Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

21 Rgs 2022, 18:50

Hare Krišna,
lenkiuosi visiems praeities, dabarties ir ateities vaišnavams. Tegu šis rašymas būna atliktas su tarnystės didžiosioms sieloms nuotaika, kad jie būtų patenkinti.

Remsiuos Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir jo linija sekančių ačarjų pamokymais.

Tiems, kas eina bhakti keliu, svarbu tiksliai ir aiškiai suprasti šiuos dalykus. Kodėl? Pagrindinės priežastys:

- spontaniška bhakti yra Gaudija vaišnavų bhakti praktikos esmė, nes tuo metu praktikuotojas yra suvokęs konkretų savo praktikos dvasinį tikslą, ir atlieka praktiką su spontanišku dvasiniu skoniu bei noru. Tokia bhakti labiausiai patinka Viešpačiui Krišnai, tokios bhakti mokė ir visiems ją dovanojo Viešpats Čaitanja. Todėl svarbu stengtis patekti į šią stadiją.
- tai gali atrodyti tolimas ir aukštas lygis, tačiau net ir būnant pradiniuose lygiuose verta jį suprasti ir tam, kad geriau suprasti labai pažengusius bhaktas.
- tai pat, geras šių dalykų supratimas leis eiti didžiųjų sielų nurodytu ir pramintu keliu, nuo jo nenukrypstant į klystkelius. Bhakti turi būti praktikuojama pagal autoritetingą, patikimą procesą, nurodytą šventų, Krišnos įgaliotų dvasinių mokytojų.

Spontaniška bhakti, įvardijant tiksliai sanskritu, vadinama rāgānugā-bhakti

Žodis "raganuga" susideda iš "raga" ir "anuga".

Rāga - tai intensyvus potraukis ir prisirišimas širdyje prie kažko gražaus. Raga-bhakti, tai tokia būsena, kai Krišna tampa vieninteliu ragos objektu. Šrila Rūpa Gosvamis apibūdina ragą kaip nepasotinamą, kupiną premos troškulį savo meilės objektui, kuris sukelia spontanišką ir intensyvų pasinėrimą į jį. Ragą turinti (ragamayi) bhakti yra tarnystės atlikimas su tokia intensyvia raga. Kai bhakti Krišnai prieina tokią stadiją, ji vadinama  rāgātmikā-bhakti. Ragatmika-bhakti turi tik amžinieji Krišnos palydovai, esantys premos lygyje.

"Anuga" reiškia "sekimas". Gaudija vaišnavų kelyje "anuga" tai sekimas vadovaujant dvasiniam mokytojui ir tyriems vaišnavams, mokymosi procese, o ne savarankiškas sekimas savo protu, be dvasinių mokytojų ir jų globos. Taigi, sudėjus "ragą" ir "anuga", žodis "raganuga" reiškia sekimą amžinų transcendentinių Krišnos palydovų turima ragatmika-bhakti, sekimas jų konkrečia tarnystės nuotaika  Krišnai, su apvalytoje tyroje širdyje kilusiu transcendentiniu godžiu troškimu (lobha) įgyti ir dvasiniame tobulume turėti tokią pačią meilią ir gražią tarnystės nuotaiką, kaip ir jie. Konkreti nuotaika - tai pagal konkrečias santykių rasas, santykių skonius, pvz. sakhya (draugystės), vatsalya (tėviškos/motiniškos meilės), arba madhurja (kaip mylimųjų, kokią turi gopės Krišnai), su detalesniais ypatingumais, nes kiekvienoje rasoje yra dar daug skirtingų nuotaikų porūšių, su savo ypatingumais. Raganuga-bhakti praktika, tai bhakti praktika su tokiu sekimu.

Kvalifikacija užsiimti raganuga-bhakti yra jau minėta lobha, transcendentinis godulys įgyti amžinųjų Krišnos palydovų tarnystės nuotaiką. Tai ir bus pagrindinis šios temos nagrinėjamas dalykas, nes svarbu suprasti, kas gi yra ta lobha ir kaip ji pasireiškia. Apie tai parašysiu dar ne vieną žinutę šioje temoje. Kol kas sustoju. 

Pabaigai, sustatykime terminus į nuoseklią sistemą.

Bhakti vystymasis skiriamas į tris etapus:

1. Sadhana bhakti, bhakti praktika. "Sadhana" pažodžiui yra dvasinio tikslo - sadhjos, siekimo procesas. Sadhana-bhakti skiriama į dvi rūšis:
a) taisyklėmis ir reguliavimu paremta bhakti praktika, vaidhi-bhakti.
b) spontaniškos bhakti praktika, raganuga-bhakti.

2. Bhava bhakti, bhakti atliekama bhavos lygyje.

3. Prema bhakti, bhakti atliekama su prema.

Citatos iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados knygų apie vaidhi-bhakti ir raganuga-bhakti:

Čaitanja Čaritamrita, Madhya 22.109

rāga-hīna jana bhaje śāstrera ājñāya
'vaidhī bhakti' bali' tāre sarva-śāstre gāya

Sinonimai

rāga-hīna - neturintys spontaniško prisirišimo prie Krišnos; jana - asmenys; bhaje - atlikti atsidavimo tarnystę; śāstrera ājñāya - pagal apreikštuosiuose raštuose aprašytus principus ir taisykles; vaidhī bhakti - reguliuojanti atsidavimo tarnystė; bali' - raginimas; tāre - tai; sarva-śāstre - visi apreikštieji raštai; gāya - giedoti.

Vertimas

"Tie, kurie nepasiekė spontaniško prisirišimo atsidavimo tarnystėje lygmens, atlieka atsidavimo tarnystę vadovaujami bona fide dvasinio mokytojo pagal apreikštuosiuose raštuose paminėtus reguliuojančius principus. Pagal apreikštuosius šventraščius tokia atsidavimo tarnystė vadinama vaidhī bhakti."

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Iš pradžių reikia klausytis bona fide dvasinio mokytojo. Tai palanku siekiant tobulėti atsidavimo tarnystėje. Pagal šį procesą žmogus klausosi, gieda, prisimena ir užsiima Dievybės garbinimu, veikdamas pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Tai yra esminės pirminės atsidavimo tarnystės veiklos. Atsidavimo tarnystė neturi būti atliekama siekiant kokių nors materialių tikslų. Žmogus net neturėtų trokšti susilieti su Absoliučia Tiesa. Tokią tarnystę reikia atlikti tik iš meilės. Ahaitukī, apratihatā. Atsidavimo tarnystė turi būti be jokių paslėptų motyvų; tada materialios sąlygos negali jos sustabdyti. Palaipsniui galima pakilti į spontaniškos meilės tarnystės lygmenį. Vaikui liepiama eiti į mokyklą, kad gautų išsilavinimą, tačiau kai vyresniame amžiuje jis šiek tiek pajunta išsilavinimo skonį, jis savaime dalyvauja ir tampa išsilavinusiu mokslininku. Neįmanoma priversti žmogaus tapti mokslininku, tačiau kartais pradžioje naudojama jėga. Vaikas verčiamas eiti į mokyklą ir skaityti bei rašyti pagal mokytojų nurodymus. Toks skirtumas tarp vaidhī bhakti ir spontaniškos bhakti [raganuga bhakti]. Mieganti meilė Krišnai egzistuoja kiekvieno širdyje, ir ją tiesiog reikia pažadinti reguliuojamu atsidavimo tarnystės procesu. Žmogus turi išmokti naudotis rašomąja mašinėle laikydamasis reguliuojančių spausdinimo vadovėlio principų. Reikia tam tikra tvarka padėti pirštus ant klavišų ir praktikuotis, o kai žmogus tampa įgudęs, jis gali greitai ir be klaidų spausdinti net nežiūrėdamas į klavišus. Panašiai, reikia laikytis atsidavimo tarnystės taisyklių ir nuostatų taip, kaip jas nustato dvasinis mokytojas; tada galima prieiti prie spontaniškos meilės tarnystės. Ši meilė jau yra kiekvieno žmogaus širdyje (nitya-siddha kṛṣṇa-prema).
Spontaniška tarnystė nėra dirbtinė. Žmogus tiesiog turi prieiti iki to lygmens atlikdamas atsidavimo tarnystę pagal reguliuojančius principus. Taigi reikia praktikuoti klausymąsi ir giedojimą bei laikytis kitų reguliuojančių principų: plauti šventyklą, praustis, keltis anksti ryte, dalyvauti maṅgala-ārati ir taip toliau. Jeigu pradžioje žmogus nepasiekia spontaniškos tarnystės lygmens, jis turi priimti reguliuojamąją tarnystę pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Ši reguliuojamoji tarnystė vadinama vaidhī bhakti.

Iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio knygos "Atsidavimo nektaras", 16 skyriaus:

“Asmenys, trokštantys sekti tokių amžinųjų Viešpaties bhaktų, kaip Vṛṣṇiai ir Vṛndāvanos gyventojai, pėdsakais, vadinami rāgānugā bhaktomis, o tai reiškia, kad jie stengiasi pasiekti šių bhaktų tobulumą. Šie rāgānugā bhaktos nesilaiko reguliuojančiųjų atsidavimo tarnystės principų labai griežtai, tačiau per spontanišką prigimtį juos traukia kai kurie amžinieji bhaktos, pavyzdžiui, Nanda ar Yaśodā, ir jie spontaniškai stengiasi sekti jų pėdsakais. Palaipsniui vystosi siekis tapti panašiam į konkretų bhaktą, ir ši veikla vadinama rāgānugā.
Tačiau visada turime atminti, kad toks troškimas sekti Vradžios (Vṛndāvanos) gyventojų pėdsakais neįmanomas, jei nesame išsivadavę iš materialaus užterštumo. Vadovaujantis reguliuojančiais atsidavimo tarnystės principais, yra etapas, vadinamas anartha-nivṛtti, reiškiantis bet kokio materialaus užterštumo išnykimą.”
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

21 Rgs 2022, 19:12

Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Šri Čaitanja Šikšamrita" ("Viešpaties Čaitanjos pamokymų nektaras"), apie raganuga-bhakti ir vaidhi-bhakti:

"Žmogus bando patenkinti Viešpatį dėl keturių priežasčių, pagal savo gyvenimo padėtį: iš baimės, siekdamas materialių troškimų, iš pareigos jausmo, ir iš tikro potraukio. Kai kurie žmonės įkvėpti garbinti Viešpatį dėl ligos, skurdo, pragaro baimės ar mirties baimės. Kiti garbina Viešpatį melsdami materialios laimės, norėdami didesnės materialios pažangos. Šių dviejų rūšių žmonės, nors ir pradeda garbinimą dėl baimės ar materialių troškimų, dažnai prisiriša prie tyro garbinimo, kadangi Viešpaties garbinimas kelia tikrą džiaugsmą. Tie, kas garbina Viešpatį iš dėkingumo jausmo, yra motyvuojami pareigos jausmo. Tie žmonės, kurie natūraliai patiria pasitenkinimą garbindami Viešpatį, be baimės, materialių troškimų ar pareigos motyvų, pradeda garbinimą su potraukiu (raga, sanksr. klb.). Raga apibrėžiama kaip proto tendencija būti spontaniškai patrauktam kažkokio dalyko, iš karto jį pamačius, intelektualiai to neapdorojant (without intellectual processing). Asmuo, kuris išsiugdė šią potraukio širdyje vos tik išgirdus apie Viešpatį savybę, garbina Viešpatį pagal ragą. Tie, kas imasi Viešpaties garbinimo iš baimės, materialių troškimų ar pareigos nėra tokiame tyrame lygyje. Tie, kas garbina Viešpatį pagal ragą yra tikrieji garbintojai.

