developing the perspective that forced me to move on.

Our diverging temperaments aside, the eyes of the community also fell upon us. Ah, the ever-prying eyes of the so-called Vaisnava-samaja, filled with people who would rather live others' lives than their own, and who would project their every lust and greed unto others and gossip on the potentials of what such-and-such might be doing or thinking. We decided to walk our separate ways for the time being to let the minds of people settle once again. He gave me a sound advice I was to hear again on several occasions. "The times are bad. Do not mix with people. Keep to yourself and do your own bhajana." And indeed, we had also largely kept to ourselves during our years with Sanatana Baba.

With mastering Bengali language, I had grown more aware of the lives and natures of people, householders and renunciates alike. I would be lying if I'd say I wouldn't have grown cynical of human nature over my years here. While the phenomena I witnessed are universal beyond a doubt, malice, duplicity, lies, scheming, gossiping and hypocrisy seemed to be more vividly present here among the Bengalis than anywhere I'd ever seen before. I could speculate about the reasons for this, but this is neither the time nor the place for it. It is no exaggeration to say that nine out of ten who approached me with an aim of establishing a relationship were out to take advantage of me in one way or another. It was a bitter realization.

They say not to find fault with others, and I've certainly tried my level best to make it a point to not go out of my way to find fault with anyone or delve on anyone's evils. Yet sometimes the evils of the world enforce themselves into your horizon with such force and vigor that facing them is inevitable, if only as a matter of protecting oneself from exploitation. I knew only too well, having seen people go down under the weight of negative thought, the burden that'd befall if one were to let the mind loose and allow it to freely delve on and discuss the situation and condition of the contemporary samaja.

A word or two must be said, however, as a matter of giving a sense of direction to our readers. Most of the lay community, the Bengali householders that is, live their lives preoccupied with family and income. Far be it from me to criticize them for that, as no formal standard of expectation has been laid. Even if, as a matter of curiosity, one may observe that the spiritual standards of the average ISKCON householder are far above the average Bengali householder even at Radhakund, what to say of Bengal where fish often features as a part of meals so common it even hardly draws any attention. Of course, having people try to make friends with you with concealed (more often than not financial) motivations is a nuisance, but that's what life in the world seems to be all about.

It is the renunciates that are the cardialgia, the grating pain in a heart full of ideals. Of course there are good people, but the good are a handful while the essentially fallen are the masses. It was Pandit Baba who said the proverbial words almost a century back, warning of the bad times ahead. Times, when renunciates would be amassing money in their bank accounts, leading their lives in the way of householders. Pandit Baba's possessions were largely limited to his earthen pitcher and the kaupina he was wearing, he was a blameless man with the power to speak. In the seven decades that followed, the weeds that were in bud at his time have almost overgrown the garden.

Nowadays, it is not at all uncommon for a babaji to have a large sum of money, often several hundreds of thousands of rupees, sitting on a high interest bank account. Dealing in land and commodities is all too accepted in the community's eyes; for only a fool wouldn't seize a good opportunity. Wine is the only factor amiss from the famous trinity of wealth, women and wine. (Even if amply supplemented by ganja.) Even people in the highest ranks of the renunciate community are known to maintain illicit relationships with women. I will not narrate specific examples here, as I am not interested in having people refer to me as a source of gossip; they are common and undisputed knowledge, open secrets of the community if you will. Affairs with married women with the approval of the husband, aborted children of seva-dasis, swindling of funds to support illegitimate children. And none can do a thing about it. Even if someone had the will, he wouldn't have the means.

Among the handful of renunciates committed to their sadhana — and they have my greatest admiration for that! — few are well versed in the scripture. This lack of education leads to obvious problems as far as avenues of teaching are concerned. Just as a person devoid of grammatical understanding may fare well when it comes to speaking, and yet be unfit for the task of systematic and thorough teaching, so it is with the uneducated yet staunch mahatmas. Even with their best endeavors to formulate a conceptual framework to serve as a basis of teaching, drawing from their experiences and the occasional classes they've attended, the output can be incompatible in terms of the strict ideological setting of the acaryas' writings, and for someone even with a mediocre familiarity with our canon, it takes heaps of patience and essence-seeking to accommodate such teaching in a sustainable manner.

The good and the bad aside, there are of course the luke-warm. Renunciates who go about living their easy-going lives day in and day out, opening their mornings with tea and biscuits, doing a bit of kirtan or any other service to get pocket money, colleting their daily meals from the charity booth, prattling about village affairs and other trivialities by the road-sides, and gathering near the video stores to watch the latest kitchy Purana-movie or the ongoing cricket tournament. TVs and VCD players are becoming more popular now, a careful observer can even spot a dish antenna atop a kutir or two on the banks of Syama-kunda. Many, having failed in their material pursuits back in Bengal or Bangladesh, come and take bhekh for an easy lifestyle mixed with pious habits. It isn't about fervent pursuit for the other-worldly, it's about cultural conditioning and a way of life.


_____________________________________

Iš 2008 03 14 interneto dienoraščio įrašo:

I no longer count myself to be a practicing Gaudiya Vaisnava in any orthodox sense of the word. Should someone interpret that to mean that I have fallen into the ditch of mundane life, giving up on my spiritual pursuit, please be aware that forsaking the quest for spiritual perfection is not on my agenda list. My quest continues, but not towards the specific metaphysical ideals I once shared with many of you. I do share many of the same bases of practice nonetheless — along with countless other spiritual traditions.

What led me to a situation where I felt the need to reconsider my direction? Three factors, namely people, doctrines and practicability, intertwined into a single fence of discontentedness I found myself unable to surmount. With this, I intend to address — and quite briefly for now — only the past six years in exploring the so-called orthodox Gaudiya Vaisnavism, as they have been the final phase of this twelve-year period of my life.

People. With learning Bengali, I became more and more familiar with the general landscape of Gaudiya Vaisnavas, renunciates and householders alike. With both groups, I found myself dismayed both in terms of the expected level of practice as well as the general adoption of sound ethical standards that one'd expect to find at the forefront in any form of elementary spirituality. I was also not too fortunate in my quest for guidance. My initiating guru, the wise and gentle old man that he is, never found the time or the energy for serious follow-up on my progress in actual practice. Things went a bit sour with my first instructing guru, with whom I studied for some three years, and the one final hope I had for a good master who would lead the "by-the-book" role of patiently showing the way from here to the summit turned out to be the worst of frauds I had ever met. While it wasn't the proverbial final straw, it certainly was one of the fat seals on the envelope containing my resignation.------------
Tada dar tokią išvadą padariau: "Tai, kad Markus Ananda Ode paliko Gaudija vaišnavų tradicijos bhakti praktiką, įrodo, kad jo pagal sahadžija babadžių sampratą gautas sidha deha ir jo tariamas guru buvo neautoritetingi. Tas, kas iš tikro priėjo savo sielos dvasinio pavidalo suvokimą, niekada negrįš į materialistinį pasaulį ir nepaliks bhakti praktikos. Manau, jokiame šventraštyje nerasime, ar apskritai istorijoje nerasime pavyzdžių, kad aukšto lygio vaišnavas, suvokęs savo dvasinį pavidalą, ir iš savo dvasinio mokytojo gavęs pamokymus apie dvasinio pavidalo konkrečias detales (ekadaša-bhava) ir savo vietą dvasiniame pasaulyje, pultų į materialistinį gyvenimo būdą ar į monistinę filosofiją, kaip atsitiko Markusui Anandai Odei."
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

20 Kov 2019, 13:52

Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad atsiprašau, jeigu tai, ką rašiau šioje temoje, ką nors užgauna, įžeidžia, ar sudaro nepatogumų. 

