Lk 8
Žiburio palyginimas
16 „Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. 17 Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn. 18 Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta[i5] ir tai, ką jis tariasi turįs“.
Nuoroda į citatą
Anądien klausiausi Vaido Arvasevičiaus, ir kažkas klausytojų paklausė cituodamas Bibliją, maždaug, kaip reikia suprasti, kad iš turinčio bus atimta. Susiradau tikslią citatą iš Evangelijos pagal Luką, kuria čia dalinuosi. Tačiau priėjau labai įdomios ir man pačiam netikėtos išvados apie to išsireiškimo prasmę.
"Kas turi - tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs."
Kokią prasmę man pavyko atkasti iš šio paradoksalaus pasakymo? Mano pasvarstymai. Jie truputį skirsis, nuo įprasto aiškinimo, kadangi tai suvedama į tai, kad neva ši frazė buvo sakoma kad patraukti besiklausančios minios dėmesį..
Ką galima turėti, ką galima atimti? Kokia prasmė yra kažką turėti, kokia prasmė kažką atiminėti? Ir apskritai - KAS nusprendžia, kam atimti, o kam pridėti? Taigi pats procesas - nuspręsti kam atimti, kam pridėti - yra ne kas kita, kaip vykdomas teisingumas, įvertinant kiek kas turi "to". Kokia teisingumo samprata? Ar tai žmogiškas teismas ir žmonių rinktų teisėjų kolegialus sprendimas? Turbūt kad ne. Tai - tyros asmenybės vykdomas teisingumas. Netgi ne paties Jėzaus, kadangi jis kalba ne už save, lyg darytų taip, ar anaip.
Vadinasi kalbame apie aukščiausią teisingumo Visatoje sistemą - karmos dėsnį. Nes būtent karmos dėsnis ir vykdo tą funkciją, kad baudžia neteisius ir išteisina teisiuosius, per įvykius, per reinkarnacijos procesą. Paprastam gyvenime to, regis, ir nepavyksta pastebėti, nors mes lyg ir esame to teisingo proceso įtakoje. Gi iš bendro išprusimo žiinome, kad karma yra trijų rūšių - karma, vikarma ir akarma. Ir kol norime tenkintis savo veiklos (savo karmos) rezultatais - tol būsime priversti atgimti šiame pasaulyje, kad suvartotume savo malonumą iki paskutinio lašo. Todėl tenkindamiesi, darydami darbą, neaukojamą Viešpaties labui, dirbdami grynai iš savanaudiškų ar godžių paskatų - užsidirbame karmos taškų.
"Kas turi - tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs."
Taigi pati frazė savaime primeta teisingumo idėją ir vykdomą teisingumą. Lieka klausimas apie ką čia kalbama, ką galima turėti, ir ką galima atimti. Ar tai turtas, automobilis, lėktuvas, kompiuteris, verslas? Ar tai kai kas nematerialaus - gebėjimas jausti, emocijas, tokias kaip džiaugsmas, laimė, pyktis ar nemeilė, gebėjimas mąstyti? Ar tai yra tai, ką numanome turį ir prie ko galima pridėti dar daugiau?
Džiaugsmą galima atimti. Bet jeigu prie didelio džiaugsmo pridėsime dar lašelį džiaugsmo - nežinau ar pasijus didelis skirtumas kiek to džiaugsmo. Kaip ir turint dešimt automobilių, jeigu pridėsime dar dešimt - tai nėra kažkoks teisingumas, juolabiau - prasmė link to eiti. ...kaip ir.
Todėl priėjau netikėtos išvados, kad čia kalbame ne apie ką kita, o apie bhakti. Ne visai tokią, ne visai įprastą, bet bhakti pasakytą Jėzaus žodžiais.
Bhakti iš sanskrito verčiasi tarnystė Dievui, iš meilės ir atsidavimo. Iš žmogaus galima atimti bhakti, atimti kaip galimybę tarnauti lotosinėms Viešpaties pėdoms, pasitarnauti Dievui, jausti Jo buvimą, Jo globą ir palaikymą. Žmogus be Dievo - tik balzganas atspindys minčių karalystėje. Tai ir atsišaukia.
"Kas turi - tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs."
Bhakti - tarnystė Dievui - gali būti apsimestinė, ašaringa -- tariama. Gali būti nuoširdi, tyra. Ir, kaip kalbėjo Šrila Prabhupada apie japa procesą - kartokite 16 ratų kasdien, o tiek kiek trūks - pridėsiu.
Visa šlovė Šrilai Prabhupadai!
Garbė Jėzui Kristui!
Hare Krišna