Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 95
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Bhagavata-parampara ir parivaros

15 Geg 2019, 12:28

Bandau sudaryti tokią schemą, kaip atrodo dalis Viešpaties Čaitanjos pasekėjų medžio, pagal tai ką rašo Gaudija Matho dvasiniai mokytojai ir Gaudija sampradajos šventraščiai, tokie kaip Šri Čaitanja Čaritamrita. Viso medžio pavaizduoti būtų neįmanoma, bet čia svarbiausia jo dalis. Dar nebaigiau, nes reikia daug informacijos aprėpti ir sutikslinti, be to, pavaizduoti viską viename paveiksle sunku, pvz. Gadadhara Panditas turėjo daug mokinių, bet jų tiek daug vardų, kad juos visus sudėjau po juo vis žemyn žemyn, nors jie buvo to paties laikmečio asmenybės.

Mano schemoje geltona spalva pažymėti langeliai yra tų mokytojų, kurie yra Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros bhagavata-paramparos išvardijime. Tos rodyklės, kurios yra geltonos, žymi šikša ryšius, kurios žalios - dikša (t.y. įšventinimo) ir šikša ryšius kartu (nes įšventinęs dvasinis mokytojas taip pat ir moko, t.y. jis yra ir dikša, ir šikša guru viename, tiesiog būna dar daugiau kitų šikša guru).
 
Paveikslėlis

Šrila Bhaktipragjana Kešava Maharadžas, Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados guru-bhai (brolis pagal guru, t.y. to paties guru mokinys) ir sanjasa-guru (t.y. sanjasos įšventinimą suteikęs guru), rašo apie Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio paramparą taip:


"According to pancaratrika-guru-parampara Sri Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura‘s diksa-guru is Sri Gaura Kisora Dasa Babaji Maharaja who is a descendant in the pancaratrika-guru-parampara from Sri Jahnava Thakurani. Srila Babaji Maharaja accepted the attire of a renunciate (vesa) from a disciple of Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja named Sri Bhagavata Dasa Babaji Maharaja. Thus by bhagavata-parampara, Sri Gaurakisora Dasa Babaji Maharaja is in the branch of Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja. According to this analysis, by pancaratrika-parampara Srila Sarasvati Thakura is in the parampara of Sri Jahnava Thakurani, and in bhagavata-parampara he has been connected with Srila Jagannatha Dasa Babaji Maharaja."

Vertimas: "Pagal pančaratrika-guru-paramparą Šri Bhaktisiddhantos Sarasvačio Thakuros dikša-guru (įšventinantis guru) yra Šri Gaura Kišora Dasa Babadžis, kuris pančaratrika-dikša-paramparoje yra sekoje, einančioje nuo Šri Džahnava Thakurani. Šrila Babadžis Maharadžas priėmė atsižadėjusiojo rūbą (vešą) iš Šrilos Džagannathos Dasos Babadžio Maharadžo mokinio, kurio vardas Šri Bhagavata Dasa Babadžis Maharadžas. Taigi, per bhagavata-paramparą Šri Gaurakišora Dasa Babadžis Maharadžas yra Šrilos Džagannathos Dasos Babadžio šakoje. Pagal šį nagrinėjimą, per pančaratrika-paramparą Šrila Sarasvatis Thakura yra Šri Džahnavos Thakurani paramparoje, o bhagavata-paramparoje jis yra sujungtas su Šrila Džagannatha Dasa Babadžiu Maharadžu."

https://bvml.org/SBNM/tcasotbp.htm

Taigi, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura pagal dikša liniją priklauso Nitjanandos / Jahnava Thakurani parivarai. Bet svarbiau yra bhagavata-parampara, kuri schemoje išryškėja pagal geltoną spalvą.

Taigi, iš viso to galima suprasti, kad Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura ir jo mokiniai priklauso parivarai, kaip ir kiti parivarų atstovai, ir be to priklauso bhagavata-paramparai, t.y. Šrilos Rūpos Gosvamio dvasines koncepcijas ir dvasines nuotaikas perduodančiai labai reikšmingų Gaudija sampradajos dvasinių mokytojų sekai, kuri kaip matome, įtraukia į save įvairias dikša-linijas (parivaras), kas schemoje išryškėja kaip žalių rodyklių įsijungimas į bhagavata-paramparos geltoną seką, sujungta geltonais šikša ryšiais.

