Geras klausimas, ačiū.
Idėjos tokios kaip "aš esu dievas, tu esi dievas, ir visi mes dievas" t.y. monizmas, nėra būdingos vien Sai Babos pasekėjams. Iš esmės, tai kaip skiriamasis ženklas - jeigu laikomasi tokių idėjų, tai yra heterodoksija, tai priešinga tradicijai. (heterodòksija [gr. heterodoksia — skirtingas požiūris], klaidatikybė, skirtingų nuo tos ar kitos religijos dogmų, pažiūrų pripažinimas.)
Reiktų aptarti šių idėjų kilmę.
Maždaug 5 amžiuje pr. Kr. Indijoje gyveno ir mokė Gautama Buda (
https://en.wikipedia.org/wiki/Gautama_Buddha ) . Jo skleidžiamas budizmo mokymas įgavo populiarumo, ir bandė užgožti senąją Indijos Vedų religiją, kuri buvo visuotinė. Pvz. imperatorius Ašoka (
https://en.wikipedia.org/wiki/Ashoka ) globojo budizmą. Budizmas pasklido Indijoje ir už Indijos ribų: Kinijoje ir kitur. Tai tęsėsi tūkstantį metų. 7 amžiuje po Kr. gimė Šankara (
https://en.wikipedia.org/wiki/Adi_Shankara ), dar vadinamas Šankaračarja, kuris ėmėsi uždavinio sugrąžinti Vedų raštijos ir religijos autoritetą. To siekdamas jis sumaišė budizmo filosofiją su Vedų raštijos teiginiais, ir sukūrė neautoritetingą majavados (
https://en.wikipedia.org/wiki/Advaita_Vedanta ) mokymą, tam kad palaipsniui sugrąžintų į Vedų religijos aprėptį nuklydusius į budizmą mąstytojus ir paprastus žmones.
"Maja" - iliuzija, "vada" - teorija, mokymas; "iliuzijos teorija", kuri teigia, kad absoliutas yra visur ir visuose, neišreikštas, beasmenis, o visa matoma reiškinių įvairovė yra ne kūrinija, bet absoliuto transformacija, iliuzija, t.y. realiai neegzistuoja. Esą realiai egzistuoja tik vienas homogeniškas absoliutas, todėl viskas ir visi yra dievas. Budizmo idėja - kad visi reiškiniai, taip pat ir juos patiriantys asmenys, yra laikini, ir kad absoliučioje rimtyje, tuštumoje ar "tai" būsenoje, nėra nei asmens, nei reiškinių, nei kančios. T.y. budizmo tikslas - užbaigti asmens egzistenciją nirvanos (
https://en.wikipedia.org/wiki/Nirvana_(Buddhism) ) būsenoje, kuri yra beasmenė, neveikli, kur neegzistuoja asmuo. O majavadoje tikslas - pašalinti "asmens" egzistavimo iliuziją ir visas kitas iliuzijas ir ištirpdyti asmenį beasmeniame absoliute. "Suvokti dievą savyje" reiškia suvokti "tu nesi tu, o esi viskas, ta pati viena homogeniška būtis". Kaip matome, esminio skirtumo tarp budizmo ir majavados nėra. Vedų religijos požiūriu, majavada yra visiškai klaidinga, yra tarsi antitezė teizmui. Dievas yra Asmuo, bet majavada teigia, kad aukščiausioji realybė yra beasmenė. Dievas turi visas savybes ir galias, bei veiklą, bet majavada teigia, kad aukščiausioji realybė neturi savybių, yra neišreikšta ir neaktyvi. Sielos tikslas yra atgaivinti amžiną ryšį su Dievu, Dievas amžinas, siela sukurta amžinai, ir jų ryšys yra amžinas, tuo tarpu majavada, taip kaip ir budizmas, teigia, kad siela yra iliuzinė, realiai neegzistuoja.
Šankara buvo įtakingas mokytojas, ir daugeliui jo pamokslavimu sugrąžintų iš budizmo glėbio žmonių buvo didelis autoritetas. Jis įsteigė mokyklą, kuri tęsiasi iki šių laikų. Tai vadinama advaitos filosofine kryptimi. Advaita reiškia "a" - ne, ir "dvaita" - dvejybiškumas, dualumas. T.y. nedualizmo, arba kitaip sakant, monizmo mokykla.
Advaitos sekėjų kryptis visados yra opozicijoje ortodoksinėms vaišnavų mokykloms, kurių yra keturios (atitinkamos keturios filosofinės kryptys: 1. dvaita-vada, reiškia, "dvejybė, skirtumas", kad Dievas ir jo kūrinija, ir sielos yra atskiri 2. šudha-advaita-vada, reiškia "tyrasis nedvejybiškumas", akcentuoja visko sąsają su Dievu, sielos kokybinį panašumą su Dievu, bet neneigia kiekybinio skirtumo, visumos ir dalies santykio 3. višištha-advaita-vada, "nedvejybiškumas su ypatybėmis", skirtumus paaiškina kaip Dievo ypatingų savybių raišką 4. dvaita-advaita-vada, "skirtybė ir vienybė", t.y. Dievas tuo pat metu vieningas ir skirtingas nuo sielos ir kūrinių.) (žr.
https://en.wikipedia.org/wiki/Vedanta#S ... of_Vedanta ) Vaišnavų mokyklos seka autentišku Vedų religijos keliu, o advaitos mokykla, kaip jau aptarėme, yra budizmas su vediškosios religijos autoriteto skraiste. Vaišnavų mokyklos paaiškina kaip teisingai filosofiškai suprasti Dievo, sielų ir kūrinijos santykį Vedų religijoje, ir kiekviena tai daro šiek tiek skirtinga filosofine kalba ir koncepcijomis.