Gyvoji esybė ir Viešpats turi gilų tarpusavio ryšį. Kai pasirodo raga, pasireiškia tas ryšys. Šis ryšys yra amžinas, dėl to nėra abejonės, bet materijos supančiotai sielai jis yra nežinomas, paslėptas. Kai atsiranda tinkama proga, jis pasirodo. Lygiai kaip brėžiant degtuką ar titnagą pasirodo ugnis, per praktiką (sadhaną) apsireiškia šis ryšys. Daugybė asmenų pasiekė šį ryšį netgi per praktiką, pagrįstą baime, materialiais troškimais ar pareiga. Dhruva iš pradžių garbino Viešpatį trokšdamas karalystės, bet per sadhaną jo širdyje apsireiškė potraukis, gimstantis iš tyro ryšio su Viešpačiu. Nuo to momento jis atsisakė priimti apdovanojimą materialia laime.

Baimė ir materialūs troškimai yra labai nekilnūs. Kai Dievo garbintojo intelektas tampa tyras, jis atsisako baimės ir materialių troškimų; jo vieninteliu motyvu tampa pagarba arba dėkingumas. Kol raga Viešpačiui neapsireiškė, garbintojas neturėtų atsisakyti garbinimo pagal pareigą. Iš pareigos jausmo kyla du standartai: gerbti taisykles (vidhi) ir vengti sulaužyti taisykles (nišedha). Tos Viešpaties garbinimo taisyklės buvo labai seniai nustatytos didžių Dievo tarnų ir užrašytos šventraščiuose. Sekimas šventraščiais ir pagarbumas taisyklėms kyla iš pareigos jausmo."
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

06 Spa 2022, 14:27

Svarbu lobhos nesupainioti su proto ir emociniais impulsais. Transcendentinė lobha kyla iš apvalytos širdies, iš dvasinės sielos, o ne iš intelekto, proto ar juslių dangalų. Lobha yra tiesiogiai susijusi su sielos dvasine prigimtimi, su sielos amžinoje prigimtyje  glūdinčiu amžinuoju santykiu su Krišna, su iš sielos kylančiu skoniu tos rasos santykiams. Jeigu impulsus, kurie susidaro intelekto, proto ar juslių dangaluose palaikysime lobha, ir bandysime imtis raganuga-bhakti praktikos, tai reikš, kad imamės praktikos, kuriai neturime kvalifikacijos, todėl nebus gerų rezultatų, atvirkščiai, kils didelių problemų.

O tam kad nesupainioti, reikia gerai žinoti, kas yra transcendentinė lobha, kokie simptomai ir efektai ją lydi, kokioje stadijoje ji pilnai pasireiškia, ir kas būdinga praktikuotojui, turinčiam lobhą. Tada, kai kils mintis, kad galbūt jau turime lobhą, atitinkamai galima pasižiūrėti savo viduje: ar tikrai tai lobha, o ne laikini proto impulsai; ar tikrai atsirado atitinkami simptomai, efektai ir savybės, o gal jų nėra. Jeigu nėra, vadinasi, lobhos irgi nėra, arba ji nesubrendusi.

Bet kuriuo atveju, visai tai turi vykti praktikuotojui asmeniškai teiraujantis pas savo bona fide (patikimą) guru ir laikantis jo pamokymų.

Bet vienas niuansas gali būti toks: tarkime, kažkas priėmė nepatikimą guru, kuris pats nėra kvalifikuotas užsiimti raganuga-bhakti praktika. Bet nors ir yra nekvalifikuotas, dėl nesupratimo, tas guru bando imituoti raganuga-bhakti praktiką, ir mokinius to paties moko. Būtent tokiam atvejui naudingas rimtas savęs paties įsivertinimas: "ar turiu kvalifikaciją?", ir atitinkamai susigaudymas dėl to, ką daro priimtas guru, ir ar jis yra iš tikro kvalifikuotas užsiimti raganuga-bhakti praktika ir to mokyti kitus.

Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Jaiva-dharma", 21 skyriaus, "Raganuga-sadhana-bhakti":

Rāga yra absoliutus (parama) ir nedalomas (svārasikī) susitelkimas (āviṣṭatā) į savo konkretų garbinimo objektą. Kai atsidavimas Krišnai pasiekia rāgamayī stadiją, jis vadinamas rāgātmikā-bhakti. Apibendrinant galima sakyti, kad intensyvus potraukis Krišnai, persmelktas premos (prema-mayī), vadinamas rāgātmikā-bhakti.
Palanku, kad žmogus, kurio širdyje tokia rāga nėra atsiradusi, stengtųsi išsiugdyti tokią bhakti, elgdamasis pagal vidhi (śāstros taisykles ir reguliavimus). Vaidhī-bhakti veikiantys principai yra baimė ir pagarba, o rāgātmikā-bhakti veikiantis vienintelis principas yra lobha, arba godumas, Šri Krišnos līlos atžvilgiu.
Vrajanātha: Kas turi adhikārą (kvalifikaciją) rāgamayī bhakti?
Bābājī: Vaidhī-śraddhā suteikia adhikarą vaidhī-bhakti, ir panašiai lobhamayī śraddhā (tikėjimas, persmelktas godumo Krišnos vraja-līlai) suteikia adhikārą rāgamayī bhakti.
Vraja-vāsių bhāva Krišnos atžvilgiu yra aukščiausias rāgātmikā-bhakti pavyzdys. Tas, kuriam nusišypso didelė laimė turėti godumą (lobhą) įgyti tokią pačią bhāvą (jausmus), kokią vraja-vāsiai turi Krišnai, turi rāgānugā-bhakti adhikārą.
Vrajanātha: Kokie yra tokios lobhos simptomai?
Bābājī: Kai žmogus išgirsta apie intensyviai meilias vraja-vāsių bhāvas, jo intelektas (buddhi-apekṣā) pradeda svarstyti, kaip jis galėtų įsitraukti į tuos santykius. Tas troškimas (apekṣā) yra simptomas, kad lobha pabudo.
Žmogus, turintis vaidhī-bhakti adhikarą, viską tikrina intelekto, śāstrų pažinimo ir samprotavimo plotmėje, o išgirdęs Krišna-kathą, jis priima ją tik tada, jei šie trys dalykai ją palaiko. Tačiau rāga-mārgoje tokio svarstymo nėra, nes šiame kelyje intelektas, śāstros žinojimas ir samprotavimas nėra pageidaujami. Viskas, ko reikia, yra godumas vraja-vāsių jausmams: "Kokios yra meilios vraja-vāsių bhāvos Krišnai? Ar man įmanoma įgyti tokias bhāvas? Kaip jas galima įgyti?" Šis intensyvus troškimas yra godumo požymis, ir tas, kuris jo neturi, neturi rāgānugā-bhakti adhikāros. Tai turėtumėte suprasti.
Vrajanātha: Koks yra rāgānugā-bhakti procesas?
Bābājī: Sādhaka, išsiugdęs godumą konkretaus vraja-vāsio gražiai tarnystės nuotaikai (sevai), visuomet prisimena ir medituoja savo sevą tai asmenybei. Jis pasinėręs į savo mylimo Šri Krišnos abipusius žaidimus su tuo vraja-vāsiu ir nuolat gyvena Vradžioje fiziškai arba mintyse, turėdamas godumą gauti jo bhāvą. Jis seka to vraja-vāsio pavyzdžiu ir visada atlieka sevą dviem būdais: išoriškai jis tarnauja kaip praktikuojantis sādhaka, o viduje jis teikia sevą su savo siddha-dehos bhāvomis (bhāvana-pūrvaka). Tai yra rāgānugā-bhakti procesas.
Vrajanātha: Koks ryšys tarp rāgānugā-bhakti ir vaidhī-bhakti aṅgų?
Bābājī: Į rāgānugā-sādhakos praktiką irgi įeina vaidhī-bhakti aṅgos - śravaṇam, kīrtanam ir pan. Sādhaka seka paskui amžinuosius Vradžios gyventojus, todėl jis patiria amžinosios tarnystės palaimą. Tuo pat metu jis savo išoriniu kūnu laikosi vaidhī-bhakti aṅgų.

Iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos "Ācārya Kesarī Śrī Śrīmad Bhakti Prajñāna Keśava Gosvāmī – His Life and Teachings", 5 dalies "Siddhanta, kurią skelbė Šrila Gurudeva":

Šioje vietoje turime suprasti, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu šio pasaulio jīvas apdovanojo ta konkrečia bhakti, kuri sužadina troškimą būti rāgānugā. Jis pritaria tik bhajanai per rāga-mārgą. Jei ypatingos sėkmės dėka jīvos pasiekia brangių Šri Gaurasundaros palydovų bendriją, tai lobha Vradžios gyventojų nuotaikai neabejotinai turi būti sukelta. Tačiau sādhaka turėtų priimti vaidhī-bhakti prieglobstį, kol toks bendravimas bus prieinamas. Į rāga-mārgą žmogus tikrai pateks, priimdamas Šri Čaitanjos Mahaprabhu lotosinių pėdų prieglobstį.
 
Tų labai sėkmingų sādhakų, kurie pasiekė lobhą Vradžios gyventojų bhāvoms, pareiga - atlikti rāgānugā-bhakti sādhaną. Kai sužadintas toks godumas, nebelieka jokio skonio kitiems dalykams, išskyrus Bhagavāną. Įgyjamas išlaisvinimas iš pāpos, puṇyos, karmos, akarmos, vikarmos, sauso žinojimo ir atsižadėjimo, ir atsiranda ruci (skonis) praktikuoti bhakti. Šrila Rūpa Gosvamis rašė apie laipsnišką bhakti vystymąsi:
 
ādau śraddhā tataḥ sādhu-saṅgo 'tha bhajana-kriyā
tato 'nartha-nivṛttiḥ syāt tato niṣṭhā rucis tataḥ
athāsaktis tato bhāvas tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṁ premṇaḥ prādurbhāve bhavet kramaḥ
 
(Bhakti-rasāmṛta-sindhu, Pūrva, 4.25,26)
 
Šiame posme aprašoma pažanga vaidhī-mārgoje, kurioje pirmiausia yra śraddhā (tikėjimas), po to - bendravimas su sādhu, o tada - anarthų (nepageidaujamų troškimų) išnaikinimas užsiimant bhajana. Iškart po to seka niṣṭhā, ruci, āsakti ir bhāva. Šiame procese bhāva išlieka sādhya (galutinis tikslas) labai ilgai.

