Bhaktijoga.lt

Idealiai tiksliai ir glaustai apibūdinai situaciją apie ką ir norėjau užsiminti pradėjus šią temą. Sąmoningai pokalbyje neįvardinau kančios aspekto, ką irgi paminėjai. Esu labai keblioje situacijoje. Kai keistis noro nėra. Na yra kažkoks. Gal ir pokytis vyksta, tik ne toks greitas koks galėtų būti. Kokį galėčiau atlaikyti. Tai va, nesamoningai ar gilesniame suvokime pagaunu save trokštant kančios/išbandymų.Nes nematau prošvaisčių judėjimui į priekį. Ir jeigu gyvenimas sąžiningas mano atžvilgiu, kančia turėtų būti neišvengiama. Tai žinau iš patirties. Kai tuo tarpu "normalioje" būsenoje kančios aš tikrai nelaukiu. Koncentruojantis į kančią, jos neišvengė daugelis ieškotojų. Tiesiog, šiuo metu gal man tai krenta labiau i akis skaitant įvairių žmonių biografijas. Kaip suprantu ji ateina reikiamu momentu į pagalbą, ko aš ir bijau Gaunasi toks samoningas savęs gailėjimasi, meilikavimas pačiam sau. Nesakau kad neturėjęs sunkių momentų. Tikrai ne dauguma tiek yra pakėlę, ir už tuos išbandymus esu dėkingas. Bet neatsikratau įspūdžio kad vis esu kelio pradžioje. Kas vėlgi man yra suprantama, ir kiti tai yra išgyvene. Tai kaip pajudėti be kančios iš šio taško? Čia reikalinga valia? Pradžioje per prievartą kartoti mantrą. Kurios nauda netikiu, nors giliai viduje žinau, kad jos poveikis neabejotinas.
Kokiu ginklu eiti prieš savo ydas? Ar yra mokymo etape toks periodas, kai gana filosofijos. O tik darbas darbas darbas ir mantra. Kad susidarytų galvoje vakuumas reikalingas užgimti naujai samonei...

Gražiai aprašėt, Oli. 

Aš tik galiu priminti apie principus ir dėsnius. Reikia įgyvendinti kuo daugiau principų, ypač tuos, kurie greičiausiai prilimpa. Aš mėgstu praustis ir darau tą 2-3 kartus per parą, žiemą, vasarą stengiuos ir dar dažniau.

Mantros per didelę prievartą nerekomenduočiau kartoti. Geriau pasileiskit kaip foną ir bandykite pratintis prie vibracijos. Aš labai dažnai klausau Prabhupados. Galima ir kitų mantrų klausyt, pradžioje svarbu atrasti tai, kas patinka. Per garsą stipriai keičiasi sąmonė, be to, galima nurimti, apsivalyti, subalansuoti čakras ir t.t. Tam potraukis turėtų atsirasti gana greitai.  

Dėl kančios baimės. Tai normalu, tai majos ir netikro ego dalis. Man asmeniškai tai yra sumažėję po to, kai atradau tobulėjimo džiaugsmą. Dar tiksliai nežinau, kas pasikeitė, bet po kelių didesnių išbandymų, išmokau mažiau koncentruotis į rezultatą, daugiau mėgaujuos procesu. Donatas Janickis neseniai kalbėjo apie tai, kodėl mes Žemėje negauname visko http://bhaktijoga.lt/audio/zemiska-mokykla-ir-amzina-dabartis-20180718 .  Nieko naujo - bet tai yra realizavimo reikalas. Vėlgi, kiekvienas savaip prie visko prieina, aš kartais mėgstu pakontempliuoti į tai, kad absoliučiai viską gavau iš Dievo. Kuo giliau tai suvoki - tuo mažiau turi egoistinių norų, bent jau kontempliacijos metu. 

Kai jaučiu, jog trūksta kažkokio impulso, tai, kaip ir sakiau, einu praustis, plauti grindis, indus, kuopti butą, plauti mašiną, padėti tėvams. Visai neseniai atradau šiuos procesus daug naudingesnius dvasinei praktikai nei anksčiau. 

