Sūnus kurpia rašinėlį. Su kūryba sunkoka, tai ir džiaugsmu netrykšta. Padrąsinu, prasilauši, vėliau pačiam patiks. Žiūrėk, pats nieko neverčiamas rašau sau, ne mokytojai. Ir tu rašyk sau iš širdies, meluodamas kitiems. Meluok kiek leidžia fantazija. Kam taip sausai rašyti apie savo kasdienybę. Atkartoti tai kas jau sukurta? Kurk kažką naujo, savito. Neįtikinau. Toliau tikrinu vaiko kūrinį, rašo apie savo namus. Rašinys sukaltas paskubom, iš pareigos ir didelio noro bėkti užsiimti labiau mėgstama veikla. Keletas eilučių labiau primenana tikslų evakuacijos planą nei grožinio žanro kūrinį. Kad tikrasis kūrybiškumas gimsta iš viduje augančio noro kažką išreikšti išorėje dar per anksti kalbėti. Na bent jau pareigos jausmą šiokį tokį jis turi. Be to neteisinga spręsti apie žmogų iš jo darbų. Galbūt kuklumo jausmas, kurio taip trūksta suaugusiems, vaikuose yra išvystytas labiau už perdėtą savęs eksponavimą visuomenei. Tai kaip tuomet?
Rašom kartu. Džiaugiuosi už abu. Jam liko nedaug, o man atsipalaidavimas. Dėlioju padrikas mintis, nežinau nei kiek jų liko ir kur tai nuves.. Procesas šiame momente daug malonesnis už tikslo siekimą. Gvildenu labai rimta klausimą. Ką aš privalau padaryti dėl kitų, kam leisti tekėti pasroviui ir ko geriau iš viso nedaryti. Kam suteikti daugiau reikšmingumo, o kas tėra tuščias laiko gaišimas. Brandinu mintį, kad jau seniai nieko aš neprivalau daryti. Neprivalau eiti į darbą, bankui paskolos išmokėti taip pat neprivalau, kaip neprivalau valgyti, girti ar keikti visą likusį pasaulį jei pats to nenoriu. Visa tai darau iš didelės meilės sau. Man gal įdomesnė tik pati pradžia, nuo ko viskas prasidėjo. Kokie sprendimai atvedė mane į dabartinį momentą, kodėl aš esu čia: vis dar sveikas ir gyvas, sėdintis už stalo, suvokiantis save ir dėliojantis būtent tokias mintis.
Pirmoji mintis užgimusi galvoje tikriausia ir buvo visų darbų pradžia. Šios minties, jau nepamenu. Išvydus pirmuosius šviesos žaismus, veikiausiai tai buvo klausimas, po kurio viena po kitos radosi begalybė naujų minčių, matyt klaidingų atsakymų. Iš minčių vėliau radosi emocijos, daiktai, žmonės, aplinka. Sutelkus dėmesį toliau pinu klausimų ir atsakymų virvę iš kurios vėliau bandau išsilaisvinti šaukdamasis kasdieniškos buities ir prisiekinėdamas kiekviename savo regos pikselyje palikti po mažytį pažadą kažką pakeisti. Pakeisti aš iš ties galiu daug ką. Tik kas nuo to pasikeis? Laimei, daugelis žinduolių evoliucijos eigoje išvystė savybę užmerkti akis. Juk taip gerai kartais nematyti ir užsimerkus atitraukti dėmesį nuo griežtų materijos formų, kuomet regimybės pradeda atleidinėti savo gniaužtus. Tvirtai išreikštos formos ne tokios jau ir griežtos jei į jas žiūrime nerimtai arba iš viso jų nebematome. Kita vertus nėra taip paprasta įgyvendinti tokį pabėgimą. E.Kantas tikriausiai sulaužė ne vieną plunksną, bandydamas ja atrakinti formaliosios estetikos duris. Iki šiol nesuprantu kaip remiantis logika galima pasiekti tokių įžvalgų. Aš prie panašių momentų priartėju neigiant racionalumą, suteikiant formai ketinimą, tikslus. Norint perprasti įtraukiantį formos ketinimą pirmiausia reikia patikėti jos gyvybiškumu. Kitaip jokių šansų. Kaip negyva gali kažką ketinti? Skeptikai šiuo klausimu save tik apgaudinėja.