Tačiau atsiradus lobhai, anarthos nugalimos labai lengvai, nes nėra godumo kitiems dalykams; net bhāva iškyla vienu metu kartu su šia lobha. Rāga-mārgoje tereikia išvaryti apsimetinėjimą ir dviveidiškumą. Jei jų toli nenuginsime, kils baisus proto sujaudinimas ir augs anarthos. Esant tokiai būklei, niekingas prisirišimas bus painiojamas su viśuddha-rāga, ir galiausiai ryšys su jusliniais objektais taps labai stiprus, ir šis prisirišimas taps jīvos nuopuolio priežastimi."

Iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos "Prabandha Pancakam", 4 skyriaus:

Dabar turėtume pažymėti, kad śāstros ir mahājanų pateikti siddha-dehos apibūdinimai skirti tam tikro lygio sādhakoms. Visur, kur tik buvo minima siddha-deha, ji buvo pateikiama rāgānugā-bhakti kontekste. Konkrečiai tokie nurodymai skirti tiems labai sėkmingiems sādhakoms, kurių širdyse dėl šio ir ankstesnių gyvenimų saṁskārų (įspūdžių) jau iškilo lobha, tikras godumas pasiekti rāgātmikā-bhakti.

Štai dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Viena yra suprasti tam tikros rasos pranašumą pagal śāstros pateiktą skirstymą. Visai kas kita - turėti lobhą tai rasai. Kai kas nors turi lobhą tam tikrai rasai, tada tame sādhakoje bus akivaizdūs ir lobhos simptomai. Kai atsiranda lobha, rāgānugā-bhakti sādhana prasideda nuo ruci stadijos. Iš to suprasime, kad nāmāparādha, sevāparādha ir įvairios kitos sādhakos anarthos didžiąja dalimi jau yra toli pasitraukusios. Jis jau suvaldė šešis impulsus, kuriuos Šrila Rūpa Gosvamis paminėjo Śrī Upadeśāmrtoje (1 posmas); jis beveik neturi šešių ydų (2 posmas); jis apdovanotas šešiomis savybėmis, pradedant utsāhān niścayāt (entuziazmu ir pasitikėjimu) (3 posmas); atpažindamas tris vaišnavų rūšis, jis puikiai moka tinkamai su jais elgtis (5 posmas); be to, jis įsitvirtino posmo, prasidedančio tan nāma rūpa caritādi, prasmėje (8 posmas). Kitaip tariant, jis elgiasi pagal šį posmą.

Šioje pakopoje sādhaka toliau atlieka bhajaną, o kai jis pereina ruci pakopą ir įžengia į āsakti pakopą, tada jame bus pastebėtas Šri Rūpos Gosvamio posme kṣāntir-avyartha-kālatvaṁ aprašytų simptomų panašumas, šešėlis. Āsakti pakopoje pasirodys bhāvos pakopoje iškylančios rati šešėlis (ābhāsa), o kad ta rati visiškai pasireikštų, sādhaka atliks bhajaną medituodamas į savo siddha-dehą. Kai praktikuojant bhajaną ši ratyābhāsa virsta rati, sādhaka įgyja faktinę savo svarūpos patirtį.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

06 Spa 2022, 14:35

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas atsako į klausimus rytinio pasivaikščiojimo metu, Frielendorf, Vokietija, 2007-07-09:

Padmanabha Maharadžas: Šrila Gurudeva, vakar pabrėžėte vaidhi-bhakti būtinybę. Sakėte, kad daugelis žmonių nesilaiko vaidhi-bhakti, tačiau nori pasiekti raganuga-bhakti. O kaip su tais asmenimis, kurie gieda ir laikosi visų vaidhi-bhakti principų, tačiau visada nori klausytis rasa-kathos?

Šrila Gurudeva: Turėti šį godumą yra gerai; labai labai gerai. Tai yra pakylėtas siekis.

Krsna-bhakti-rasa-bhavita matih
kriyatam yadi kuto 'pi labhyate
tatra laulyam api mulyam ekalam
janma-koti-sukrtair na labhyate
(Caitanya-caritamrta, Madhya-lila, 8.70)

[Jeigu kur nors galima įsigyti sąmonę, persmelktą meilės Šri Krišnai nuotaikos, pirkite ją tuojau pat, nedelsdami. Vienintelė kaina jai įsigyti - laulyam, intensyvus troškimas, godumas, įgyti vraja-bhavą. Be šio dieviško godumo tokios meilės neįmanoma įgyti net milijonus gimimų atliekant pamaldžią veiklą (karma-mišra-bhakti arba vaidhi-bhakti)].

Vakar sakiau, kad tikrasis godumas yra gerai; jis labai iškilus. Tačiau svarstytina, ar transcendentinis godumas iš tiesų prabudo. Jeigu žmogus iš tiesų turi tokį godumą, jis iš karto tampa kvalifikuotas ties ruči (tikrojo skonio giedojimui, klausymuisi ir atsiminimui) pakopa. Tikrasis transcendentinis godumas pradeda reikštis nuo ruči pakopos, o ne nuo šraddhos (pradinio tikėjimo) pakopos. Tai ir yra kvalifikacija.

Tarkime, kad žmogus neturi šios kvalifikacijos, tačiau kitiems sako: "Aš turiu labai daug godumo užsiimti raganuga-bhakti ir ragatmika-bhakti". Tarkime, kad tas žmogus įvairioms savo auditorijoms kalba tik šia tema. Vėliau pamatysime, kad jis susidėjo su moterimi ir paliko savo bhakti praktikas. Kur tokiu atveju yra jo ruči?

Taigi turėtume būti atsargūs. Jei iš tiesų pasiekėme tokį godumą (laulyam), mes to neatskleidžiame skelbdami: "Aš turiu godumą". Šią nuotaiką mes puoselėjame viduje, o išoriškai laikomės vaidhi-bhakti. Tikrą godumą vidujai turintis žmogus būtų kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis [vert. past.: Šrila Raghunatha dasa Gosvamis buvo labai atsižadėjęs].

Šripad Padmanabha Maharadžas: Tarkime, žmogus prisipažįsta: "Aš neturiu godumo. Bet aš noriu godumo, todėl noriu girdėti tik rasa-kathą. Tai yra procesas godumui įgyti".

Šrila Gurudeva: Svarbu, kad toks žmogus taip pat klausytųsi ir Bhagavad-gitos, Uddhava-samvados (vienuoliktoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašyto Krišnos ir Uddhavos pokalbio) ir panašių temų. Taip žmogus įgaus stiprybės, reikalingos užsiimti raganuga-bhakti.
Šri Čaitanja-čaritamritoje (Adi-lila, 2.117) parašyta:

siddhanta baliya citte na kara alasa,
iha ha-ite krsne lage sudrdha manasa

[Nuoširdus mokinys neturėtų apleisti diskusijų apie filosofines išvadas (siddhantą), laikydamas jas prieštaringomis, nes tokios diskusijos stiprina protą. Taip protas prisiriša prie Šri Krišnos.]"
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

08 Spa 2022, 10:49

Iš Šrilos Bhakti Pramodos Purio Maharadžo knygos "The Art of Sadhana", 1 skyriaus:

Tikėjimas - tai bhakti augalo sėkla. Vaidhī bhakti augalo sėkla yra tikėjimas šventraščiuose pateiktais reguliuojančiais principais; rāgānugā bhakti augalo sėkla yra tikėjimas, pagrįstas intensyviu troškimu siekti Vradžios gyventojų spontaniškos meilės. Tas, kuris turi tikėjimą, gali praktikuoti bhakti (śraddhāvān jana haya bhakti-adhikārī, Caitanya Caritāmṛta 2.22.64). Jeigu žmogus neturi šio tikėjimo, paremto intensyviu troškimu (lobha-mūlā śraddhos), tuomet praktikuojant rāgānugā bhakti neišvengiama įvairių nuopuolių. Kita vertus, įgijęs tokį tikėjimą, jis galės nuolat klausytis nektaringų Vrajendranandanos žaidimų, pavyzdžiui, rāsa-līlos, o iš tokio prisirišimo kylantis aukščiausias atsidavimas apvalys jo širdį nuo materialių troškimų ligos. Išnykus žemiškajam troškimui, kyla stiprus potraukis tarnauti Madana-mohanos, transcendentinio Kupidono, kuris savo grožiu žavi žemiškąjį Kupidoną, juslėms. Tik šiame dvasinio tobulėjimo etape žmogus galės tinkamai įsitraukti į rāgānugā bhakti praktikas <...>.
 
Todėl reikia atidžiai sekti guru nurodymais; bandant savarankiškai sekti vraja-bhāva tyko daug pavojų. Reikėtų laikytis bona fide guru nurodyto proceso, atidžiai užsiimant jo nurodytomis bhakti veiklomis. Taip elgdamasis mokinys pamažu išvalys savo širdį nuo visų nepageidaujamų elementų, o paskui, sėkmės lydimas, progresuos Rūpos Gosvamio aprašytomis pakopomis - niṣṭhā, ruci, āsakti, paskui bhāva ir prema. Reikėtų atidžiai stebėti, kad nepakliūtume į pavojingus spąstus - nepradėtume savęs laikyti pažengusiu bhakta. Kadangi Mahāprabhu mus patikino, kad nāma-bhajana yra geriausia iš visų bhakti praktikų ir yra viso tobulumo šaltinis, turėtume atsisakyti bet kokių abejonių, kad nāma-bhajana netinkama bet kuriame bhakti gyvenimo etape, nesvarbu, ar žmogus yra pradedantysis, ar praktikuojantis, ar ištobulinta siela.
 
sadā nāma laibe yathā-lābhete santoṣa
ei ta ācāra kare bhakti-dharma-poṣa

(Caitanya Caritāmṛta 1.17.30)


"Žmogus turėtų visada giedoti Šventąjį Vardą ir pasitenkinti tuo, kas jam atitenka kaip jo dalia. Toks elgesys palankus bhakti ugdymui".

Kadangi Šventojo Vardo giedojimas yra vienintelė praktika, o Šventasis Vardas yra vienintelis praktikos objektas, reikia labai ryžtingai stengtis visais laikais ir aplinkybėmis priimti Šventojo Vardo prieglobstį. Jeigu sugebėsime tai daryti, Šventasis Vardas suteiks mums savo malonę, sunaikins visas anarthas mūsų širdyse ir padarys taip, kad jose pasireikš visokeriopas palankumas. Kai atsiras išgrynintas meilės Krišnos vardui jausmas, tada atsiras ir tokia pat išgryninta meilė Vardo Savininkui. Tuomet tampa įmanomi išgryninti rāgos jausmai.
 
