Bhaktijoga.lt

Visatos realiatyvumo dėsnis sako, kad nieko nėra absoliutaus, viskas yra sąlygota. Laikas, grožis, turtai, intelektas - viskas yra realiatyvumu. Žmogus, namas, automobilis yra gražus, tik žiūrint su kuom palyginsi, ar iš kokio kampo/pusės žiūrėsi, net apšvietimas svarbu. Taigi realiatyvumas yra visame kame.

Žmonės bando šitą dėsnį apeiti/ignoruoti. Pavyzdžiui, kalbant apie grožio realiatyvumą, dizaineriai bando išrasti tobulas formas, linijas. Naujos drabužių mados, naujos automobilių formos iš pradžių apsuka galvas daugeliui. Jeigu žmonės suvoktų realiatyvumo dėsnį, jie nepultų iškart pamesti galvos.

Ir dvasiniam kelyje dėsnio suvokimas padeda atsirišti nuo ydų. Kokia prasmė krautis turtus, jei net visos Žemės turtai palyginus su Visata, yra milijonus kartų mažiau nei lašas jūroje? Kokia prasmė investuoti galybę energijos į namo interjero gražinima, jei dangus, žemė, kalnai, upės, miškai yra nepakeičiamas nemokamas grožis? Kokia prasmė jaudintis dėl gyvenimo negandų, jei jis tėra akimirkų akimirka Visatos mastais? Mes tiesiog nepakankamai gerai suvokiam realiatyvumo dėsnį.

Net netikinčio žmogaus intelektas yra įrankis šiam dėsniui suvokti. Kuo giliau suvokiame dėsnį, tuo arčiau esam objektyvios tiesos (tuo pačiu ir Dievo), parodančios, kokie maži mes esam. Tai yra objektyvi tiesa, kurią gali patvirtinti ir mokslas, ir logika, ir filosofija, ir ,aišku, šventraščiai.

Žinoma, nieko neišeis be dvasinės praktikos. Bet , mano nuomone, intelektas, įdarbintas mąstyti apie realiatyvumo dėsnį, yra puikus ginklas prieš ydas.

Ir dvasiniam kelyje dėsnio suvokimas padeda atsirišti nuo ydų. Kokia prasmė krautis turtus, jei net visos Žemės turtai palyginus su Visata, yra milijonus kartų mažiau nei lašas jūroje? Kokia prasmė investuoti galybę energijos į namo interjero gražinima, jei dangus, žemė, kalnai, upės, miškai yra nepakeičiamas nemokamas grožis? Kokia prasmė jaudintis dėl gyvenimo negandų, jei jis tėra akimirkų akimirka Visatos mastais? Mes tiesiog nepakankamai gerai suvokiam realiatyvumo dėsnį.

Net netikinčio žmogaus intelektas yra įrankis šiam dėsniui suvokti. Kuo giliau suvokiame dėsnį, tuo arčiau esam objektyvios tiesos (tuo pačiu ir Dievo), parodančios, kokie maži mes esam. Tai yra objektyvi tiesa, kurią gali patvirtinti ir mokslas, ir logika, ir filosofija, ir ,aišku, šventraščiai.

Žinoma, nieko neišeis be dvasinės praktikos. Bet , mano nuomone, intelektas, įdarbintas mąstyti apie realiatyvumo dėsnį, yra puikus ginklas prieš ydas.

Manau, kad suvoktum jog realiai nėra prasmės krautis turtus - turi patirti ką reiškią susikrauti turtus ir savo kailiu patirti ,kad galutinės laimės ,kurios visi ieškome jie nesuteikia , dėl negandų tai tiesa , kad išmoktum  nesijaudinti dėl jų turi įsigilinti ir bandyti suprasti ko jos mus moko. Kekvieną negandą priimdami kaip kažkokią pamoką galime suprasti ,kad realiai nėra jokių negandų ir laikui bėgant tai įvaldžius negandų tiesiog nelieką , nes pasikeičia tai kaip mes jas priemame. Niekas nevyksta atsitiktinai. Visa tai suvokti jėgų duoda dvasinė praktika, tuo pačiu stiprėja ir intelektas automatiškai susitvarkoma ir su visomis ydomis

Kekvieną negandą priimdami kaip kažkokią pamoką galime suprasti ,kad realiai nėra jokių negandų ir laikui bėgant tai įvaldžius negandų tiesiog nelieką , nes pasikeičia tai kaip mes jas priemame

Iš esmės pati negandos sąvoka labai reliatyvi. Kartais (gal net ir dažnai) mes realiu laiku tiesiog negalime įvertinti, ar iškilusi bėda nėra mums siunčiama dovana ateičiai net nepriklausomai nuo to, ar mokomės mes iš jos, ar ne.

Pamenu, prieš gerus metus skaičiau knygą "Buddhism Plain and Simple". Ten buvo pateiktas labai gražus pasakojimas, iliustruojantis mano mintį. Pabandysiu aš jį trumpai aprašyti čia. 

Atėjo žmogus pas kaimyną ir sako:
- Na tai tau ir nepasisekė. Girdėjau, Tavo mustangas iš aptvaro pabėgo!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas yra blogai, - atsakė kitas.

