Kaip sekasi su motyvacija, žinant ir jaučiant, kad tai nėra gyvenimo pagrindas? Man asmeniškai - tai yra didelis prieštaravimas. Kai materialūs troškimai nėra labai sukilę, viskas kaip ir tvarkoje, galima mėgautis pareigom, atlikti savo dharmą ir tarsi viskas gerai. Problema, kai materialūs troškimai sukyla, kadangi juos įgyvendinti reikia daugybės pastangų ir laiko, kam vėlgi nėra visiškai motyvacijos, nes suvoki to beprasmybę. Kaip sekasi suderinti atsižadėjimą ir dalinį materialių troškimų patenkinimą?
Teoriškai viskas yra aišku - tai yra natūralus tobulėjimo etapas, reikia laikytis principų, raminti protą, medituoti ir atrasti savo pašaukimą. Bet kaip tai sekasi įgyvendinti? Mane kartais kaip apsėstą persekioja kažkoks jausmas, kad veikti bet ką, kas daugiau nei būtinų būtiniausia yra nepriimtina. Atėjęs pas žmogų su kažkokiu materialiu klausimu, jaučiuos kaip ufonautas, tarsi visi jaustų tą pačią beprasmybę, ką ir aš jaučiu. Juk kiti vedini norų visi lekia, skuba, kažką daro, perdaro ir taip be galo be krašto. Taip išeina, kad nepritampi nei tada, kai sąmonė aukštesnė, nei tada kai troškimai sukilę, nes jų įgyvendinimui taip pat negali atsiduoti.
Blogiausia, kad potraukis meditacijai/kontempliacijai irgi nebūna pakankamas tada, kai sukyla norai. Jaučiu, kad tiesiog reikia perlaužti, perlipti per save, bet gal kas nors turi pasidalinti savo patirtimi