īṣat vikaśi punaḥ dekhāya nija-rūpa-guṇa
citta hari laya kṛṣṇa pāśa
pūrṇa vikaśita hañā vraje more jāya lañā
dekhāya nija svarūpa vilāsa
 
(Śaraṇāgati)
 
"Kai Vardas nors truputį atsiskleidžia, jis parodo man mano paties dvasinį pavidalą ir savybes. Jis pavagia mano protą ir perkelia jį prie Krišnos. Kai Vardas visiškai atsiskleidžia, jis nuveda mane tiesiai į Vradžią, kur parodo mano asmeninį vaidmenį amžinuosiuose žaidimuose."                                                
 
Taigi, išvada tokia: Šventojo Vardo garbinimas yra geriausia priemonė ugdyti savo bhakti polinkį, ir tokiu būdu yra priemonė, per kurią atsiskleidžia asmens Vradžios nuotaika. Taigi, imtis giedoti Šventąjį Vardą - tai pradėti kelionę į garbinimo tobulumą.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1045
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

15 Spa 2022, 10:35

Labai dėkoju.

Visada su malonumu perskaitau ir pasijuntu gavęs dvasinės energijos. Man tai net svarbiau nei pačios žinios :)
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

03 Lap 2022, 12:47

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: "Vakar sakiau, kad tikrasis godumas yra gerai; jis labai iškilus. Tačiau svarstytina, ar transcendentinis godumas iš tiesų prabudo. Jeigu žmogus iš tiesų turi tokį godumą, jis iš karto tampa kvalifikuotas ties ruči (tikrojo skonio giedojimui, klausymuisi ir atsiminimui) pakopa. Tikrasis transcendentinis godumas pradeda reikštis nuo ruči pakopos, o ne nuo šraddhos (pradinio tikėjimo) pakopos. Tai ir yra kvalifikacija."

Iš to galima daryti išvadą, kad nors lobha nėra visai tas pats, kas ruči, lobha yra labai glaudžiai susijusi su ruči.

Mano pamąstymas būtų toks: neįmanoma kažko labai intensyviai trokšti, jeigu nesuvokiamas to dalyko skonis. Kai yra patirtas skonis, kuris labai traukia ir patinka, tada atsiranda prisirišimas prie to skonio ir godus troškimas jį vėl patirti. 

Mąstau toliau: raganuga bhakti ypatumas yra tas, kad sekama konkrečia vieno iš amžinųjų Krišnos palydovų tarnystės nuotaika ir rasa, kuri sutampa su raganuga bhakti praktikuotojo dvasinės sielos amžinoje prigimtyje glūdinčia tarnystės nuotaika ir rasa. Tai reiškia, kad praktikuotojui esant ruči pakopoje, ir Krišnos malone jau suvokiant amžinųjų Krišnos palydovų tarnysčių ir nuotaikų skonius, iš tų skonių jį labiausiai trauks vienas konkretus jam "skaniausias" skonis. Taigi, nepasiekus skonių tėkmės praktikuotojo sąmonėje lygmens, nelabai įmanoma turėti brandžią savo paties lobhą, brandų godumą konkretaus skonio ir nuotaikos tarnystei Krišnai. O galim suprasti, kad tokia malonė, kai patiriami skoniai, yra visai kitas sąmonės lygis, negu kai esame paskendę pasaulietiniuose trūkumuose ir problemose (anarthose). Kaip sako Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados dikša mokinė ir Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo šikša mokinė Šrimati Jadurani (Šjamarani) devi dasi, įsitikinti ar turi lobhą, galima labai nesunkiai, penkias minutes pakartojus šventąjį vardą. Jeigu protas klaidžioja ten ir šen, tada apie lobhą kalba neina. 

Šrimati Jadurani (Šjamarani) devi dasi, kuri Krišnos sąmonę nepertraukiamai rimtai praktikuoja nuo 1966 metų, t.y. 56 metus, ir kuri tarnavo dviems galingiems Krišnos įgalintiems ačarjoms, turintiems nitja-sidhų, tai yra, amžinų Krišnos palydovų simptomus, kurie turi pilną galią kvalifikuotam mokiniui dovanoti raganuga-bhakti pažangą, piešdama paveikslus pagal jų nurodymus, taip pat užsiimdama šių ačarjų knygų leidyba, ir pamokslavimu, daug bendravusi su jais, nuolatos klausiusis jų, ir daug klausinėjusi, sako, kad dar nepasiekė to tikrojo lobhos lygmens. Tai ne vieno gyvenimo reikalas.
Ruči etapas eina po anartha-nivriti (trūkumų, ydų, nevertingų dalykų pašalinimo) ir ništhos (tvirto, nesvyruojančio tikėjimo) etapų. Kad nesupainioti lobhos su tiesiog proto smalsavimu, saviapgaule, majika "skoniu", t.y. iliuziniu "skoniu", patiriamu dėl gunų poveikio, o ne dėl transcendencijos atsiskleidimo, kylančiu ne iš sielos, o iš subtiliojo kūno impulsų ir tendencijų, reiktų taip pat atidžiai susipažinti ir išnagrinėti ruči bei prieš jį einančių etapų esmę ir simptomus.

Šiame pasaulyje mes patiriame visų santykių gamą, tarnystę, buvimą vaiku, buvimą draugu, ir kt., jeigu tik iš tos pasaulietinės patirties inercijos projektuosime savo pageidaujamą skonį į Dievą, ir manysime, kad tai ir yra raganuga lobha, tai bus klaidinga, iliuziška. Pvz. kai dar nebuvau tikintis, man gyvenime buvo labai svarbi draugystė. Kai pradėjau skaityti Bhagavad-gitos įvadą, ten buvo aprašyta, kokie būna penkių rūšių santykiai su Krišna. Kadangi man buvo svarbi draugystė, tai iš karto kreipiau dėmesį į draugystės santykį: "va, šitas santykis man būtų geriausias". Bet esu tikras, kad tokia pradinė tendencija nebuvo kylanti iš mano sielos dvasinės prigimtinės rasos. Tai tikrai nebuvo nei lobha, nei lobhos šešėlis ar lašelis. Tai buvo tiesiog pasaulietiško proto veikimas gunose.

Pasakius visa tai, nors tai atrodytų tolimas tikslas, mūsų ačarjos sako, kad reikia dėti pastangas patekti į raganuga bhakti stadiją. Temoje jau citavau kai ką, kaip tai vyksta: reikia sekti vaidhi bhakti, rimtai praktikuoti; reikia iškilios sadhu-sangos, tada užsiimti bhadžana-krija, bhakti veiklomis, pagal dvasinio mokytojo nurodymus ir eiti pradedant nuo tikros šraddhos, per anartha-nivriti etapą link ništhos ir ruči.

Svarbiausia - bendrauti su kvalifikuotais, bona fide sadhu ir guru. Tam reikia gerai žinoti guru-tattvą, guru principo ypatybes, guru simptomus, savybes, ir sugebėti atsijoti netikrus, apgaulingus sadhu ir guru, kurie yra ne transcendentiniai, ir nesusijungę su transcendentiniais guru, nesusijungę su bhagavata parampara. Guru, sadhu, šventraščiai - šie trys šaltiniai patvirtina ir patikrina vienas kitą. Jeigu guru mokymas nukrypsta nuo šventraščių, nuo bhagavata paramparos mokymo, vadinasi tai nėra tikras kvalifikuotas guru. Tikra šraddha, tikėjimas, yra šastrija šraddha, šventraščiais paremtas tikėjimas. Jeigu manysime, kad stipriai tikėti tokiu guru, kuris prasilenkia su šventraščiais ir bhagavata parampara yra dvasinio tikėjimo pasireiškimas, stipriai apsiriksime. Toks tikėjimas nėra dvasinis, tai pasaulietiškas tikėjimas, tikėjimas gunose.

Kaip pavyzdys, kai kurie tariami siddhos, pagal neišmanančių žmonių sentimentus vadinami atseit tobulomis dvasinėmis asmenybėmis, teigia, kad Viešpaties Čaitanjos gimimo vieta yra ne Majapure, o kitoje vietoje, kitame Gangos krante. Bet Viešpaties Čaitanjos gimimo vietą pagal dvasinę viziją atrado Šrila Bhaktivinoda Thakura, ją iš dvasinės pusės patvirtino Šrilos Bhaktivinodos Thakuros šikša-guru Šrila Džagannatha dasa Babadžis, tuo metu didžiausias Gaudija vaišnavų dvasinis autoritetas. Iš fizinės pusės, tai yra, pagal empirinius įrodymus, tokius kaip raštai, žemėlapiai, Gangos upės vagos kaitos tyrinėjimai, reljefo tyrinėjimai, ir t.t. ir pan., ta vieta taip pat patvirtinta. Šrila Bhaktivinoda Thakura buvo vadinamas septintuoju Gosvamiu, buvo labai reikšmingas dvasinis ačarja, nitja-siddha, po jo bhagavata paramparoje buvo daugiau nitja-siddhų, ir visų jų matymu, Viešpaties Čaitanjos gimimo vieta yra Majapure, ten kur ir patvirtinta. Antros vietos negali būti. Todėl kyla klausimas, kokia yra dvasinė kvalifikacija tų tariamų siddhų, kurie tvirtina, kad Viešpaties Čaitanjos gimimo vieta yra visai kitoje vietoje. Galima daryti išvadą, kad jie neturi dvasinio matymo, todėl jų tvirtinimai ir prieštarauja bhagavat-paramparos nustatytai vietai. Jie ne tik neturi dvasinio matymo, jie nesugeba atpažinti Krišnos įgalintų ačarjų. O tai rodo žemesnį negu madhjama lygį (madhjama lygis - vidurinis, nuo ništhos iki asakti), tai yra pradinį lygį, kaništha adhikara arba dar žemiau. O kaništha adhikariai, nėra jokie siddhos, ir jie neturi kvalifikacijų užsiimti raganuga bhakti ir suteikti raganuga bhakti pažangos kitiems.

