Sūnus (5m) manes vieną kartą paklausė. Teti o kas yra Dievas. Aš bandžiau paiškinti jam suprantama vaikui kalba. Vieni jį suvokia kaip vyrą gyvenantį danguje, kiti gali įsivaizduoti kaip gyvūną. Kad visi jį suvokia skirtingai. Kad Dievas nurodęs kaip reikia teisingai gyventi kad tavo gyvenimas tau būtų geras ir linksmas. Bet niekas nėra jo matęs ir niekas tau nepasakys koks jis ir kaip jis atrodo. Tuo metu aš jaučiausi prigautas. Aš pats nebuvau sukonsolidavęs Dievo apibrėžimo savyje. Nors daugelį metų apie jį kontempliuoju.
Dabar aš vėl jaučiuosi Aido prigaunamas.
Ar aš Dieva suvokiu nors kažkiek pozityviai?
O kaip Jį dar galima kitaip suvokti? Suvokiu Jį taip pat kaip įvairialypį, kaip absoliutą. Susitelkimo metu, rytais mastant apie Dievą gaunu daug pozityvaus užtaiso, nurimsta vidus. Ir tuo pačiu metu,o tai įvyksta rečiau (priklauso kokiame lygyje būnu paniręs į apmastymus) tiesiog byra ašaros. Bet jas pavadinčiau greičiau džiaugsmo, pažinimo, o ne nusivylimo ar kokių tai nuoskaudų...
Ar žinau bent vieną realų Dievo požymį?
Nelabai supratau klausimo. Meilė, pagarba viskam, susitaikymas su esama padėtimi. Nusilekimas viskam kas yra. Tiesiog kartais vidumi pajaučiu Jo egzistensiją.
Aš ieškau ramybės, nors mano gyvenimas sąlyginai ramus, neieškau ramybės buitinių/gyvenimiškų vargų prispirtas, to nėra.
Maištauja mano vidus dėl paprastų dalykų. Vieną dieną graži mano pasaka baigsis, kurioje dabar gyvenu. Ir reikės visą tai pergyventi. Išsiskyrimą su savo artimiausias žmonėmis kuriuos myliu. O taip neturėtų būti. Dėl to ta mano įsivaizduojama meilė man atrodo netobula ir aš jaučiuosi silpnas šioje vietoje.
Gal aš iš tiesų šiuo metu esu antrąjame variante. Tiesiog mėgaujuosi filosofuodamas, galvodamas kad taip priartėsiu prie Dievo. Nes aš negarbinu Dievo tik gerbiu įvairius šventraščius. Tikriausia tai labai skirtingi dalykai.