Pavyzdžiui mirusio žmogus kūnas jau neturi charakterio, tik jam būdingos saviraiškos ir pan. O mes, žvelgdami į kūno formą ir toliau linkę galvoti kad jį turi. Prisimindami žmogaus gyvenimą ir gailime, ir džiaugiamės kartu su juo tarsi bandydami vaizdiniais sugrąžinti nejudančiam kūnui įprastą dinamiškumą, neįgyvendintus tikslus. Charakterio, jausmų tas kūnas jau niekada neturės. Mus tai tiesiog glumina. Nesuvokiame, kad mirtis ištiko tik mūsų santykius, bet ne kūną. Akimirksniu atsikratęs visų ligų kūnas su naujomis jėgomis įgijo ir naują ketinimą. Jis dabar ketina per keletą metų suirti, išsiskaidyti erdvėje. Akivaizdu, kad jam tai pavyks, nepaisant mūsų pastangų ritinant sunkius akmenis ant galvos ir vis grįžtant prie kapo pasiteirauti ar viskas gerai. Paradoksalu. Rodos senai formai stengiamės išlaikyti gyvybę, iš tikro tik bandydami įkalinti jos nenumaldomą ketinimą į virsmą kažkuo kitu, išeinančiu už mūsų kontrolės ribų. Čia ir slypi tie slapti materijos gniaužtai, kuomet patirti per formą vaizdiniai, likę tik mūsų prote, nori įšlikti bet kokia kaina. Materijai nekrologas nereikalingas. Ji nuolatinis virsmas. Nekrologas labiau naudingas mūsų stagnuojančiam protui, prisidengiančiam tradicijomis. Kas yra tradicija? Kaip radome taip paliksim, nes taip darė mūsų tėvai, protėviai? Ar iš tikro taip ir yra. Ačiū Dievui, ne. Kitu atveju gyventume giliuose viduramžiuose arba dar gilesniuose urvinio žmogaus apartamentuose. Tradicija mano supratimu reikalinga neprarasti savo tapatumo, duodanti laiko giliau suvokti tam tikrus jo ribotumus, klaidingus įsitikinimus. Kitu atveju ji tapati stagnacijai.
Nuo mažų dienų visiems kalė į galvas, kad materija suskirstyta į gyvą ir negyvą. Kokiais metodais jie tai nustatė? Manau kad tai tiesiog susitarimo reikalas. Tais laikais, kuomet pasaulis iš tikro buvo padalintas į atskirus žemynus, egzistavo ir uždaros pasaulėžiūros. Dabar galime tik stebėtis, kaip skirtingai šios kultūros saveikaudavo su aplinka. Bent jau Eurazijos regione žmonės su pagarba žiūrėdavo į juos supantį pasaulį. Apdainuodavo upes, girias, kalvas, tarsi su jomis kalbėdavosi ir pan. Kai tuo tarpu Amerikos regiono šamanai tiesiog patys tapdavo tuo ką garbindavo senojo žemyno gyventojai. Egzistavo debesų, upių, miškų, ugnies šamanai. Jie perprasdavo tam tikros stichijos ketinimą ir susiliedavo į vieną. Galima pagalvoti kokius vėjus aš čia šneku. Tik noriu pasakyti, kad ribos tarp gyva ir negyva tais laikais buvo miglotos. Vėliau kultūros pradėjo maišytis. Iškilo ne menkas iššūkis atskirti kas yra valgoma ir nevalgoma. Fidžio salyno gyventojai mano supratimu buvo paskutiniai užkietėję pragmatikai. Jie maistą laikė tuo kas atkandama ir suteikia jėgų. Moralė anot jų buvo kažkas neturintis skonio ir sekinantis kūną dalykas. Pirmieji krikščionių misijonieriai, atkeliavę į šį atokų žmogėdrų užkampį pranešti kokie jie yra nusidėję ir kad yra kažkas daugiau už jų garbinamus stabus susilaukdavo išskirtinio ritualinio dėmesio. Vėliau siunčiamos gelbėjimo misijos nariai rasdavo tik šventikų šlepetes. Vietiniai slankiodavo įkandin įtartinai ramūs ir nelinkę šnekėtis. Mat jau buvo iš gelbėtojų pirmtakų supratę, kad iš ties truputį yra nusidėję. Tie vargšai padarė didžiulę klaidą. Prikirtę krikščioniškų BBQ perėmė ir dalį šią mėsą užauginusios dvasios. Kitaip tariant moralė, sąžinė ir kiti baubai pradėjo kildinti sąmoningumo tešlą iš vidaus. Jiems tai greičiausiai pasireiškė nepraeinančiu pilvo pūtimu. Šiaip ar taip vistiek jautė dalį kaltės. Gal nereikėjo kulinarinti iš blyškiaodžių. Viduramžių Europoje už tokius darbelius kaip mat susilaukdavo panašaus ugnies ritualo. Tik žmogaus kūnas, nors ir degdamas ant inkvizicijos laužo čia kepsniu ar viralu niekada netapdavo. Pokyčiai, kuriems lemta įvykti - neišvengiami. Kaip besipriešintume, jie ras įvairiausias angas kaip patekti vidun ir kas žino nuo kurio momento jie taps mūsų esybės dalimi, kurios vėliau nenorėsime paleisti. Moterims pokyčiai linkę labiau skverbtis per ausis, estetinį grožį. Vyrams, kaip ir tiems nelaimėliams laukiniams lengviau tai priimti per skrandį. Šią seną tiesą pradedu suvokti giliau ir mane ji itin neramina. Antropoceno epochoje vis dar egzistuoja skirtingi požiūriai į valgoma - nevalgoma. Tai ką jau kalbėti apie gyva ir negyva sąvokas, kai nuo to individo išlikimui tiesioginis pavojus negrėsė. Tikriausiai patogumo dėlei nugalėjo stipresnė pasaulėžiūra, nustačiusi ribas tarp negyvos materijos ir iš jos kylančios gyvybės, kad ateityje nekiltų bereikalingų ginčų. Kvailiau ir nesugalvosi. Bet reikėjo vystytis toliau, progresuoti ir spręsti naujus svarbesnius klausimus. Tai buvo labai seniai ir aš tame visuotiniame susitarime nedalyvavau. Todėl neprivalau ir pripažinti daugumos susitarimą kaip absoliučią tiesą. Galbūt iki panašių egzistencinių klausimų turiu nemažai ką nuveikti, o šiuo metu man svarbesni paprastesni dalykai.
Pavyzdžiui kambario grindys. Vaikštant jos nuolat priekaištauja man savo girgždesiu, kad skirčiau artimiausią savaitgalį tik joms. Pakeisčiau keletą naujų lentų, nes taip kankintis daugiau juk negalima. Suprantu. Aš taip pat kažkada buvau susireikšminęs savo išvaizda. Viskas praeina. Kaip ir plaukai ant galvos su amžiumi. Jie kažkur išeina. Galiausiai susitaikai su tais keliais ištikimiausiais, vis bandančiais pridengti ryškėjančio individualumo talpyklą. Et, nevarkit. O grindys? Jos tai išgyvens lengviau. Aš turėjau daug progų lyginti save su kitais sutiktais gatvėje, svečiuose. Jos kaip žinia tokios progos niekada neturės. Nematai ir galvos neskauda. Primenu joms, kad jūs esate tik grindys. Tai jūs tarnaujate man, o ne aš jums. Ir mane jūsų tarnystė kolkas tenkina. Tuomet tos bestijos nepaliauja skųstis kitiems. Namiškiai jau mažai reaguoja. Kaip nereaguoja ir į daugelį kitų buities verkšlenimų. Bet užklydus svečiui , ypač uošviui, rodos stojasi piestu jam prieš akis, demonstruodamos išdidėjusius tarpus kaip nuo senatvės pageltusius tarpdančius.
- Bent šiek tiek kuklumo, prašyčiau! - mintyse šaukiu. Duokite žmogui praeiti. Juk ne pas jus atėjo. Uošvis, priešingai - kuklus žmogus. Vistiek apsimeta, kad jas užjaučia, geriausiai supranta. Garsiai išrašo keletą receptų, kaip nesunkiai galima pagerinti jų apgailėtiną būklę. Minutę dėmesio juk galima skirti. Ir jis teisus, minutę, tik minutę. Būkime sau sąžiningi. Aš jau seniai įtarinėju, kad uošviui jos nerūpi. Grindys taip pat kuris laikas supratingesnės. Tai užsimezgęs abipusis ryšys, kuris ne kas kita kaip įprotis, padedantis išlaikyti bendravimą. Juk daug kartų sutiktam tariame labas vien tik iš įpročio. Bet ne visada iš tikro artimui linkime labų dienų. Tiesiog neišsiugdėme įpročio sakyti tai ką galvojame. Aplamai visa buitis yra kažkokia išpuikusi ir nuolatos bumbanti kūrinijos ir žmogaus simbiozė, perimanti dalį žmogaus sąmonės. Juk lenta, kol ji būna medyje- netriukšmauja. Medis kažkaip moka nuraminti ir ją, o ir man tuo pačiu metu smagu pabūti jo paunksmėje. Žmogus vienok linkęs viską suknisti. Jau kuris laikas perkant daiktą, pvz dulkių siurblį, jo aprašyme aiškiai nurodoma kiek triukšmo decibelų gausi mainais už suteiktą jam dėmesį. Atrodytų kuriems galams aš jį turėčiau jungti? Bet egzistuoja riba kuomet susikaupusių dulkių aimanos, o jos ne kas kita kaip tas pats žmogaus veiklos produktas, tampa nepakeliamos. Tuomet siurblio dūzgimas virsta alternatyvia muzika ausims. Iš kelių blogybių išsirenkame tai kas mums atrodo geriausia. Štai kodėl daugeliui namų šeimininkių kasdienis tvarkymosi garsas yra toks mielas. Paprasčiausiai mes skirtingai jautrūs tam tikriems dažniams. Galima apkursi nuo tris dienas augančios vejos klestėjimo ir visiškai negirdėti žoliapjovės. Daugelis dalykų įgyja tam tikrą vertę, kurią mes patys prieš tai nesusimąstę nustatome. Austrės kažkada buvo prasčiokų maistas, kol kažkoks įtakingas šmikis, tikriausiai nelenkiantis intelektu šių geldelių patikėjo jų blevyzgomis. Tos mažos savanaudės nesunkiai rado būdą kaip pratęsti savo egzistencinį kelią nuo uosto darbininkų pietų stalo iki aukštosios virtuvės mados. Nuo to momento peraugę moliuskai taip išpuiko, kad reikalauja neįmanomų dalykų. Į bet kokias lėkštes jau negula, verčia laikytis tam tikro etiketo ir į kompaniją kviečiasi tik prabangų vyną. Evoliucijos žaidynėse laimi išradingiausi. Man kartais sunku su tuo susitaikyti. Bet apie ką su jomis, neturinčiomis akių ir visą gyvenimą pragulėjusiomis jūros dugne kalbėtis? Apie jų kiautą, kuris tuoj liks tuščias? Tuštybių tuštybė. Visai gali būti kad aš neteisus. Gal jų puoselėtas perlamutras linkęs atskleisti paslaptis tik jį liaupsinantiems. Kažin ar tai tik ne tas pats pigmentas, kurį grožio salonuose taip graibsto aukštuomenės damos ir tos, kurios nori tokiomis tapti. Jau geriau aš pasikviesiu į namus tradicinę silkę. Ta kukli vandenynų skrajūnė vis dar renka didžiausias auditorijas ir tikrai turi ką papasakoti. Klasika nesensta.
Mes, žmonės, galvojame, kad iš prigimties linkę į objektyvų reiškinių vertinimą, paremtą logika. O jeigu mes matome objektyviai tik išvirkščiąją pasaulio pusę, kai tuo tarpu tikroji pusė pažini tik neracionaliais metodais, kuriais naudojasi bepročiai …
Gal ištikrųjų ne nuolatos bumbanti materija mus gali ko nors išmokyti. Ką mes žinome apie tylą? Tik truputį ilgėliau leidžiant tylai įsivyrauti kasdienybėje, ji pradeda virsti kažkokia nerimą keliančia substancija. Šioje vietoje mūsų tyrinėjimai dažniausiai ir baigiasi. Duokite triukšmo ! Pradžiai tiks bet koks, vėliau patys atsirinksim. Nuo barnių šeimoje iki šventojo OM. Juk esame triukšmo gurmanai. Tai kaip gi pažinti tai nuo ko bėgame? Pasaulis su savo keistenybėmis, rodos, klostosi savaime, ausdamas įmantrų gyvenimo audeklą. Tyla viską atklosto, apnuoginanti patį triukšmo šaltinį, nelūžtančias proto stakles, kurias tik ir girdime nematydami paties audeklo. O tyloje išvystas audeklas ne kas kita kaip mūsų įsitikinimai ir pasakojimai apie gyvenimą. Bet ir tai nėra gyvenimas, tik šydas slepiantis tikrovę, po kuriuo mūsų protas jaučiasi saugesnis. Juk dažnam maloniau žvelgti į tai kas bent šiek tiek pridengta, nepažinta. Mane kartais baugina kokiame giliame daugiasluoksniame sapne aš randuosi. Ir kokia ta Tikroji realybė galėtų būti, kurios aš nepasiruošęs, nes greičiausiai to neatlaikyčiau.
Kiek ilgėliau nustojus klausytis nuolat bumbančios materijos triukšmo, antsiveria nepalyginamai didesnės erdvės su mentalinėmis pilimis, įspūdingais įsitikinimų bokštais, besidžiaugiančiais ir kenčiančiais naujojo, ir keisto vidinio pasaulio gyventojais. Yra tokia, labai sena daina, kurią transliuodavo per sveikinimų koncertą nespalvotas televizorius. Žodžiai skambėdavo panašiai taip:
Du miestus savus aš turiu,
vienas tas kuriame gyvenu
O antras miestas tai tu,
jis gyvena many.
Šie žodžiai mažo miestelio vaikui buvo sunkiai suvokiami. Toji dainuojanti boba greičiausiai buvo pagyrūnė - melagė. Nors sprendžiant iš antros stulpelio pusės greičiausiai buvo nučiuožusi nuo kokio nors stataus senamiesčio stogo, kuriame ir gyveno. Tuo metu daugelis mano bendraamžių geriausiu atveju galėjo gyventi mieste ir turėti sodą, na dar nuvykti į kaimą pas senelius. Bet du miestus! Iš tikro tuomet aš jai pavydėjau, tik to nesupratau. Pavydas jau toks - su daug pavidalų, kartais jis pasireiškia kaip "sveika kritika", kartais kaip pajuoka ar tiesiog bloga nuotaika. Dabar ir aš turiu. Ir dar daugiau turiu. Jei bandyčiau papasakoti sūnui kiek daug turiu, jis taip pat susirūpintų mano sveikata. Todėl tik retkarčiais užsimenu, kad senas opelis, stovintis už lango, netalpina savyje tiek kuro, kad apskrietų vidinius megapolius kuriuose gyvenu.
Tikrovės ir Minčių pasauliai. Kurį pirmą iš jų įsigijau? Vistik, kuriame iš jų užgimė ta, pirmoji mano mintis? Tikrovėje viskas kaip įprastai - ryškios ribos tarp mano ir tavo. Sunku sumaišyti vidų su išore. Ko nežinau, nesuprantu - galiu paklausti kitų. Jei kas apsimeta, kad nežino ir tegul. Galiu perskaityti knygose arba gyvenimo būdo žurnaluose, kuriuose nuolat darbuojasi nuomonės formuotojai. Iš tikro mes viską jau žinome, tik esame laikinai pamiršę. Knygos ir rašomos tuomet kai kažką prisimename. Vėliau pamiršę skaitome ir atrandame dalį savęs. Ooo! Kokia puiki knyga! Paikystės, juk "Viskas rašoma ta pačia Ranka" Aplamai šiais technologijų laikais nesunkiai galima įamžinti ir pirmą vaiko klyksmą, ir žvilgsnį, ir ištartą žodį ar sakinį. Teoriškai galima viską datuoti įvairiausiomis formomis iki kol žmogus sulauks brandos ir t.t. Kuomet gimiau tokių galimybių nebuvo. Nesvarbu. Ar tai būtų padėję ateityje man išspresti iškilusias problemas? Jeigu viskas apie mane būtų padėta ant stalo: vaizdo juostos, garso įrašai, draugų pasakojimai apie mane. Visi mano pakilimai ir nuopoliai, pirmos klaidos, pirma baimė, meilė, viskas vien tik apie mane mainytūsi prieš akis. Ar tai kuo nors iš tiesų pasitarnautų? Vistiek tai nebūčiau aš. Būtų tik vieno miesto gyventojo istorija, kuriame leidau laiką, bet ne aš. Minčių pasaulis, kuriame leidžiu didžiąją laiko dalį liktų už kadro. Nors jis neprilygsta nei dydžiu nei populiacija, nei dinamiškumu regimąjam. Perspektyva visai kita. Mažai būtų iš tokio archyvo naudos.
Nors visko ten, Minčių pasaulyje, yra apsčiai, kai kurių dalykų šio keisto pasaulio gyventojai nėra regėję. Nelabai ir suprastų jei bandyčiau išaiškinti apie civilizacijos raidą, mokslo pasiekimus. Kuriems galams reikalingas paprasčiausias raštas jei nėra laiko, asmeninės istorijos, atstumo įprasto mums. Ką mes linkę vadinti technikos, amžiaus pažangiais produktais ten lyg ir turi kažkokią reikšmę, tačiau bandant jais pasinaudoti dažniausiai kažkas neveikia, subyra vos tik sutelki į tai dėmesį. Pavyzdžiui laikrodžiai egzistuoja tik kaip meno forma. Statulėlių pavidalu. Jie tarsi nešą žinią, kad anapus, Tikrovės pasaulyje, laikas itin vertinamas ir rodyklių padėtis nuolatos kita, vis primenanti, kad tavo laikas baigiasi. Čia, vienok, dinamiškumas visa ko pagrindas, bet šie maži prietaisai beverčiai išmatuoti laiką dėl pačios erdvės kitoniškumo. Į panašią būseną galima pakliūti žvelgiant į S. Dali "Atminties atkaklumas" Nepaisant įvairių Minćių pasaulio keistenybių, kurios kartais būna bauginančios nuo kraują stingdančių kritimų į neperegimą tamsą iki euforinių šovimų į daugialypį šviesos aukštį, jame gyventi galima, t.y. galima atrasti racionalumą, nors ir kitokį. Manau, kad vaikas pirmaisiais gyvenimo metais Tikrovės pasaulyje patiria kažką panašaus. Pasaulis jam nesuprantamas emocinis nuotykis su labai ribotais tvarumo elementais. Nepaisant to, žingsnis po žingsnio jis įmena daugybę naujos būties keistenybių praplėsdamas regos lauką, kas iš tikro yra jo suvokimo ribos. Taip ir čia, noriu pasakyti, kad Minčių pasaulis kažkiek suprantamas ir prognozuojamas, kuriame galima gyventi. Ir tu pabandyk išsikraustyti. Jau greičiau išsikraustyčiau iš proto. Artimiausi kaimynai tuoj pat paskelbia paiešką ir net nepajunti kai tu vėl namuose. Esu tai bandęs ne kartą. Bet apsipratau. Kaimynai nors ir emocianalūs, tapo sukalbamesni, labiau nuspėjami. Kaip ir visur. Ramesnę, pasak vietinių, Padėkos dieną, to pasaulio gyventojai dovanoja vienas kitam gėles, tvyro dėkingumo ir atjautos nuotaikos viskam į ką bepažveksi. O ir pats nejučia pasiduodu jų įtakai. Gatvėje, nuo pat ryto skambant pakylėtai muzikai iš pasąmonės gelmių, (nors tikslesnis apibūdinimas - nužengia iš kalnų) tikrieji žmonijos šaukliai. Ne kartą esu sutikęs miesto gatvėje tiesiog ant bačkos stovintį J. Marcinkevičių, deklamuojantį vis tą patį eilėraštį.
Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo...
Čia jis gyvas ir vis dar populiarus, kaip ir daugelis kitų laiko patikrintų šviesulių. Tik čia ir supratau ką reiškia būti patikrintam laiko. Laikas juos paliečia tik vieną kartą, patikrina ir palieka ramybėje visam laikui nešti žinią kitiems. Tomis dienomis niekam nerūpi svetimos problemos, nerūpi ir savos. Tiesiog gera būti. Keista, bet tuo pat metu mieste gyventojų nuolat mažėja. Matyt ne darbo diena ir dauguma jų, spėju, išsikrausto į užmiesčius. Aš taip pat turiu vasarnamį prie ežero kranto. Širdžiai mielą vietelę. Tik įsigijau jį kai buvo sunku pakelti miesto šurmulį. Prireikė keleto vakarų kol viską surenčiau. Idėją pasisavinau iš H.D.Thoreau " knygos "Voldenas arba gyvenimas miške" Įrankius, vienok teko skolintis iš S.K.King "Miesto šamanas". Kainavo tai kainavo. Bet jaukus būstas. Vieno kambario namelis su menku prieangiu ir terasa į ežerą. Viduj tik minkšta aukšta lova, šalia ant spintelės pastoviai deganti stalinė lempa, nes dažniausiai čia lankausi vakarėjant. Terasoje apvalus stalas su pora kėdžių ir durys visada praviros. Niekas čia neužeina. Tik klevai paraudusiais lapais išduoda kad rudenėja ir durų ilgą laiką taip nepaliksiu. Nors kiek kartų apsilankau, oras nesikeičia. Visuomet toks pat šiltas, brandus barkatinis ruduo. Kaip jis man patinka. Gal būt todėl, kad Tikrovėje gimiau per bobų vasarą. Yra tik viena problema su tuo vasarnamiu. Jį susirenčiau klaidžioje vietoje. Nėra nei kelių nei nuorodų kaip lengviau atvykti pribrendus reikalui. Ramiomis dienomis nėra būtinybės čia užsibūti. O sunkesniais momentais sunku atsiminti kelią ir būdą kaip į jį patekti. Gyvenimo paradoksalumas čia pasireiškia ganėtinai dažnai.
Būna ir sunkesnių dienų. Kuomet reikia apginti miestelėnus nuo Blogosios nuotaikos. Papuoli į minią tarsi į bičių avilį ir pirmyn. Pradedu dažniau pastebėti, kad bendražygiai pačiame kovos įkarštyje mistiškai dingsta. Netgi perbėga į priešišką pusę. Bailiai ! Dar blogiau, pats pamirštu savo pirminį tikslą dėl ko iš viso aš įsiliejau į kažkieno gretas. Galiausiai, kaip visada liekam tryse. Guosdamasis savo artimiausiems kaimynams Teisumui ir Pykčiui aiškinu kaip yra skaudu, kad likęs pasaulis vis dar negali suprasti mano reikšmingumo.
Taip mums besedint vis dažniau aplanko mintys, kad pradeda braškėti ir šios trijulės pamatai. Grūsčiau aš juos abu lauk! - pagalvoju. Iš tikrųjų užtektų tik vieną,- Teisumą. Pyktis kaip koks prielipa. Pažiūrėčiau ką jis čia veiktų be Teisumo, tikriausiai mirtų iš nuobodulio. Iš tikro viskas daug paprasčiau. Netoli manęs apsigyveno patraukli būtybė, Ramybė. Vis dažniau prasilenkiam apsikeisdami žvilgsniais. Tokio lygio panoms Tikrovėje dėl savo "stambių kaulų" aš tiesiog permatomas, o čia prašom… Kaip gera neturėti amžiaus ir nereikalingų kilogramų mėsos. Juokdariai, kurie Tikrovėje mano, kad yra svoris ir yra viršsvoris. Kai pirmą kartą išmoksti atsibusti sapne ir iššokęs per miegamojo langą skristi ratais virš savo namo stogo arba nusklęsti į kitą miesto galą, viskas šiapus tampa viršsvoriu, trukdančiu tai atlikti. Todėl ir su konservatyviu Teisumu vis dažniau išsiskiria nuomonės gvildenant panašias temas. Pyktis aplamai neturi jokios nuomonės ir gyvenimo skonio tik žvalgosi prie ko prisiknisti ir išsekinti. Keistas jo hobis. Ar nenutiks taip, kaip nutinka daugeliu atvejų Tikrovėje. Kuomet tvirtas vyrų draugystes ir pokalbius prie alaus išardo įsibrovėliė moteris. Gal vis tik geriau prieš kitus likti neteisiu, bet prieš save stovėti ramiu ir laimingu. Akivaizdu, kad dėsningumai tiek Tikrovėje, tiek čia persipina. Šie pasaulai netgi kažkaip tarpusavyje saveikauja. Nebūna taip kad viename iš jų vyrauja harmonija, o kitame siaučia pilietinis karas. Ooo, jeigu taip būtų! Galėčiau neramiomis dienomis viename iš jų kuriam laikui pasislėpti. Matyt egzistuoja kažkoks neįvardijamas bendras sąmokslininkas, per kurį viską tenka tvarkytis man vienam tik du kartus ilgiau. Tuomet rimtai ir vis iš naujo svarstau galimybę vieno iš jų atsisakyti. Su Tikrovės pasauliu daug paprasčiau. Viskas taip tikra, ir stabilu, kad gali daugmaž apsikuopti be didesnių pastangų. Daiktai, žmonės bus beveik tokioje pozicijoje kur nurodei jiems likti. Su žmonėmis, tiesa, kažkiek sunkiau. Bet jiems gali pasakyti tam tikrus dalykus, kai ką pameluoti ir bent jau laikinai viskas susitvarko. Minčių pasaulyje taip nėra. Tik nusileidus į tą keistą be žemėlapių ir neturinčio kalendoriaus erdvę visi jau žino ką veikiau anapus. Suknisti bambekliai. Galėčiau juos lengvai papirkti, juk žinau daug būdų. Pavaišinčiau ledais ar vynu. Tik