Tai čia tik vienas pavyzdys, bet pasiremdamas tokio pobūdžio nagrinėjimu, žmogus turėtų suprasti, kas yra Krišnos įgalinti didieji dvasiniai ačarjos, kokie tokių ačarjų simptomai, ir tada suprasti konkrečią ilgaamžę bhagavata-paramparą. Ir tada atsirinkti, kas dera su bhagavata paramparos, įgalintų ačarjų mokymu, kas nedera. Krišnos įgalinimas yra matomas akivaizdžiai, matomas šakti pasireiškimas ir efektai, tokie kaip tikslus ir išsamus mokymo perteikimas, mistinės savybės, tokios kaip visažinybė, mistiniai įvykiai, sugebėjimas atsakyti į visus ir bet kokius mokinių klausimus bei juos įtikinti, materialių prisirišimų neturėjimas, galingas, daug žmonių giliai paveikiantis, širdis perkeičiantis, tikėjimą įkvepiantis pamokslavimas, intensyvi tarnystė savo guru ir visai bhagavata paramparai, bhavos, premos simptomai. Tie, kas nėra Krišnos įgalinti, neturi dvasinės galios skleisti raganuga bhakti. Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šrila Bhaktipragjana Kešava Maharadžas, Šrila Bhaktivedanta Vamana Maharadžas, Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas, Šrila Gour Govinda Maharadžas, kiti galingi guru  - jų gyvenimuose matome visus aukščiau įvardintus simptomus, pagal kuriuos galima suprasti, kad jie Krišnos įgalinti ačarjos.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

04 Lap 2022, 09:51

Iš Šrilos Bhakti Pramoda Puri Maharadžo knygos „Bhakti Siddhanta Sara“, skyriaus „Raganuga bhakti“. Nuoroda: https://bvmlu.org/SBPPG/eopd6.htm

“Iš didžiųjų sielų raštų galime suprasti, kad gyvosios esybės tikslas - pasiekti natūralų meilės prieraišumą Šri Krišnos lotosinėms pėdoms. Tai parodė apsivalę Vradžios gyventojai ir konfidencialūs Šri Krišnos palydovai, atlikdami spontanišką bhakti. Ši pakopa garantuoja patekimą į tyros bhakti Viešpačiui pakopą. Vis dėlto reikia suprasti, kad vien formalia praktika šios Vradžiavasių nuotaikos vargiai įgyjamos - mes būtinai turime stengtis pasiekti bhakti spontaniškumo pakopą. Vis dėlto šio gilaus prieraišumo Viešpačiui Krišnai neįmanoma įgyti dirbtinai mėgdžiojant ar kitaip. Todėl žmogus, tiesiogiai globojamas dvasinio mokytojo bei bhaktų ir turėdamas iš šventraščių patikrintus įrodymus, turėtų ryžtingai imtis šventojo Vardo giedojimo praktikos. Trokšdamas tokių spontaniškų meilės nuotaikų, žmogus turėtų karštai kreiptis į šventąjį Vardą ir iš visos širdies melstis Jam, o gailestingiausias šventasis Vardas kaip Asmuo, išgirdęs mūsų maldą, matydamas mūsų nuoširdžias pastangas, maloningai suteiks patekimą į tokią bhakti. Be šio šventojo Vardo prieglobsčio, iš įgeidžio nerdamas į tokias aukštas praktikas, žmogus niekada negalės pasiekti jokio palankaus rezultato, o vietoj to tik degraduos. Šiais laikais daugybė nesąžiningų asmenų, pasinaudodami šiais rimtais didžiųjų sielų žodžiais, su savo degradavusia materialia sąmone mėgsta nesubrendusiai vaidinti ir demonstruoti šias aukštas amžinai tobulų sielų nuotaikas. Šios neautorizuotos sektos (sahajiyos) praktikuoja transcendentinį Dieviškosios poros žaidimų prisiminimą aštuoniais paros laikotarpiais (aṣṭa-kaliya-līlā smaran) ir grubiai mėgdžiodamos vartoja tokius terminus kaip “siddha deha” (tobulas kūnas), "siddha pranali", bei lengvabūdiškai formuluoja savo iškreiptas pažiūras tokiomis aukštomis temomis, kitaip tariant, visiškai nukrypdamos nuo tyros bhakti. Kas gali suteikti asmens tapatybės suvokimą? Kas gali būti kvalifikuotas gauti tokį mokymą? Koks yra tikrasis godumo [lobhos] spontaniškajai bhakti simptomas? Prieštaraujant šių imitavimu užsiimančių grupių nukrypstančioms išvadoms, šiuo metu itin svarbu šias sąvokas apibrėžti pagal didžiųjų sielų nuostatas.
Materialistiškai nusiteikęs žmogus paprastai yra veikiamas įprastų priešų, tokių kaip geismas, pyktis ir t.t. Kaip jis gali savo užterštu protu kontempliuoti savo tikrąjį transcendentinį dvasinį kūną? Natūralus žmogaus priešiškumas išgrynintai bhakti praktikai ir jo paties nesubrendęs šventraščių ar didžiųjų sielų aukšto lygio pamokymų supratimas neišvengiamai prives prie grubių ir klaidingų įsitikinimų.
Pavyzdžiui, net Šrila Narottama Das Thakura dainuoja:
sādhane bhāviva yāhā, siddha dehe pāva tāhā
ragapathera ei se upāya
sādhane ye dhana chāi, siddha dehe tāhā pāi
pakkāpakka matrā sei vicāra
pakile sei prema-bhakti, apakke sādhana khyāti
bhakti lakṣaṇa anusāra
narottama dāsa kahe, ei yena mora haye
vraja tyra anurāge vāsa
Arba Šrilos Krišnadasos Kaviradžos pamokymai Čaitanja-Čaritamritoje (Adi 3.75)
viddhi bhaktya vraja-bhāva pāite nāhi śakti
Jeigu kas nors išgirdęs visas šias ir kitas panašias šventraščių išvadas, per aklą priėmimą, paliks formalios reguliuojamosios praktikos (vaidhi-bhakti) kelią ir staiga puls bei imsis šių spontaniškų praktikų, atsidurs apgailėtinoje padėtyje. Šriman Mahaprabhu pabrėžė devynias pasiaukojimo tarnystės rūšis kaip aukščiausias siekiant tyros bhakti Viešpačiui Krišnai, iš kurių kaip svarbiausią, norint žengti pirmyn, išskyrė šventojo Vardo giedojimą be įžeidimų.
Šrila Bhaktivinoda Thakura savo knygoje Kalyāna Kalpataru užrašė dainą:
viddhi mārga ratajane, svadhinatā-ratna dāne
rāgamārge karān praveśa
rāgavaśavati haye, pārakīyā bhāvāśraye
labhe jīva kṛṣṇa premāveśa
Šiuo atžvilgiu, čia minint formalios bhakti kelią [viddhi mārgą], turima galvoje pranašiausia jo dalis, t.y. šventojo Vardo giedojimas. Tai reiškia, kad tvirto užsiėmimo neįžeidžiu šventojo Vardo giedojimu rezultatas bus patekimas į spontaniškąjį kelią. Šioje formaliai reguliuojamoje bhakti yra visiška priklausomybė nuo dvasinio mokytojo, bhaktų ir šventraščių nurodymų. Aptariamas metodas - stengtis išsilaisvinti nuo šventojo Vardo įžeidimų. Lygiagrečiai, giedojimo metu reikia apmąstyti šventojo Vardo skiemenų formos prasmę, kartu su nuoširdžiomis širdingomis maldomis Šri Krišnai. Viešpaties Krišnos malonė padės tobulėti tokioje ryžtingoje praktikoje, kad būtų galima skinti trokštamus vaisius. Tačiau to nedarant, teks nusiristi iki susidūrimo su veikančiųjų dėl rezultatų [karmių] ir logikų [jnanių] dilema, o jiems tenka suktis daugybės gimimų rate.
Kaip įvairios bhakti dalys naudojamos reguliuojamoje bhakti, taip tos pačios bhakti dalys, tokios kaip klausymasis ir giedojimas, naudojamos spontaniškoje bhakti praktikoje. Iš tikrųjų šios bhakti dalys nėra atliekamos materialiomis juslėmis, bet jų imamasi per išgrynintas jusles. Spontaniškai praktikuojantis žmogus šias skirtingas bhakti praktikos dalis naudoja pagal savo natūralias nuotaikas. Šriman Mahaprabhu įtvirtino šventojo Vardo giedojimą kaip bhakti tikslą ir priemonę. Trumpai tariant, norint pasiekti meilę Dievui, pagrindinė priemonė (sadhana) yra šis šventojo Vardo giedojimas. Visos kitos skirtingos bhakti praktikos dalys turi būti praktikuojamos greta šio giedojimo. Net ir aukščiausiame Krišnos žaidimų prisiminimo (līlā smaran) etape šis šventojo Vardo giedojimas tęsiasi. Bet kuriuo metu rodant abejingumą Vardo giedojimui, prieštaraujama didžiųjų sielų nurodymams. Besąlygiškas atsidavimas šventajam Vardui sėkmingai nuves žmogų iki iš lėto atsirandančio skonio, kai bus laipsniškai patiriamas šventojo Vardo, pavidalo, savybių ir žaidimų meilumas. Kai Vardas praktikuojančiajam dvasinius siekius suteiks Savo bepriežastinę malonę, automatiškai su visomis detalėmis bus nušviesti visi žaidimai, forma, savybės ir Vardas, ir tada žmogus galės įsitraukti į Šri Krišnos dieviškųjų žaidimų prisiminimą ir meditaciją. Giedojimas, kai šalia to nėra klausymosi, arba klausymasis, kai nėra giedojimo, niekada nebus įmanomi.
Šrila Rūpa Gosvamis informavo mus apie tinkamą bhakti (bhajanos) metodą: tannāma rūpa caritādi sukīrtan-ānu [...]
Siekiantis dvasinio tikslo turėtų užimti savo audringą protą su jo neteisėtais troškimais į Aukščiausiojo Viešpaties šventojo vardo, pavidalo, savybių ir žaidimų sistemingu pastoviu giedojimu [originale “rigid chanting”, chanting – giedojimu, kartojimu šlovinimu.] Atsiradus natūraliai spontaniškai bhakti, jis turėtų paklusniai, sekdamas tyrais transcendentinės Vradžios gyventojais, praktikuoti tokį atsidavimą Vradžios Dhamoje ir taip pasiekti nemirtingumą.
Parengiamajame praktikos etape, arba "šravana dašoje", labai svarbu klausytis apie šventąjį Vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus. Kitas etapas - praktika kartojant ir kultivuojant tai, kas išgirsta, vadinama "varana daša". Trečiasis etapas yra "smarana avastha". Čia pereinama prie praktikos su savo natūralia meilės nuotaika prisiminti, susikaupti, medituoti, ir taip prieinama iki visiško tokių nuotaikų įsisavinimo (samadhī). Kai toks įsisavinimas tampa labai sklandus, be jokių kliūčių, tai reiškia kitą etapą - "apana dašą", kai žmogus suvokia savo prigimtinę dvasinę tapatybę. Paskutinė pakopa - kai pasiekiamas visiškas tobulumas, leidžiantis būti vienu iš konfidencialių amžinųjų Aukščiausiojo Viešpaties palydovų."
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

04 Lap 2022, 21:04

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura: "Visų šių ašrajų, bhaktų, svarstymai apie višają, Krišną, natūraliai iškyla širdyje, kai žmogus tobulėja tarnaudamas Šri Guru. Šie dalykai nepasireiškia per jokį dirbtinį procesą. Jie spontaniškai sužadinami laimingųjų sielų sąmonėje atsiradus polinkiui dvasiškai tarnauti dieviškumui. Mes neturime jokios kitos funkcijos, išskyrus tarnystę Šri Guru. Materialaus pasaulio iškreipta sąmone neįmanoma aptarti amžinųjų Dievo žaidimų, neprieinamų net Šešai, Šivai, Brahmai ir panašioms didžiosioms asmenybėms.