Tikslas ir noras nėra sukelti kažkokį priešiškumą, kultivuoti kritišką nuotaiką žmonių, kartojančių Šventą Vardą, atsižadėjusių sadhu, atžvilgiu, kad ir koks būtų jų pažangos lygmuo. Tikslas - aiškintis ir pabrėžti, koks yra reikšmingiausių sampradajos maha-bhagavatų mokymas, grynoji dvasinė sampradajos koncepcijų srovė. Kad visi gautų didžiausią dvasinę naudą ir turėtų atviras dvasines galimybes.

Bhaktivinodos ir Sarasvačio linijos ačarjos perspėja, kad su šia tema reikia atsargiai, saugotis asmeninio kritiškumo ir įžeidimų.

Vienaip ar kitaip, galingi dvasiniai ačarjos visus mus traukia iš materializmo ir paklydimų liūno. Jų tikslas nėra kažką paniekinti, bet visus ir kiekvieną atvesti prie savo perduodamos grynos dvasinės srovės. Dovanoti golokera-prema-dhaną, premos lobį iš Golokos, Krišnos amžinosios buveinės. Šrila Bhaktivinoda Thakura buvo nepaprastai dvasiškai galinga asmenybė, vadinamas Septintuoju Gosvamiu, pradėjęs didį Gaudija vaišnavų tradicijos atsinaujinimą ir atgijimą 19 amžiaus antroje pusėje. Apie jį būrėsi įvairūs Gaudija vaišnavų tradicijos pasekėjai, o jis norėjo, kad visi gautų naudos iš to, ką jis dvasiškai duoda: iš jo knygų ir pamokymų. Jis atrado Viešpaties Čaitanjos gimimo vietą, ir įgaliojo Šrilą Bhaktisiddhantą Sarasvatį Thakurą tęsti pradėtą misiją atgaivinti ir sustiprinti bei apvalyti Gaudija vaišnavų tradiciją populiariuoju mastu, ir pamokslauti visame pasaulyje. Taigi, buriantis apie šiuos du didžiausius moderniųjų laikų Gaudija vaišnavų tradicijos dvasinius lyderius, galima visos sampradajos vienybė, nebus susiskaldymo, visi bus laimingi. Faktiškai, matome, kokia stiprybė pasireiškia per Bhaktivinodos ir Bhaktisidhantos linijos pastangas: Viešpaties Čaitanjos misija paskleista visame pasaulyje, įtvirtinta Indijoje, atsirado didelės šventyklos, didelis judėjimas. Tie, kas išpildė Viešpaties Čaitanjos pranašystę apie tai, kad Jo vardas bus giedamas kiekviename mieste ir kaime Žemėje, neabejotinai yra galingi Jo tarnai, per kuriuos reiškiasi Jo dvasinė galia. Nėra prasmės atsiskirti nuo tokių galingų Viešpaties Čaitanjos tarnų, Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros, pradėti juos neigti ir jiems prieštarauti. Reikia to saugotis, turėti tikslių žinių, nepasimesti. Tokia nuotaika to, ką rašiau šioje temoje.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

20 Kov 2019, 21:59

Dar kartą ačiū, Sudaršan, už mintis, žinias bei įdėtą didelį darbą. Aš puikiai supratau intenciją, viliuosi, kad kiti - taip pat. :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

21 Kov 2019, 14:24

Su Gaura Purnima visus :) 

[/center]

***

Vėliau bandysiu šios temos klausimą aptarti iš pozityvios pusės: kokie yra žinomi autoritetingi babadžiai, iš senesnių ir nelabai senų laikų; ir kokie galėtų būti paramahamsos babadžio (arba apskritai, paramahamsos Gaudija vaišnavo, uttama adhikario) požymiai.

Kol kas daugiau nagrinėjau problemas, klausimus, ir abejones. Taip pat bus galima aptarti, kaip pozityviai ir be įžeidimų žiūrėti į tuos babadžius, kurie iš Sarasvačio linijos perspektyvos kelia kokių nors abejonių. Nes dalykas slidus ir rizikingas: yra labai plona riba tarp realistinio filosofiško vertinimo, problemų ir takoskyrų supratimo, ir nepagrįsto kritiškumo konkrečių asmenybių atžvilgiu. Šioje temoje man tai ne visada sekėsi, kai kur vieną kitą negatyvesnį žodį perteklingai naudojau. Nes visus reikia gerbti, pagal jų lygį: visų lygių vaišnavus visose sampradajose, brahmanus, įvairius įvairiausių tradicijų ir religijų sadhu, ir visas gyvas esybes.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

22 Kov 2019, 22:57

Kodėl reikia gerbti visus, visas gyvas esybes? Todėl, kad visi susiję su Krišna.

Jeigu mes tikime, kad Šrila Bhaktivinoda Thakura ir Šrila Bhaktisiddhanta Thakura yra aukščiausio dvasinio lygmens vaišnavai (uttama), o kažkurie vaišnavai jų nepripažįsta, tada iš mūsų perspektyvos, tie vaišnavai yra pradinio lygmens (kaništha). Kaništha vaišnavus taip pat turime gerbti. Jeigu jie piktžodžiautų prieš uttama vaišnavus, tada jų lygis būtų žemiau negu kaništha. Kai žmonės piktžodžiauja prieš Dievą ar šventuosius, natūraliai gali kilti pyktis, ir norėsis arba palikti tą vietą, arba atsakyti ir sustabdyti piktžodžiavimą. Bet jeigu žmonės nepiktžodžiauja, o tiesiog kažkuriuose dalykuose elgiasi neteisingai, iš nesupratimo ar įpročio, tada tai šiek tiek kitokia situacija.

Kaip tai įmanoma, kad neatpažįsta ir nepripažįsta, bet turi kažkokių realizacijų, ir laikomi išsiskiriančiais sadhu? Pavyzdys gali būti žymi Indijos šventoji Mirabai, kuri gyveno tuo pat metu, kaip ir Šeši Vrindavanos Gosvamiai. Šrila Bhaktirakšaka Šridhara Maharadžas apie jos realizacijas ir ryšį su Krišna komentuoja taip:

So far we know, that Mirabai’s devotion is that of some mistype, not real type of devotion. Because her devotion only confined to Krsna and not any mention of any devotees. Krsna, where there is only mentioned the king that is imperfect. King means, so many ministers, generals, queens all these things… King is not one. So, Krsna is not one, the swarup shakti is there.

