Štai kaip reikalą mato ir išaiškina (c) KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS
http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N14396.html
[...]
VI. Naujo dangaus ir naujos žemės viltis
[1042] Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus atbaigta dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonija Kristuje bus tobulai atnaujintas visas pasaulis, kuris yra glaudžiai susietas su žmogumi ir per jį artėja prie savo tikslo“.
[1043] Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13). Taip bus galutinai įvykdytas Dievo nutarimas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum Galvoje“ (Ef 1, 10).
[1044] Tame visai naujame pasaulyje, dangiškojoje Jeruzalėje, bus Dievo buveinė tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).
[1045] Žmonėms tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarytum [tos vienybės] sakramentas“. Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio Sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kada neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendravimo versmė.
[1046] Visatai Apreiškimas teigia didį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).
[1047] Tad regimajai visatai taip pat skirta būti pakeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.
[1048] „Mes nežinome, kada žemė ir žmonija bus atbaigtos; nežinome, kokiu būdu pasaulis bus perkeistas. Nors nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, bet mes esame mokomi, kad Dievas ruošia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpataus teisybė ir kurios palaima patenkins ir pranoks visokį žmonių širdžių ramybės troškimą.“
[1049] „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti rūpestį tobulinti šią žemę, kurioje auga naujos žmonių šeimos kūnas, leidžiantis jau dabar, kad ir neaiškiai, įžvelgti būsimojo pasaulio kontūrus. Tad nors žemiškąją pažangą ir reikia aiškiai atskirti nuo Kristaus karalystės augimo, bet, galėdama prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės tvarkymo, ji yra labai svarbi Dievo karalystei.“
[1050] „Visus geruosius mūsų prigimties ir veiklos vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios įkvėpti ir Jo pavesti būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime, tik jie bus apvalyti nuo visokios dėmės, nuskaidrinti ir perkeisti, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Tėvas, kuris pats iš savęs gyvena ir yra tikrasis gyvenimas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės lieja visiems dangaus dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.