Kalbant apie tobulėjimo efektyvumo svarbą, to kaltininkas, be abejo, yra labai ribotas mūsų laikas. Pastaruoju metu vėl atėjo suvokimai, kaip mažai mes turime laiko. Žinoma, tam pasitarnauja ir dabartinė sistema, kai iki 20-25 metų žmonės tuščiai leidžia laiką, vietoj to, kad ruoštųsi gyvenimui. Universitetas dažniausiai nėra joks pasiruošimas.
Neįsivaizduoju, kaip reikia suderinti dvasinę praktiką su šeimos gyvenimu dirbant paprastus darbus ir uždirbant vidutinius atlyginimus. Iš 24 valandų paros laiko, mažų mažiausiai 16 valandų skiriant darbui ir miegui, lieka viso labo 8 valandos. Iš tiesų, lieka dar mažiau. Kaip į tą laiką sutalpinti laiką šeimai, tėvams, draugams, kūno priežiūrai, buičiai, dvasinei praktikai? Tai praktiškai neįmanoma. Džiaugiuosi, kad mano situacija šiek tiek geresnė.
Jei lyginti su kitom jugom, kai gyvenimo trukmė buvo gerokai ilgesnė, tai skirtumas yra milžiniškas. Dabar, išauginus vaikus, sulaukus 50-60 metų lieka labai mažai laiko atsidėti dvasinei praktikai. Anais laikais vis dar likdavo šimtmečiai. Jau nekalbant apie tai, kokią šiais laikais sveikatą turi žmonės, sulaukę tokio amžiaus.
Tik žinios ir teisingi sprendimai šiame amžiuje gali padėti gyventi subalansuotą gyvenimą ir neužgaišti laiko ant bereikalingų beprasmių veiklų ir sampratų. Natūralu, kad tik vienetai tai gali padaryti.
ŠB yra toks posmas, kažkas panašaus yra ir Biblijoje:
Kam lovos ir gultai, jei Žemėje daug lygių vietų, kur galima patogiai išsitiesti? Kam žmogui pagalvė, jei jis turi rankas, kurias gali pasidėti po galva? Kam indai, jei juos gali atstoti delnai? Kam reikalingi drabužiai, jei juos gali atstoti medžių žievė?
Mane dažnai slegia materialūs daiktai ir rūpesčiai, tuo pačiu, be abejo, yra noras turėti gražią ir sutvarkytą materiją ir nebesukti dėl jos galvos. Žinoma, tai yra iliuzija, sukti visada reikės. Panašią savo kovą yra aprašęs Seneka knygoje "Apie sielos ramybę" . Iš tiesų, palikti, apleisti, neteikti reikšmės materijai būtų lengva, jei žinotum, kad visada jausi potraukį Dievui. Kol to nebus, taip ir balansuoji. Kaip Sizifas esi pasmerktas beprasmybei ir kančiai, kol pilnai neatsiduosi Dievui.
Tai žinodamas, vis tiek turi vykdyti savo pareigas, daryti kažkiek beprasmius veiksmus, eiti į priekį, tobulėti. Kai geriau pasigilini, gyvenimas Žemėje yra pakankamai didelė kančia. Mes užsimirštam, kaip didžioji dalis visuomenės dar labiau užsimiršta, jog gyvena absoliučiai nelaimingą, iliuzinį vergo gyvenimą. Ir šuo kariamas pripranta
Žinoma, turiu aš žinių, suvokimų nemažai, reikia viską žiūrėti iš daugiau gyvenimų perspektyvos ir t.t. Bet visgi tas strigimas iliuzijoje pakankamai erzina.