Po keletos dienų parbėgus mustangui ir parsivedus namo visą kaimenę vėl prisistatė kaimynas:
- Na, kaimynėli, kaip tau pasisekė! Šitokią bandą dabar tur!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas - blogai,- vėl atsakė žmogus.
Tada jo sūnus prajodinėdamas arklius nukrito ir susilaužė koją. Tuomet netrukus vėl atbėgo kaimynas:
- Kaip tau nepasisekė, kaimynėli, kas tau dabar laukus suars!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas - blogai,- eilinį kartą atsakė žmogus.
Galiausiai po poros savaičių pro kaimą pravažiavo kariuomenė ir surinkinėjo jaunuolius į tarnybą. Dėl sulaužytos kojos jaunuolis nebuvo paimtas

Nesu geras pasakotojas, bet esmę suprasti, manau, turėjo būti nesunku

Kalbant apie negandas, problemas, patiko šis pasakojimas, jo nuoroda https://www.facebook.com/LaiminguMoteru ... 80138890:0 , ilgas, tai nenorėjau viso kelti:) kaip ir sakė prieš tai, nemokame iš pradžių įvertinti tai problema ar dovana..

Atėjo žmogus pas kaimyną ir sako:

- Na tai tau ir nepasisekė. Girdėjau, Tavo mustangas iš aptvaro pabėgo!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas yra blogai, - atsakė kitas.

Po keletos dienų parbėgus mustangui ir parsivedus namo visą kaimenę vėl prisistatė kaimynas:
- Na, kaimynėli, kaip tau pasisekė! Šitokią bandą dabar tur!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas - blogai,- vėl atsakė žmogus.
Tada jo sūnus prajodinėdamas arklius nukrito ir susilaužė koją. Tuomet netrukus vėl atbėgo kaimynas:
- Kaip tau nepasisekė, kaimynėli, kas tau dabar laukus suars!
- Niekada negali žinoti, kas yra gerai, o kas - blogai,- eilinį kartą atsakė žmogus.
Galiausiai po poros savaičių pro kaimą pravažiavo kariuomenė ir surinkinėjo jaunuolius į tarnybą. Dėl sulaužytos kojos jaunuolis nebuvo paimtas

Nesu geras pasakotojas, bet esmę suprasti, manau, turėjo būti nesunku

Isminties perlai, ačių už pasidalinimą, realiai panašia mintį bandžiau pasakyti , kad niekada negali žinoti kas gerai o kas blogai  svarbu išlaikyti proto ramybę, galiausiai viskas išeina į gerą jei nesirenkame begimo nuo problemų o į jas gilinamės. galiausiai ir gera ir bloga viskas praeina. Manau bus žinoma istorija apie Saliamono žiedą ,bet į temą "Pasak legendos, to aukso žiedo paviršiuje buvę išgraviruoti žodžiai: „Viskas praeina".    Įteikdama Saliamonui žiedą Mikalda neva tarusi: „Šis žiedas padės tau išlikti išmintingu ir stipriu žmogumi. Kai tau bus gyvenime labai gera ir euforijos apimtas imsi manyti esąs dievybė – pažvelk į šį užrašą ir jis tau padės nusileisti ant žemės. Žvilgtelk į jį taip pat ir tada, kai tau bus nepakeliamai sunku, kai gyvenimas atrodys nemielas, o pastangos beviltiškos. Tuomet šie žodžiai suteiks tau kantrybės ištverti tą tamsybių ir silpnumo metą."

   Karalius Saliamonas paisė Mikaldos patarimų, ir ilgą laiką žiedas išties tarnavo it saugiklis, neleidžiantis protui tapti emocijų vergu. Bet kartą karaliaus gyvenime išaušo tokia juoda diena, kad ne tik jo paties, bet ir viso pasaulio išmintis buvo bejėgė jį paguosti. Tądien išmintingi žodžiai, įrėžti žiedo paviršiuje, atrodė bejėgiai, tušti, beviltiški prieš sieloje liepsnojančią gėlą, tad karalius, akimirkos įsiūčio pagautas, nusimovė žiedą nuo piršto ir sviedė jį į židinį.
   Židinyje spragsėjo malkos, auksiniame žiedo paviršiuje žaidė liepsnų atspindžiai... Netikėtai karalius pastebėjo, kad ir vidinėje žiedo pusėje kažkas užrašyta. Išgriebė Saliamonas žiedą iš židinio, pakėlė prie akių ir perskaitė būtent tokiam atvejui numatytus, karalienės Mikaldos įrėžtus žodžius: „Patikėk, netgi ir šitai praeis."

Kalbant apie negandas, problemas, patiko šis pasakojimas, jo nuoroda https://www.facebook.com/LaiminguMoteruPasaulis/posts/1165955180138890:0 , ilgas, tai nenorėjau viso kelti:) kaip ir sakė prieš tai, nemokame iš pradžių įvertinti tai problema ar dovana..

Na, problema problemai nelygu. Aš sakyčiau, kad yra problemos iš didžiosios p ir problemos iš mažiosios p. Mažosios p problemos - tai įvykiai, kurie daugiau ar mažiau atsitinka mums visiems. Vieniems gal dažniau ir daugiau, kitiems mažiau. O didžiosios p problemos, tai tokie įvykiai, kurie atsitinka retai ir jie žmogaus gyvenimą keičia kardinaliai.