Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Snobizmas: detalėse slypi Dievas ar velnias?

24 Lie 2021, 22:24

Trumpai pasidalinsiu savo vienu paskutiniu pastebėjimu. Tai nėra nauja, bet naujai užtvirtinta.

Olis kažkada buvo paminėjęs tokį momentą, kad kartais turimos savybės tarsi nėra išnaudojamos geram tikslui, bet mažas įvykis, virsmas, patirtis gali viską pakeisti 180 laipsnių kampu.

Snobas gali tenkintis materialiais džiaugsmais, pats žmogus gali būti nepatrauklus, "pasikėlęs", nugrimzdęs į materializmą, bet nedidelis įvykis gali viską pakeisti ir tas snobizmas gali pasitarnauti daug giliau įžvelgiant Dievą materialiuose dalykuose. Apskritai, manau, yra tendencija, kad daugelis snobų yra platesnės sąmonės už paprastą žmogų, bet tiesiog per didelė koncentracija į vieną vietą dažnai padaro juos ribotais materialistais.

Taigi detalėse slypi ir Dievas, ir velnias. Priklauso su kokia sąmone mes gilinamės į jas. Dievo sąmonė yra geriausias ginklas nuo netikro ego ir majos.
 
0lis
Pranešimai: 431
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Snobizmas: detalėse slypi Dievas ar velnias?

25 Lie 2021, 11:11

Taip, šis momentas yra kažkiek įdomus. Aš papildyčiau gal kažkiek keliais pavyzdžiais.
Kiekvienas esame kažkuo unikalūs, ta prasme turime išvyste tam tikras savybes labiau už kitus. Galima taip pat teigti, kad yra žmonių kurie nelaiko savęs išskirtiniais. Bet manau, kad jie tiesiog neatpažino, Dievo dovanoto talento ir laiko save pilkomis pelėmis ar statistiniais vienetais. Dar sunkiau kuomet neišnaudojamas, neatskleistas talentas slepiasi už jau atpažinto trūkumo. Pvz. aš ilgą laiką savęs viduje tyliai gailėdavau, kad neturiu išvystyto analitinio mąstymo tiksliuosiuose moksluose. Sunku būdavo įrodinėti teoremas logine seka ir panašiai. Nori nenori iškildavo savęs lyginimas su kitais ir be abejo savęs teisimas. Iš viso to atsiradęs triukšmas galvoje trukdydavo pastebėti kitas užslopintas teigiamas savybes, kurios pasitarnautų šiame įsikūnijime eiti per gyvenimą ir atrasti vietą po saule. Kuomet nustoji savęs gailėtis, kaltinti - randasi kitos galimybės. Supranti, kad turi sąvitą priėjimą prie esmės. Daugiau dėmesio sutelkti į abstrakcijas, kurios irgi turi tam tikrą vietą gyvenime. Dailėje, muzikoje ir pan. Gal būt nereikia bandyti viską versti į 1 ir 0 , bet mėgautis kitaip. O skaičių pasaulį ar analitiką palikti tiems kas mato tame prasmę.
Žvelgiant paprasčiau, į charakterio/ būdo savybes žmogaus drąsą gali virsti akiplėšiškumu ir įgyti destrukcinius bruožus jei tai eina iš ego. Bet individui atsisukus į save, pradėjus eiti dvasiniu keliu pradeda nykti egoistiniai motyvai. Bet drąsa kontaktuoti su pasauliečiais niekur nedingsta. Priešingai ji tik pradeda skleistis kitomis spalvomis. Toks žmogus įgalus užstoti artimą, įkvėpti savo pavyzdžiu. Pvz kartu pereiti per parką tamsoje, kurioje stoviniuoja žmogystos su neaiškiais ketinimais. Jis paprasčiausiai jau tame turėjo patirties ir žino, kad įvairiausios baimės dažniausiai tėra mūsų iliuzijos. Ego nesukuria nieko tvaraus, jis krūva šabloninių reakcijų į išorę. Tikrasis kūrybiškumas ateina iš Dievo ir jis atradęs tam tikras žmogaus savybes perteikia visai kitaip.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Snobizmas: detalėse slypi Dievas ar velnias?

25 Lie 2021, 21:31

Geras papildymas, Oli.

Nėra abejonės, kad tobulėti pirmiausia turime išnaudodami savo stipriąsias savybes. Tokiu būdu pasistatome pamatą, prasiskiname kelią ir įgavę savybių, praplėtę sąmonę mes natūraliai pradėsime ugdyti ir kitas savybes. Žinoma, tai daugybės gyvenimų procesas, todėl šiame gyvenime mums pilnai užtenka orientuotis į savo stiprybes ir jas realizavus, pagal galimybes, aptvarkyti didžiausius trūkumus. Manau, tai raktas į sėkmę.


