Pasakykite man bendraminčiai, kodėl Dievulio reik prašyti ir prašyti vieno ar kito trokštamo noro?
Kodėl neužtenka nuoširdžiai maldauti JO viena karta kad ta tavo nora duotu tau?
Nenorėjau užvesti naujos temos nes nežinau kaip ja pavadinti.
Neblogą filosofinį klausimą užgriebėt, Kazimierai
Atmetus tai, kad materialių troškimų išvis nerekomenduotina Dievo prašyt, atsakymas - paprastas: mes tiesiog nepakankamai norime. Arba kitaip tariant, nesame pasirengę mokėti reikiamos kainos. Norime ryšio su Dievu, bet neišeina kokybiškai kartoti mantros, norime sveikatos, bet nesugebame iki galo laikytis net dienos režimo. Protas nori dabar tenkintis, bet mes patys žinome, kad tai tiesus kelias į degradaciją ir visgi protą suvaldyt nėra lengva, gunas įveikti dar sunkiau, todėl ir blaškomės kaip pūkas vėjyje
Tai yra neišvengiamas procesas, kitaip viskas vykti ir negali. Jeigu mokėtume taip nuoširdžiai prašyti Dievo, kad užtektų vieno karto, mes jau turbūt būtume dvasiškai tobuli. Kaip galima nuoširdžiai prašyti tik ryšio su Dievu, jei protas nori žemiškų malonumų? O jei prašome materialių troškimų pildymo, tada sąmonė išvis negali koncentruotis į Dievą, tada nėra tikro ryšio su Dievu, tai ir prašymas negali būti tyras ir nuoširdus. Ar ne taip?:)
Viskas paprasta, bet labai subtilu. Aš irgi vis randu naujų ir naujų niuansų šiame paprastame mechanizme. Suprantu, kad reikia didelį dėmesį skirti pareigoms ir tiesiog nuoširdumui. Jei stengsimės, tobulėsim, sieksim - mes, bhaktai, tikrai galime daug pasiekti gyvenime. Kaip tai paspartinti? Sunku pasakyt, kalnų nenuversim, esam tokio lygio, kokio esam. Bet būtent nuoširdus noras tobulėti yra raktas. Ir be abejo, reikia sugebėti dirbti su savo silpnybėm. Protas linkęs sunkius darbus atidėti į šoną vėlesniam laikui, o reikia priešingai - reikia išdrįsti dirbti su didžiausiom silpnybėm, nes jų įveikimas dažnai išlaisvina potencialą, kuris būna neišsiskleidęs.