"Taigi, šis incidentas įrodo, kad tie, kas vieną kartą įžengė į Vaikunthos planetą, jokiais būdais negali kristi žemyn. Džajos ir Vidžajos atvejis nėra kritimas žemyn; tai tiesiog atsitikimas."
~ Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šr. Bhag. 3.16.12 komentaras ~
"Viešpats Krišna teigia, kad gyva būtybė, patekusi į Vaikunthos planetą, daugiau nebesugrįžta į materialų pasaulį. Vaikunthos gyventojai niekada nesugrįžta į materialų pasaulį, epizodas su Džaja ir Vidžaja yra visai kitas atvejis: jie atėjo į materialų pasaulį kuriam laikui, o tada grįžo į Vaikunthą."
~ Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šr. Bhag. 3.16.27 komentaras ~
"Viešpats tada pasakė Savo pavaldiniams Džajai ir Vidžajai: "Keliaukite, tačiau nebijokite. Šlovė jums. Aš galiu panaikinti brahmanų prakeikimą, bet to nedarysiu. Priešingai, Aš jį patvirtinu."
Komentaras: "Kaip paaiškinta kalbant apie 26 tekstą, visi incidentai įvyko su Viešpaties leidimu. Jeigu viskas vyktų įprastai, nebūtų galimybės kad keturi išminčiai taip supyktų ant durininkų, o taip pat ir Aukščiausias Viešpats negalėtų nepaisyti Savo paties durininkų, o taip pat niekas negali grįžti iš Vaikunthos, kai jau vieną kartą apsigyveno ten. Todėl visi šie incidentai buvo suplanuoti Paties Viešpaties Jo žaidimų materialiame pasaulyje tikslais. Taigi Jis tiesiai ir sako, kad tai padaryta su Jo leidimu. Priešingu atveju, nebūtų įmanoma Vaikunthos gyventojams sugrįžti į šį materialų pasaulį vien tik dėl brahmanų prakeikimo. Viešpats ypatingai palaimina tariamus nenaudėlius: "Šlovė jums". Dievo tarnas, kartą priimtas Viešpaties, jokiais būdais negali kristi žemyn. Tokia šio incidento išvada".
~ Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šr. Bhag. 3.16.30 komentaras ~
"Viešpats ateina į šį pasaulį pasinaudodamas Savo vidinės galios veikimu, panašiai ir kai Viešpaties tarnas ar palydovas nužengia į šį pasaulį, tai vyksta per dvasinės energijos veikimą. Bet kokios Aukščiausios Dievo Asmenybės pramogos yra surengiamos jogamajos, o ne mahamajos. Todėl reikia suprasti, kad kai Džaja ir Vidžaja nužengė į šį materialų pasaulį, jie atėjo todėl, kad reikėjo pasitarnauti Aukščiausiajai Dievo Asmenybei. Visais kitais atvejais, faktas yra tai, kad niekas nekrenta žemyn iš Vaikunthos.
~ Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šr. Bhag. 7.1.35 komentaras ~
"Nitya-siddha bhaktos niekada nekrenta žemyn į materialios atmosferos regioną, tačiau kartais jie ateina į materialią sritį įgyvendinti Viešpaties misiją"
~ Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, Šr. Bhag. 3.3.26 komentaras ~
***
Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Džaiva-dharma" (
http://bvmlu.org/SBNM/JaivaDharma/) 16 skyriaus:
"Nesuskaičiuojamos gyvosios esybės (dživos) yra apreiškiamos iš Viešpaties Šri Baladevos, kad tarnautų Golokoje Vrindavanoje Šri Krišnai, Kuris semiasi džiaugsmą iš Vrindavanos (Vrindavana-vihariui), o kitos apreiškiamos iš Šri Šankaršanos, tarnauti dvasiniame danguje Vaikunthos Valdovui, Šri Narajanai. Amžinai patirdamos dvasinių santykių skonį (rasą), užsiėmusios tarnyste savo garbinamam Viešpačiui, jos visada išlaiko pastovumą savo prigimtinėje padėtyje. Jos visada veržiasi suteikti džiaugsmo Bhagavanui ir yra visados Jam dėmesingos. Gavę dvasinės galios jėgą, jos visada yra stiprios. Jos neturi kontakto su materialia energija. Iš tikro, jos nieko nežino apie klaidinančios galios, kuri vadinama maja, egzistavimą. Kadangi jos gyvena dvasiniame pasaulyje, maja yra labai toli nuo jų ir neturi joms jokio poveikio. Visada pasinėrusios į tarnystės savo garbinamam Viešpačiui palaimą, jos yra amžinai laisvos, ir nepatiria materialių džiaugsmų ir kančių. Jų gyvenimas sudarytas vien iš meilės, ir jos net nežino apie kančią, mirtį ar baimę. Taip pat yra nesuskaičiuojamos, be galo mažos, sąmoningos gyvosios esybės, kurios emanuoja kaip Priežasčių Vandenyne Gulinčio Didžiojo Višnu (Karanadokašaji Maha-Višnu) žvilgsnio į Jo majašakti (materialios kūrinijos galią) spindulių dalelės. Kadangi šios gyvos esybės yra šalia majos, jos mato majos nuostabius pasireiškimus. Nors jos turi visas tų dživų, kurias anksčiau apibūdinau, savybes, dėl savo mažutės paribio (tatastha) prigimties jos kartais žiūri į dvasinį pasaulį, o kartais į materialų pasaulį. Šioje tarpinėje paribio būsenoje, dživa yra labai silpna, kadangi tuo metu ji dar nepasiekė dvasinės jėgos, gaunamos iš savo garbinimo objekto (seva-vastu) malonės. Iš šių nesuskaičiuojamų dživų, tos kurios nori mėgautis materialia energija (maja), pasineria į materialų jutimų tenkinimą, ir patenka į amžinos nelaisvės, amžino sukaustymo (nitja-badha) padėtį. O tos dživos, kurios atlieka nuolatinį sąmoningą Bhagavano garbinimą, Jo malone gauna dvasinę jėgą (čit-bala), ir įžengia į dvasinį pasaulį. O baba!. Tai mūsų didžiulė nelaimė, kad užmiršome tarnystę Šri Krišnai, ir mus sukaustė majos pančiai. Tik todėl, kad pamiršome savo prigimtinę padėtį, esame šioje apgailėtinoje būsenoje."