Apskritai, viskas susiveda į sąmonės plėtimą. Jeigu nesi gabus muzikai, tai nereiškia, kad dvasiškai žengiant į priekį nepradėsi ją jausti, suprasti visai kitaip, nors pats net natų nepažįsti. Arba jei nesi gabus matematikai, tai nereiškia, kad nepradėsi visai kitaip suprasti auksinio pjūvio reikšmės, numerologijos. Sąmonei, žinioms plečiantis natūraliai pradedam matyti daugiau visumos.

Bet vėl grįšiu prie stiprybių. Savo stiprybių zonoje mes tiesiog galime daugiau pasiekti, todėl lengvesnė realizacija ir natūraliai daugiau džiaugsmo. Tokiu būdu atsiranda potraukis tobulėjimui, o ne grubiausiai materialiai energijai. Tai yra raktas į užsikabinimą dvasinei praktikai. Ne visi žmonės yra vienodai gabūs. Žinoma, visi turime savybių, bet tiesiog tiems, kurių stiprybės mažesnės arba mažiau surištos su dvasiniu tobulėjimu (žinoma, visur yra ryšiai) yra gerokai sunkiau tobulėti, jie kol kas daugiau kaupia būtinają patirtį nei apčiuopiamai tobulėja. Tai normalu. Be abejo, yra ir begalė ir kitų priežasčių, kodėl žmonės stringa: didelis ego, per gera/bloga karma, gilios ydos iš praeitų gyvenimų ir t.t.

Šiaip vidinis tobulėjimas yra labai įdomus, subtilus procesas. Programavimo kode, jei įsivelia viena klaida, visas kodas gali absoliučiai nefunkcionuoti. Taip ir mes tobulėdami, kartais pataisome mažus niuansus, bet tai kardinaliai keičia mus pačius. :) Geriausias kodo taisymo būdai - nuolankumas, Dievo sąmonė ir platus požiūris.

Kai paatviravai apie savo silpnesnes puses, Oli, man dar kartą pasitvirtino, kad esi meniškos prigimties. Tą aš gana greitai numaniau ne tik iš kai kurių tavo paatviravimų, bet ir iš pačio mąstymo, priėjimo būdo apskritai bendros rašymo energetikos. Ką noriu pasakyt, kad pasaulio matricoje viskas turi aiškias sąsajas ir tendencijas. Tai labai sudėtinga sistema, žmonės turi daug individualumo, bet tam tikri pasikartojantys bruožai suformuoja tam tikras bendras savybes, energetiką. Tarkim mes esam pakankamai skritingi, bet jungiamės per tam tikrus taškus. Kas gerai supranta kodą, gali lengvai pasakyti, kas lemia mūsų panašumus ir skirtimus. Nuo to nepabėgsi, kaip ir nuo savo trūkumų. Čia kaip sprinteris niekada nebėgs maratoninkų tempais maratono. Anksčiau aš buvau linkęs džiaugtis savo plačiu mąstymu ir pranašumu šitoje vietoje prieš absoliučią daugumą. Šiandien matau, kad tos mano stipriosios savybės man garantuoja kitus trūkumus, kurie man trukdo ir nepatinka. Ir visgi suprantu, kad nuo jų šiek tiek galiu pabėgti tik per dvasinę praktiką. Tik kylant į dorybės guną, tie dėsniai nebetaip primityviai veikia, tada gali pakilti virš viso to...
 
0lis
Pranešimai: 431
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Snobizmas: detalėse slypi Dievas ar velnias?

25 Lie 2021, 21:43

Pasižiūrėjau kaip aprašoma Majos sąvoka Vikyje. "... viena vertus, tai dievų galia, kitą vertus – priešų, raganių burtai. Tai magiška jėga, kuri suprantama kaip dievybės reiškimosi materialaus pasaulio įvairovėje galia (numenosum), būdas, faktas arba kaip potenciali būties energija. Maja – tai stebuklinga dievų galia mainyti pavidalus, sukelti kokią regimybę, moną"