Ką dar galima pastebėti: Viešpats Čaitanja niekam nedavė įšventinimo, visiems buvo šikša-guru. Taip pat, matome, kad Viešpaties Čaitanjos, Nitjanandos Prabhu ir Advaitos Ačarjos dikša įšventinimai gauti linijoje, einančioje nuo Šri Madhavendra Purio. Tokiu būdu, galima sakyti, kad Gaudija sampradajos pasekėjai pagal dikša liniją yra Madhavendros Purio linijoje, o pagal šikšą visi yra Viešpaties Čaitanjos pasekėjai.

Dar ką norėčiau paminėti, tai kad reiktų atidžiai žiūrėti į vieno ar kito žmogaus teiginius, kad jis priklauso kažkuriai parivarai, ir patikrinti tokius teiginius kituose šaltiniuose. Nes pvz. vienas iš babadžių, kuris atvažiuoja į Lietuvą, sakosi priklausąs Gadadharos parivarai. Taip pat jo puslapyje rašoma, kad Šri Gadadhara Panditas davė dikša įšventimus Šri Rūpai Gosvamiui ir Šri Sanatana Gosvamiui, nors nieko tokio man autoritetingų Gaudija Matho vaišnavų knygose ar autoritetinguose Gaudija sampradajos šventraščiuose nėra sakoma. T.y. sampradajoje nėra galvojama, kad Šri Gadadhara Panditas buvo Rūpos Gosvamio ir Sanatanos Gosvamio dikša guru. Tokiu būdu, tokie teiginiai tampa abejotini, kas kelia abejones ir paties to babadžio autoritetingumu (t.y. autoritetingumas gali būti ne 100 proc., kažkas jo mokyme gali būti klaidinga).
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 95
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

12 Rgp 2019, 12:29

Pavyzdys to, kad bhagavata-paramparos principas (kai akcentuojamas šikša ryšys, ir reikšmingiausių mokytojų parampara sudaroma labiau šikša ryšių nei dikša ryšių pagrindu, nesivadovaujant chronologine įšventinimų eile) yra priimtas ankstyviausių Gaudija sampradajos autoritetų ir šventraščių:

Šrila Bhakti Ballabha Tirtha Maharadžas rašo ( https://bvml.org/SBBTM/smp.html):

The Disciplic Succession

Srila Madhavendra Puri appeared in the 14th century. He was a guru of the Brahma or Madhva sampradaya, one of the four (Brahma, Sri, Rudra and Sanaka) Vaishnava lineages that purify the world in the age of Kali. The Madhva lineage has been transcribed in books like Gaura-ganoddesa-dipika, Prameya-ratnavali and the writings of Gopal Guru Goswami. The same set of verses is found with some slight differences in the Bhakti-ratnakara (5.2549-2162). The following is the version as found in the Gaura-ganoddesa-dipika:

paravyomesvarasyasic chisyo brahma jagat-patih
tasya sisyo narado 'bhut vyasas tasyapa sisyatam
suko vyasasya sisyatvam prapto jnanavabodhanat
vyasal labdha-krsna-dikso madhvacaryo mahayasah
tasya sisyo naraharis tacchisyo madhava-dvijah
aksobhyas tasya sisyo 'bhut tac-chisyo jayatirthakah
tasya sisyo jnana-sindhus tasya sisyo mahanidhih
vidyanidhis tasya sisyo rajendras tasya sevakah
jayadharma munis tasya sisyo yad-gana-madhyatah
srimad-visnu-puri yas tu bhaktiratnavali-krtih
jayadharmasya sisyo 'bhud brahmanyah purusottahmah
vyasatirthas tasya sisyo yas cakre visnusamhitam
sriman laksmipatis tasya sisyo bhaktirasasrayah
tasya sisyo madhavendro yad-dharmo 'yam pravartitah
tasya sisyo 'bhavat sriman isvarakhya-puri-yatih
kalayamasa srngaram yah srngara-phalatmakah
advaitam kalayamasa dasya-sakhye phale ubhe
isvarakhya-purim-gaura urarikrtya gaurave
jagad aplavayamasa prakrtaprakrtatmakam

