Kazimierai - puikus noras:)
šiaip gerą momentą buvot paminėjęs, kad dauguma bhaktų visgi nori gyventi Žemės tipo planetose ar net rojuose, bet su Dievu. Aš irgi turbūt save priskirčiau prie pastarųjų. Galbūt pajutę tą nesuvokiamą dvasinio pasaulio džiaugsmą, dauguma ir persigalvotų, bet kol kas tai pačiai daugumai yra per sudėtinga suvokt savo ego visišką ištrynimą.
Kyla klausimas, kiek Jūsų noras yra pragmatiškas, kad ir su širdim išjaustas, kad taip geriausiai. Juk niekas čia nenori sirgti, senti ir mirti. Su ta sąlyga, visi nori į dvasinį pasaulį.
bet būtent egoizmas daugumai ir trukdo norėti absoliučiai nuoširdžiai visa savo esybę skirti Dievui. Kitaip dvasinė praktika būtų beveik "kaip per sviestą" .
Tiesiog stebuklų turbūt nebūna... kiek mes to noro ir darbo įdėjom praeituose gyvenimuose, tiek mažiau egoizmo turim šiam gyvenime stumtis į priekį.
Reziumė tokia, kad dauguma bent jau kažkiek nori pas Dievą, bet būtent noro motyvas ir nulems, kada mes ten pakliūsim. Kai jau bus visvien, ar Žemėj, ar pragare, vis tiek kiekviena mintis bus tik apie Dievą, tada matyt ir pateksim ten. Kaip Seneka sakė savo knygoj "Apie sielos ramybę": netiksli citata: "kai šiam materialiam pasaulyje mūsų nebedomins nė vienas objektas, tik tada siela bus rami ir mes būsim laimingi". Aš pridėčiau - kai mumis domins tik Dievas:)