And that is real Krsna. And the other Krsna is a Krsna creation, a mental creation, a concoction. That is reflection of Krsna maybe in this world. Where we cannot see that Krsna with his different rasas is surrounded by different servitor groups. That is real Krsna. True Krsna is of that conception, that is in swarup shakti, otherwise in this area maya the sattva guna and Krsna has come and I and Krsna. And Krsna surrounded by his swarup shakti servitors that is real krsna, Chid-vilas. And in the transcendental world in His own position Krsna is such, and by crossing them, without caring to see them, my direct contact to Krsna that is a dream, that is an imagination, not reality.

So Gaudiya Math people and their acharyas and their consideration can not give assertion to so many sentimental, emotional that maybe, but the bottom the foundation is wrong. That sentiments can not give us Krsna, all those sentimental things. But Krsna is not alone and without submitting to his eternal devotees we can never approach Him properly.

The proper approach towards Krsna can not but be through his devotees. Not direct contact or contract to get Him is possible. Hare Krsna
Mirabai mes gerbiam, bet nelaikom savo autoritetu, ar uttama bhaktini.

Šrila Bhaktivinoda Thakura, komentuodamas Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio "Šri Manah Šikša" 1 posmo žodžius, rašo taip:
 
3. Gošthalajin
Vradžos gyventojai

Tik tyri Viešpaties tarnai, kurie gyvena Vradžoje, kad tarnautų Šri Jugalai (Dieviškajai Porai) yra tikrieji vradžavasiai. Jie nesvajoja net apie Vaikunthą, juolab apie išvadavimą ar juslinius džiaugsmus. Vradžoje jie gyvena tiek savo kūnu, tiek mintimis ir su meile tarnauja Šri Radha-Krišnai Jugalai. Jie laikytini aukščiausiojo lygio bhaktomis - utama-bhagavatomis. Be jų malonės raganuga-bhakti nepasiekiama. Būtina nugalėti puikybę, kuri verčia mus manyti: „Aš esu doriausias Viešpaties tarnas, išmanau dvasines tiesas ir niekuo nenusileidžiu Vradžos gyventojams“, - o jos atsikračius, pamilti vradžavasius visa širdimi.

4. Sudžana
Vaišnavai

Sudžanos - tai bhaktos, kurie priklauso keturioms Vaišnavų sampradajoms arba jų atšakoms, bet negyvena Vradžoje tikrąja to žodžio prasme. Tai reiškia, kad, fiziškai gyvendami Vradžoje, jie netarnauja Šri Radha-Krišnai Jugalai iš spontaniškos meilės su Vradžai būdingu nusiteikimu. Į tokius bhaktas nevalia žvelgti iš aukšto, maža to, juos reikia gerbti, kaip gerbiame madhjama-bhagavatas - tarpinį tarnystės lygį pasiekusius Viešpaties tarnus.

5. Bhūsura-gana
Brahmanai

Brahmanus, kurie laikosi daiva-varnašramos priesakų ir skelbia varnašrama-dharmos tiesas, šventraščiai vadina žemės valdovais (bhūsura). Tai žemiausio lygio bhaktos, kaništha-bhagavatos. Jiems taip pat turime rodyti geriausius jausmus. „Šrimad-Bhagavatam“ (10.64.41), turėdamas galvoje karaliaus Nrigos istoriją, Svajam Bhagavanas Šri Krišna Dvarakos gyventojams taip sako:

vipraṁ kṛtāgasam api naiva druhyata māmakāḥ
ghnantaṁ bahu śapantaṁ vā namas-kuruta nityaśaḥ

„Mieli giminaičiai! Nelaikykit širdyse pagiežos brahmanams, net ir tiems, kurie nusidėjo ir nesilaiko priesakų. Lenkite prieš juos galvas net jei jie smurtauja ar svaidosi prakeiksmais. Užgniaužkite savo panieką ir rodykite jiems savo pagarbą“.
 
Aidas
Pranešimai: 734
Užsiregistravo: 15 Geg 2017, 14:16

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

27 Kov 2019, 12:28

Labai aciu Jums, gerbiamas Sudarsan, uz sias zinias.
Jos man padare dideli praktini poveiki.
Butent koki aptarsime privaciai Jums patogiu metu.
Dar karta aciu!
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

30 Bal 2019, 17:16

Atidžiai perklausiau Donato paskutinį audio įrašą http://www.bhaktijoga.lt/node/2985 ("Po ilgų paieškų Radha kundoje sutikau savo amžiną dvasinį mokytoją ir priėmiau iš jo pašventimą į mokinius. 2019.04.27")

Labai nuoširdžiai viską papasakojo.

Pagal tai, kiek esu susipažinęs su Gaudija vaišnavų mokymu Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijoje, norisi pritarti ir palaikyti ties šiais momentais:

1. Dvasinio mokytojo ieškojimas neturėtų būti ribojamas kažkuria institucija. Dvasinio mokytojo pasirinkimui ir priėmimui neturėtų būti administraciškai kliudoma ar trukdoma.
2. Mokinio ir dvasinio mokytojo ryšys yra laisvanoriškas, asmeninis, privatus ir sakralus. Niekas neturėtų į tai kištis.

Kadangi pats niekada nepriklausiau ISKCON'ui, man tokių sunkumų kaip Donatui neiškilo. Visada turėjau laisvę tuose dalykuose, todėl gerai suprantu laisvės vertę ir poreikį, norą peržengti dirbtinai suformuotus barjerus.

Aktualūs klausimai aptarimui:

1. Ar verta ieškoti dvasinių mokytojų už Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros linijos ribų, kitose Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medžio šakose?
2. Koks procesas rimtai ir atsakingai rasti ir priimti bona fide dvasinį mokytoją?
3. Jeigu įšventinantis mokytojas (dikša guru) anksčiau buvo pasirinktas klaidingai, ir vėliau mokinys pamato, kad tas mokytojas neturi bona fide guru kvalifikacijų bei negali padėti mokiniui daryti pažangos, kokie žingsniai toliau?
4. Kaip vertinti institucijos draudimą pamokslauti jos centruose, kai žmogus atmetė toje institucijoje buvusį klaidingai priimtą dikša guru, ir priėmė įšventinimą iš kitos linijos Gaudija vaišnavo?

Mano pamąstymai tais klausimais tokie:

Dėl 1 klausimo. Galbūt ir verta, jeigu žmogus jaučia tokį poreikį, norą, įkvėpimą, sugeba ieškoti. Jeigu yra tokia būtinybė. Bet reikia gerai suprasti ir žinoti, ką darai.

Mano autoritetai sako taip, kad didžių dvasinių asmenybių gali būti ir kitose linijose:
Srila Rupa Gosvami never said that we should only respect our god-brothers, or that we should only respect those in his own line. Never. Whoever is serving Radha-Krsna, anywhere in this world, we should honor that person. Even beginners who accept that Krsna is the Supreme Personality of Godhead and who also want to serve Radha and Krsna are to be honored. If one is not initiated, but he is not offensive and is not associating with mayavadis, he should also be considered as an ISKCON devotee; but as a kanistha-adhikari. Those who have given up all nonsense anarthas and misconduct, and who are not criticizing anyone – not even those who are fit to be criticized – and are always chanting and remembering Krsna, are madhyama-adhikari. There are so many categories in madhyama-adhikari: madhyama-kanistha, madhyama-madhyama, and madhyama-uttama, and we should try to respect these madhyama-adhikaris according to their degree of devotion.|

We should also honor those who are superior, who are serving Radha-Krsna in astakaliya-lila. They have no time to criticize anyone. Offering pranama to all, paying respect to all, they think that everyone is serving Radha-Krsna. They are more than Prahlada Maharaja. We should understand that they are maha-bhagavatas.

krsna-bhakti-rasa-bhavita matih 
kriyatam yadi kuto 'pi labhyate
tatra laulyam ekalam mulyam
janma-kotibhis sukrtibhair na labhyate
(Caitanya-caritamrta. Madhya-lila, 8.70)

["Pure devotional service in Kṛṣṇa consciousness cannot be had even by pious activity in hundreds and thousands of lives. It can be attained only by paying one price — that is, intense greed to obtain it. If it is available somewhere, one must purchase it without delay."]