Šiaip, jei nesat klausęs, galiu rekomenduoti Allan Watts. Youtube pilna jo įrašų, jis 20a. filosofas. Prasivalyt labai nepadeda, bet galima apžaisti protą, primenant jam logiškai ir filosofiškai, kokias nesąmones jis krečia  

Aciu, Viliau. Anglu kalba, geriau skaityti, klausyti man yra sunkiau. Tos isminties daugiau negu pakankamai galima rasti. Kitaip tariant, jei ne mano ydos ir pastovus aiškinimasis, bandymas viska suprasti anksciau laiko, jau seniai stovėčiau geresneje pozicijoje. Tiesiog vykdydamas rekomenduojamas praktikas. Taciau, mano ydos ir YRA mano kelias i tiksla. Todel negaliu sakyti kad jei buciau geresneje pozicijoje, buciau arciau tikslo. Yra tik toks kelias koks jis yra ir skirtas tik man. Svarbu kad ydos liktu issukiais, bet neskatintu savimeiles. Viskas tera tik Dievo zaidimai
P.S. Ar ne del to cia tiek mazai aktyviu, rimtai praktikuojanciu forumieciu. Gal paprasciausia jie nepaliko vietos savimeilei Paprasciausiai nustojo guostis, nustojo guosti kitus

P.S. Ar ne del to cia tiek mazai aktyviu, rimtai praktikuojanciu forumieciu. Gal paprasciausia jie nepaliko vietos savimeilei Paprasciausiai nustojo guostis, nustojo guosti kitus

Taip, tai yra viena iš priežasčių. Kita vertus, kas yra rimčiau pažengę, tas dažnai turi savo individualius projektus ar panašiai, arba savo išlikusį poreikį populiarumui geriau realizuoja fb. Variantų yra įvairių.

Iš dar kitos pusės, bendravimas yra labai svarbu, tiesiog ne daug kas turi tokį priėjimą prie praktikos, kad prisijungtų prie mūsų forume. Nebūtų facebook, būtų kitokia situacija.

Gal pasikartosiu, bet aš inicijuodamas forumą, turėjau viziją pritraukti panašiai mąstančius ir tikėjaus geriausiu atveju 5-10 aktyvių dalyvių. Jei susumuoti visą istoriją, tai šis skaičius išeitų, bet , manyčiau, kiti tiesiog atleido šiek tiek praktiką, kitiems gal karma pasunkėjo ir gavosi intensyvesnė praktika ir t.t.

Kartais pagalvoju, galėjo dievas padaryti taip, kad  žmonės pas jį norėtų eiti vedami džiaugsmo o ne kančios   

Kartais pagalvoju, galėjo dievas padaryti taip, kad  žmonės pas jį norėtų eiti vedami džiaugsmo o ne kančios   

Žmonės vedami džiaugsmo pas Dieva neeis nes kiekvienas iš mases nori tapti "dievu".Tik labai nedaug,kas galop suvokė,eina su džiaugsmu.

Idomus Laimio mintyjimas Niekada nepagalvojau apie tai... Kas butu jeigu...
Kancia kyla iš nezinojimo. Dievas nuolat kintanti, auganti butybe ar reiskinija. Kaip tuomet vyktu Jo savitranscendencija?
Kažkada pamirsom savo tiesiogini pazinimo saltini, savo noru. Nutarem pazaisti ne pagal Jo istatymus. Turim ka turim Budami nuolatineje kancioje jauciam trauka beribiui dziaugsmui. O gal visai nera nei kancios nei dziaugsmo. Viskas tik pokytis, judejimas,-Dievas. Tikriausia galima sugalvoti daug priėjimu prie sios minties
P.S.
Yra dar toks linksmas Omar'o Chajam'o ketureilis. Tik savais zodziais galiu pasakyti, nerasiu originalo lengvai.
Jis kreipiasi i Dieva su klausimu:
Ei puodžiau, jei tobulas buvai,
kodėl mus nulipdydamas tiek ydų prikišai.
O jei sakai, kad nulipdei gerai.
Tai kam daužai mus ir vėl iš naujo vis lipdai.

Ne, Viliau, tokiu dalyku, kada mokytojas turi suzeminti savo samones lygi, kad atitinkamas mokinys galetu priimti zinias, nezinau.
Zinau Dievo susimazinima:
http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Kenoze
I kitus niuansus atrasysiu veliau.

Bijau sumeluoti, bet tai esu girdėjęs iš Donato Janickio. Man tai atrodo labai realu. Ką kalbėt, kai mokytojas skendi tranze ir meilėje ir mato visus kaip dživas. 
Tą dalinai net ir mes galime patirti - užsikeli truputį sąmonę ir pradedi jausti meilę ir užuojautą net dideliam tavo skriaudėjui. Taip kad man šis momentas atrodo realus.

