Žinau, kad tai labai jautri tema, bet šis klausimas man įdomus jau seniai.
Citata iš Bhagavad gitos
"Religija be filosofijos — tik sentimentai, o kartais ir fanatizmas, o filosofija be religijos — tik spekuliatyvūs samprotavimai"
Atrodo, viskas aišku, bet kyla klausimas, kodėl filosofijos beveik nėra pačioje Bhagavad gita, ar Šrimad Bhagavatam? Negana to, nepabijosiu to žodžio, šie šventraščiai yra ganėtinai fanatiški. Daug kategoriškų pasisakymų, daug menkinimo tiems, kurie dar neatsidavę bhakti jogai. Neišvengiama tikrai kategoriškų epitetų.
Kai pirmą kartą paėmiau į rankas Šrilos Prabhupados "Bhagavad-gitą, kokia ji yra", man ji pasirodė sunkiai įkandama. Negalėjau suprasti apie ką kalbama. Terminai, tokie kaip Brahmanas, ir pan.
Tada man buvo gal 19 metų, grįžau naktį iš kaimo šokių, ir pasiėmiau paskaityti. Dar užkliuvo ant viršelio "Jo Dieviškoji Malonė", galvojau, "kas gi taip gali vadinti, tikriausiai čia sekta". Žodžiu, buvo neįprastų, nesuprantamų dalykų.
Bet susidomėjimas, matyt, nuo to nedingo.
Namuose buvo dar viena Šrilos Prabhupados knyga "Savęs Pažinimo Mokslas". Pradėjau ją skaityti, ir ji buvo lengviau suprantama, radau bendrumą tarp savo minčių ir to, ką Šrila Prabhupada kalba apie materialistinę visuomenę. Toliau skaitant, mane ta knyga sužavėjo. O po to ir Bhagavad-gita lengviau skaitėsi.
Apskritai, tokio įspūdžio, kad ten kažkas menkinamas, neturėjau, iš tų pirmų skaitymų. Neprisimenu, kad būtų kas nors "kabinę" blogąja prasme. Tik visada svarsčiau ar tai tiesa ar ne, neturėjau tikėjimo Krišna, labiau tikėjau abstrakčiu beasmeniu Dievu. Taip ir skaičiau, kur Šrila Prabhupada kalba apie Krišną, atsidavimą Krišnai, galvodavau, "čia tikėjimas, o kaip yra iš tikrųjų?".
Iš tikro, Bhagavad-gita net glumindavo, ir kažkiek tebeglumina savo filosofiškumu ir sistematiškumu. Jeigu palygintume su krikščionių Evangelijomis, Evangelijos yra pasakojimas, kur yra šiek tiek mokymo, daug veiksmo. O Bhagavad-gita nuo pradžių iki galo yra grynai mokymas, filosofinėmis kategorijomis.
Bet mano tikėjimas Bhagavad-gita labai sustiprėjo po to, kai po kelių metų nuo pirmų skaitymų, vieną naktį vidujai atsidaviau Dievui į rankas ir labai be žodžių meldžiau, kad leistų suvokti, kur tikras kelias, kuriuo keliu man pasukti, ar krikščionybės ar Krišnos sąmonės. Kažkoks nušviečiantis momentas tada įvyko, dėl kurio pradėjau tikėti Krišnos sąmone ir Bhagavad-gita. (Tuo pat metu ir krikščionybę laikau tiesa, bet mano kelias, kuriuo mane nukreipė Dievas, yra Krišnos sąmonė.)
Na, pagalvojus, galbūt ir būdavo momentų, kurie jautėsi kaip aštrūs. Pvz. kur Krišna Jam neatsiduodančius išvadina kvailiais, nenaudėliais, žemiausiais iš žmonių ir pan. (bet čia reikia suprasti, Krišna tai Krišna ir visos Jo inkarnacijos, todėl jeigu žmonės atsiduoda kuriai nors Dievo inkarnacijai, tai jie nėra supeikiami, tai nėra fanatizmas: "atsiduok Krišnai arba tu blogietis"
). Arba tas skyrius apie demoniškas savybes ir demonų mąstyseną. Pats žodis "demonai" atrodė labai stiprus.