We should honor such a devotee, whether or not he is a disciple of our Gurudeva. He may be of the Syamananda-parivara, the family or disciplic succession of Syamananda Prabhu, or he may be of the Narottama-parivara, or he may be of the Bhirabhadra-parivara, that is, Jahnava-parivara; no harm. Wherever he is, we should understand that he is a maha-bhagavata.

http://www.purebhakti.com/teachers/bhak ... one-family
Pagal mano autoritetus, Šrila Bhaktivinoda Thakura ir Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura yra didžiausios dvasinės asmenybės moderniais laikais. Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medyje vienos didžios asmenybės visada pripažindavo ir gerbdavo kitas didžias asmenybes. Dvasinė asmenybė atpažįsta kitą dvasinę asmenybę, kadangi yra viename dvasiniame pasaulyje, tarnauja Šri Šri Radhai ir Krišnai. 

Todėl jeigu taip atsitiktų, kad nuspręsčiau ieškoti įšventinančio dvasinio mokytojo už Šrilos Bhaktivinodos ir Šrilos Bhaktisiddhantos linijos ribų, man būtų ramu tuo atveju, jeigu tie vaišnavai iš kitų linijų, su kuriais bendraučiau, pripažintų ir gerbtų Šrilą Bhaktivinodą ir Šrilą Bhaktisiddhantą, ir palaikytų jų koncepcijas. Priešingu atveju, atsirastų tam tikras nesuderinamumas, kadangi mane, kaip vakarietį, visų pirma su Krišnos sąmone supažindino Šrilos Bhaktivinodos Thakuros linija. Jie mane priėmė ir suteikė malonę. Niekam kitam vakariečiai nerūpėjo, niekas iki manęs neatėjo ir neištraukė iš materializmo, tiktai jie. O jų požiūris buvo toks dvasinis, kad jie negalvojo apie tai, kad vakariečiai yra už Vedų sistemos ribų, neturintys tokios kultūros ir įspūdžių. Jie žiūri taip, kad visi, nepaisant kurios tautos, kastos ar rasės būtų, yra amžini Krišnos tarnai, ir gali užsiimti Krišna-bhakti. Todėl jų malonė yra transcendentinė, viršijanti bet kokius reliatyvius įvardijimus ir aplinkybes. Jeigu kažkur kitur sutikčiau tokią pat besąlygišką malonę, ir tas pačias dvasines koncepcijas, tada tokią malonę priimčiau kaip tapatingą, neskirtingą nuo Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos linijos malonės. Šrilos Rūpos Gosvamio linijos Bhagavata-parampara apima visus maha-bhagavatas jo nuotaikoje, kad ir kur jie būtų. O priimti maha-bhagavata guru - pats palankiausias dalykas, nieko palankesnio nėra.

Jeigu būtų kažkokių konceptualių skirtumų, tada sustočiau ir toliau nedaryčiau žingsnių, nes norėčiau likti nuo Šrilos Rūpos Gosvamio besitęsiančioje bhagavata-paramparoje. Mano supratimu, skirtumai gali būti ypatumuose ir niuansuose, bet ne esminėse koncepcijose, kadangi nuo Šrilos Rūpos Gosvamio iki Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir Šrilos Bhaktisiddhantos Thakuros einanti bhagavata-parampara turi tas pačias esmines koncepcijas. Tai tokia pati dvasinė nuotaika ir toks pats mokymas.

Labai konkretus dalykas, kuris gali padėti atsirinkti: Šrila Bhaktivinoda Thakura atrado Viešpaties Čaitanjos gimimo vietą Majapure ir tai patvirtino Šrila Džaganatha das Babadžis. Jeigu vaišnavai iš kitos linijos tam pritaria, tada man būtų ramu, jeigu nepritartų, ir kalbėtų apie kitą vietą, sustočiau ir nedaryčiau tolesnių žingsnių.

Dėl 2 klausimo. Šrila Gour Govinda Svamis davė tokį pamokymą: savo jėgom rasti ir pasirinkti bona fide dvasinio mokytojo neįmanoma, reikia verkti ir melsti Krišnos, kad Jis parodytų ir nukreiptų.

Šventraščiai kalba apie 1 metų ar 3 metų susipažinimo su dvasiniu mokytoju laikotarpį prieš priimant įšventinimą. To reikia, kad potencialus dvasinis mokytojas suprastų mokinio ypatybes, o mokinys pažintų dvasinio mokytojo ypatybes ir kvalifikacijas, įsitikintų ar tai jam skirtas bona fide guru. Sutinkant labai galingas dvasines asmenybes, šis laikotarpis gali būti ir trumpesnis.

Taip pat šventaščiai nurodo dvasinio mokytojo simptomus:
a) jis yra dvasiškai realizuota asmenybė, suvokęs Krišną ir laimingai Jam tarnauja.
b) pilnai išmano šventraščius ir sugeba įtikinti bei pašalinti abejones.
c) neturi materialių prisirišimų.

Yra ir daugiau simptomų, bet vien pagal simptomus atpažinti neįmanoma. Kaip jau minėta, reikia melstis. Bet rimtai taikant šiuos kriterijus, galima apsisaugoti nuo klaidų.

Šrila Gour Govinda Svamis sako taip:
"Ir matydami jį, jausite vidinį patraukimą, patraukimą kylantį iš širdies. Tai testas, kurį galite suprasti, "taip, matydamas jį iš širdies jaučiu kažkokią trauką. Širdyje yra paramatma, širdies guru, taip, ir tai yra bona fide surengimas, Krišnos surengimas. Jeigu jūs iš tikro verkiate, ir toks guru apsireiškė, matydami jį galite jausti kažkokią trauką. Ar suprantate? Sakoma, Krišna yra visa traukiantis. Jis patraukia. Jis yra Krišna, absoliutus patrauklumas. Kaip Krišna patraukia šiame materialiame pasaulyje? Dviejomis formomis - Savo švento vardo forma, ir ačarjos forma. Taip, dviejomis formomis. Krišna yra patrauklus, ir kalbėjimas apie Jį yra patrauklus. Pasakojimai apie Krišną nesiskiria nuo Krišnos. Kaip Krišna yra patrauklus, taip ir kalba apie Krišną yra patraukli. Ačarja tyrai kalba apie Krišną. Jis patraukia. Čia, materialiame pasaulyje, Krišna patraukia dviejomis formomis - kaip šventas Jo vardas, ir kaip ačarja. Ši trauka tikra. Jūs ją jaučiate viduje. Ar suprantate? Tai jums padės. Visi šie dalykai egzistuoja, bet jūs turite verkti prieš Krišną. Visiškai priklausyti nuo Krišnos surengimo. Tai aukščiausia. Tada jokiais būdais nebūsite apgauti. Tai ne majos surengimas, tai Krišnos surengimas, bona fide surengimas. Priešingu atveju, majos surengimas, tai nebus bona fide, būsite apgauti." 
Dėl 3 klausimo. Jeigu įšventinantis guru priimtas per klaidą ir nėra kvalifikuotas būti guru, bet nuoširdžiai praktikuoja, tada pamačius, kad tas guru neturi kvalifikacijos, reikia su juo pasitarti ir paprašyti nukreipimo mokytis (priimti šikšą) pas tikrą, kvalifikuotą guru. Bet jeigu jis nenori, kad mokinys eitų pas aukštesnio lygmens šikša-guru, ar draudžia, tada jį reikia palikti, nes jis nepripažįsta aukštesnio lygmens vaišnavų, ir taip tampa vaišnavų įžeidėju, nevaišnavu. O nevaišnavą guru reikia palikti.

