Nuo elektromagnetinės spinduliuotės tikriausiai nepabėgsim. Net ir Indijoje mobilaus ryšio bokštelių pilna. Nors galima, atskirai stengiantis - rūsys ar miškas apsaugo nuo didelės dalies šios spinduliuotės.
Man atrodo svarbiau atsijungti nuo informacinio krūvio. Nes informacija apkrauna protą, jis reaguoja į viską, ir tada širdis pasitraukia į antrą planą. Kompiuteris apkrauna jutimus, gaudančius žinias (akis, ausis) bei protą, o darbiniai jutimai - kojos, rankos - lieka neužimti. Pagal vaišnavus, tam, kad širdis apsivalytų, reikia užimti darbinius jutimus karma-jogoje, netrokštant savo veiksmų rezultatų.
Suprantu, bet juk ačarijos ir pritaiko žinias, principus atitinkamiems laikams. Tuos pakeitimus vertinti yra labai sunku, juolab spręsti apie jų teisingumą ir nenukrypimą nuo pradinio taško.
Taip, ačarjos viską pritaiko esamoms sąlygoms. Parodo, kaip esamomis sąlygomis galime siekti dvasinio tikslo, patys praeina tą kelią ir tada lieka tik sekti jų pavyzdžiu.
Paties mokymo ir jo principų ačarjos nekeičia, o įgyvendina juos prie esamų sąlygų. Apie tai ir būna diskusijų, ar kas nors nepakeitė ir nenukrypo nuo esminių sampradajos principų. Pavyzdžiui, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura įsteigė Gaudija Mathus ir paskelbė Gaudija Mathų bhagavata-paramparą. (Prieš jį nebuvo Mathų Gaudija sampradajoje. O pavyzdžiui, Šri Madhvačarja, mūsų sampradajos bazinis ačarja, iš karto įsteigė Mathus savo mokiniams, kurie gyvuoja iki šių laikų. Taigi, Mathai Brahma-Madhva-Gaudija sampradajoje nėra naujovė. Be to, Mathai yra tik mokymo institucija, o ne koks nors pasikeitimas mokyme ar principuose.) Kadangi per ilgą laiką kai kurių Gaudija sampradajos pasekėjų tarpe buvo susiformavęs toks paprotys, kaip per įšventinimą perduodamas dikša mokytojų sąrašas (guru-pranali), nurodant jų tariamus dvasinius pavidalus (siddha-pranali), tiems pasekėjams atrodė, kad Šrilos Sarasvačio Thakuros paskelbta bhagavata-parampara yra to papročio, kurį jie laiko labai tradiciniu, peržengimas ir atsisakymas. Nors Bhaktisiddhanta Sarasvatis neatsisakė nei dikšos, nei dikša linijos atstovų žinojimo, tiesiog Gaudija Mathe kaip svarbiausią davė bhagavata-paramparą, kuri atspindi jo ir jo dvasinių pirmtakų sekamą dvasinę nuotaiką ir koncepcijas, kurias kultivuoja vėlesni Gaudija Matho pasekėjai. Taigi, kyla klausimas: kuris dalykas yra autentiškesnis ir tradiciškesnis: bhagavata-parampara ar dikša linijos guru-pranali ir siddha-pranali.
Kadangi visi norėtų sekti gryna autentiška tradicija, kai kurie iš tokių klausimų tampa svarbūs nuo pat pradžios, t.y. kad ir renkantis kokias knygas skaityti bei kokių vaišnavų sadhu klausytis. Kaip sakydavo Šrila Prabhupada, Krišnos sąmonė ne kažkas vaikiško, reikalingas rimtumas. Taigi, kartais turėsime veikti kaip raštų žinovai, arba pasinaudoti tokiais dalykais, o kartais - kaip labai paprasti, tik širdim besivadovaujantys. Yra abi pusės, filosofija ir religija.
Neįsivaizduoju vaistų nuo to, tiesiog viską reikia išaugti kaip vaikams, neaišku, ar per šį ar per kitus gyvenimus. Daugumos lygiai yra tiesiog per maži rimtai sėsti ant praktikos.
