Idealiai tiksliai ir glaustai apibūdinai situaciją apie ką ir norėjau užsiminti pradėjus šią temą. Sąmoningai pokalbyje neįvardinau kančios aspekto, ką irgi paminėjai. Esu labai keblioje situacijoje. Kai keistis noro nėra. Na yra kažkoks. Gal ir pokytis vyksta, tik ne toks greitas koks galėtų būti. Kokį galėčiau atlaikyti. Tai va, nesamoningai ar gilesniame suvokime pagaunu save trokštant kančios/išbandymų.Nes nematau prošvaisčių judėjimui į priekį. Ir jeigu gyvenimas sąžiningas mano atžvilgiu, kančia turėtų būti neišvengiama. Tai žinau iš patirties. Kai tuo tarpu "normalioje" būsenoje kančios aš tikrai nelaukiu. Koncentruojantis į kančią, jos neišvengė daugelis ieškotojų. Tiesiog, šiuo metu gal man tai krenta labiau i akis skaitant įvairių žmonių biografijas. Kaip suprantu ji ateina reikiamu momentu į pagalbą, ko aš ir bijau Gaunasi toks samoningas savęs gailėjimasi, meilikavimas pačiam sau. Nesakau kad neturėjęs sunkių momentų. Tikrai ne dauguma tiek yra pakėlę, ir už tuos išbandymus esu dėkingas. Bet neatsikratau įspūdžio kad vis esu kelio pradžioje. Kas vėlgi man yra suprantama, ir kiti tai yra išgyvene. Tai kaip pajudėti be kančios iš šio taško? Čia reikalinga valia? Pradžioje per prievartą kartoti mantrą. Kurios nauda netikiu, nors giliai viduje žinau, kad jos poveikis neabejotinas.
Kokiu ginklu eiti prieš savo ydas? Ar yra mokymo etape toks periodas, kai gana filosofijos. O tik darbas darbas darbas ir mantra. Kad susidarytų galvoje vakuumas reikalingas užgimti naujai samonei...