Čia yra tokia plonybė: jeigu įšventinantis guru yra nuoširdus vaišnavas gerame stovyje, ir nori padėti mokiniui, nukreipia pas iš tikro kvalifikuotą šikša-guru, ir pats priima šikšą iš to kvalifikuoto guru, tada aišku, jis nepatars atmesti savęs paties kaip įšventinančio guru, ir neleis priimti kito įšventinimo, nes tas įšventinimas, kurį yra davęs, yra galiojantis. Tokiu atveju, ir situacija nebūtų tokia, kad reiktų atmesti ir ieškoti įšventinimo kitur. Iš tikro, situacija net negalėtų išsivystyti iki tokio mokinio nepasitenkinimo, kad jis apie tai galvotų. Nes jeigu dikša guru pats priimtų šikšą iš tikrai kvalifikuoto guru, automatiškai jis vestųsi kartu kai kuriuos mokinius, ypač tokius, kuriems kažko trūksta ir kurie duoda apie tai žinoti. Be to, jeigu toks dikša guru priima pamokymus iš kvalifikuoto šikša guru, jis pats darytųsi kvalifikuotas ir sugebėtų įkvėpti bei bendrauti su mokiniu, bei suteikti mokiniui tai, ko šiam trūksta ir ko negauna. Todėl situacija būtų tenkinanti mokinį ir jis jaustų dvasinę pažangą iš mokymosi proceso.

Šrila Prabhupada rašo taip:
 "Bet jeigu asmuo palieka dvasinį mokytoją, gali būti kažkokia priežastis. Ta priežastis taip pat pateikiama šventraščiuose, gurur api avaliptasya karyakaryam ajanatah. Karya akarya. Jeigu dvasinis mokytojas nežino, kas iš tikro turi būti daroma, ir ko iš tikro negalima daryti, ir jeigu jis veikia prieš šventraščių taisykles ir nuostatas, tada toks dvasinis mokytojas turi būti paliktas. Bet kol neatrandate, kad dvasinis mokytojas ką nors daro prieš šastros (šventraščių) ar guru principus, tai nėra gerai jums jį atmesti, tai jūsų kritimas."

"Visų pirma, privalote skirti pakankamai laiko išstudijuoti dvasinio mokytojo veiksmus. Dvasinis mokytojas yra vienas - gali būti daug dvasinių mokytojų, bet jeigų jų užsiėmimas yra vienas - patenkinti Krišną, tai nors jų yra daug, jie yra viena"

"Bet kas, kas laikomas guru, bet eina prieš Višnu-bhakti principą negali būti priimtas kaip guru. Jeigu asmuo klaidingai priėmė tokį guru, jis turėtų jį atmesti."
Šrila Bhakti Pramod Puris Gosvamis Maharadžas rašo:

http://bvml.org/SBPPG/eopd2.htm

In actual fact, all these fearful statements in regard to rejection of a spiritual master refer only to the case when the Guru was genuine or bona fide. On the contrary worldly gurus who are deviant from the true paths, shows enmity to the true devotees, or are simply famous public personalities can be rejected in the consideration that these gurus will not help us to achieve our spiritual objective.

Srila Jiva Gosvami in Bhakti Sandarbha explains:

paramartha guruasrayo vyavarika
gururadi parityagenapi kartavyah

Meaning :- An incompetent spiritual master who is worldly-minded and accepted on convenience for name sake should be rejected and a self-realized soul who can impart spiritual knowledge is to be chosen.

Further, in the Bhakti Sandarbha it is written:

vaisnavavidvesi cet parityajya eva
guror apya baliptasyeti smaranat

The purport being, if a spiritual master is antagonistic to the devotees, or if he is an ordinary materialistic sense enjoyer, then he should be rejected. Such a guru, not having had any real symptoms of a devotee, will also incur fault for awarding the Mantra in an unauthorized manner and will have to glide towards the hellish region as a consequence. The best course in this situation is to approach a great soul for guidance in humble submission. The famous verse in Mahabharata as quoted by Sri Jiva in his Bhakti Sandarbha commentary is stated:

guruapya baliptasya karya akaryam ajanatah
utpathapratipannasya parityago vidhiyate

One who is attached to sense gratification, who is indecisive of what is proper and not proper action and whose ways have deviated from the path of pure devotion, in other words a 'guru' by name only should be rejected.

Srila Bhaktivinoda Thakura has mentioned when one has to reject a Guru in his Harinam Cintamani:

tabe yadi ei rupa ghatana kabu haya
asat-sange furura yogyata naya ksaya
prathame chilena tini sadguru-pradhana
pare nama-apvaradhe hoia hata jnana
viasnava vidvesa kari chadi nama-rasa
krame krame han artha-kaminira vasa
sei gur chadi sisya sri krsna krpaya
sad guru labhiya punah suddha-nama gaya

In Jaiva Dharma, Srila Bhaktivinoda Thakura writes:

The initiating Guru (Diksa) is usually not to be given up but for two specific reasons can be renounced. Firstly when the disciple ignorantly accepts without any examination a Guru without consideration of his spiritual advancement and knowledge together with, whether or not he observes Vaishnava etiquette and conduct. Later when he understands his own dilemma and that no spiritual merit can be accomplished, that spiritual master needs naturally to be rejected. Narada Pancaratra's verdict:

yo vyakti nyayarahitam anyayena srnoti yah
tavubhau narakam ghoram vrajatah kalam aksayam

One who speaks in a manner contrary to the revealed conclusions of scripture and the disciple who strictly upholds such distorted conclusions, will both go down to the darkest well of hellish existence.

The second reason by which a disciple can be allowed to reject the initiating Guru is the instance when at the time of initiation the Guru could have been very pure of conduct and learned in Vaisnava conclusions. Gradually by force of bad association, he may become converted to be an Impersonalist or a reviler of the Vaisnavas (blasphemous). Such a spiritual master should be rejected. 

If one's spiritual master is neither an offender of the Vaisnavas, an Impersonalist or attached to sinful activities then it is not warranted to reject such spiritual master simply on the grounds of his insufficient knowledge. Rather the proper etiquette is to keep adoring him as spiritual master but to take permission from him to approach another great self-realized soul for "Siksa" and to learn the higher spiritual truths from such an instructing spiritual master.
Principas paprastas: įšventinimas (nama-mantra dikša) yra vienas, jeigu jis galioja, tai galioja, negali būti kito įšventinimo. Kvalifikuotas įšventinantis guru arba nepilnai kvalifikuotas bet nuoširdus įšventinantis guru, kuris nukreipia mokinį klausytis kvalifikuotų guru (priimti šikšą, pamokymus, kaip pas šikša-guru), neturi būti atmestas. Bet jeigu įšventinantis guru pasirodė ne-vaišnavas, arba kliudantis siekti dvasinio tikslo ir bendrauti su kvalifikuotais šikša-guru, tada reikia suprasti, kad tikro įšventinimo nebuvo įvykę, o tik kažkokia imitacija, klaida, ir tada galiojant tai pačiai taisyklei, kad įšventinimas yra tik vienas, priimti tikrą įšventinimą iš tikro guru, o tą netikrą guru atmesti ir palikti. Kadangi klaidingas įšventinimas buvo netikras, jis nesiskaito.

Dėl 4 klausimo. Jeigu nėra konceptualių skirtumų su instituciją įsteigusio ačarjos ir jo bhagavata-paramparos mokymu, tada drausti pamokslauti nėra teisinga.

Bet jeigu vienareikšmiškai būtų esminių konceptualių skirtumų, tada suprasčiau instituciją, nes institucija teisingai norėtų palaikyti vientisą mokymą.

Be to, čia daug visokių sudėtingumų, nes institucija nori išlaikyti institucinę drausmę, t.y. yra reliatyvių motyvų, kodėl leidžiama arba draudžiama, nesivadovaujama vien absoliučiais dvasiniais motyvais. Iš dalies tai pateisinama, jeigu tie draudimai neprieštarautų bhagavata-paramparos mokymui ir principams, ir įsteigusio ačarjos tikslams dėl jo misijos vystymo. Bet jeigu tokie draudimai išreikštų institucijos atsiskyrimą nuo bhagavata-paramparos, nepagarbą maha-bhagavatoms, tada tai nepriimtina.

Bet iš tikro, jeigu žmogus nemato dvasinės pažangos su pasirinktu instituciniu dikša-guru, nėra pagalbos ir ryšio, ir tas guru niekuo negali padėti, bet institucija nori laikyti žmogų apribotą tik pagalba institucijos ribose, tai tampa kliūtimi dvasiniame kelyje.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

30 Bal 2019, 19:19

Beje, kad nesusidarytų klaidingų interpretacijų galimybė, paminėsiu, kad perklausęs Donato įrašą, ir žvilgterėjęs į konkrečias aplinkybes, supratau, kad forumo temose atsitiktinai sutapo tokie du momentai: tame video, kurį įdėjau šioje temoje, tarp bhaktų, atliekančių kirtaną, rodos yra ir jo ankstesnis ISKCON guru, o temoje "Šrilos Prabhupados ryšiai su kitais Gaudija vaišnavais" pacituotas Panditdži Krišna das Babadžio pasakojimas, o jis atrodo ir yra tas garbingo amžiaus vaišnavas, iš kurio Donatas dabar norėjo priimti įšventinimą. Iš mano pusės tai visai atsitiktiniai sutapimai, nes tokių sąsajų nežinojau; video įdėjau todėl, kad man tiesiog patiko ir atrodė įkvepianti Viešpaties Čaitanjos vardų kirtana Londono gatvėse, o pasakojimą kitoje temoje citavau todėl, kad buvo jau išverstas, ir kad buvo gražiai papasakota apie Šrilą Prabhupadą tuo laikotarpiu.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

30 Bal 2019, 20:59

Dėl to posmo iš Šrilos Dživos Gosvamio "Bhakti-sandarbhos" (Anuccheda 207), tai randu tokį vertimą internete:

bodhaḥ kaluṣitas tena daurātmyaṁ prakaṭīkṛtam |
gurur yena parityaktas tena tyaktaḥ purā hariḥ ||

iti brahma-vaivartādau tat-tyāga-niṣedhāt |
tad-aparitoṣeṇāpy anyo guruḥ kriyate tato’neka-guru-karaṇe pūrva-tyāga eva siddhaḥ |
etac cāpavāda-vacana-dvārāpi śrī-nārada-pañcarātre bodhitam


 
The Brahma Vaivarta Purana confirms this by condemning the rejection of the Guru: "One who rejects his guru contaminates his understanding and reveals himself to be wicked, for he has previously rejected Hari.”
 
One who takes another guru out of dissatisfaction with this one, in taking a multiplicity of gurus, has in fact rejected the previous guru. This is further confirmed by the exception to the rule, as understood from Sri Narada Pancaratra:
Panašu, kad Mahanidhi Svamis klaidingą vertimą pateikia, o pateiktas aukščiau yra logiškesnis.

Mahanidžio Svamio vertimas iš jo paties straipsnio:

“However, IF ONE’S GURU IS NOT SATISFACTORY, ONE SHOULD REJECT HIM AND ACCEPT ANOTHER GURU, tad-aparitoshenapy anyo guruh kriyate tat aneka guru karane purva-tyaga eva siddhah. In this way one may reject many (aneka) unsatisfactory spiritual masters.”

The key word here is apari toshen which means “dissatisfied or displeased with” one’s Guru. However, one must understand that rejecting a Guru is a serious matter.
Žodžiu, šiais dviem atvejais išvada visiškai priešinga: pagal pirmą vertimo variantą mintis tokia: "jeigu dėl to, kad žmogus nepatenkintas guru, jis priima daugiau guru, tai įrodo, kad pirmąjį guru jis atmetė", o pagal Mahanidžio Svamio pateikiamą vertimo variantą, mintis tokia "jeigu žmogus nepatenkintas guru, jis gali atmesti jį ir kitus, kuriais bus nepatenkintas".

Labai įdomus atradimas. Nes čia "karštas taškas" dėl to, kaip elgiasi kai kurie babadžiai, kai jie perinicijuoja ISKCON/Gaudija Matho bhaktus. Jeigu jie vadovaujasi tokia interpretacija, kaip Mahanidžio Svamio pateikiama, darosi suprantama, iš kur tokie veiksmai kyla. Bet jeigu ši interpretacija yra klaidinga iki tiek, kad visiškai priešinga originaliai Šrilos Dživos Gosvamio minčiai, tada tai labai šiurkšti klaida.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

30 Bal 2019, 22:09

Džiaugiuosi dėl Donato, mano kuklia nuomone, pasirinktas būtent tas kelias, koks ir turėjo būti. :)

Visos tos peripetijos, kylančios iš skirtingų dvasinių organizacijų, man yra labai nepriimtinos. Iš dalies suprantu, kad turi būti laikomasi taisyklių, bet visgi labai jau viskas kvepia Kalijuga, nieko čia nepadarysi. Kol negyvenam su bhakti, tol tai yra neišvengiama.  