Prisiminiau šį klausimą. Tai jei vis dar įdomu, aprašysiu kaip tai atlikdavo toltekų mokytojai.
Mokymasis remdavosi idėja, jog žmogus turi du sąmonės lygius. Įprastinį, kasdienį suvokimą ir paslaptingąją samonės būseną, reikalingą aiškeriagystei. Mokymai vykdavo abiejuose lygiuose. Į aukštesnės sąmonės būseną mokytojas įvesdavo momentaliai. Stipriai delnu trenkdamas į nugara. Plaučiuose nelikdavo oro, užimdavo kvapa. Ir, aišku tuo metu dar kažkaip kitaip paveikdavo, neaprašoma. Mokiniai sioje padidintos sąmonės busenoje elgiasi bemaž taip pat natūraliai kaip kasdieniniame gyvenime, bet gali nepaprastai tvirtai ir aiškiai sutelkti protą į bet kokį dalyką. Tačiau aukštesniosios sąmonės savybė yra ta, kad jos negalima prisiminti esant įprastinės būsenos - tam reikalingos ypatingos pastangos.
Grįžę į įprastinę samonę, nieko neatsimindavo. Bet versdavo per kasdieninę praktiką viską prisiminti. Prisiminimai ateidavo net po keliu metų.
" Kas kart kai patirdavau aukštesniąją samonę, negalėdavau atsistebėti dviejų sąmoniu skirtybėmis. Tarytum šydas man nukrisdavo nuo akių, ir aš, iki tos akimirkos buvęs aklas, praregėdavau. Laisvė ir grynas džiaugsmas, kurie tuomet mane užplūsdavo. Tačiau tuo pat metupatirdavau baugų liūdesį ir ilgesį. Mokytojas kalbėjo, kad be liūdesio ir ilgesio, negali būti tikros pilnatvės, nes tik šie jausmai daro širdį gerą, o galvą blaivią. Pasak jo, išmintis be gerumo, o žinojimas be sveikos nuovokos yra niekam verti."

Dievas nuolat kintanti, auganti butybe ar reiskinija. Kaip tuomet vyktu Jo savitranscendencija?

Neesu tikras kad supratau klausimą.. Prisiminiau vieną informaciją kur aiskinama kaip Dievas plečiasi.Reiškia esamoju laiku Krišna mato savo energijas ir po akimirkos žiūri kad atsirado naujos energijos,vėl po akimirkos mato kad vėl atsirado kitos naujos ir taip toliau be pabaigos.Bet tame informacijos šaltinije (neišeina dabar prisiminti kur,bet aš tokiu dalyku nepamirštu) sakoma kad tai nereiškia kad Dievas saves nepažįsta.

Aš ir nežinau kur skaičiau. Bet kiek pamenu, sakykim, Dievo sumanymas toks. Jis padalino save į daug formų. Daug dźivų pasklido po įvairius Visatos kampelius. Kiekviena dživa turi savo kelia, savo saviraiska, savo tobulejima turint tiksla grizti i pradini saltini. Tik per didziule patirti, ieskojimus, sunkumus ir kancia, galiausiai transcendencija tai tampa imanoma. Taip Jis savitranscendentuoja save, per mus. Jis nuolat kintantis. Tai tik Dievo žaidimai. Jei nebutu kancios, koks tai butu tuomet dzivos kelias sioje Zemeje? Vien dziaugsmas? Vadinasi vien nušvitusio lygmuo. Gal tai ir imanoma, bet ne siame pasaulyje. O kitų pasaulių as nepazistu. Tai as turejau galvoje. Viskas yra kentejimas, berods Budha tai atskleide savo tauriosiose tiesose...

Kad sąmonė gali kisti ir kinta nuolat - nėra jokių abejonių. Tas labai reiškiasi per meditaciją, bet taip pat sąmonė labai keičiasi priklausomai nuo materialių energijų bei mūsų koncentracijos. Bent jau mano atveju, kartais to užtenka, kad dienos eigoje pasikeistų net pasaulio suvokimo aspektas. Ne visada tai galima pavadinti realizacija - kartais tai tiesiog labai mažas ir subtilus momentas, bet darantis jaučiamą poveikį pasaulėvokai. Šiam procesui vykti reikalingas supančių įvykių stebėjimas/analizavimas, tokiu būdu pritaikant turimas teorines žinias. Taip pat svarbu nevertinti, neturėti sustabarėjusio požiūrio, kuris dažniausiai kiša koja išlipti iš savo sukurto pasaulio. Kita vertus, net ir įvykus tai mini realizacijai, mes natūraliai grįžtam į daugiau mažiau tą patį savo sukurtą pasaulį. Juk kažkokioje realybėje turime gyventi, neturint transcendentinio suvokimo, mes natūraliai grįžtam į savo lygį.