Kartais įvairūs žmonės manęs klausdavo, kodėl mes visiems neperduodame realizuoto tarnystės metodo. Asmeniškai aš negaliu suprasti, kaip galima manyti, kad save suvokusių sielų ir naujokų būklė yra identiška. Mes nesuprantame, kaip nuo visų ydų laisvų sielų tarnystę ir realizaciją galima praktikuoti noviciato laikotarpiu, kuris kupinas daugybės ydų. Jei kuris nors asmuo priklausytų save suvokusių sielų ratui, jis gali maloniai atskleisti man šį faktą. Tuomet galėsiu sužinoti apie konkrečią jo suvoktosios savasties prigimtį."

Čia Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura turi galvoje meditaciją į sielos dvasinį pavidalą. Jo klausdavo, kodėl jis nedalina tokios meditacijos.

Naujoko etapas yra nuo šraddhos iki ništhos. Ties ništha prasideda madhjama etapas. Tas naujoko etapas gali trukti ne vieną gyvenimą. Ništhą tai tikrai galima suprasti, ar turi tvirtą nesvyruojantį tikėjimą Krišna ir guru ar ne. Jeigu yra abejonių tikėjime, tada tai ne ništha. Nėra prasmės duoti aukštas praktikas tam, kas gali iš viso mesti kelią, be to, nesugeba tų praktikų atlikti. Arba kitais žodžiais sakant, Krišna niekam neduos ypatingos malonės tokioje to asmens būsenoje, kurioje tas asmuo tą malonę išvaistys ir išbarstys, praras, dėl savo dvasinio silpnumo ir nestabilumo, tikėjimo trūkumo. Tik kai asmuo negrįžtamai yra tame amžiname kelyje, turi nesvyruojantį tikėjimą ir lobhą, tada yra visos reikalingos sąlygos duoti ypatingą malonę. Asmuo turi būti pakilęs į dvasinį lygmenį. 

Panašiai, kaip neįmanoma duoti vaikui, kuris dar nemoka kalbėti, knygą, kad jis ją skaitytų. Vaikas tik paveiksliukus gali suprasti. Todėl turi būti atitinkama kvalifikacija. 

Arba, negalima nemokančio plaukti įmesti į gilius vandenis, nes jis tiesiog paskęs.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

05 Lap 2022, 10:56

Iš Karnamritos dasos knygos "Babadži Maharadža":
 
Śrīla Gaura-kiśora dāsa Bābājī Mahārāja atėjo į šį pasaulį po 1830-ųjų Faridapuros rajone, greta vietos, vadinamos Tepakhola, Vagjanos kaime, Rytų Bengalijoje, arba dabartiniame Bangladeše. Jis pasirodė tame kaime, kuris yra ant Padmos upės kranto, kaip vaišjos, greičiausiai vardu Vamśidāsa, sūnus. Tačiau, pasak vieno biografo, Vamśidāsa buvo Śrīlos Gaura-kiśoros vardas prieš jam priimant atsižadėjimą. Vaikystėje motina ir tėvas surengė jam vedybas, ir jis daugiau kaip dvidešimt metų buvo šeimos žmogus. Tuo metu jis dirbo grūdų verslo tarpininku, tačiau net ir tuo metu pasižymėjo dvasingumu. Mirus žmonai, Śrīla Gaura-kiśora paliko savo verslą ir išvyko į Vṛndāvaną. Ten jis kreipėsi į Śrīlą Bhagavata dāsą Bābājį, vieną iš svarbiausių Śrīlos Jagannātha dāsos Bābājī Mahārājos mokinių, ir priėmė iš jo tradicinį Paramahaṁsa Vaiṣṇava Bābājī rūbą.
Po to jis tapo visiškai atsižadėjęs ir gyveno po medžiais įvairiose 168 mylių Vradžamandalos vietose. Taip jis nepertraukiamai elgėsi maždaug trisdešimt metų. Per tą laiką jis kartais keliaudavo į šventąsias piligrimystės vietas Šiaurės ir Vakarų Indijoje, taip pat į Gaura-mandalą. Jagannātha Puryje jis bendravo su Śrīla Svarūpa dāsa Bābājī Mahārāja, apie kurio ekstazišką veiklą savo autobiografijoje pasakojo Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura. Jis taip pat bendravo su Śrī Bhagavān dāsa Bābājī Kalnoje. Jis nuvyko į Kuliją, šventą Śrīlos Jagannāthos dāsos Bābājī bhajanos vietą, ir bendravo su Śrīla Caitanya dāsa Bābājī. Visi šie Bābājiai buvo tyri ir pakylėti bhaktos. Śrīla Gaura-kiśora dāsa Bābājī labai išgarsėjo tarp didžiųjų Vṛndāvanos bhaktų ir gavo atitinkamą bhajanānandī titulą. Nors ir sulaukęs tokios garbės, jis niekada nesistengė siekti net trupučio materialaus juslinio pasitenkinimo ir visiškai nepritarė slaptiems materialiems pseudoatsižadėjėlių troškimams. Jis buvo visiškai atsiribojęs nuo tokių polinkių ir tyras, grynas bhakti veiklas atlikdavo vienas, kupinas gilaus atsidavimo nuotaikos.
1897 m., Falgunos mėnesį, kai jam buvo šešiasdešimt metų ir tuo metu, kai Śrīlos Bhaktivinodos Ṭhākuros pastangomis buvo atskleista Yoga Pitha (Śrī Caitanyos gimimo vieta), Śrīla Gaura-kiśora Prabhu iš Vṛndāvanos, Šrīlos Jagannātha dāsa Bābājī Mahārājos nurodymu, išvyko į Navadvīpa-Dhāmą. Nuo to laiko iki pat savo išėjimo iš šio pasaulio Śrīla Gaura-kiśora dāsa Bābājī pasiliko Śrī Navadvīpa-Dhāmoje, gyveno įvairiuose kaimuose, suvokdamas, kad jie nesiskiria nuo šventų Vṛndāvanos vietų. Jis prašydavo išmaldos rinkdamas sausus maisto produktus iš šventosios Dhamos gyventojų. Kartais tuos maisto produktus jis aukodavo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, paprasčiausiai laikydamas juos rankoje. Kad galėtų gaminti maistą, jis rinkdavo pakelėse sausas malkas, taip pat jis plaudavo molinius puodus, kuriuos užtemimų proga kaimo gyventojai išmesdavo pakelėse netoli Gango upės (dėl užtemimo poveikio tokie puodai buvo laikomi nešvariais ir netinkamais naudoti). Norėdamas apsirengti, jis eidavo prie Gangos kranto ir rinkdavo bei skalbdavo išmestus audeklus, kuriais buvo uždengiami lavonai deginimo ghate. Taip jis visada išlikdavo nepriklausomas nuo kitų paramos, paprasčiausiai naudodamas niekam nereikalingus daiktus. Taip jis apsirūpindavo praktiniais gyvenimo reikmenimis.
1897 m. Šrila Bhaktivinoda Ṭhākura įrengė savo bhajanos vietą ant Sarasvatī upės kranto Godrumoje, vienoje iš devynių Navadvīpa-Dhāmos salų, kuri simbolizuoja kīrtaną (Dievo vardų ir šlovės giedojimą). Tas āśrama, kuris vadinosi Svānanda-sukhada-kuñja ir kurį sudarė kuklus dviejų aukštų namas, keli nedideli ūkiniai pastatai ir mūru aptvertas kompleksas, buvo pakylėtų sielų susibūrimo vieta. Anksčiau tai buvo Viešpaties Nityānandos Nāma-haṭṭos vieta, iš kurios Śrī Caitanyos Mahāprabhu įsakymu Viešpats Nityānanda pradėjo savo pamokslavimo žygius Bengalijoje. Čia Ṭhākura skaitė ir aiškino Śrīmad-Bhāgavatam bei kitas temas, susijusias su atsidavimo tarnystės išvadomis, o Śrīla Gaura-kiśora dāsa Bābājī Mahārāja su dideliu malonumu ateidavo ir klausydavosi šių paskaitų. Ṭhākura dažnai minėdavo Śrīlos Gaura-kiśoros elgesį, kad paaiškintų žodžio nirapekṣa - "abejingumas" [materialiems dalykams ir poreikiams, vert. past.] - reikšmę. Jis dažnai kalbėjo apie neprilygstamą atsižadėjimą, tyrą atsidavimą ir prisirišimą prie Kṛṣṇos, kuriuo pasižymėjo Bābājī Mahārāja. Ṭhākuros išėjimo į poilsį dienomis abi sielos susitikdavo ir bendraudavo didelėje laimėje.

"Kartą, kai Śrīla Gaura-kiśora gyveno dharmaśāloje Kulijoje, Śrīla Sarasvatī Ṭhākura paklausė jo, kaip jis gyveno Vradžioje, ir uždavė daugybę klausimų apie Vrindavanos gyventojus bei įvairius bhaktas, kurie ten atlikinėjo atsiskyrėlišką garbinimą. Śrīla Sarasvatī Ṭhākura konkrečiai klausė apie [kai kuriuos konkrečius] bhajanānanjius, kurie buvo laikomi tobulai save suvokusiomis sielomis. Išgirdęs klausimą, Śrīla Gaura-kiśora Gosvāmī ilgai juokėsi ir pasakė Sarasvatī Ṭhākurai: "Jie visi yra apsimetėliai."

Šrila Gaurakišora dasa Babadžis buvo nežemiškai, dieviškai atsižadėjęs. Jis buvo visiškai pasišventęs ir pasinėręs į transcendentinio lygmens tarnystę Krišnai. Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura 1900 m. iš jo gavo įšventinimą (dikšą) ir tapo jo įšventintu mokiniu. Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros dikša guru buvo Šrila Gaurakišora dasa Babadžis, o šikša guru - Šrila Bhaktivinoda Thakura. Šrila Gaurakišora dėl savo transcendentinio sąmonės lygmens, dėl ryšio su Krišna, suvokdavo, žinodavo, kad vyksta kitų žmonių viduje, mintyse, širdyje. Dėl to, kad jis buvo labai žinomas šventasis, pas jį ateidavo daug žmonių, kurie sakydavo, kad irgi nori būti atsižadėjusiais sadhu ir bandydavo užsiimti dvasine praktika gyvendami šalia jo. Bet permatydamas jų tikruosius motyvus ir materialius prisirišimus, polinkį imituoti aukštesnį lygmenį, tikrojo išskirtinio pasišventimo Krišnai trūkumą, (o tik meilė Krišnai ir skatina tikrąjį, o ne dirbtinį atsižadėjimą, jeigu atsižadėjimas daromas nei iš intensyvios meilės, jis dirbtinis) Šrila Gaurakišora labai tiesiai viską jiems sakydavo ir duodavo jiems suprasti jų problemas, ką jie turėtų pataisyti savo elgesyje, kad nebūtų apsimetėliai. Toks jis buvo, griežtas ir tiesiakalbis.

