Dažnai apsilankau miške. Ypač patinka pušynai su jų skleidžiamu aromatu. Tik šiose apylinkėse, kur radau laikiną prieglobstį savo kūnui, jų nėra daug. Nieko tokio pasėdėti ir po egle. Ramu. Mąstau iš kur ta ramybė. Tikriausiai dėl bendrystės, kurios tiek daug tarp manęs ir šios skarotosios. Šiap ar taip mes jau kurį laiką kartu. Patapšnoju per sakuotą kamieną. Vis dar teplioji. Ne vienam ir aš į dūšią prišikęs. Turiu ir šaknis, daug tvirtesnes nei gali įsivaizduoti. Vaizduotės tu juk neturi. Nedaug gavai iš šio pasaulio. Porą kvadratų nederlingos žemės įsikibti. Erdvę dalintis su šalia svyruojančiu beržu, kuriam daug jau neliko. Tą pačią Saulę ir lietų dalinamą visiems po lygiai. Tiek medkirčiui, tiek tau. Visko ko geidžiau, meldžiau iš Dievo taip ir negavau. Bet gavau daugiau nei pakanka ko taip reikėjo kad augčiau. Matai kokie mes panašūs. Žongliruojame tais pačiais penkių stichijų kamuoliukais tik atliekame tai savitai. Kiekvienas iš mūsų turime savas šaknis kurios neretai įkalina, bet tuo pačiu suteikia perspektyvą stiebtis į viršų. Paradoksalumas užklupo ir čia. Kiek ilgiau pasėdėjus ant savadarbio krėslo, išsiilgstu namų. Matyt išalkau. Iš patirties žinau, kad tuščiu skrandžiu neprifilosofuosi. Grįžtu namo, į sociumą. Gniauždamas duonos riekę - vėl žiūriu į mišką. Mąstau apie tai kas sukuria namų jaukumą. Iš kur ta trauka. Kuo skiriasi namas nuo žvėries urvo. Tikriausiai tik tuo ir skiriasi, erdviu langu į mišką, visa kita tik skirtingi dekorai. Budistas pasakytų kad ir lango nėra, jei nėra pro jį žiūrinčiojo. Kaip ir nėra garso jei nėra jį girdinčiojo. Jaukumas čia ne prie ko. Vistiek keistas aš padaras. Juk stirnos ar barsukai sau namų nestatė, bet nesiblaško kaip aš. Mėgaujasi tuo ką rado ir nesuka galvos kaip čia mane aplankius. Veikiau jau priešingai. Ir kuo aš juos pavaišinčiau, kuo galėčiau pasigirti? Nebent norėtų pažinti mane iš vidaus. Matyt dėl to ir neaplanko. Jiems mano skrandžio dydis atrodo bauginančiai neįdomus. Et... Įsijungiu televizorių. Toje dėžutėje gamtos rasiu daugiau nei gali sutalpinti keli hektarai pažįstamo miško. Gal ką parodys apie beždžiones. Vis dar jaučiu darvinizmo įtaką. Šių primatų liuoksėjimas medžiais kažkiek primena vaikystę, kuomet nemenką dienos dalį praleisdavau obelyje prieš namų langus. Taip, su metais tapau godesnis. Obels jau nepakanka, reikia viso miško. Nors mūsų keliai kažkuriame evoliucijos etape seniai išsiskyrė, tikrai nešaučiau į beždžionę. Mano supratimu tai prilygtų žmogžudystei.
Tenka laukti. Reklama. Siūlo dar daugiau gyvenimo jausmo. Tik tinkamą planą reikia pasirinkti. Mėnesio įmoka už tai ką gaučiau mainais tikrai nedidelė. Po galais, aš net negaliu tinkamai sau paaiškinti kas yra gyvenimas. O jeigu gausiu tai ko visai nenoriu? Lendu kaip visada išminties į Facebook'ą. Jis turės atsakymus. Jis viską turi. Juk dabar daugelis gyvenimo būdo vadybininkų, pozityvizmo guru yra labiau visapusiški nei prieš 10 metų. Tobulinasi ne tik dvasiškai, bet ir IT srityje. Įminę SEO rinkodaros paslaptis tikriausiai toliau pluša prie kokio nors dvasinio LEAN koncepto. Didžioji dalis išminties, egzistencializmas, dvasingumas išsikėlė į internetą. Gatvėje, tarp žmonių minėti dalykai sutinkami retai. Tiesa, galiu nueiti į bažnyčią. Ten apie panašius momentus vis dar kalba. Kalba tą patį per tą patį. Ištisus šimtmečius. Tikriausiai dėl to, kad amžinos vertybės nekinta. Neisiu. Užtenka paklausyti tų, kurie iš ten grįžta. Esu kaltas, esu labai kaltas... Jau girdėta. Be to šventykloje tik gripą pasigausiu, o kompiuteriniai virusai dar tiek neištobulėjo, kad pakenktų šventraščiams patalpintiems googlėj. Galiu ir pats perskaityti. Iš tiesų esu patenkintas tokiomis galimybėmis. Viskas įgauna kitokias formas ir pagreitį. Čia ir dabar! Pasaulio išmintis, nuo Vedų iki New Age telpa 6 colių ekrane. Ar galėjo kas įsivaizduoti didesnį stebuklą prieš 20 metų? Bet vis dar atsiranda teigiančių, kad stebuklų nebūna, kad tai mokslo pasiekimai. Man tai vis dar stebuklas, keliantis naujas problemas. Nuo ko pradėti? Search: tiesa, prasmė, sąmoningumas, dvasingumas, religija...NUŠVITIMAS!!! Radau. Dar kiek panardžius po Youtube gelmes peršasi mintis, kad nenušvitusiu būti dabar ne tai kad nemadinga, bet ir visiškas apsileidimas. Kaip čia aš taip. Galvoje nuaidi