Paskutiniu metu iškilo tam tikrų ne itin malonių bendravimo niuansų su giminaičiais. Ilgai netrukau įžvelgti neigiamų išlendančių reakcijų ir iš manęs pačio vidaus. Smerkimas, pyktis ar pan. Pradėjau vis kalbėti atleidimo sau ir Dievui rožinį.
Sukalbėjus ryte nėriau į budravimo būseną. Po ilgos įžangos (apie 30 min) įvyko kažkas panašaus. Paskutiniai prisiminimai kad stoviu prie namų ant pagrindinio kelio ir atvažiuoja juoda mašina tiesiai į mane, nors ir nebijojau, nutariau šį susidūrimą išbandyti kitą kartą. Vistik kažkuria prasme tikriausiai nebuvau tikras tokia "rizika" ir pradėjau kilti išvengiant susidūrimo. Pradėjo nykti visi reiškiniai, mintys. Galiu nusakyti tik švelnų rūką apgaubusį iš visų pusių ir užleidžiantį vietą švelniomis purpurinėms spalvoms kurių viduje ar tai žiedo forma aplinkui jaučiau gelsvą šaltinį. Kartais jaučiau intensyvius vibracijų pliūpsnius, kurie tam tikra prasme kažkiek grąžindavo į kūną, į budravimo būseną. Jie malonūs, bet jei į juos nesikoncentruodavau vėl nerdavau į tą gylį. Tikrai kad su šiuo pasauliu mažai ką turime bendro. Tuo metu patirtas jausmas vedė į suvokimą:Tai štai ką reiškia buvimas be reiškinių, ką iš tikro reiškia nieko neveikti ir niekada nenuobodžiauti. Nes tai yra nuolatinė džiaugsmo būsena. Visas paleidimas vyko tarsi savanoriškai, nesistengiant išlaikyti šios būsenos. Tarsi ačiū ir už tiek, nors taip gera pabūti.
Skirtumai tarp ankstesnių panašių potyrių, kaip šis pirmą kart įvyko prašvitus, šviesiame kambary. Budravimo metu nesutikau nė vienos astralinės būtybės, matyt veikė apsauga, arba ne į tuos dažnius papuoliau. Ankstesniais kartais nevisai suprasdavau kas tai per būsena, tiesiog gal trūkdavo kokių žinių, neanalizuodavau. Jausdavau "spengiančią" ramybę ir viskas būdavo tarsi baltos- ryškiai melsvos šviesos fone, nejusdavau globėjiškos šilumos. Šį kart viskas kitaip... Pagrindinis skirtumas, kad kitais kartais labai stengdavausi išsilaikyti tose būsenose. Šį kart matyt nespardžiau mylinčio Tėvo namų durų, kad dar leistų pabūti
Kažkuria prasme taip supratau atleidimą sau, kad pats savo noru patiriu įsikūnijimą ir vėl atmerkiau "tikrovei" akis. Nebuvo jokio praradimo jausmo.