Taigi, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, būdamas jo mokiniu, ir suprasdamas jo transcendentinį lygmenį, norėjo iš jo sužinoti apie gyvenimą Vrindavanoje, apie tenykščius bhaktas, sadhu, ir klausinėjo jo apie kai kuriuos atsižadėjusius sadhu, kuriuos paprasti žmonės laikė siddhomis, tobulais. Daug buvo tokių šnekų, "tas yra siddha, anas yra siddha", daug tariamų "siddhų" pagal vietinių žmonių įsivaizdavimą. Kai jis paklausė apie tai Šrilos Gaurakišoros dasos Babadžio, kuris buvo ilgai gyvenęs Vrindavanoje, ir kuris visus ten pažinojo, ir iš transcendentinio lygmens galėjo įvertinti, kaip yra iš tiesų, kas yra kas, kas tikras siddha, o kas nėra siddha, kas iš tikro tyrai garbina Krišną, o kas tik vaidina atsižadėjusius, o iš tikro tenkina savo materialius poreikius ir tinginiauja, Šrila Gaurakišora dasa Babadžis pradėjo juoktis. Jis pasakė: "visi tie tariami siddhos yra apsimetėliai", nes žinojo, kas yra kas, ir ką jie iš tikro vidujai mąsto ir išoriškai veikia. Iš to galima daryti išvadą, kad daugelis Vrindavanoje gyvenusių sadhu, kuriuos žmonės lengvabūdiškai ir sentimentaliai vadino siddhomis, iš tikrųjų nebuvo siddhos. Tikri siddhos buvo labai labai reti vienetai.

Bhagavad-gitoje 3.4-9 sakoma:
Neįmanoma išvengti atoveikio vien susilaikant nuo veiklos, kaip neįmanoma vien atsižadant pasiekti tobulumą.
Nepriklausomai nuo mūsų valios, kiekvieną priverčia veikti tos savybės, kurias jis įgyja dėl materialios gamtos guṇų įtakos. Todėl niekas net akimirksnį negali išbūti ko nors neveikdamas.
Tas, kuris suturi savo jusles nuo veiklos, tačiau minčių nuo juslių objektų atplėšti nepajėgia, tikrai pats save apgaudinėja ir yra vadinamas apsimetėliu.
Kita vertus, jeigu žmogus nuoširdžiai stengiasi protu suvaldyti veikiančias jusles ir be prisirišimo imasi karma-yogos [įsisąmoninęs Kṛṣṇą], jo padėtis žymiai aukštesnė.
Vykdyk nurodytą pareigą, nes tai geriau negu nedirbti. Nedirbdamas net savo fizinio kūno negalėsi išlaikyti.
Veikla turi būti atliekama kaip auka Viṣṇu, kitaip ji bus vergystės materialiame pasaulyje priežastis. Todėl, o Kuntī sūnau, atlik savo nurodytas pareigas siekdamas Jį patenkinti ir visada būsi laisvas.

"Ne viskas auksas, kas auksu žiba". Skirti tikrą auksą nuo netikro, padirbto aukso, reikia atidžiai įvertinant ir žinant, kaip tai padaryti, arba kreipiantis į ekspertą. Auksas turi tam tikras savybes, ir savo atitinkamą tankį, pagal kurį yra atskiriamas nuo kitų metalų. Analogiškai, ne visi yra siddhos, kurie save pateikia kaip siddhas, ar kuriuos paprasti žmonės laiko siddhomis ar labai pažengusiais. Todėl nieko nereikia priimti sentimentaliai. Turi būti moksliškas, rimtas, sistemingas simptomų įvertinimas. Jeigu būsim lengvabūdžiai ir sentimentalūs, ir norėsim užsiimti saviapgaule, Krišna mums duos apgaulingą guru. Mūsų ačarjos sako, kad mes negalime patys teisingai pasirinkti guru. Mes turim labai nuoširdžiai melstis Krišnai, ir kantriai laukti, kol tikrasis guru ateis į mūsų gyvenimą. Be to, prieš priimant guru, jį reikia patikrinti.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

06 Lap 2022, 09:45

Citata iš vieno teksto, kuriame bandoma tariamai paneigti Bhaktivinodos ir Sarasvačio linijos dvasinių mokytojų pamokymus, čia cituojamas mūsų pagrindinis ačarja Šrila Rūpa Gosvamis, ir toliau komentuojama, kad raganuga bhakti nėra "post graduate state", sekantis mokymosi etapas po vaidhi bhakti:

Rūpa Gosvāmī: vaidhi rāgānugā ceti sa dvidha sādhanābhidha (Bhakti Rasāmṛta Sindhu 1.2.5) - there are two kinds of sādhana (after first explaining that sādhana bhakti means practise with the senses, by souls that are still conditioned) — vaidhi and rāgānugā, and nowhere it is said that rāgānugā bhakti is a post graduate state of vaidhi bhakti.

Mūsų ačarjos Bhaktivinodos ir Sarasvačio linijoje ir Gaudija sampradajos šventraščiai nesako to, kad raganuga bhakti prasideda praėjus visą vaidhi bhakti kelią, kaip čia bandoma tvirtinti. Jie sako, kad tol, kol nėra pasireiškusi lobha, t.y. kol nėra pasireiškusi kvalifikacija užsiimti raganuga bhakti, asmuo neturi kito pasirinkimo, kaip užsiimti vaidhi bhakti. Užsiimant vaidhi bhakti, ir praeinant anartha-nivrtti, pasišalinus didelei daliai anarthų, susidaro galimybės tam tikru metu įgyti lobhą.

Čaitanja Čaritamrita, Madhya 22.109

rāga-hīna jana bhaje śāstrera ājñāya
'vaidhī bhaktibalitāre sarva-śāstre gāya

Sinonimai

rāga-hīna - neturintys spontaniško prisirišimo prie Krišnos; jana - asmenys; bhaje - atlikti atsidavimo tarnystę; śāstrera ājñāya - pagal apreikštuosiuose raštuose aprašytus principus ir taisykles; vaidhī bhakti - reguliuojanti atsidavimo tarnystė; bali' - raginimas; tāre - tai; sarva-śāstre - visi apreikštieji raštai; gāya - giedoti.

Vertimas

"Tie, kurie nepasiekė spontaniško prisirišimo atsidavimo tarnystėje lygmens, atlieka atsidavimo tarnystę vadovaujami bona fide dvasinio mokytojo pagal apreikštuosiuose raštuose paminėtus reguliuojančius principus. Pagal apreikštuosius šventraščius tokia atsidavimo tarnystė vadinama vaidhī bhakti."

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Iš pradžių reikia klausytis bona fide dvasinio mokytojo. Tai palanku siekiant tobulėti atsidavimo tarnystėje. Pagal šį procesą žmogus klausosi, gieda, prisimena ir užsiima Dievybės garbinimu, veikdamas pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Tai yra esminės pirminės atsidavimo tarnystės veiklos. Atsidavimo tarnystė neturi būti atliekama siekiant kokių nors materialių tikslų. Žmogus net neturėtų trokšti susilieti su Absoliučia Tiesa. Tokią tarnystę reikia atlikti tik iš meilės. Ahaitukīapratihatā. Atsidavimo tarnystė turi būti be jokių paslėptų motyvų; tada materialios sąlygos negali jos sustabdyti. Palaipsniui galima pakilti į spontaniškos meilės tarnystės lygmenį. Vaikui liepiama eiti į mokyklą, kad gautų išsilavinimą, tačiau kai vyresniame amžiuje jis šiek tiek pajunta išsilavinimo skonį, jis savaime dalyvauja ir tampa išsilavinusiu mokslininku. Neįmanoma priversti žmogaus tapti mokslininku, tačiau kartais pradžioje naudojama jėga. Vaikas verčiamas eiti į mokyklą ir skaityti bei rašyti pagal mokytojų nurodymus. Toks skirtumas tarp vaidhī bhakti ir spontaniškos bhakti [raganuga bhakti]. Mieganti meilė Krišnai egzistuoja kiekvieno širdyje, ir ją tiesiog reikia pažadinti reguliuojamu atsidavimo tarnystės procesu. Žmogus turi išmokti naudotis rašomąja mašinėle laikydamasis reguliuojančių spausdinimo vadovėlio principų. Reikia tam tikra tvarka padėti pirštus ant klavišų ir praktikuotis, o kai žmogus tampa įgudęs, jis gali greitai ir be klaidų spausdinti net nežiūrėdamas į klavišus. Panašiai, reikia laikytis atsidavimo tarnystės taisyklių ir nuostatų taip, kaip jas nustato dvasinis mokytojas; tada galima prieiti prie spontaniškos meilės tarnystės. Ši meilė jau yra kiekvieno žmogaus širdyje (nitya-siddha kṛṣṇa-prema).
Spontaniška tarnystė nėra dirbtinė. Žmogus tiesiog turi prieiti iki to lygmens atlikdamas atsidavimo tarnystę pagal reguliuojančius principus. Taigi reikia praktikuoti klausymąsi ir giedojimą bei laikytis kitų reguliuojančių principų: plauti šventyklą, praustis, keltis anksti ryte, dalyvauti maṅgala-ārati ir taip toliau. Jeigu pradžioje žmogus nepasiekia spontaniškos tarnystės lygmens, jis turi priimti reguliuojamąją tarnystę pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Ši reguliuojamoji tarnystė vadinama vaidhī bhakti.

Taigi, Čaitanja-čaritamrita aiškiai sako, kad kol nėra pasireiškusi raga, spontaniškas prisirišimas prie Krišnos, reikia užsiimti vaidhi-bhakti.

Kaip pasireikš lobha, godus troškimas, spontaniškoji tarnystės tendencija ir kvalifikacija?

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas sako: "Kas yra šraddha, kaip ji prasideda ir kokie yra jos vaisiai? Šraddha, reiškianti polinkį tarnauti Krsnai, yra tikroji bet kokios bhakti šaknis arba sėkla. Aptarėme, kad šraddha yra dviejų rūšių: pasaulietinė šraddha [laukika šraddha] ir transcendentinė sraddha [paramarthika šraddha]. Transcendentinė sraddha taip pat yra dviejų rūšių - reguliuojamoji [vaidhi-šraddha] ir spontaniškoji [lobhamayi-šraddha]. Spontaniška šraddha yra transcendentinė, ji atsiranda klausantis meilių Krišnos žaidimų. Šio klausymosi dėka atsiranda godumas, ir tai vadinama lobhamayi-šraddha. Tai geriausia šraddhos rūšis; tačiau kas lemia, kad ji pasireiškia bhaktos širdyje? Ji atsiranda tik Krišnos, vaišnavų ir Gurudevos malonės dėka. Be to, Krišnos malonė ateina per tyrų vaišnavų malonę." (Paskaita 2003 gegužės 11 d. Los Andžele)

Bendraujant su aukštos kvalifikacijos raganuga sadhu ir guru, praktikuojant vaidhi-bhakti pagal jų nurodymus ir pamokymus, klausantis jų hari-kathos, jų pasakojimų apie meilius Krišnos žaidimus, ir skaitant šventraščius jų globoje, širdis valosi, bhakti stiprėja, ir atsiranda galimybė per jų malonę įgyti lobhamayi-šraddhą, t.y. tokią šraddhą, kuri turi lobhą. Kai ta lobha yra brandi, prasideda užsiėmimas raganuga bhakti praktika.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

18 Lap 2022, 13:06

Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros "Jaiva-dharmos", 21 skyriaus:

Vrajanātha: Kokios rūšies spontaniškos bhakti (rāgānugā-bhakti) mes galime imtis pagal mūsų adhikārą (kvalifikaciją)?