čia tų dalykų nėra, nes nėra parduotuvių, nėra jokio darbo. Vienintelis daugelio Minčių pasaulio gyventojų užsiėmimas taukšti niekus apie mane ir nuolat reikalauti dėmesio. Seniau galvodavau, kad nugirsti pokalbiai turi kažkokią prasmę ar bent dalį tiesos. Juk malonu kiekvienam išgirsti šį tą gražaus apie save. Sveika kritika taip pat niekam nepamaišė. Tik vėliau pradėjau įtarti, kad jiems aš visiškai nerūpiu. Tie šelmiai nuolat mulkina mane ir kalba tai ką aš noriu girdėti. Labai nustebau sužinojęs, kad negatyvios kalbos apie mane niekuo nesiskiria nuo liaupsinimų. Pasirodo, mano dėmesys yra ir maistas ir pagrindinė valiuta jų gyvenime. Tai perskaičiau keletoje knygų, Tikrovės pasaulyje ir linkęs su tuo sutikti. Daug išminčių leisdavosi į ilgiausias ekspedicijas neperžengdami toliau savo galvos kiauto tyrinėti tų gyventojų papročius ir man nesuprantamus dėsningumus. Aš tik bandau žengti pirmuosius žingsnius, kvescionuodamas įvairias dogmatines tiesas ir aksiomas tiek metų kimštas mano jau žylančion galvon. Pavyzdžiui Tikrovėje, kaip jau buvau užsiminęs, daiktai lieka stovėti ten kur palikau. Tuo pačiu, jei tam tikrų daiktų atsikratau, jų tiesiog nebelieka. Kažkada prieš išeidamas tėvukas prašė atsikratyti tam tikrų rakandų, kad nuvargusioms kojoms dėl sutrumpėjusio žingsnio galvos neskaudėtų rūpinantis tais triukšmadariais. Nugriovė kitų rankomis tvartus, daržinę ir t.t. Tai buvo seniai ir tų turtų norėdamas nesugrąžinsi. O čia, Minčių pasaulyje labai panašūs dariniai vis dar stovi. Ir tvartas, ir kreivašnipė kiaulė, suteigdavusi mums vaikams džiaugsmo, nes buvo kitokia, linksmesnė nei visos, - ji vis dar laksto tvartelyje. Tikrovėje ši nulėpausė buvo nesveikomis kepenimis, tą parodė skrodimas ir tik sulaukusi brandos išsiskaidė šeimos skrandžiuose. Tiesiog išnyko. Noriu padaryti rimtą prielaidą, ką iki manęs atliko ir daugelis kitų. Pradedu abejoti abiejų pasaulių tikroviškumu. Kuris iš jų tikresnis? Viskas kas rodėsi išreikšta ir stabilu - sunyko. Viskas kas niekada nebuvo išreikšta stovi nepajudinamu mūru prieš mane. Įsitikinimų bokštai, su karminiais tarsi herbai įspaudais griūna sunkiausiai. Gynybinės sienos atsiranda iš niekur pirmiau nei užgimsta mintis "mano ar tavo"
Įmantriausių formų mentaliniai dariniai meta šešėlius, kurie, rodos, suteikia pavėsį ir atgaivą. Bet kažkur radau parašyta, kad ir blogis tarpsta šešėliuose. Tikrovė palyginus niekai, ji ir pati sugrius. Daugeliui dalykų, kuriuos esu susikūręs Tikrovėje, neskiriu tiek dėmesio kiek seniau ir matau juose entropijos užgaidas. Jų vietą vėl apstatau naujais reiškiniais ir formomis. O mentaliniai dariniai, nors ir įgrisę iki gyvo kaulo, matyt, dėl jų reikšmingumo man, stūkso nepajudinami ir užstojantys Saulę. Iš to seka išvada, kad didžiausi darbai, kuriuos turi nudirbti žmogus yra nematomi. Kaip ir brangiausi dalykai Tikrovės pasaulyje gaunami dovanai.