Kaip Vakarų pasaulyje ateistai didžiuojasi savo techninėmis, mokslo žiniomis ir bando iškelti save virš tikinčiųjų, kurie esą yra kvailesni, taip advaitos mokykla daug dėmesio skiria techniniam filosofiniam žinojimui, kuris yra sausas ir beasmenis, bei neigia tikėjimą, Dievo Asmens egzistenciją. Jie daug debatuoja ir žongliruoja žodžiais. Tokiu būdu, per savo aroganciją, majavados ir panašių idėjų pasekėjai save pristato visam pasauliui kaip hinduizmo elitą. 19-20 amžiuje pakankamai aiškiai išsireiškė monistinių, impersonalistinių, iškraipytų religingumų dalis, kuri dažnai tapatinama su visu hinduizmu, ar su moderniu hinduizmu, neohinduizmu. Šių religingumų bruožai: "visi keliai veda pas dievą, garbink kaip nori ir ką nori ir vis vien pasieksi tą patį beasmenį dievą", "dievas yra viskas, ir viskas yra dievas, tu esi dievas ir visi mes dievas, šuo gatvėje yra dievas ir t.t.". Didelę įtaką šios idėjos padarė Vakaruose atsiradusiam "Nju Eidžui", kuris kartoja tuos pačius majavados teiginius. Spekuliatyvias, majavadiškas idėjas kultivavo tokie garsūs veikėjai kaip Vivekananda, Ramakrišna, pagal kuriuos susiformavo 20 amžiaus pradžios vakariečių (neo)hinduizmo samprata. Dar blogesni yra apsišaukėliai, besiskelbiantys save dievu, tokie kaip Sai Baba. Skaičiuojama, kad Indijoje save dievu pasiskelbę yra arti tūkstančio veikėjų, kurie bando užimponuoti kvailius, sutelkti pasekėjų, ir tokiu būdu vaidinti religinių lyderių visuomenėje vaidmenį.
Taigi, aptarėme "rasti dievą savyje".
Dėl to, kad žmogui esmė yra nebegauti jokio kūno. Iš vienos pusės, tai ta pati majavada - nusimesk žmogaus kūną, ir "pasinerk į tuštumą", kaip dainuodavo grupė "Sel".
Bet teizme tai turi kitą reikšmę Pvz. krikščionybėje šv. Paulius rašo: "Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą. Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda." 1 Korintiečiams 15,42-49
Taigi, kad būdama dvasinėje Dievo buveinėje siela neturės žemiško kūno, bet turės dvasinį kūną, tokia teistinė samprata.
Anksčiau šioje temoje jau aptariau, kad sanatana-dharmoje, Vedų religijoje, aptariami penki žmogaus tikslai:
- dharma (t.y. religija, gyvenimo būdas, prigimtinis įstatymas, užsiėmimas, darbas, sutinkamai su Kūrėjo nustatytais dėsniais).
- artha (vertybės, talentai, turtas)
- kama (troškimų, poreikių patenkinimas)
- mukti (išsivadavimas iš materialiosios egzistencijos)
- bhakti (meilė Dievui).
Pirmi keturi yra šiapusiniai, o penktasis - absoliutus, transcendentinis, galutinis siektinas tikslas. Tikroji religija koncentruojasi į amžiną tikslą - meilę Dievui, ir neteikia tiek svarbos žmogaus šiapusiniams interesams.
"Nebegauti kūno", arba išsivaduoti iš samsaros, materialistinės egzistencijos rato, yra vadinama mukti, arba mokša. (žr.
https://en.wikipedia.org/wiki/Moksha ). Majavadžiai mukti traktuoja kaip iliuzijos nusimetimą ir pasinėrimą į beasmenę būtį. Vaišnavų požiūriu, mukti yra antraeilė bhakti pasekmė, t.y. iš materialiosios egzistencijos išvaduoja Dievas. Dievo malone įžengusi į Dievo buveinę, dvasinį Dangų, bhakti sferą, gyvoji esybė savaime yra išvaduota. Išvaduoti gali tik Dievas, todėl Jis vadinamas Mukunda, teikiančiu mukti, išvadavimą. Be bhakti negali būti mukti. T.y. nepatekęs į Dievo karalystę, nesi išvaduotas, o Dievo karalystė yra bhakti sfera, t.y. kur viską valdo gryna meilė Dievui. Jeigu siela neturi meilės Dievui, ji negali įžengti į Dievo karalystę. Todėl lieka materialioje egizstencijoje, o tai reiškia, kad ji nėra išvaduota. Tikslas yra ne mukti, o bhakti; mukti yra antraeilis, savaiminis bhakti požymis - kas myli Dievą, tas laisvas nuo materialistinės egzistencijos; gyvena dvasiškai.
Tokiu būdu, majavadžių mukti ir vaišnavų mukti skiriasi. Majavadžių mukti siekia iki beasmenės būties sferos, Dievo karalystės prieangio, kur regima tik Dievo šviesa, bet ne Dievo Asmuo ir Jo buveinė. Kadangi siela yra asmuo, ir negali būti be aktyvaus dvasinio gyvenimo, pasyvi dvasinė būtis ilgai neužtrunka, siela nori veikti, ir todėl tą norą turi išreikšti. Kadangi nemoka veikti dvasiškai, turi pradėti reikšti save materialioje egzistencijoje. Todėl majavadžiai, neigiantys Dievo Asmenį, krenta atgal į materialų pasaulį. T.y. tikros mukti jie nepasiekia, nors deda dideles pastangas ją pasiekti beasmenio žinojimo kultivavimu.