O kalbant apie didelius sąmonės šuolius, tai vėlgi, čia tik realizacijos klausimas. Kas neturėjo patirčių, tam yra sunku įsivaizduoti šiuos virsmus, nors aš manau, kad dauguma turinčių bent minimalią meditacijos patirtį, tai gali suvokti.

O kalbant apie didelius sąmonės šuolius, tai vėlgi, čia tik realizacijos klausimas. Kas neturėjo patirčių, tam yra sunku įsivaizduoti šiuos virsmus, nors aš manau, kad dauguma turinčių bent minimalią meditacijos patirtį, tai gali suvokti.

Prabhupada kažkur yra sakes ir ne karta kad jei dživa nors karta prisiglaudė prie savęs,tai no tos dvasinio tobulėjimo vietos ji negrįš į materiale iliuzija.Iki tam tikro lygio toks bhakta turi tapatintis su savo materialiu kūnu nes jei nesitapatins tai kūnas taps neveiklus..Bet tokia realizacija nepradingsta.

Sveikinu su Švente Šri Krišnos Džanmaštami.

Tik pridursiu, kad pasaulio suvokimas gali greitai pasikeisti sustabdzius vidini dialoga.
Siaip sustabdyti ji is ties nera lengva. Cia nekalbu apie meditacija, joje savi niuansai. Kalbu apie bandyma greitai stabdyti sruvanti mintijima.
Vaiksciojant padeda zvilgsnio fiksavimas nuo koju tiesiai link horizonto, periferinis ziurejimas. Kitas budas, tiesiog stebint ka nors sukti greitai akis ratu kuria nors kryprimi. Tarsi zvairuojant. Tai is ties veikia

Dėkui, Kazimierai

Tik pridursiu, kad pasaulio suvokimas gali greitai pasikeisti sustabdzius vidini dialoga. Vaiksciojant padeda zvilgsnio fiksavimas nuo koju tiesiai link horizonto, periferinis ziurejimas. Kitas budas, tiesiog stebint ka nors sukti greitai akis ratu kuria nors kryprimi. Tarsi zvairuojant. Tai is ties veikia

Neabejotinai. Tuos būdus esat pats išbandęs, ar kažkur skaitėt apie tai? Bijau dabar suklysti, bet toks stebėjimas be minčių yra tam tikras budistinis meditavimo būdas.

Man pačiam kartais pavyksta užfiksuoti pasąmonėj kažkokį ryšį su Dievu ir tada paliekant tą ryšį, atitraukti visas likusias mintis į šoną ir stebėti aplinką. Pagal tai, kokie pojūčiai aplanko, manau, būtų galima pasiekti tikrai aukštas būsenas bet niekaip nesugebu išlaikyti koncentracijos ilgiau nei kokias 5 sekundes. Tai yra tikrai sunku padaryti, sunkiau nei kartojant Harė Krišna mantra, kai dar kažkiek gelbėja koncentracija į garsą.

Taip esu bandes/bandau, ir nemanau kad cia kazkokia mistika. Tiesiog tai zinios ir jos veikia. Tai tik padeda sustabdyti, bet neislaikyti nuolat, tarsi slenkstis nuo ko pradeti. Toliau treniruote... Budizmui mintijimo sustabdymas, proto konstrukciniu dariniu suardymas taip pat nera svetimas. Medituoti siuo budu sekmingai- tikras pasisekimas man. Deja labai retas. Si ar labai panasi busena, (neesu del tu busenu panasumo labai tikras), gan daznesne samoningai sapnuojant. Sapnavimo pradzioje. Tiesog esu pats Buvimas. Su niekuo nesusitapatines. Erdvė ir džiaugsmas. Bet tai irgi labai lauktina ir reta. O sias technikas isskaiciau is tolteku dvasinio tobulejimo praktiku.
Vidinio dialogo sustabdymas yra pirmas ir pagrindinis zingsnis i samoniguma.
Anot ju mintys galvoje ar balsas tera tik zmogaus pavidalas suvokiantis tik pasaulio atvaizda bet ne pati pasauli. Samone uzgozta sio vidinio dialogo retai randa kelia isoren.
Bet cia jau tas pats per ta pati apie ego, kuris tik ivardijamas kitaip. Zmogiskojo pavidalo atsikratymas ir ju kulturoje buvo siektinas...
Man asmeniskai idomus pats proto dariniu: vertinimo, teisumo itvirtinimo stabdymas esant ivairiose situacijose. T.y. atlikti tai greiruoju budu. Tame izvelgiu savotiska nauda tiek isoreje tik vidiniame pasaulyje

Suprantu apie ką kalbat, Oli

Visiškai pritariu, aš irg panašiai einu, turiu panašių realizacijų. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad bet kokios technikos pradeda veikti daug geriau, kai mes susikoncentruojam į Dievą arba kai tampame nuolankesni. Tarsi iškart gauname atsaką.