Brahma, the master of this universe, was the disciple of the Lord of the spiritual world. His disciple was Narada and Vyasa became the disciple of Narada. Suka became the disciple of Vyasa through the endowment of spiritual knowledge. Madhvacharya took initiation in the Krishna mantra from Vyasa. His disciple was Padmanabhacarya, whose disciple was Narahari, who was followed by Madhva Dvija. Akshobhya was his disciple, then Jayatirtha, Jnanasindhu, Mahanidhi, Vidyanidhi and Rajendra followed. Jayadharma Muni was one of Rajendra's many disciples and Vishnu Puri, the author of Bhakti-ratnavali and Purushottam, the lover of Brahmin culture became his disciples. Vyasa Tirtha, the author of Visnu-samhita, was the disciple of Purushottam. Lakshmipati Tirtha, a reservoir of devotion, was Vyasa Tirtha's disciple. Madhavendra Puri was the disciple of Lakshmipati, and it is by him that the religion was founded. His disciple, the sannyasi Ishvara Puri, took up the mood of conjugal devotion, while Advaita Acharya (also the disciple of Madhavendra) took up the moods of servitude and friendship. Gaura accepted Ishvara Puri as his guru, and then flooded the material and spiritual worlds (with love).


Šrila Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadžas rašo straipsnyje “The Pontifical Position of Madhavendra Puri” (first published in “The Harmonist” in 1936):


Sri Madhavendra Puri is the sprout of the great tree of devotional love represented in the world by Sri Chaitanya Deva. Sri Madhavendra Puri comes from the line of Sri Madhva, the acarya of the pure Dwaita (dualistic) philosophy. It is well known to a student of religious literature that pure dualism is one of the four theistic Vaisnava schools of ancient India. As Brahma, the creator himself, is the pioneer of the faith, the school is also known as the Brahma sampradaya.
The description of the line of succession of the acaryas from Brahma to Madhva varies. Some count it as Brahma, Sanaka, Durvasa, Acyutrapreksa, Madhva; while a sober section hold the line to be Brahma, Narada, Vyasa, Madhva. Although Sri Madhva took his ascetic order formally from Acyutapreksa, he was in severe opposition to the professed creed of his formal guru both before and after accepting the ascetic order. Besides, Madhva's propaganda before he met Sri Vyasa was clearly limited to a destructive line of vanquishing mayavada, and it is only after he came under the divine feet of Vyasadeva, the great world teacher of theism, that he took up the constructive side of regular preaching, and made converts and commentaries as an authorized acarya. Acyutapreksa, his former guru, then submitted to him and was converted fully to transcendental dualism from the mayavada of Sankara. Therefore, the opinion that Sri Madhva, as an acarya preaching the positive principle of transcendental dualism, comes in the line of Sri Vyasa is considered more valid and is accepted by the wiser section.


Padmanabha Tirtha, Nrhari Tirtha, Madhava Tirtha and Aksobhya Tirtha visi buvo Madhvačarjos įšventinti mokiniai, iš to akivaizdu, kad “Gaura-ganoddesa-dipikos” ir kitų šventraščių nurodoma Gaudija sampradajos guru paramparos seka: “madhvacaryo mahayasah tasya sisyo naraharis tacchisyo madhava-dvijah aksobhyas tasya sisyo”, “His disciple was Padmanabhacarya, whose disciple was Narahari, who was followed by Madhva Dvija. Akshobhya was his disciple,” yra sudaryta remiantis šikša ryšiu. Tokiu būdu, tampa aišku, kad toks pats bhagavata-paramparos sudarymo principas, kokį panaudojo Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, buvo naudotas ir buvo visuotinai pripažintas kaip autoritetingas Gaudija sampradajoje nuo pat sampradajos ankstyviausių laikų.
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 903
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

16 Rgp 2019, 14:08

Sudaršan, man įdomu koks yra pagrindinis motyvas šito nemažo darbo. Jums yra įdomu pačiam atrasti ir išsiaiškinti informacijos patikimumą? Nežinau, ar suprasit mano klausimą :) Mane žavi kai žmonės įdeda daug darbo į bet kurią veiklą, bet man visada įdomu, kas yra ta varomoji jėga. Šita informacija kaip ir nėra tiesiogiai susijusi su dvasine praktika (neduodanti tiesioginių dvasinių suvokimų),  gal tai daugiau kaip tarnystės forma. O gal Jūs turite įgimtą potraukį analizuot įvairaus tipo informaciją ir pats tas procesas kažkokiu būdu teikia džiaugsmą?