Iš šio aprašymo kyla mintys apie formos, materialios kūrinijos svarbą mūsų gyvenime/įsikūnijime. Be formiškumo tiesiog negalime patirti atskirties. Atskirtis, kaip žinia yra būtina mūsų augimui link vienovės, sąmonės plėtimuisi. Viską daug paprasčiau suprasti žvelgiant į peisažą nuotraukoje. Susiedami atskiras formas: pievą, medžius, jų perspektyvą ežero, kalnų fone mes išgyvename tam tikrą jausmą. Bandome pagauti, atkaroti paties autoriaus užfiksuotą ir išgyventą akimirką. Bet skaidydami, telkdami dėmesį į atskirus objektus atitrūkstame nuo pačio autoriaus idėjos. Jau nebematome vientisumo. Peizažas (taip pat forma)egzistuoja tik santykyje tarp kitų formų. Tai labai gerai matosi nespalvotoje fotografijoje. Ir šiame momente dar nėra dualizmo. Nėra kokybinio vertinimo. Kaip galime priskirti kas vertingesnis? Medis ar ežeras už jo? Todėl galima nesunkiai perfokusuoti dėmesį į skirtingus objektus ar žvelgti periferiškai. Pridedame spalvas ir formos tarsi slepiasi, išnyra dar ir spalvinis vertinimas/ atskirtis. O kiek yra kintamųjų realioje kūrinijoje? Temperatūra, dinamiškumas, garsas, gravitacija, jau neliečiant gyvų organizmų, žmogaus saviraiškos. Bendrą paveikslą pilnai suvokti praktiškai neįmanoma, dėmesys nori nenori kabinasi už atskirų elementų tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Galima tik individuali interpretacija. Autoriaus jau nematome. Kas lieka už formų? Kaip tuomet išlaikyti objektyvų santykį/dėmesį tarp jų, kas liko neišreikšta, neatsiskleidę mums? Kuomet sąlygos tam tikrai formai atsirasti taip pat buvo sąlygotos.
Nestudijavau meno filosofijos, estetikos, todėl sunku sudėlioti tinkamai mintis ką norėjau pasakyti :) Bet kai pavyzdį galima pateikti japonų monochrominę tapybos techniką ant ryžių popieriaus ir palyginimui vakarietišką tapyba akvarele. Kurie darbai labiau atspindi tikrovę ir kurie labiau atskleidžia esmę. Kažkoks paradoksalumas gaunasi. Kuo detalesnis vaizdas, tuo daugiau jausmo, bet tuo pačiu ir didesnė iliuzija. Rodos keletu štrichų, keliais pilkais atspalviais nutapyta bambuko šakelė saulės diske veikia visiškai kitoniškai. Neveltui japonai sako, kad norint tinkami nutapyti, perteikti bambuką ant popieriaus, pats turi tapti juo. Kitaip tariant pajusti jo esmę. Panašiai atsitinka palyginime su haiku:
"Žiemos saulė.
Ant žirgo nugaros
Šešėlis mano ledėja"
ir kokia nors poema. Visiškai skirtingos kultūros kitoniškai perteikia kūriniją. Kaip tarp jų gali rastis vienoda samprata/forma apie Dievą. Jį galima tik patirti. Kuomet pradedi analizuoti patį patyrimą - viskas vėl nugrimsta į formas. Nutolstame nuo paties autoriaus nuo to kas liko neišreikšta.


Panyrant į įsikūnijimą su laiku atitrūkstame nuo dživos beformiškumo. Kuomet prarandame šį beformiškumo pajautimą, be formos nieko daugiau nepatiriame. Todėl naujai iškeptam aš, panirusiam į kūniškąją apribotą sąmonę, tampa akivaizdu, kad net ir Dievas privalo turėti formą. Šiuo atžvilgiu yra visai nesvarbu, kokią formą šis Dievas įgyja. Tai yra formą turintis Dievas ir todėl tai nėra beformis Dievas. Beformiu Dievu formą turintis Aš gali manipuliuoti, kai tuo tarpu beformis Dievas niekada negalės būti apribotas arba manipuliuojamas formų pasaulyje egzistuojančių būtybių... Savaime suprantama mano pasaulėžiūra gal ir nevisai atitinka vedinius raštus ar bhaktijogos principus. Bet kaip ir sakai, Viliau. Yra bendri taškai per kuriuos susitinkame. Per meditaciją, kuomet pradeda tirpti formos, pasiekiama šiokia tokia proto ramybė, tie sąlyčio taškai pradeda labiau ryškėti...
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 1052
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Snobizmas: detalėse slypi Dievas ar velnias?

26 Lie 2021, 09:14

Gražiai aprašei, Oli.

Aš neblogai suprantu apie ką kalbi, todėl esu tikras, kad tokio tipo gilaus ryšio su Dievu nesu patyręs. Sakyčiau, kad manyje vienodai yra tiek jausmo, tiek analitinio mąstymo, todėl nei viename negaliu pasiekti tokio gilumo kaip kiti, kuriuose dominuoja viena iš savybių.

Jausmas, emocija visada perduos daug gilesnę patirtį nei mechaninis supratimas. Aš turiu pakankamai stiprių emocinių patirčių, kurios yra sustiprinamos analitinio mąstymo išvadomis, kurios padeda susidaryti geresnį vaizdą, suvokimą apie realybę. Kita vertus, ilgalaikis stiprus jausmas, meditacija galėtų nukelti į visai kitą pasaulį, kuriame nebėra atskirties ir formų. Taip išeina, kad tas analitinis intelektas, kuris padeda dvasinėje praktikoje, tuo pačiu yra ir trukdis.

Jei bus laiko ir minčių dar papildysiu... :)

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių