lenkiuosi visiems praeities, dabarties ir ateities vaišnavams. Tegu šis rašymas būna atliktas su tarnystės didžiosioms sieloms nuotaika, kad jie būtų patenkinti.
Remsiuos Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir jo linija sekančių ačarjų pamokymais.
Tiems, kas eina bhakti keliu, svarbu tiksliai ir aiškiai suprasti šiuos dalykus. Kodėl? Pagrindinės priežastys:
- spontaniška bhakti yra Gaudija vaišnavų bhakti praktikos esmė, nes tuo metu praktikuotojas yra suvokęs konkretų savo praktikos dvasinį tikslą, ir atlieka praktiką su spontanišku dvasiniu skoniu bei noru. Tokia bhakti labiausiai patinka Viešpačiui Krišnai, tokios bhakti mokė ir visiems ją dovanojo Viešpats Čaitanja. Todėl svarbu stengtis patekti į šią stadiją.
- tai gali atrodyti tolimas ir aukštas lygis, tačiau net ir būnant pradiniuose lygiuose verta jį suprasti ir tam, kad geriau suprasti labai pažengusius bhaktas.
- tai pat, geras šių dalykų supratimas leis eiti didžiųjų sielų nurodytu ir pramintu keliu, nuo jo nenukrypstant į klystkelius. Bhakti turi būti praktikuojama pagal autoritetingą, patikimą procesą, nurodytą šventų, Krišnos įgaliotų dvasinių mokytojų.
Spontaniška bhakti, įvardijant tiksliai sanskritu, vadinama rāgānugā-bhakti.
Žodis "raganuga" susideda iš "raga" ir "anuga".
Rāga - tai intensyvus potraukis ir prisirišimas širdyje prie kažko gražaus. Raga-bhakti, tai tokia būsena, kai Krišna tampa vieninteliu ragos objektu. Šrila Rūpa Gosvamis apibūdina ragą kaip nepasotinamą, kupiną premos troškulį savo meilės objektui, kuris sukelia spontanišką ir intensyvų pasinėrimą į jį. Ragą turinti (ragamayi) bhakti yra tarnystės atlikimas su tokia intensyvia raga. Kai bhakti Krišnai prieina tokią stadiją, ji vadinama rāgātmikā-bhakti. Ragatmika-bhakti turi tik amžinieji Krišnos palydovai, esantys premos lygyje.
"Anuga" reiškia "sekimas". Gaudija vaišnavų kelyje "anuga" tai sekimas vadovaujant dvasiniam mokytojui ir tyriems vaišnavams, mokymosi procese, o ne savarankiškas sekimas savo protu, be dvasinių mokytojų ir jų globos. Taigi, sudėjus "ragą" ir "anuga", žodis "raganuga" reiškia sekimą amžinų transcendentinių Krišnos palydovų turima ragatmika-bhakti, sekimas jų konkrečia tarnystės nuotaika Krišnai, su apvalytoje tyroje širdyje kilusiu transcendentiniu godžiu troškimu (lobha) įgyti ir dvasiniame tobulume turėti tokią pačią meilią ir gražią tarnystės nuotaiką, kaip ir jie. Konkreti nuotaika - tai pagal konkrečias santykių rasas, santykių skonius, pvz. sakhya (draugystės), vatsalya (tėviškos/motiniškos meilės), arba madhurja (kaip mylimųjų, kokią turi gopės Krišnai), su detalesniais ypatingumais, nes kiekvienoje rasoje yra dar daug skirtingų nuotaikų porūšių, su savo ypatingumais. Raganuga-bhakti praktika, tai bhakti praktika su tokiu sekimu.
Kvalifikacija užsiimti raganuga-bhakti yra jau minėta lobha, transcendentinis godulys įgyti amžinųjų Krišnos palydovų tarnystės nuotaiką. Tai ir bus pagrindinis šios temos nagrinėjamas dalykas, nes svarbu suprasti, kas gi yra ta lobha ir kaip ji pasireiškia. Apie tai parašysiu dar ne vieną žinutę šioje temoje. Kol kas sustoju.
Pabaigai, sustatykime terminus į nuoseklią sistemą.
Bhakti vystymasis skiriamas į tris etapus:
1. Sadhana bhakti, bhakti praktika. "Sadhana" pažodžiui yra dvasinio tikslo - sadhjos, siekimo procesas. Sadhana-bhakti skiriama į dvi rūšis:
a) taisyklėmis ir reguliavimu paremta bhakti praktika, vaidhi-bhakti.
b) spontaniškos bhakti praktika, raganuga-bhakti.
2. Bhava bhakti, bhakti atliekama bhavos lygyje.
3. Prema bhakti, bhakti atliekama su prema.
Citatos iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados knygų apie vaidhi-bhakti ir raganuga-bhakti:
Čaitanja Čaritamrita, Madhya 22.109
rāga-hīna jana bhaje śāstrera ājñāya
'vaidhī bhakti' bali' tāre sarva-śāstre gāya
Sinonimai
rāga-hīna - neturintys spontaniško prisirišimo prie Krišnos; jana - asmenys; bhaje - atlikti atsidavimo tarnystę; śāstrera ājñāya - pagal apreikštuosiuose raštuose aprašytus principus ir taisykles; vaidhī bhakti - reguliuojanti atsidavimo tarnystė; bali' - raginimas; tāre - tai; sarva-śāstre - visi apreikštieji raštai; gāya - giedoti.
Vertimas
"Tie, kurie nepasiekė spontaniško prisirišimo atsidavimo tarnystėje lygmens, atlieka atsidavimo tarnystę vadovaujami bona fide dvasinio mokytojo pagal apreikštuosiuose raštuose paminėtus reguliuojančius principus. Pagal apreikštuosius šventraščius tokia atsidavimo tarnystė vadinama vaidhī bhakti."
Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras
Iš pradžių reikia klausytis bona fide dvasinio mokytojo. Tai palanku siekiant tobulėti atsidavimo tarnystėje. Pagal šį procesą žmogus klausosi, gieda, prisimena ir užsiima Dievybės garbinimu, veikdamas pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Tai yra esminės pirminės atsidavimo tarnystės veiklos. Atsidavimo tarnystė neturi būti atliekama siekiant kokių nors materialių tikslų. Žmogus net neturėtų trokšti susilieti su Absoliučia Tiesa. Tokią tarnystę reikia atlikti tik iš meilės. Ahaitukī, apratihatā. Atsidavimo tarnystė turi būti be jokių paslėptų motyvų; tada materialios sąlygos negali jos sustabdyti. Palaipsniui galima pakilti į spontaniškos meilės tarnystės lygmenį. Vaikui liepiama eiti į mokyklą, kad gautų išsilavinimą, tačiau kai vyresniame amžiuje jis šiek tiek pajunta išsilavinimo skonį, jis savaime dalyvauja ir tampa išsilavinusiu mokslininku. Neįmanoma priversti žmogaus tapti mokslininku, tačiau kartais pradžioje naudojama jėga. Vaikas verčiamas eiti į mokyklą ir skaityti bei rašyti pagal mokytojų nurodymus. Toks skirtumas tarp vaidhī bhakti ir spontaniškos bhakti [raganuga bhakti]. Mieganti meilė Krišnai egzistuoja kiekvieno širdyje, ir ją tiesiog reikia pažadinti reguliuojamu atsidavimo tarnystės procesu. Žmogus turi išmokti naudotis rašomąja mašinėle laikydamasis reguliuojančių spausdinimo vadovėlio principų. Reikia tam tikra tvarka padėti pirštus ant klavišų ir praktikuotis, o kai žmogus tampa įgudęs, jis gali greitai ir be klaidų spausdinti net nežiūrėdamas į klavišus. Panašiai, reikia laikytis atsidavimo tarnystės taisyklių ir nuostatų taip, kaip jas nustato dvasinis mokytojas; tada galima prieiti prie spontaniškos meilės tarnystės. Ši meilė jau yra kiekvieno žmogaus širdyje (nitya-siddha kṛṣṇa-prema).
Spontaniška tarnystė nėra dirbtinė. Žmogus tiesiog turi prieiti iki to lygmens atlikdamas atsidavimo tarnystę pagal reguliuojančius principus. Taigi reikia praktikuoti klausymąsi ir giedojimą bei laikytis kitų reguliuojančių principų: plauti šventyklą, praustis, keltis anksti ryte, dalyvauti maṅgala-ārati ir taip toliau. Jeigu pradžioje žmogus nepasiekia spontaniškos tarnystės lygmens, jis turi priimti reguliuojamąją tarnystę pagal dvasinio mokytojo nurodymus. Ši reguliuojamoji tarnystė vadinama vaidhī bhakti.
Iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio knygos "Atsidavimo nektaras", 16 skyriaus:
“Asmenys, trokštantys sekti tokių amžinųjų Viešpaties bhaktų, kaip Vṛṣṇiai ir Vṛndāvanos gyventojai, pėdsakais, vadinami rāgānugā bhaktomis, o tai reiškia, kad jie stengiasi pasiekti šių bhaktų tobulumą. Šie rāgānugā bhaktos nesilaiko reguliuojančiųjų atsidavimo tarnystės principų labai griežtai, tačiau per spontanišką prigimtį juos traukia kai kurie amžinieji bhaktos, pavyzdžiui, Nanda ar Yaśodā, ir jie spontaniškai stengiasi sekti jų pėdsakais. Palaipsniui vystosi siekis tapti panašiam į konkretų bhaktą, ir ši veikla vadinama rāgānugā.
Tačiau visada turime atminti, kad toks troškimas sekti Vradžios (Vṛndāvanos) gyventojų pėdsakais neįmanomas, jei nesame išsivadavę iš materialaus užterštumo. Vadovaujantis reguliuojančiais atsidavimo tarnystės principais, yra etapas, vadinamas anartha-nivṛtti, reiškiantis bet kokio materialaus užterštumo išnykimą.”