Taip, Kazimierai, labai teisingai ir gražiai sudėliojote viską... Visur yra maži niuansėliai, kurie rodo, kiek žmogus realizavęs. Jūs tai realizavęs, aš apie tai irgi esu nemažai mąstęs, mane tai, kaip sako Donatas, tampo
"Tampyti" turėtų daugelį, kurie tikrai nori grįžti į dživos lygmenį ir kurie tikrai suvokia, koks tai sudėtingas kelias. Čia yra menas mokėti atsipalaiduoti, nebūti perfekcionistu ir tuo pačiu nemažinti dvasinės praktikos tempų. Šitos problemos sprendimas savaime reikalauja didelio ryšio su Dievu...
) tokiu būdu ir esam "baladojami" per galvas ir tempiami link Dievo.
Ir ką mes galime padaryti? Majos patys neįveiksim... Kaip ir minėjom, reikia tiesiog kuo daugiau koncentruotis į vidų, kuo daugiau patirti materialių sunkumų, kuo daugiau meditacinių patirčių... Dievas padės, jei bus noras. Norai pildosi...
Kita vertus, vis tiek yra sunku koncentruotis taip į Dievą, giliai viduje suvokiant, kad jei norės - būsi majos suklaidintas kaip du kart du... Kokio lygio realizacija turi būti, kad bent jau Žemėj būtum tikras, jog tavęs niekas nenutrauks nuo Dievo. Užtai mėgstu būsenas po sunkumų, kai ta materija atrodo tokia menkavertė, realizacija būna tokia šviežia ir tvirta, kad sąmonė iškart rimsta, nes tiesiog nebelieka absoliučiai jokio potraukio absoliučiai jokiai materijai. Kad ir kaip gaila, tai dažniausiai trunka tik kelias valandas, kol vėl pradedi jausti bekylančią iliuziją, netikrą ego, ir visas kitas nesąmones...