Beklausydamas ir besidžiaugdamas už Donatą supratau, kad man dar labai toli iki įšventinimų. Niekada apie tai ir nemąsčiau, bet atėjo suvokimas, koks tai turi būti tikras ir brandus be mažiausios abejonės sprendimas, nekalbant apie pačio mokytojo pasirinkimą. 

Dar geriau supratau, kad reikia grįsti tobulėjimą nuoširdumu, tarnyste, o rezultatus palikti Krišnai :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

01 Geg 2019, 19:39

Labai apibendrintai kalbant, ir nekritikuojant jokių detalių, panašu, kad realybė tokia, kad po Šrilos Prabhupados išėjimo institucijoje prasidėjęs "juodasis laikotarpis" dar nėra pilnai pasibaigęs, dar nėra viskas gerai. Bet jeigu viskas yra Krišnos kontroliuojama, tokia padėtis irgi yra Krišnos kontroliuojama, todėl nereikia per daug pergyventi, tiesiog rasti savo kelią, rasti, kur viskas geriau ar kur viskas labai gerai.

Bet Kali-juga ir materialus pasaulis yra visur. Pavyzdžiui, kai kurie vakariečiai drąsiai eina į tradicines dikša linijas (parivaras), bet paskaitinėjus, ką jie po to rašo, susipažinę su viskuo, matyti, kad tų linijų sferoje irgi yra teologinių skirtumų, mažesnių ir didesnių, tarp tų linijų. Paprastai kalbant, jie susiduria su visa tikinčiųjų liaudyje gyvuojančia tradicijų įvairove. Galima idealizuoti vieną ar kitą vietą, bet realistiška tai, kad Žemės planetos šių laikų sąlygos ir dėsningumai visur tie patys.

Čia ir iškyla Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros suformuluotos bhagavata-paramparos patrauklumas, kadangi bhagavata-parampara apjungia Šrilos Rūpos Gosvamio pasekėjus į vieningą dvasinių koncepcijų srovę. Reiks daugiau pasidomėti, koks bhagavata-paramparos santykis su visomis egzistuojančiomis parivaromis. Kiek suprantu, bhagavata-parampara apjungia pagrindines dikša linijas, klausimas, ar visas iš egzistuojančių.

Laikui bėgant, Gaudija vaišnavizme ar aplink Gaudija vaišnavizmą susidarė ir neautoritetingų atšakėlių ir idėjų, tai, kas vadinama apasampradajomis. Jeigu atvirai priimti visą ir bet kokią įvairovę, toje įvairovėje galima pasimesti ir pasiklysti. Reikalingas aiškumas, galingiausių dvasinių asmenybių įtvirtintas mokymas. 

Šrila Bhakti Ballabh Tirtha Maharadžas rašo taip:

http://www.bvml.org/SBBTM/sbtc.html

The need for Bhaktivinoda’s appearance

After the disappearance of Sri Krishna Chaitanya Mahaprabhu, Svarupa Damodar, Ramananda Raya and the Six Goswamis, Srinivas Acharya, Narottama Das and Shyamananda Prabhu, a dark age descended on the world of Gaudiya Vaishnavism. Those unable to understand the transcendental purity of Mahaprabhu’s religion of love started numerous heretical sects or apasampradayas. Totarama Das Babaji named thirteen such heretical sects:

aul, baul, kartabhaja, neria, daravesha, sain
sahajiya, sakhibheki, smarta, jata-gosani
atibarii, curiadhari, gauranga-nagari
tota kahe ei teror sanga nahi kari

Educated upper class Bengali society was shocked and disgusted by the practices of these heretical sects and came to identify Mahaprabhu’s religion with the lower classes, the uneducated and immoral. People of the gentle classes thus had no understanding or faith in Mahaprabhu’s true religion. The most munificent incarnation Sri Chaitanya Mahaprabhu took pity on these bewildered persons and in order to reclaim them for his path of divine love sent his eternal associate Srila Bhaktivinoda Thakur into this world. Possessed of superhuman prowess, the Thakur wrote more than a hundred books in several different languages with the goal of defeating all the unorthodox views opposed to the true doctrines of Mahaprabhu’s religion. The result was that many members of discerning society and others from all over the world came to recognize the unequalled value of Mahaprabhu’s teachings. The founder of the Chaitanya Math and the worldwide Gaudiya Maths, Srila Bhaktisiddhanta Saraswati Goswami Thakur, based his mission on the books and teachings given by Srila Bhaktivinoda Thakur and set into motion the fulfillment of Mahaprabhu’s message, found in the Chaitanya Bhagavat:

prithivite paryanta ache jata desha-grama
sarvatra saļcara haibeka mora nama
My name will pervade every village and country in the world. (Chaitanya Bhagavat 3.4.126)

Srila Bhaktivinoda Thakur thus made an unequalled contribution to the ultimate, spiritual welfare of humankind. Srila Bhaktisiddhanta Saraswati Goswami Thakur wrote in his preface to the Jaiva-dharma: “Srila Bhaktivinoda Thakur is an extremely dear associate of Sri Chaitanya Candra. In the course of time, when those who preached the desires of Chaitanya Deva had left this world to enter the Lord’s eternal pastimes, the sky over Bengal slowly darkened, covered by the thick clouds of sensual enjoyment and false renunciation. The sky was covered and the world was bereft of the rays of light coming from the sankirtan propagated by Sri Chaitanya Mahaprabhu. One by one, the sun, the moon and the unlimited stars of that sky faded from view, leaving only the occasional flash of lightning to disrupt the unending darkness of ignorance. Almost 350 years after the appearance of Chaitanya Mahaprabhu, Srila Bhaktivinoda Thakur came to illuminate the Gaudiya sky.

All the great virtues are present in the body of a Vaishnava. The good qualities of Krishna gradually develop in his devotees. All these transcendental qualities are the characteristics of pure Vaishnavas, and they cannot be fully explained, but I shall try to point out some of the most important. Devotees are always merciful; they are not bellicose. They are truthful, equal to all, faultless, generous, mild and clean. They are without material possessions, and they work for the welfare of all. They are peaceful, surrendered to Krishna and desireless. They are meek, resolute, and completely control the six character flaws of lust, anger, greed and so forth. They eat only as much as required and are prudent, respectful, and free from false prestige. They are grave, sympathetic, friendly, poetic, expert and silent.
(Chaitanya-caritamrita 2.22.75-80)

“All these devotee qualities were perfectly displayed by Srila Bhaktivinoda Thakur throughout his life of pure devotion. The ocean of compassion, Sri Gaurahari, displayed this merciful nature to the conditioned souls in nine different ways. The same kind of distribution of mercy is seen in the life and work of Srila Bhaktivinoda Thakur.”
Jeigu laikytis tik autoritetingų linijų, atskiriant kurios yra autoritetingos pagal rimtus kriterijus, jų įvairovė irgi iškelia pasirinkimo ir pokyčių klausimus: sakykim, pagal Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio įtvirtintos bhagavata-paramparos liniją, mes sekame Šrila Rūpa Gosvamiu ir juo sekančiais vėlesniais galingais ačarjomis toje pačioje kaip Rūpos Gosvamio dvasinėje nuotaikoje ir santykyje su Krišna. Tai apibrėžia konkretų dvasinį tikslą (sadhją), kurio siekiama dvasinės praktikos (sadhanos) būdu. Kyla klausimas: ar visose kitose linijose konkretus dvasinis tikslas (sadhja) bus toks pats, ar kitoks? Jeigu kažkuriose linijose ar jų atšakose būtų kitoks, tada pereidamas iš vienos linijos į tą kitą, žmogus keistų savo dvasinės praktikos tikslą. Tai viską keičiantis pokytis. Prasidėtų gilūs klausimai, vidiniai, pačiam žmogui: "jeigu mane iš pradžių traukė ir tebetraukia bhagavata-paramparos linijos konkreti dvasinė nuotaika ir konkretus dvasinis tikslas, kodėl dabar man tai keičiasi?"

