Dėkoju, Aidai.
Bet filosofija skirta pradiniam pasirengimui. Vienas didziausiu Kataliku filosofu sake, kad melsdamasis suzinojo daug daugiau, nei filosofuodamas.
Sutinku, bet reikalas tame, jog intelektas bando suvokti meditacijos patirtis. Paprastai tariant, Tomas Akvinietis naudodamas intelektą suvokė, kad meditacija jam davė daugiau.
Galbūt čia ir yra skirtumas, tarp bhakti ir džnana jogos. Džnanos bruožas yra tas, kad daugiau skiriama meditatyvinių patirčių analizei per intelektą. Ar galima tai vadinti filosofija? Plačiąja prasme, manau, kad galima.
Tokiu atveju ryšys tarp sąmoningumo, meditacijos, intelekto, filosofijos yra ganėtinai glaudus.
Donato Janickio prigimtis irgi yra daugiau intelektualinė. Jis daug laiko skiria realizacijomis, kadangi aš praktiškai taip pat elgiuosi, puikiai suprantu jo metodiką. Ji iš dalies duoda panašų rezultatą kaip benravimas su bhaktais. BG sakoma, kad mąstant apie juslinius objektus, jiems išsivysto potraukis. Taigi jei mes mąstom apie ydų veikimo principus, vyksta priešingas procesas - mus pradeda traukti švara.
O jei intelektas turi šviežių meditatyvinių patirčių, realizacijos visada būna stipresnės.
Nors principas yra toks, bet nesu tikras, ar yra klaida, realizacijas prilyginti filosofijai plačiąja prasme. Galbūt tai ir nėra labai tikslu. Šitoje vietoje reikėtų daugiau analizės.