Kai dabar pagalvoju, visos mano patirtys vis tiek buvo sąlygos šitų dalykų. Net jei tai būdavo tiesiog kančia, būtent per ją mes tampame nuolankesni, nors galbūt ne visada iškart tai pastebime.

Viskas atrodo labai paprasta, bet iki to yra tolimas kelias: kančių, išbandymų, realizacijų, visatos dėsnių laikymosi išmokymas, kol sugebam ateiti praktiškai iki tiesiog pradžios )

Taip, jei nuoširdžiai mintijamas tam tikras siekis samoningumo link, tai nelieka neišgirsta. Bėda ta, kad pritrūksta pačio nuoširdumo. Kartais tik tiek. Ir tikrai būna kad neteisingai elgiesi, galvoji, kalbi, maitiniesi, o realizacijos pavyksta. O kai stengiesi-niekas nevyksta.Lyg tai pats tikslas užgožiamas pastangų. Tai kažkokia malonė egzistuoja Aišku, čia galbut tokiems "praktikams" kaip aš
Man susidaro toks vaizdas kad atėjimo iki pradžios jausmas išlieka visą laiką. Tiesiog jis visada panašus ką nors patiriant daugiau. Matyt kontempliuojant į Dievą jo didybė visiškai nustelbia mūsų nueitą kelią link jo.

"Jei karys nori atsimokėti už visas gautas malones, tačiau neturi kam to atlygio skirti, teduoda jį žmogaus dvasiai. Kad ir visai nedaug - vis tiek bus daugiau nei gana."

Man susidaro toks vaizdas kad atėjimo iki pradžios jausmas išlieka visą laiką. Tiesiog jis visada panašus ką nors patiriant daugiau. Matyt kontempliuojant į Dievą jo didybė visiškai nustelbia mūsų nueitą kelią link jo.

Geras pastebėjimas Kiekviena realizacija ar didesnis ydų prasivalymas labai stipriai keičia pasaulėvoką, tarsi prasidėtų visai kitas etapas. Tai gali nutikti po kelerių metų sunkesnės karmos išbandymų, po stiprių meditacinių patirčių, šventų vietų lankymo ir panašiai. Tada supranti, kodėl tie išbandymai buvo reikalingi, stebiesi savo buvusiu mąstymo "užsiciklinimu" ir supranti, kad to nepakeitęs, niekur absoliučiai nebūtum nuėjęs. 

Taip, jei nuoširdžiai mintijamas tam tikras siekis samoningumo link, tai nelieka neišgirsta. Bėda ta, kad pritrūksta pačio nuoširdumo. Kartais tik tiek. Ir tikrai būna kad neteisingai elgiesi, galvoji, kalbi, maitiniesi, o realizacijos pavyksta. O kai stengiesi-niekas nevyksta.Lyg tai pats tikslas užgožiamas pastangų. Tai kažkokia malonė egzistuoja [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smi ... _smile.gif[/img] Aišku, čia galbut tokiems "praktikams" kaip aš [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smi ... _smile.gif[/img]

Visada yra išimčių, bet šiaip jau koreliacija tarp teisingų veiksmų dienos bėgyje ir skonio praktikai yra tiesioginė. Aš pats tą kiekvienąkart realizuoju, tą pati kalba ir Donatas Janickis. O Jūsų atveju, Oli, manau suveikia nuoširdi kontempliacija. Man dažnai taip būdavo, kad nelabai jau laikaisi visų principų, esi negatyvokas analizuodamas materiją, kadangi patiri daug kančios, bet tai padeda nuoširdžiau mąstyt apie Dievą. Teoriškai gi galima išvis pamiršt visas materialias pareigas (jei neturi šeimos) ir 24h per parą nuoširdžiausiai ieškot ryšio su Dievu ) Bet mes to nesugebam, mes mokomės per pareigas ir dėsnių laikymąsi, kurie didina dorybės kiekį pas mumis. 

Saugokites:

https://en.wikipedia.org/wiki/Prelest