Žodžiu, radikalumo, aštrių žodžių, iš tiesų yra. Neseniai tokį įdomų Krišnos apibūdinimą perskaičiau, vieno dvasinio mokytojo (Šrilos Bhaktirakšakos Šridharos Maharadžo) knygoje: "Krišnos temperamentas yra kaip radikalo".
Yra kitų Krišnos inkarnacijų, kurios daugiau ar mažiau užimtos kokia nors oficialia veikla, šiame majos pasaulyje arba Vaikunthoje. Tačiau Krišna nėra pririštas prie jokios pareigos. Jis visados laisvas, visados mėgaujasi laisve. Jis neturi apibrėžto tikslo, Savo meilia valia Jis juda šen ir ten. Jis labai laisvas, o jo temperamentas kaip radikalo. Jo meili valia laisvai žaidžia, ir gali dovanoti viską ir bet ką, jeigu yra nors kiek patenkinta ir to nori.
Iš tikro, tai Šrilos Prabhupados komentaruose labai daug filosofijos, beveik išvien filosofija, bet ta filosofija yra bhakti filosofija. Jos išvada yra bhakti, kad visi turi užsiimti bhakti, tarnyste Dievui.
Jeigu vietomis kažkas yra supeikiama, kritikuojama, tai galima suprasti ir "pateisinti" per tą perspektyvą, kad jeigu bhakti yra amžinoji gyvų būtybių prigimtis ir tikros laimės šaltinis, tada aštrūs žodžiai kurie nukerta prisirišimus ir "verčia" priimti bhakti kelią, yra didelė pagalba. Taip sakant, paklydusių Dievo vaikų sugražinimas atgal į Dievo namus, kur nėra tų kančių, kurios patiriamos atsiskyrus nuo Dievo.
Manęs tas radikalumas kažkodėl nekabina, aš netgi daugiau vienoje "bangoje" su juo būnu. Jis mane užkrečia.
Bet čia vieną momentą norėčiau prisiminti. Kai po kelių metų knygų skaitymo, ir po to, kai pradėjau bendrauti su vaišnavais gyvai, ir atsirado didesnis tikėjimas, ir tada išvažiavau į Angliją, į mūsų dvasinio mokytojo šventyklą, vienas brahmačaris kaip tik tomis pirmomis mano dienomis šventykloje iš jos išvažinėjo. Ir jis atsisveikindamas visus apkabino, ir man pasakė: "Prisimink, kad mūsų dvasinis mokytojas mus veda šiuo keliu ne prievarta, bet meile ir gerumu (not by force, but by love and affection)".
Taigi, Krišnos sąmonėje taip jau yra, yra aštrių žodžių, yra pasmerkimo nuodėmės atžvilgiu, smerkiamas užstagnavimas karmoje (darbuose) ar gjanoje (pažinime), bet yra ir Dievo grožis, meilė, gerumas.
Beje, tiek Biblijoje (daugiau ST), tiek krikščionių šventųjų raštuose, randu to paties. tik ten daugiausiai peikiama nuodėmė, ir bjaurimasi ja. Na ir fariziejai smarkiai kritikuojami, kurie buvo religingi, bet jiems trūko tikėjimo ir bhakti.
Dar galvoju, kad Šrimad Bhagavatam komentarai yra skirti jau tikintiems, mokiniams, todėl juose daugiau griežtumo ir bekompromisinio atskyrimo - kur bhakti, kur ne bhakti. Bet dar vienas dalykas, kad Šrilos Prabhupados komentarai visada duoda harmoningų apibendrinimų, sutaiko požiūrius. Pvz. Šrila Prabhupada visada griežtai neigia beasmenes koncepcijas (majavadą), tačiau kartais duoda tokį sutaikantį plačiausią požiūrį, kad visgi, Dievas yra ir asmeniškas, ir beasmenis, todėl prieštaravimo tarp šių aspektų nėra, ir kad beasmenės praktikos yra tam tikra dvasinės evoliucijos stadija kai kuriems.