Praktikai reikalingas tikėjimas (paramarthika-šraddha, šastrija-šraddha). O tikėjimas atsiranda per sukriti. Kitų tikėjimą sunku suprasti, įžvelgti. Savo paties galima nesunkiai suprasti, "pasimatuoti širdies temperatūrą".
Iš esmės, svarbu, kas širdyje. Galima neišmanyti raštų, būti filosofiškai silpnam, neturėti protingų argumentų ir apskritai nusigrybauti, bet jeigu širdyje yra pakankamai įspūdžių, arba jie kaupiasi, viskas o.k. Jeigu jų yra pakankamai, žmogus pasiruošęs praktikai, jeigu jie dar tik kaupiasi, jis artėja link to.
Jau buvau citavęs, patiko šita ištrauka iš Madhurja-kadambini komentaro:
Širdis yra bhakti gimimo vieta, pagrindas. Ta vieta, iš kurios iškyla troškimai ir į kurią jie vėl sugrįžta, vadinama "širdimi" (hridaja). Nors širdis yra nejudri ir nesąmoninga, Bhagavano valia egzistuoja potencialas joje iškilti tyrai, sąmoningai bhakti. Tyra širdis yra tarsi derlingas laukas, tačiau taip kaip išdžiūvusi, akmenuota ar uolėta dirva negali išauginti jokių pasėlių, taip bhakti negali atsirasti širdyje, sukietintoje ginčų, abejonių ir redukcionizmo.
Eilinis praktinis žinojimas gali atsirasti per pasaulietinį intelektą, tačiau toks intelektas nėra bhakti gimimo vieta. Todėl stebima, kad neprotingas vaikas, kuris neturi žinojimo, gali laikui bėgant tapti absoliutaus tikėjimo asmeniu, aukštos klasės bhaktu - tokia bus jo samskarų (įspūdžių) iš praeitų gyvenimų arba iš neseniai atliktos veiklos natūrali išdava. Ir atvirkščiai, didžiai protingas asmuo gali būti ateistas. Taigi, bhakti gimimo vieta tikrai yra širdis, o ne protas ar intelektas.
Pats žodis "praktika" - nevienareikšmis. Praktiniai veiksmai, praktinis gyvenimas, ir dvasinio tikslo siekimo praktika - šiek tiek skirtingos kategorijos. Dvasinė praktika - tai sadhana, kuria siekiama sadhjos - dvasinio tikslo. Kai žmogus tiki, suvokia ir trokšta sadhjos, jis užsiima sadhana.
Bet sakykim, žmogus neturi gryno, aiškaus ir gyvybingo sadhjos suvokimo ir troškimo. Yra daug ydų, trūkumų, kliūčių, abejonių, širdies uždengtumo, ir t.t. ir pan. Tada jam reikia užsiimti gera karma ir sukriti. Tai religinis gyvenimas, religinio gyvenimo praktika (gyvenimas pagal dharmą), ir bhakti praktikos prieigos, bet nėra tiesiogiai dvasinė bhakti praktika (bhakti sadhana), jeigu nėra susikaupę pakankamai įspūdžių, kad būtų paramarthika-šraddha (transcendentinis tikėjimas), kuris yra pirminis sadhjos (transcendentinės meilės Krišnai) lašelis širdyje (transcendentinis polinkis, noras mylėti Krišną, tarnauti Jam). Bet užsiimti gera karma ir sukriti yra svarbu, nes be to nėra kelio į bhakti praktiką.
Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros "Džaiva-dharmos", 3 skyriaus:
"Gyvoji esybė, kuri yra supainiota majos, iš pradžių būna priversta imtis karmos kelio, tada ji privalo imtis karma-jogos, tada gjana-jogos, ir galiausiai bhakti-jogos. Tačiau, jeigu jai nebus parodyta, kad visa tai tėra vienų ir tų pačių laiptų skirtingos pakopos, sąlygota gyvoji esybė negali užlipti aukštyn iki bhakti šventyklos.
Ką reiškia imtis karmos kelio? Karma susideda iš veiklų, kurios atliekamos kūnu ir protu, užsiimant savo gyvenimo palaikymu (in the course of maintaining one’s life). Yra dviejų rūšių karma: palanki (šubha) ir nepalanki (ašubha). Rezultatai, kuriuos gyvoji esybė gauna atlikdama palankią karmą yra palankūs, tuo tarpu tie, kuriuos ji gauna atlikdama nepalankią karmą, yra nepalankūs. Nepalanki karma taip pat vadinama nuodėme (papa), arba draudžiamais veiksmais (vikarma). Palankios karmos neatlikimas vadinamas akarma. Tiek vikarma, tiek akarma yra blogos, tuo tarpu palanki karma yra gera.
Yra trys palankios karmos rūšys: privalomos kasdieninės apeigos ir pareigos (nitja-karma), pareigos, iškylančios pagal aplinkybes (naimittika-karma), ir ceremonijos, atliekamos trokštant asmeninės naudos (kamja-karma). Kamja-karma yra visiškai savanaudiška ir turi būti atmesta. Šastros mus nukreipia imtis nitja-karmos ir naimittika-karmos. Šastros apsvarstė, ko tinka imtis ir ką tinka atmesti, ir karmos kategorijai priskyrė nitja-karmą, naimittika-karmą, bei kamja-karmą, tuo tarpu akarma ir kukarma (nedora veikla) nėra priskiriamos karmos kategorijai. Nors kamja-karma yra laikoma karma, ji yra nepageidaujama ir jos turėtų būti atsisakyta; taigi, vien tik nitja-karma ir naimittika-karma yra iš tiesų priimamos kaip karma.
Nitja-karma yra karma, kuri sukuria palankumą kūnui, protui ir visuomenei, ir kurios rezultatas yra paaukštinimas į kitas planetas po mirties. Kiekvienas privalo atlikti nitja-karmą, tokią kaip brahma-gajatri-mantros tarimas tris kartus per dieną (sandhja-vandana), meldimasis, rūpinimasis kūnu ir visuomene sąžiningais būdais, tiesos pilnas elgesys, ir rūpinimasis šeimos nariais bei išlaikytiniais. Namittika-karma yra karma, kurią žmogus privalo atlikti tam tikromis aplinkybėmis arba tam tikromis progomis, pavyzdžiui, atlikti apeigas iškeliavusiai savo mamos ar tėvo sielai, atgailą už nuodėmes ir taip toliau."
<...>
"Tinkamai kalbant, tokie žodžiai kaip nitja-dharma, nitja-karma, ir nitja-tattva gali būti naudojami apibūdinti tik gyvos esybės tyrą dvasinę būseną. Todėl, žodžio "nitja-karma" bendrajame naudojime, žodis "nitja" taikomas žodžiui "karma" tik perkeltine ar pažyminio (attributive) prasme, kadangi karma šiame pasaulyje reiškia tik priemones, kuriomis siekiama kito tikslo (means to an end), ir tik iš tolo rodo į amžiną tiesą. Iš tikrųjų, karma jokiais būdais nėra amžina. Karma ir gjana gali būti laikomos nitja tik netiesiogine prasme, kai karma yra nukreipta į gjaną karma-jogos priemonėmis, ir kai gjana yra nukreipta į bhakti. Brahmanų brahma-gajatri mantros giedojimas, sandhya-vandana, kartais vadinamas nitja-karma. Tai galioja ta prasme, kad praktikos, kurios per fizines veiklas iš tolo nukreiptos link bhakti, gali būti vadinamos nitja, bet tik todėl, kad jų tikslas yra nitja-dharma. Realiai jos nėra nitja. Toks žodžių naudojimas žinomas kaip perkeltinis išsireiškimas (upačara).
Iš tikrųjų, vienintelė tikra gyvųjų esybių nitja-karma yra krišna-prema. Ontologinėmis savokomis kalbant, ši tikra nitja-karma yra minima kaip grynasis dvasinis kultivavimas (višuddha-čid-anušilana), t.y. veiklos, skirtos atstatyti asmens tyrą, transcendentinę sąmonę. Fizinės veiklos, kurių asmuo natūraliai turės imtis, kad pasiektų šią čid-anušilaną yra padedančios nitja-karmai. Tačiau iš absoliutaus požiūrio taško, geriau būtų vadinti tokias veiklas naimittika, o ne nitja. Karmos skirstymas į nitja ir naimittika yra iš reliatyvaus požiūrio taško, o ne iš absoliučios dvasinės perspektyvos.
Iš esminės dalykų prigimties požiūrio taško, gyvų esybių nitja-dharma yra grynoji dvasinė praktika, o visos kitos dharmos rūšys yra naimittika. Tai taikoma varnašrama-dharmai (pareigoms, nurodytoms žmonių civilizacijos kastoms ir gyvenimo skyriams), aštanga-jogai (aštuonių pakopų jogos sistemai), sankhja-gjanai (žinių keliui, kuris apima dvasios ir materijos prigimties nagrinėjimą), ir tapasjai (asketizmui).
Visa tai yra naimittika-dharma, kadangi gyvajai esybei šių dharmų nereikėtų, jeigu ji nebūtų supančiota. Sąlygota būsena, kai gyva esybė yra supainiota majos, pati yra aplinkybinė priežastis (circumstantial cause), ir ta funkcija ar pareiga, kurią paskatina aplinkybinė priežastis (nimitta) yra suprantama kaip naimittika-dharma. Todėl, iš absoliutaus dvasinio požiūrio taško, visos tos dharmos yra naimittika-dharma."
<...>
"Tie, kas yra dvasiškai nesąmoningi, priversti likti apriboti tam tikra konkrečia šastros dalimi, kurioje yra sustingę ir elementarūs pamokymai, tuo tarpu tie, kas yra dvasiškai prabudę, priima šastrose glūdinčią esmę kaip artimą draugą. Šios dvi žmonių grupės atlieka skirtingas veiklas, tačiau jų tikslas yra tas pats. Nekvalifikuoti žmonės gali galvoti, kad dvasiškai prabudusių elgesys yra priešingas bendrai įprastam žmonių elgesiui, tačiau iš tikro, pamatinis šių skirtingų elgesio modelių tikslas yra tas pats.
Iš tų, kurie yra dvasiškai prabudę, požiūrio taško, eiliniai žmonės yra kvalifikuoti gauti pamokymus apie naimittika-dharmą. Tačiau, naimittika-dharma iš esmės yra asampurna (nepilna), mišra (su priemaišomis), ačirasthaji (nenuolatinė) ir hėja (atmestina).
Namittika-dharma nėra tiesioginė dvasinė praktika; greičiau jau, ji sudaryta iš laikinų, materialių veiklų, kurių imamasi tam, kad pasiekti tyras dvasines praktikas. Todėl tai tik priemonės dėl tikslo. Šios priemonės jokiais būdais nėra pilnos, kadangi jų funkcija pasibaigia, kai pasiekiamas tikslas. Taigi, tai tiesiog galutinio tikslo siekimo viena iš fazių. Iš to seka, kad naimittika-dharma jokiais būdais nėra pilna."
adau sraddha tatah sadhu-sango ‘tha bhajana-kriya
tato ‘nartha-nivrttih syat tato nistha rucis tatah
athasaktis tato bhavas tatah premabhyudancati
sadhakanam ayam premnah pradurbhave bhavet kramah
Šis procesas eina žingsnis po žingsnio. Adau šraddha - visa tai prasideda su šraddha (tikėjimu), ir tas tikėjimas padaro įmanomą sadhu-sangą (bendravimą su sadhu). Tada galime paklausti: "Iš kur kilo šraddha?"
Atsakymas toks, kad šraddha kyla iš praeities įspūdžių, kurie susidarė kontaktuojant su tadija - žmonėmis, vietomis, ir dalykais, kurie turi tiesioginį ryšį su Viešpačiu. Praeities įspūdžiai kilo klausantis apie Jo vardą, Jo pavidalą, Jo savybes ir Jo žaidimus. Arba mes galbūt susidūrėme su Tulasi, Jamuna, Ganga, Giridhariu, ar šventąja dhama - Vradža-dhama arba Navadvipa-dhama. Tai gali būti atliekama žinant arba nežinant, su sąmoningu noru ar atsitiktinai. Bet kuriuo atveju, susiduriant su kuriuo nors vienu ar visais tadija-vastu, sukuriama sukriti, ir štai ši sukriti sukuria šraddhą.
Po šraddhos prasideda sadhu-sanga. Mes išvystysime skonį sekti Vaišnavais, sadhu. Bet tie, kas neturi sukriti, neišvystys tokio noro. Aš kalbu hari-kathą (pasakojimai apie Viešpatį) šioje vietoje, o jūs klausotės. Tačiau, jeigu kas nors neturi praeities įspūdžių, arba jie daro įžeidimus, arba veikia prieš bhakti taisykles ir reguliavimus, jie vengs šios hari-kathos. Netgi jeigu jie ateis ir sėdės čia, jie arba užmigs, arba bus išblaškyti kitų reikalų. Kūnas gali sėdėti čia, tačiau protas klajos šen ir ten, galvodamas apie daugybę problemų. Tik tie, kas turi praeities įspūdžius, gali branginti sadhu-sangą.
Iš "The Secrets of Bhajana"
Mūsų dvasinis mokytojas Bhagavad-gitos įvade rašo taip:
"Žmogaus prigimtis apsprendžia jo kvalifikaciją užsiimti darbu (paskirta pareiga). Kai jis atitinkamai palaiko savo gyvenimą, jis laipsniškai įgyja Tiesos pažinimą. Jeigu jis neatliktų kažkokio darbo, jam būtų sunku save išlaikyti, o neišlaikant savęs, jam bus sunku apmąstyti Tiesą. Todėl pradinėje stadijoje būtina tinkamai atlikti savo paskirtą pareigą, kuri atitinka asmens varną (kastą) ir gyvenimo padėtį. Čia svarbu žinoti, kad iš visų doringų (virtuous) veiksmų, Gita priima tik nesavanaudiškai atliktus veiksmus, kurie aukojami Bhagavanui. Tokia karma laipsniškai apvalo širdį ir dovanoja Tiesos pažinimą. Tada, atliekant pasišventimą, bhakti, galiausiai pasiekiamas Bhagavanas".
O raštų rekomenduojamas vaistas, kuriuo per patirtį vis labiau tikiu kaip efektyviausiu vaistu, yra bendravimas su sadhu (sadhu-sanga):
Caitanya Mahāprabhu has said,
sādhu-saṅga sādhu-saṅga sarva-śāstre kaya
lava-mātra sādhu-saṅge sarva-siddhi haya
"The verdict of all revealed scriptures is that by even a moment’s association with a pure devotee, one can attain all success."
(CC Madhya 22.54)
Actually, if one associates with a sādhu, with a pure devotee of Lord, then certainly it will be effective. Certainly.
Srila Prabhupada, Lecture on SB 1.2.12 -- Vrndavana, October 23, 1972
Kaip patyriau, net ir labai nuoširdžiai perskaityti Dievo tarno knygą gali turėti didelį poveikį. Gyvas bendravimas (klausymasis, kontaktai), jeigu iš tikro jam labai gerai pasiruošti, ir įeiti į tą būseną, kai atvirai, pilnaširdiškai ir natūraliai tai išeitų daryti, turėtų būti dar galingiau. Šrila Gour Govinda Maharadžas taip sako, knygų skaitymas neduos dvasinio vaisiaus, gyvas bendravimas su sadhu - duos. Mūsų dvasinis mokytojas sakė, kad kai žmogus visų pirma klausėsi, bendravo su sadhu, įgijo tikėjimą, tada knygų skaitymas bus dvasinis. T.y. po ilgo bendravimo.
Taigi, norėčiau šito vaisto veikimą patirti didesne apimtim. Knygos veikimą patyriau, gyvo bendravimo poveikio, kuris viską taip pakeistų - nedaug. Šiek tiek buvo, negaliu sakyti, kad nebuvo. Buvo stiprių momentų. Bet norisi daugiau.
Daug teorijos prirašiau, bet gal gerai, kai teorija veikia mąstymo kryptį, o mąstymo kryptis - pastangų kryptį. Jeigu taip nesusidėliočiau, neaišku apie ką galvočiau, o dabar maždaug aišku, kad reikia stengtis link bendravimo su sadhu, ir gyventi taip, kad tam susidarytų palankios sąlygos - taip pat ir psichologinės, ekonominės.
Galbūt rizikinga, kad teorijos žinojimas ir tokio intelektualinio "rūmo" susiformavimas gali užgožti labai svarbų dalyką - atvirumą, nežinojimą, ir spontanišką realybės pasireiškimų priėmimą ne per intelekto bei proto prizmę, bet grynai širdim, sąmone.