Kaip šeimos žmogui dažnai kyla pamąstymai, kaip paprasti žmonės, einantys dvasiniu keliu, ar net juo neinantys, siekia savo tikslų. Pastaruoju metu iš naujo išjaučiu, kad absoliuti dauguma žmonių yra vergai tikrąją to žodžio prasme. Iš tiesų, atrodo, kad tik tama guna, iliuzija, sumaišyta su aistros energija padeda žmonėm dar kažkaip laikytis šiame pasaulyje. Ne veltui, sistema programuoja - esam laisvi, tobulėjam, tuoj technologinė pažanga visiems garantuos komfortišką gyvenimą. Realybėj - formuojasi milžiniškas atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Radau statistiką, kad JAV net 1 procentas šeimų turi bent 10 milijonų JAV dolerių turtą. Mano suvokimu, tai yra didžiulė suma pinigų, kuria gali disponuoti pakankamai nemažas kiekis žmonių. Turtingųjų yra daug daugiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, bet problema, kad labai sunkiai gyvenančių ar net visiškai vargšų yra dar gerokai daugiau.
Galima sakyti, kad ne piniguose esmė, bet šeima, turinti 10 milijonų, per mėnesį gali gauti 50 000 vien iš konservatyvių investicijų. Naivu tikėtis, kad jų vaikai eis į eilines mokyklas ir dirbs eilinius darbus. Žinoma, vaikai gali turtą iššvaistyti, bet pats principas, kad turtingi tik turtingėja ir tik didžiuliai perversmai, kataklizmai šitą situaciją gali pakeisti. Galbūt tai įvyks ir pakankamai greitai.
Aš tikrai nesu prieš turtingus žmones, aš tik noriu panagrinėti kaip kardinaliai skiriasi gyvenimai. Ir jeigu pasauliečiams yra labai sudėtinga išgyventi, uždirbant vidutinius atlyginimus, galima tik įsivaizduot, kaip ši situacija verčia suktis dvasiškai einančius žmones, kai reikia dar kelias valandas skirti praktikai. Be to, tokių žmonių gyvenimo standartai ir taip dažniausiai yra aukštesni, kas liečia kokybę, sveikatą, vaikų auklėjimą ir t.t.
Donatas Janickis nemažai yra kalbėjęs apie materialių troškimų stabdymą, balanso svarbą gyvenime. Aš galiu tik paatrinti, kad praktiškai tik minimalizavę troškimus, sudėlioję tinkamus prioritetus, reikiamą dėmesį skyrę sveikatai, laiko planavimui, pinigų srautų valdymui, tinkamai pasirinkę profesiją, gyvenimo vietą ir t.t. mes galime pasiekti kažko daugiau. Pavyzdys, netinkama profesija gana greitai gali atimti sveikatą bei energijos kiekį, jei paverstume į valandas - tai be problemų gali sudaryti bent kelias valandas per parą, jau vien miego tiek gali reikėti daugiau, norint atstatyti prarastą energiją. Ilgainiui dar reikės papildomo laiko tvarkant sugadintą sveikatą. Tai yra milžiniški nuostaliai ir trukdžiai, padarius kelis neteisingus sprendimus, problemų galima pasidaryt visam gyvenimui.
Kai supranti, kokiam chaose ir problemose gyvenam, nelengva dvasinė praktika atrodo kaip pats logiškiausias sprendimas. Tą galima suvokti tiek intuityviai, tiek intelektualiai. Ir visgi tai nereiškia, kad sugebėsim reikiamai jai atsiduoti, nes samsaros per gilios. Tada grįžtam į materialų gyvenimą ir toliau stengiamės ten tobulėt, atlikti pareigas. Taip kiekvienas ir nešam savo kryželį ir per milimetrą stumiamės į priekį.
Majos siūlai galingi ir painūs, vos pradedam su jais žaisti tuoj įsipainiojam. Ir visgi, net visa tai suvokiant, esi priverstas žaisti žaidimą, kurio niekada nelaimėsi. Ir viskas tam, kad išmoktum nebežaist