Aš pats esu tinginys, plius manyje nuolat gyvena pojūtis, kad ir kiek mes informacijos kimšime į galvą, tai gali duoti pakankamai mažai naudos. Viską lemią subtilūs procesai - bhakti ir malonės būdu gautos sąmonės būsenos, kurios vis tiek daugiau priklauso nuo meditacijoje įdėto darbo. 

Be abejo, žinios ir informacija yra labai vertingi pagalbininkai, ypač patikrintos ir suvoktos. Buvau kažkur skaitęs, kad yra dviejų tipų bhaktai - turintys daugiau teorinių žinių ir daugiau besiremiantys tik bhakti... 

Tai būtų įdomu paskaityt Jūsų pamąstymus šia tema :) 
 
Vartotojo avataras
sudaršan
Pranešimai: 95
Užsiregistravo: 16 Spa 2018, 20:56

Re: Bhagavata-parampara ir parivaros

vakar, 21:22

Pradėsiu nuo to, kad kai pirmais kartais skaitydavau "Bhagavad-gita, kokia ji yra", guru-paramparos sąrašas, kuris surašytas jo pirmame puslapyje sename lietuviškame leidime, man buvo ne visai suprantamas.

Sąrašas buvo tikslesnis negu pavyzdžiui, Jėzaus kilmės iš Dovydo sąrašas, kuriuo pradedama kažkuri Evangelija. Tas Evangelijos sąrašas iš karto sukeldavo skeptiškumą - "kaip galima žinoti taip toli senovėje ir į dar tolesnę senovę? Ir kam to reikia?". Tada dar vaikas buvau, todėl tai buvo "tamsus miškas".

Pradėjus skaityti Bhagavad-gitą, atrodė, kad vaišnavai turi didesnį tikslumą. Bet jeigu pažiūrėti, vardų ten neužtenka 5000 metų laikotarpiui :)

Tada kildavo abejonė - "kažkas čia ne taip", "jie rodo didelį tikslumą, bet to tikslumo realiai nėra".

Galiausiai bestudijuojant Sarasvata linijos dvasinių mokytojų mokymą, jiems dar ir dar kartą tą pabrėžiant, įsisąmoninau bhagavata-paramparos principą ir juo susižavėjau, kaip tobulu, racionaliu, nepriekaištingu. Supratau, kad tas sąrašas, kuris gali kelti klaustukų, yra sudarytas pagal bhagavata-paramparos principą, kur nesvarbus fizinis ir chronologinis susietumas ir eiliškumas. Jis atspindi dvasinę tų pačių koncepcijų ir nuotaikų srovę nuo vienos tobulos asmenybės iki kitos, nesvarbu kiek laiko buvo tarp jų.

Taigi, vienas iš motyvų nagrinėti bhagavatą paramparą yra mano susižavėjimas tuo principu, ir noras pristatyti kitiems, kaip kažką tobulo.

Jis universaliai galėtų būti taikomas bet kurioje religijoje. Sakykime, krikščionybėje yra popiežių sąrašas. Visi žino, kad viduramžiais buvo blogos reputacijos popiežių. Bet jeigu įsisąmoninti, kad svarbu tik "gerieji popiežiai", ir kad nereikia pergyventi dėl to, kad "linija nutrūko", nes dvasinės koncepcijos peržengia laiko ir erdvės ribas, tada tai visai neatrodo problema. Arba pas juos yra šventieji, ir galima matyti, kad vieni yra vienos nuotaikos, kiti yra šiek tiek kitokios nuotaikos, ir irgi įmanoma būtų įžvelgti tam tikras jų sekas, kurie kuriais seka, nors juos skiria dideli laiko tarpai.

Žodžiu, iš dalies tai spontaniškas mano užsiėmimas, kurį tiesiog darau, nes noriu, nes domina.

Kiti motyvai yra susiję su noru, kad "viskas būtų gerai". T.y. kultivuoti tiesos pažinimą, tradicijos pažinimą, skleisti tą informaciją, kad kitiems būtų naudos. Nes pasigirsta balsų ir abejonių, dėl bhagavata paramparos principo, dėl to ar Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis neįvedė kažko naujo ir pan. Tada norisi pasiaiškinti, "na pažiūrėkim, kaip yra realiai".