Bābājī: Mano sūnau, turėtum atidžiai išnagrinėti savo svabhāvą, ir tada pamatysi, kokiai bhakti rūšiai esi tinkamas. Pagal tavo įgimtą svabhāvą prabus konkretus ruci (skonis), ir tu turėtum sekti ta rasa, kurią parodo tas ruci. Kad puoselėtum tą rasą, turėtum sekti vienu iš amžinųjų Krišnos palydovų, kuris yra tobulas toje rasoje. Norint nustatyti rasą, tereikia ištirti savo paties ruci. Jeigu turi ruci rāgos keliui, tuomet turi elgtis pagal tą ruci, o kol ruci rāgos keliui nėra pabudęs, turi tiesiog vykdyti vaidhī-bhakti principus su tvirtu tikėjimu (niṣṭhā).

Čia matome, kad kvalifikacija užsiimti raganuga-bhakti yra tiesiogiai susijusi su ruči, skoniu. Kai pradedama kalbėti apie konkrečią raganuga-bhakti rūšį, apie konkrečią rasą, kuria bus sekama, tada matome, kad be ruči nustatyti savo konkrečios rasos neįmanoma.
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 127
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Kvalifikacija atlikti spontaniškos bhakti praktiką

21 Lap 2022, 13:47

[Bhakta:] Sakėte, kad kai atsiranda transcendentinė šraddha, žmogui nerūpi, net jei jį sukapos į gabalus, jis vis tiek giedos ir prisimins. Tačiau kitą kartą taip pat sakėte, kad kai transcendentinė šraddha pasirodo pirmą kartą, žmogus tarnauja iš baimės, pagarbos ir pareigos, pagal šastrą, ir mano, kad jei netarnaus, pateks į pragarą. Mano klausimas: kaip gali to, kuris tarnauja Krsnai iš baimės ir pareigos, šraddha būti pakankamai stipri, kad ją būtų galima vadinti transcendentine?
[Šrila B.V. Narajana Maharadžas:] Be transcendentinės šraddhos jūs negalite vystyti savo bhakti, todėl pirmiausia turite pasiekti šią pakopą. Kol neišsivystys transcendentinė šraddha, šraddha bus mišri; ji bus ir pasaulietinė, ir transcendentinė. Tačiau praktikuojant, vadovaujant Gurudevai ir su juo bendraujant, transcendentinė šraddha palaipsniui išsivystys, o kartu palaipsniui išnyks ir pasaulietinė šraddha. Kai išsivystys visiškas transcendentinis tikėjimas, būsite kaip Haridasa Thakura.

[Bhakta:] Šrila Gurudeva, kokiame lygmenyje mes turime transcendentinį tikėjimą? Ar tai ništha, ruči, asakti, ar kas kita?

[Šrila B.V. Narajana Maharadžas:] Jis prasidės nuo pat pradžių ir pamažu didės. Kai jūsų neišmanymas ir anarthos pašalinamos, tikėjimas stiprėja. Ruči stadijoje tikėjimas yra labai stiprus, ir tada jis yra transcendentinis. Kažkiek transcendentinio tikėjimo, arba bhakti, yra šiek tiek visuose bhaktose, ir pagal tai kiek toliau klausysitės bendraudami su vaišnavais, medituosite tai, ką girdėjote, ir stengsitės gilintis į šias temas, jūsų šraddha didės ir pamažu visos anarthos išnyks. Bhakti yra pradžioje, tačiau tada ji yra žemiausiame taške. Toliau giedant, girdint ir prisimenant Krišną sadhu-sangoje, transcendentinės šraddhos lygis palaipsniui didės, o kartu mažės ir pasaulietinė šraddha.

Šiek tiek sudėliosiu punktais, ką supratau iš gilinimosi į šį klausimą.

1. Lobha vystosi laipsniškai, lobhos pradinis taškas yra paramarthika lobhamayi šraddha, t.y. transcendentinis tikėjimas, kuriame yra lobhos, o toliau tas tikėjimas vystosi, ir ruči pakopoje lobha tampa pilna ir brandi, transcendentinis tikėjimas tampa stiprus ir grynas. Tik nuo šios stiprios lobhos ruči pakopoje atsiranda kvalifikacija užsiimti raganuga-bhakti.
2. Žmogus pradeda nuo sukriti, tada ta sukriti susikaupia į šraddhą. Iš pradžių šraddhoje yra daug laukika šraddhos, pasaulietinės šradhos, be to ji būna vaidhi-šraddha. Taigi, žmogus turi užsiimti vaidhi-bhakti. Užsiimdamas vaidhi-bhakti, bendraudamas su bona fide raganuga guru ir sadhu, klausydamasis jų hari-kathos, žmogus jų malone laipsniškai išvysto daugiau transcendentinio tikėjimo, be to tas transcendentinis tikėjimas laipsniškai įgauna lobhos, tuo pat metu pasaulietinio tikėjimo dalis mažėja.
3. Kvalifikacija ir poreikis medituoti į savo sielos dvasinį pavidalą iškyla tik asakti pakopoje. Tuo metu bhaktos širdyje Krišna apreiškia Savo vardo, pavidalo, savybių, žaidimų tam tikrą transcendentinį patyrimą ir bhaktos sielos dvasinio pavidalo patyrimą, kuris dar nėra pilnas, ir remiantis tuo patyrimu užsiimama meditacija į tai ir tokiu būdu tie suvokimai ištobulinami, išgryninami. 
4. Pagrindinės praktikos nuo ruči iki asakti pakopos yra stabilus nuolatinis Šventojo Vardo giedojimas, širdingos godaus troškimo pripildytos maldos, ir raganuga guru ir sadhu hari-kathos klausymasis, bendravimas su guru, natūrali kirtana ir smarana, visa tai toliau brandina lobhą ir stiprina ruči, kol ruči virsta asakti. Tuo laikotarpiu nereikia užsiimti dirbtine meditacija į savo sielos dvasinį pavidalą.
5. Iki ruči pakopos, lobha nėra brandi, todėl nesant tokios lobhos, tuo labiau tuo metu nereikia ir negalima užsiimti dirbtine mechaniška meditacija į savo sielos dvasinį pavidalą.
6. Jeigu nesant lobhos bandoma užsiimti dirbtine mechaniška meditacija į savo sielos dvasinį pavidalą, tai nėra raganuga bhakti, nes nėra tikrojo spontaniško godaus troškimo ir sekimo meiliomis Krišnos amžinųjų palydovų nuotaikomis. Vadinasi, tokie mechaniški protiniai bandymai yra paremti tik taisyklėmis, t.y. pagal savo atlikimo esmę ir pobūdį jie kaip ir atitinka vaidhi-bhakti kategoriją apibrėžiantį principą, kad veikiama pagal šventraščių nurodymus ir taisykles. Bet kadangi šventraščiai neleidžia užsiimti tokia meditacija neturint lobhos, nes tokia meditacija, kai žmogaus širdis nešvari ir pilna anarthų, yra dvasiškai žalinga ir griauna žmogaus bhakti pažangą, gali sukelti didelius nuopuolius, vadinasi, tai nėra ir vaidhi-bhakti, nes prieštarauja šventraščių nurodymams. Tokiu būdu, tai yra tiesiog iškraipytos, neteisingos praktikos, nepatenkančios nei į autentiškos vaidhi-bhakti kategoriją, nei į autentiškos raganuga-bhakti kategoriją.
7. Jeigu mes šiame gyvenime pradėjome nuo sukriti bei šraddhos, ir neturėjome lobhos ir ruči iš pat pradžių, vadinasi, mes neatsinešėme lobhos iš praeitų gyvenimų, nebuvome praeituose gyvenimuose išvystę jos. Todėl nelogiška būtų manyti, kad "galbūt turiu lobhą iš praeitų gyvenimų ir todėl galiu užsiimti raganuga-bhakti praktikomis". Taškas bhakti pažangos sekoje, kuriame dabar esame, yra aiškus, pagal simptomus, tai nėra sunku įvertinti. Kvalifikacija apsprendžiama pagal tai, kas realiai yra pasireiškę. Visa bhakti pažanga, kurią sukaupėme praeituose gyvenimuose, pasireiškia šiame gyvenime iš karto, labai greitai, o ne per daug metų. Vadinasi, jeigu šiame gyvenime esame pakopose iki ništhos, turime anarthų, vystome šraddhą, tokiame lygyje ir buvome praeitame gyvenime.
8. Lobha nėra atsitiktiniai šmėkštelėjimai viduje, laikinos užgaidos, kad "gal norėčiau užsiimti šia konkrečia bhakti". Bhakti yra tarnystė, gilus širdies noras veikti tik dėl Krišnos džiaugsmo, jeigu nėra tikros tarnystės, pasiaukojimo, pasišventimo, o tik egoistiniai proto pasiblaškymai, kad "gerai būtų užsiimti aukšto lygio praktika", tai nieko bendro neturi nei su bhakti, nei su lobha. Jeigu nėra gilios, stiprios, visą gyvenimą užpildančios tarnystės nuotaikos - nėra ir lobhos. Jeigu kartojant Šventąjį Vardą, nėra tarnystės nuotaikos, meilės, o protas klaidžioja šen ir ten - tada nėra lobhos. Jeigu mūsų vidus veikia žinojimo apie Krišną, apie bhakti, lygiu, tai irgi nėra lobha. Lobha - tai realiai pasireiškęs stiprus, intensyvus, nuolatinis, giliai iš širdies kylantis godus troškimas sekti konkrečia amžinųjų Krišnos palydovų nuotaika, tos nuotaikos, tos meilės suvokimas, ir stiprus noras mylėti ir tarnauti taip pat.  Kai visa tai yra pasireiškę, bhakta neturi potraukio jokioms anarthoms, jokioms pasaulietinėms veikloms, sadhana atliekama su skoniu, jis sugeba skirti vaišnavų rūšis, kur uttama, kur madhjama, kur kaništha, moka su jais bendrauti ir tinkamai juos pagerbti. Jis pilnai valdo šešių rūšių impulsus, t.y. kalbos, proto, pykčio, liežuvio, skrandžio, genitalijų impulsus. Jis pilnai ir lengvai laikosi visų reguliatyvių principų. Jis nevalgo ir nekaupia daugiau negu reikia, nepersistengia dėl pasaulietinių dalykų, bereikalingai nekalba pasaulietinėmis temomis, neperžengia šventraščių taisyklių ir nelaiko jų tikslu pačiu savaime, jis nebendrauja su materialistais, ir jis netrokšta materialių pasiekimų.  Žodžiu, labai sėkminga ir dvasiškai galinga stabili sadhana, kurioje bhakta neturi jokių problemų ir jo niekas netrikdo.

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 2 ir 0 svečių