Ne kartą galvoje sukosi mintys apie dvasinio kelio perspektyvą, jo bruožus, sudėtingumą. T.y. minėtų dalykų suvokimo/įsivaizdavimo skirtumus tarp , galima sakyti, bendraminčių.
Paimsiu pvz. Man gali atrodyti kad Samsaros ratui uždaryti dar priešaky labai ilgas kelias - 10-20 gimimų. Labiau pažengusiam gali atrodyti kad man beliko tik 1000 o jam 100 koks teliko. Na čia taip grubiai/nevykusiai sugalvojau, išreikšti kelio ilgio nusakymui... Kitur radau parašyta, kad kiekvienas protiškai brandus žmogus gali padaryti milžinišką šuolį sąmonėje ir jo gyvenimo pilnai užtenka keliui į išsivadavimą. Žodžiu, viskas realiatyvu. Vis mąstau apie tai, kaip iš tikro skirtingai mes viską suvokiame, nors kalbame apie tuos pačius dalykus. Ir dvasinė patirtis šioje vietoje iš tikro negali koreliuoti su objektyvumu kelio vingiams apibūdinti, nes nežinia kaip viskas gali pasisukti. O ir pats nušvitimas yra malonės aktas, nes nėra išorinės metodikos jam pasiekti . Ir jeigu pasaulis yra minčių išraiška. Tai kuo sudėtingesni įsivaizdavimai apie laukiančius iššūkius, tuo sunkesnis kelias laukia. Ši vieta man pati įdomiausia. Pasaulis toks - kokį mes įsivaizduojame. O Jėzus sakė: jeigu netapsite kaip maži vaikai, nepateksite į dangaus karalystę" Pradedančiojo protas, be įvaizdžių ir išankstinių nusistatymų. Tai gal mūsų dvasinė patirtis tėra klaidingo proto sudaryta iliuzija?
O dabar štai, radau iš dalies aprašyta apie mano dvejones: "Tiesa ta, kad kelias, kuriuo turite eiti, yra tas kelias, kurį susikūrėte per savo priimtas sąlygas. Priklausomai nuo to, kokias sąlygas susikūrėte ir kiek šių sąlygų priėmėte, kiekvienas iš jūsų turi kelią, kuriuo turite eiti. Tačiau čia slypi esminis raktas, kurį labai mažai žmonių suprato. Kelias, kuriuo turite eiti, kad užsitarnautumėte savo laisvę, NĖRA išorinių sąlygų, kurias esate priėmę, išpildymo kelias. Kelias yra paleisti šias sąlygas!!! Pamatyti, kad jos nėra tikros, kad jos yra iliuzijos, kad jos yra dualistinės iliuzijos, sukurtos žaltiško proto, puolusios sąmonės, sukurtos atskirties ir dualizmo sąmonės"
"Bet kodėl Jėzus sakė, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, negalėsite įžengti į karalystę? Ar maži vaikai turi sąlygų? Ne! Jie myli besąlygiškai. Ir jie priima meilę besąlygiškai. Jie neturi suaugusiojo proto ir intelekto įmantrumo net ir išgalvoti šias sąlygas. Tačiau jie greitai mokosi, stebėdami aplink juos esančius suaugusius, pradedant tėvais ir baigiant mokytojais, baigiant savo pamokslautojais bažnyčioje, kuomet jie greitai išmoksta, jog, norint gauti meilę ar dar ką nors, ko jiems reikia, jie privalo išpildyti tam tikras sąlygas"
Ankstesniame poste buvau užsiminęs, kuomet dažnai, išorinės sąlygos neturėtų būti palankios meditacijai, bet nutinka kitaip. O didelės pastangos, būna, nueina veltui. Jokiu būdu netaikau tai kaip taisyklės. Toks vaizdas kad egzistuoja visai kitokia samoningumo būsena, kurios aš nepažįstu. Ji apsireiškia tik kartais, ir tuomet lemia sėkmingą vidinį ėjimą: tam tikras įžvalgas, vidinį žinojimą, kai mažiausiai to tikiuosi. T.y. kai būnu naivus, vaiko prote...Su įgytomis intelektualiomis žiniomis ateina ne vidinė laisvė, o kažkokie papildomi barjerai ir netgi baimės. Kas visai nebūdinga panirus meditacijoj. O medituojant grežiantis į save gilių intelektualių žinių nereikia. Esam patys sau pakankami gręždamiesi į džyvą. Arba kaip sakė Jėzus: Dievo karalystė esa jumyse. Reziumuojant, ar ne per daug mes apsikrauname išorinėmis formomis, atliksiu tą, įveiksiu aną, pasieksiu tam tikrą tikslą/proveržį. Ir patys priekyje savęs grindžiame sau kelią taip be galo.
Norėčiau, kad suprastumėt ką turėjau galvoje