Nors šiek tiek įsitvirtinus dvasinėje praktikoje, labai svarbu išlaikyti koncentraciją į Dievą. Tokiu būdu natūraliai yra sprendžiamos visos problemos bei tobulėjimo procesas vyksta sparčiau. Tas laikas, kai užklystame į dvasinę dykumą, arba kada leidžiame sau "pailsėti" po sunkesnės karmos , iš tiesų, nėra efektyvus. Į stagnaciją dažniausiai patenkam dėl savo koncentracijos į egoistinius norus arba kitų ydų, todėl, žinodami savo silpnybes, turėtume didesnį dėmesį skirti būtent joms. Potraukio Dievui, žinoma, nesufalsifikuosi, bet intelektas tikrai gali valdyti protą ir tokiu būdu neleisti jam koncentruotis į tai, kas nereikalinga. Tai yra tiesiog valia, askezė.
Pastarosiom dienom teko pabendrauti su savo močiute, tai esu sužavėtas, kiek potraukio Dievui ji išvystė per savo gyvenimą. Ir visa tai padarė net neturėdama tokių žinių, kokias turime mes, todėl negalėdama koncentruotai dirbti su savo ydom. Žinoma, greičiausiai - tai ne vieno gyvenimo darbas, bet pagalvojau, kad mes turime ypač geras sąlygas. Žinoma, jei tik netinginiausim ir sugebėsim atsilaikyti prieš tas jėgas, kuriuos dar labiau bando patraukti į mają. Šie laikai, tai tarsi viso banko statymas iškart - "all in" , kurį laimėt galime tik su didele koncentraciją į Dievą.