Na, dabar aš nesakiau, kad Žemėje, Kazimierai. Momentą, kad gyvenimas dorybėje Žemėje daug kam, tame tarpe ir man imponuotų, buvau minėjęs kažkurioje ankstesnėje temoje...
Tai sakiau, nes tiesiog neapgaudinėju savęs. Kita vertus, galiu mėginti įsivaizduoti, ką reiškia suvokti Dievą, amžinai būti tame suvokime, ekstazėje. Tai taip pat nesuvokiamai nepaprasta, kaip ir pats faktas, kad kažkas išvis yra, o ne nėra. Be abejo, jei yra didelis potraukis tam suvokimui, Dievui, gyvenimas atrodo kaip kalėjimas ir nėra jokios prasmės čia kažko siekti, kažko norėti.
Bet čia išplaukia momentas, kad net aukščiausios Visatos asmenybės pasimauna ant įvairių energijų. To mes nenuneigsim, nors tiek sąmonės lygis, tiek intelektas mums gali labai traukti prie Dievo. Užtai yra variantas tiesiog neprisirišti prie tikslų, siekti dorybės ir stengtis kuo daugiau mąstyt ir kontaktuoti su Dievu. Tada viskas vyksta, kaip turi vykti. Aš manau, kiekvienas jaučia jo vedimą... bent jau kiekvienas, kuris į tai žiūri rimtai ir jaučia iš vidaus, kad yra savo kely.