Bhaktijoga.lt

Is kur as atsiradau, kie gyvenimų gyvenau, aisku, idomu. Bet man tai kazkaip antraeiliai dalykai. Dazniau man kyla klausimai del paciu zmoniu, kad ir gyvunu tarpusavio santykiu. Aplamai gamtos santykio su manimi. Kodel tiek daug graziu jausmu dedama besilaukiant vaiko. O jau 2-3 vaikui "isdyge ragiukai" ir tevus veda is proto. Kur taip greitai nusilpe jausmai susimaiso su akla pareiga. Mes tampame neteisiami dievai pries silpnesnius. Kodel zmogiska meilė gimdo prisirisima ir uz tai galiausiai "baudziama" Tuomet tai nera tikra meile. Viskas iprastame gyvenime salygota, is visko tikimasi tarsi atpildo. Man tikriausia nuo sios vietos prasideda paieskos. As noriu gyventi nieko nesitikint is paties gyvenimo. Noriu daugiau vidines laisves.

Ne, Viliau, tokiu dalyku, kada mokytojas turi suzeminti savo samones lygi, kad atitinkamas mokinys galetu priimti zinias, nezinau.
Zinau Dievo susimazinima:
http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Kenoze
I kitus niuansus atrasysiu veliau.

Is Islamo, savo tikejimui patikrinti:

Pasakojama, kad kažkas aplankė Imam Ahmad,
prašydamas patarimo. Imam Ahmad atsakė:
1. Jei tu tiki, kad ALLAH yra Palaikantis, kodėl tu rūpiniesi
savo pragyvenimu?
2. Jei tu tiki, kad tikrai egzistuoja Pragaro Ugnis, kodėl tu
darai nuodėmes?
3. Jei tu tiki, kad pasaulis yra griūnantis, kodėl tu toks ramus?
4. Jei tu tiki, kad tikrai įvyks atpildas, kodėl tu kaupi turtą?
5. Jei tu tiki, kad kiekvienas dalykas yra numatytas ALLAH,
kodėl tu bijai?
6. Jei tu tiki, kad Munkar`o ir Nakir`o (dviejų angelų vardai)
klausinėjimas yra tiesa, kodėl tu liūdi?
Po viso to žmogus paliko Imam Ahmad, pažadėdamas sau
priimti nuo ALLAH likimą.

Pagal si testa tikėjimo gal ir ne per daugiausiai pas mane. Nors jo ir pamatuot negalima. Ir dėl to visai nenusimenu. O i kiekviena Imamo klausima siuo metu galėciau atsakyti vienodu atsakymu. Tikiu tik protu, bet ne širdim, todel taip ir elgiuosi. Kiek sirdies ir vidinės ramybes tame tikėjime tokie ir mano veiksmai.

Tikejimas Dievu ir pasitikejimas Juo yra sinonimai.
Gerai, kada motyvai stiprus, tuomet ir tikejimas stiprus. Vienas is pagrindiniu motyvu yra nebepasitenkinimas siuo pasauliu. Pasitikrinkim, kiek mylim si juslini pasauli.
Vienetai gali garbinti Dieva visa para ir tureti tam stiprius motyvus. Paprasti zmones to negali, greit issenka. Reikalingas balansas darbo, poilsio, seimos, hobio, religijos. Veduose tam skirta Varnasrama sistema.
Ne kitaip ir katalikybeje. Kai kas tampa atsiskyreliais, vienuoliais, kunigais. O paprastas zmogus privalo Dievui skirti bent sekmadieni bei privalomas religines sventes.
O dar buna, kaip mano atveju, teorinis isitikinimas, o ne tikras tikejimas. Nors ir paskaitai rastus, nueini i sventykla, bet esi materialistas, nesieki issivadavimo, esi patenkintas siuo pasauliu, ir pagonis (i Dieva kreipiesi materialiu maloniu). Bet ir cia yra dalele praktikos - Dievas prisimenamas, vyksta vidine malda, paskaitomi rastai, stengiesi nedaryti blogu darbu. Tokia ta pagonybe.
Taip, kad Pasaulis didelis ir veiklos visiems uzteks.

Ne, Viliau, tokiu dalyku, kada mokytojas turi suzeminti savo samones lygi, kad atitinkamas mokinys galetu priimti zinias, nezinau.
Zinau Dievo susimazinima:
http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Kenoze
I kitus niuansus atrasysiu veliau.

Bijau sumeluoti, bet tai esu girdėjęs iš Donato Janickio. Man tai atrodo labai realu. Ką kalbėt, kai mokytojas skendi tranze ir meilėje ir mato visus kaip dživas. 
Tą dalinai net ir mes galime patirti - užsikeli truputį sąmonę ir pradedi jausti meilę ir užuojautą net dideliam tavo skriaudėjui. Taip kad man šis momentas atrodo realus.

Negaliu gincytis, gali taip buti.
Tik neaisku, ar mokytojas transcendentalistas turi suzeminti savo samones lygi, ar nusileidimas iki zemisku dalyku nedaro itakos jo samonei.

As kazkaip abejoju ar butina mazinti mokytojui samones lygi. Tuo atveju mokinys nepasiruoses. O mokytojui proga susikurti karma. Perteikta info mano galva turetu buti pakankamai aukstesne uz mokinio suvokima ant tiek kad ja suvokti butu galima tik transcendentuojant.

As kazkaip abejoju ar butina mazinti mokytojui samones lygi. Tuo atveju mokinys nepasiruoses. O mokytojui proga susikurti karma. Perteikta info mano galva turetu buti pakankamai aukstesne uz mokinio suvokima ant tiek kad ja suvokti butu galima tik transcendentuojant.

Mokytojas nekuria sau karmos, nes veikia ne savo malonumui, kad ir kokiame lygyje veiktu.
Per daug viska remi mastymu, Oli. Pagrindas ne info pateikimas. Pagrindas yra realus nurodymai mokiniui. Krisna Bhagavad Gitoje teigia, kad Karma yoga yra auksciau nei meditacija, o ka ir kalbeti apie mastyma. Suvokimas ateina religijos proceso, siuo atveju Karma yogos, metu. O mastymas visada sukasi ratu. Nuo atskirybes prie bendrybes ir atvirksciai.

Va cia as nesuprantu. Vienoje vietoje Srila
Prabhupada aiskino kad guru labai lengva prisidaukti liga. Kadangi guru prisiima atsakomybe uz savo mokinius. Tai cia nera lieciama karma?

Na taip, auksto lygio mokytojas gali prisiimti dali karmos. Bet ne butinai savo kurti.

Aidai rasot kad per daug remiuosi mastymu. Turit galvoje, kad daugiau tureciau susipazinti su skelbiamom tiesom. Nei bandydamas remtis leksta savo logika? Tiesiog ziniu trukumas?

Aidai rasot kad per daug remiuosi mastymu. Turit galvoje, kad daugiau tureciau susipazinti su skelbiamom tiesom. Nei bandydamas remtis leksta savo logika? Tiesiog ziniu trukumas?

Studijuok, Oli, Bhagavad Gita, issivadavimo vadoveli. Arciausiai mastymo ten butu Sankja. Bet ir tai ne tiek mastymas, kiek analitine meditacija. Karma yoga, Bhakti yoga, visur konkreti veikla, o ne apmastymai. Apmastymas tai pradinis etapas, kad isitikinti sventrascio teisingumu. Toliau praktika.

Is kur as atsiradau, kie gyvenimų gyvenau, aisku, idomu. Bet man tai kazkaip antraeiliai dalykai.

Oli, turėjau galvoje apskritai suvokimą savęs kaip sąmonės ar net dživos. Arba kaip panašiai yra pasakęs kažkoks filosofas - keista, kad kažkas išvis yra, o ne nieko nėra. Būties stebuklas sveikam intelektui turėtų neduoti ramybės Jame gi ir slypi didžiulis džiaugsmas, galima pasakyti, kad iš dalies tik suvokus būties stebuklingumą tas džiaugsmas tampa palaima ir ekstaze.

As kazkaip abejoju ar butina mazinti mokytojui samones lygi.

Tai vienintelis būdas pamokslauti. Transcendalistui tai tiesiog nėra įmanoma dėl super aukštos būsenos.

Kodel zmogiska meilė gimdo prisirisima ir uz tai galiausiai "baudziama" Tuomet tai nera tikra meile. Viskas iprastame gyvenime salygota, is visko tikimasi tarsi atpildo. Man tikriausia nuo sios vietos prasideda paieskos. As noriu gyventi nieko nesitikint is paties gyvenimo. Noriu daugiau vidines laisves

Oli, kiekvienas tobulėja pagal savo prigimtį. Jūs paminėjote vieną momentą, kurių yra daug ir kurie gali skatinti ieškoti kažko daugiau. Visi momentai yra persipynę tarpusavyje. Ateis laikas ir greičiausiai akis pradės badyti ir kiti dalykai. Aišku, meniškos prigimties žmonėms, vidinės meilės, gėrio pajautimas dažniausiai yra atskaitos taškas.

Aidas iš esmės yra teisus, sakydamas, kad svarbiausia yra praktika. Ji nėra tik atitinkamų veiklų vykdymas, intelektas visada turi dirbti, kad rezultatai būtų įsisąmoninti.

Dvasinė praktika nemaža dalimi yra vibracijos kėlimas. Prausimasis 2-3 kartus per dieną, prasadas, meditacija, atitinkama garso vibracija, elementarus streso valdymas ir t.t. Tai yra didelis darbas, kad visi tie dalykai taptų ne tik įprasti, bet ir atsirastų prisirišimas prie jų, tai yra rištumeis prie aukštesnės vibracijos. Tame kelyje yra daug išbandymų ir rezultatai niekada nekyla tiesia kreive aukštyn.

Vilius:

As kazkaip abejoju ar butina mazinti mokytojui samones lygi. 

Tai vienintelis būdas pamokslauti. Transcendalistui tai tiesiog nėra įmanoma dėl super aukštos būsenos.
 
Negi manai, kad transcendentalistas nieko nezino apie materijos tamsybes? Zino daugiau nei mes, jose esantys. Paprasciausiai jo samonei tos tamsybes nebedaro itakos. O ir materija realiai tik transformuotas Brahmanas.

Negi manai, kad transcendentalistas nieko nezino apie materijos tamsybes? Zino daugiau nei mes, jose esantys. Paprasciausiai jo samonei tos tamsybes nebedaro itakos. O ir materija realiai tik transformuotas Brahmanas.

Kad ir nedaro, matyt, jis negali vienu metu būti abiejose pusėse. Jei ant grindų voliojiesi tranze, tai tuo pat metu būti pamokslautoju yra neįmanoma, nes sąmonė tiesiog ne tame lygyje.

Čia tas pats, kas po paros meditacijos mėginti pradėti vaiką

Skaitant don Chuano mokymus kazkaip nesusidare ispudis kad jis zemintu savo samone, gal netgi priesingai. Sukeldavo mokinio... Nors pats buvo ivaldes tikrai auksta lygi. " Kai karys išmoksta matyti, jis pamato kad zmogus-nesvarbu, ar jis elgeta, ar karalius-yra švytintis kiaušinis. Ir nieko pakeisti neimanoma. Tiksliau, ka apskritai reikia keisti tame švytinčiame kiaušinyje? Ka?"
O aplamai tai maziausiai turetu rupeti mokytojo reikalai, kaip jis elgsis. Nes iki tokio lygio mokytojo kaip iki Marso

O del praktikos tai teisūs, ji kazkokiu budu palaiko ryzta nemesti viso isukto rato. Nes pastato i tokias busenas kurios leidzia suprasti kad viskas daroma ne veltui. Kolkas mano praktika tai meditacija anksti ryte... Santykis su pasaulieciais keiciasi, ta ir pastebiu....