Dėl Donato istorijos, mane pozityviai nuteikia tai, kad Panditdži Krišna das Babadžis yra Šrilos Prabhupados draugas ir gražiai atsiliepia apie Šrila Prabhupadą ir Šrilą Bhaktisiddhantą Sarasvatį Thakurą. Peržengti dirbtinius institucinius barjerus reikėjo stiprybės ir drąsos, didelio noro ieškoti dvasinio grynumo ir dvasinio ryšio. Įdomu, į kokius konkrečius atradimus mokymo prasme (ne tik įšventinimo prasme, tas jau kaip ir aišku) galiausiai nuvedė jo kelias, kaip viskas derinsis su bhagavata-paramparos dvasinių koncepcijų srove. Kol kas man tai atviras klausimas, matysim, kokiu mokymu dalinsis toliau. O šiaip pats ieškojimų kelias yra Krišnos vedimas, ir galiu tik pagarbiai nusilenkti tokiam nuoširdžiam ieškojimui. Geras požiūris, kad tai yra sakralu ir asmeniška, tai šventa žmogaus širdies erdvė.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

01 Geg 2019, 21:34

Kol kas man tai atviras klausimas, matysim, kokiu mokymu dalinsis toliau. O šiaip pats ieškojimų kelias yra Krišnos vedimas, ir galiu tik pagarbiai nusilenkti tokiam nuoširdžiam ieškojimui. Geras požiūris, kad tai yra sakralu ir asmeniška, tai šventa žmogaus širdies erdvė.
Kalbant apskritai, ar įmanomi kažkokie dideli skirtumai? Donatas buvo užsiminęs švaros lygio standartus, tai ten esmė nesikeičia, tik standartai dar aukštesni. Nemandagu čia taip spekuliuoti, bet aš manau, kad Donatas ieškojo ryšio su mokytoju, o kad pakliuvo į šiek tiek kitą srovę, neturėtų labai pakeisti Jo pamokslavimo.

Kai mes atrandam savo vietą tiek gyvenime, tiek praktikoje galime išpildyti savo prigimtį:  mūsų  savybės turi galimybę pasireikšti, pradeda rastis daugiau gyvybinės energijos, tuomet ją galime naudoti toliau realizuodami save ir iš to gauti dar daugiau grąžos. Arba esi ydingam rate, kur viskas eina į priešingą pusę, arba esi teisingam rate. Dėl to ir svarbu atrasti save, dėl to, matyt, tiek daug religijų ir jų šakų. 

Niuansiniai skirtumai tarp vaišnavizmo šakų man neatrodo esmė. Svarbiau yra nuotaika, akcentai, kurie koreliuojasi su kiekvieno asmenybe. Aš galvoju, kad taip turi mąstyt dauguma, kurie tai daro širdim :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 131
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

02 Geg 2019, 17:37

Kalbant apskritai, ar įmanomi kažkokie dideli skirtumai?
Idealiu atveju, toje pačioje sampradajoje neturėtų būti esminių skirtumų. Todėl tai ir yra viena sampradaja. Jeigu būtų didelių skirtumų, dėl didelių skirtumų tai jau taptų kita sampradaja.

Bet skirtumai sampradajoje tarp skirtingų grupių atsiranda dėl skirtingų lygmenų praktikuotojų. Čia ne tiek dėl skirtingų sampradajos medžio šakų, nes jeigu šakos yra bona fide, ko joms nesutarti? Vaišnavai pripažįsta įvairovę, ypatumus, gerbia vieni kitus. Bet net tose pačiose šakose, dėl skirtingų pažangos lygmenų, bus diskusijų, kuriose reiks susigaudyti, ir ryškintis, kas teisinga, o kas ne. 

Praktiškai, tai pažangos dalis. Nors debatavimas nėra vaišnavų kelias, visų pirma jie siekia realizacijos, tada tos realizacijos pateikiamos per mokymą, o tada pasekėjai patys praktikuodami ir dalinai realizuodami, aptarinėja mokymo tiesas tinkamoje nuotaikoje.

Uttama vaišnavai sutaria tarpusavyje, gerbia vieni kitus, ir skleidžia vieną dvasinio mokymo visumą, kiekvienas su savo individualiais ypatumais, madhjama vaišnavai tą mokymo visumą iš dalies suvokia, ir aptarinėja mokymo teiginius, diskutuoja, kad geriau įsigilintų ir suprastų, jie yra pažengę ir gerai elgiasi, o kai kurie pradinių lygmenų pasekėjai (kaništha ir nepasiekę kaništha lygmens) gali susipriešinti, pridaryti didelių klaidų, sukelti problemų, iš neišmanymo pasidaryti priešiški uttama ir madhjama vaišnavams. Kaip kad pvz. iš kur tie "juodieji laikotarpiai", blogas elgesys, net nusikaltimai atskirais atvejais? Nes pradinių lygmenų pasekėjai. 

Taigi, bet kurioje šakoje radus uttama arba madhjama vaišnavus, viskas bus o.k., bus labai palanku.

Bet tokie dalykai, kaip pvz. vakariečių pasimetimas, kai jie pradėję kontaktuoti su kitomis šakomis, pradeda aiškinti, kad Šrila Prabhupada ar Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis yra kažkuo mažiau tradiciniai, mažiau autentiški, ar kad jų dvasinis lygis mažesnis negu kažko kito kitose sampradajos šakose, rodo tam tikras problemas, kad arba tie vakariečiai patys savarankiškai prisirankiojo gandų, nuotrupų iš nepatikrintų šaltinių, o ne iš rimtų autoritetų, ir nėra tiksliai susipažinę su situacija ir faktais, arba kad jie bendrauja daugiausiai su pradinio lygmens asmenimis ir grupėmis.

Viską lemia lygmuo, rimtumas, patikimumas, atsakingas mokymo įsisavinimas, abejonių sprendimas kreipiantis į uttama ir madhjama vaišnavus, nesivadovavimas pradinio lygmens pasekėjų tarpe sklandančiais gandais ir klaidingomis idėjomis.

Tai plačios temos, jeigu konkretizuoti, daug būtų rašymo.
 
0lis
Pranešimai: 431
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: 'Babadžiai' - kurie autoritetingi, o kurie paklydę?

03 Geg 2019, 16:04

Pirmą kartą išklausius visą Donato paskaitą. Anksčiau negalėdavau klausyti, maištaudavau. Tokie ir skirtumai :)

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 14 ir 0 svečių