Mokytojai duoda ir teorines žinias, rašo knygas, ir t.t. Vadinasi, tai reikalinga, tai irgi malonė.

Man taip atrodo, dvasinių būsenų pagrindas yra tikėjimas ir užtikrintumas. Kaip mūsų dvasinis mokytojas sakydavo, "guru-ništha is the backbone of bhakti", t.y. "stiprus tikėjimas dvasiniu mokytoju yra bhakti stuburas". Tame tarpe, jeigu mes labai užtikrintai jausimės dėl to, kokia yra mokytojų seka, ir žinosim, kas kaip ir kodėl, kokia tos sekos dvasinė nuotaika ir koncepcijos, tai prisidės prie guru-ništhos, ir sudarys geresnes galimybes įgyti bhakti būseną. Jeigu abejonės, kurios keliamos mūsų pirmaisiais dvasiniais mokytojais, kurie davė mums visą šitą kelią, tai yra Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, tampa išsklaidytos, pasidaro lengviau ant širdies. Vėl gali būti gerovė šitame kelyje, ir pilnaširdis dėkingumas jiems, o ne dalimi širdies dėkingumas. Nes jeigu galvosim "jie labai daug ką gero davė, mes dėkingi, bet jie kažkur klydo", tada visgi reikia pasižiūrėti, ar jie realiai klydo. Gaila, būtų prarasti dalį tikėjimo gerais autoritetais, vien dėl to, kad pagalvojai, kad jie klydo, nors realiai jie neklydo. Žodžiu, tai atrodo svarbu tiek mano tikėjimui, tiek kitų tikėjimui, tiek atmosferai sampradajos viduje. Abejoti vieni kitais, ar būti tikriems vieni dėl kitų - toks atmosferos pokytis gali būti dėl tokių dalykų aiškinimosi.

Kitų klausimų taip nenagrinėju. Viskas yra knygose, mokymas labai platus. Bet šitą dalyką būtinai norisi išimti ir iškelti.

Kaip tame posakyje, "religija be filosofijos..., filosofija be religijos...", sampradajos pradininkai padėjo filosofinį pagrindą, kuriuo galime pasiremti, kad būtume sėkmingi ir kad neištiktų nesėkmė.

Jums yra įdomu pačiam atrasti ir išsiaiškinti informacijos patikimumą?

Pavyzdžiui, dėl schemos ir vardų, man ji įdomi, nes kai tą medį didesnį pavaizduoji, pradedi geriau suprasti visumą, kaip bhagavata-parampara atrodo viso medžio kontekste, kaip eina dikša ir šikša ryšiai.

Kitam žmogui gal tiek daug konkretybių neaktualu, bet jis žvilgters į schemą, ir greitai kažką supras apie bendrą padėtį.

Džiaugiuosi, kai ne tik iš dvasinių mokytojų girdžiu ir priimu, bet panagrinėjęs atrandu - "tikrai, jie visiškai teisūs".

Kaip tai susiję su meditacija?

Rašymas irgi yra kirtana (šlovinimas), viena iš bhakti šakų, o kirtana skatina smaraną (meditaciją). Bet čia jau būtų bhakti lygyje. Aš apie savo rašymą daugiau galvoju kaip apie sukriti arba gerą karmą, jeigu tame trūktų dvasinės sukriti esmės. Gera karma irgi gerai, ėjimas link pažangos.

Man atrodo, forumai labiau tinkama terpė būtent tokiems nagrinėjimams. Internetas šiek tiek sausas dalykas, tokios temos irgi šiek tiek sausos, geras suderinamumas. Toks dalykas online būnant: jeigu noriu įkvėpimo, klausausi kokią paskaitą ar kokį kirtaną ar muzikos klipą žiūriu, o jeigu susidomiu kažkokiu klausimu, reikia labai konkrečios informacijos ir greitai, tada forumai padeda. :)

Bet iš tikro tai jau sakiau viskas, 40 metų man, tegu apvaizda leidžia pagyventi be kompiuterio likusį gyvenimą :) Norisi tų grynų būsenų, gyvybingumo be technologijų, ir išvengti bet kokio neigiamo TV ir interneto poveikio. Taip gerai būtų, taip gerai, reikia užsispirti ir tai pasiekti. 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 1 ir 0 svečių