seniai girdėtas Deep Purple gabalas "Child in Time" Tie purpuriniai, dabar jau seniukai, matyt bandė kažką suprasti giliau. Nežinau ar jiems išėjo tai padaryti. Tuomet reikia labai pasistengti, kad apsileidimas negrįžtų rikošetu. Tiesa, labiau vartotinas žodis dabar yra karma. Laimei gimiau pačiu laiku. Pagalba visada šalia. Aš ne apie "greitukę", kuri ne vieną pavežėjo į ieškančių ar jau suradusių Tiesą namus. Turėjau galvoje šių laikų visuomenę, labiau išprususią, išlaisvėjusią, nesigėdijančią akcentuoti meilę ir supratimą artimui. Koks aš buvau naivus didžiųjų vertybių išėjęs ieškoti į gatvę. Geri dalykai juk gatvėj nesimėto. Jie saugiai guli serveriuose laukdami manęs kitokioje erdvėje ir vis dar šioje dimensijoje. Vėl lendu į Facebook'ą, tik jau labiau pasiruošęs, su dideliu žinių bagažu. Tobulėju kiekvieną dieną. Vis naujas savęs atradimas ir naujas sutiktas mokytojas. Vakarykščio guru, kurį atmečiau mokinys ir kritikas. Reikėtų susitikti. Per jo rengiamas akcijas galėčiau nesunkiai atsidurti tarp žmonių, kurie jau kalba apie penktas ir septintas dimensijas. Kartais atrodo man tiek nedaug tereikia iki sėkmės, bet va, neužkliūnu, nematau šalia gulinčios ir nelaimingos, be šeimininko... O čia akcija, už pusę kainos, į savaitgalio grupinę meditaciją, po kurios gyvi pavyzdžiai byloja apie patirtas euforines būsenas, beribį džiaugsmo šaltinį užgriuvusį tokiu kiekiu, kad jį patyrę tiesiog negali tiek panešti, todėl priversti pasidalinti su kitais. Kažkiek aš jais tikiu. Tik vis dar per brangu. Kiti prioritetai.
Mane pagauna durna nuotaika žiūrint į bendrą, dabar madinga sakyti, mindfulness foną. Tarsi jau pajudėjo paskutinis ešelonas į dangų ir visi kaip Mumbajaus traukinių stoty veržiasi per langus, ant stogų... Žūtbūt čia nepasilikti . Negaliu sakyti kad šis vaizdas nekabina, sau meluočiau. Turėčiau VIPą, gal ir išbandyčiau. Bet aš amerikietiškais kalneliais bijau važiuoti, tai kur ten man į dangų. Išbėgu iš perono ir vuolia! Dar ne vienas likau, kuris atsisakė tokio dangaus. Pasaulis niekur nedingo ir gyvenimo upė skaičiuoja akmenis tekėdama sava vaga. Pamatau, kad ne visi traukiniai važiuoja ta pačia kryptimi. Norėčiau perspėt. Et, iš kur man žinoti kur kiti nori skubėti...
-Gal domina dangaus turizmas?
-Dėkui, aš kaip tik iš ten. Muitinėje pasakė, kad per mažas grynųjų kiekis su savimi, nepraleido. Pameluoju, kad atsiknistų.
-Tuomet jums tikriausiai būtų įdomu sužinoti ką turėjo galvoje Platonas, Aristotelis sakydami...
-???
-Galima ir išsimokėtinai. Išmintis dabar, pinigai vakare. Sutikite, negalite atsisakyti tokio pasiūlymo.
-Mano dabar tokia būsena, kad ne iki Platono. Sakykite, gal turite statinę, tokią pačią kaip Diogeno? Aš joje mielai patūnočiau.
-O! Jūsų atvejis mums žinomas. Kaip tik turime naujų vaistų "Dvasiapamynus", be šalutinio poveikio...
Neišsiduodu dėl savo prakeikto kuklumo, kad šis vaistas man tiek pat žinomas kaip ir cukrus. Pasakau, kad jau turiu šeimos gydytoją, kuris patarė vartoti Amanita muscaria.
Išpūtęs akis pagaliau atsikniso.
Geriau jau grįšiu aš į mišką...
Tenai niekas nieko nesiūlo, negrūda. Nesutikau ir skubančių. Visko yra kukliai, bet lygiai tiek kiek reikia. Matyt tikri dalykai yra labai skalsūs ir jų pakanka imti po truputį. Paukščiai čiulba taip pat kai čia dar mūsų nebuvo. Nors jų giesmė nesikeičia, ji niekuomet nepabostanti ir pakili. Koks kompozitorius parašė šias natas? O medžiai? Visi jie stiebiasi į viršų ir niekada nesuabejojo pakeisti augimo krypties. Baigę savo kadenciją griūna tik jiems žinoma teisinga kryptimi, bet ne ten kur nurodė kiti ir pagal kokius papročius tai turi atlikti. Atiduodami paskutinę duoklę samanų ir kerpių karalijai, palieka vis tą pačią žinutę.
"Turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito..."
Štai ir atsakymas apie namų jaukumą. Iš kur tas tikras noras grįžti. Gal kitiems atrodo kad virstu į vilkolakį jei pasakau, kad naktį einu į mišką. Nors man atrodo, kad būtent ten einu grąžinti seniai išaugtą šio padaro kailį. Noriu tik padėti atgal tai, ką kažkada pasisavinau. Nieko nepasiliksiu. Noriu išmesti visas kvailas mintis iš galvos, kurių prisipirkau, prisirankiojau eidamas per gyvenimą. Nes priešingai nei daugelis mano, ką išmoksiu - ant pečių ir nešiosiu. O sunkesnis už orą į dangų nepakilsiu.