Bg 17.1 — Arjuna paklausė: O Kṛṣṇa, kokia padėtis tų, kurie nesilaiko šventraščių principų, o garbina pagal savo įsivaizdavimą? Dorybė, aistra ar neišmanymas juos veikia?
KOMENTARAS: Ketvirto skyriaus trisdešimt devintame posme sakoma, kad žmogus, ištikimas kokiam nors garbinimo būdui, palengva įgyja žinojimą ir pasiekia visišką ramybę ir gerovę. Šešioliktame skyriuje padaryta išvada, kad nesilaikantis šventraščių nurodomų principų yra asura, demonas, o kas griežtai jų laikosi – deva, arba pusdievis. O kokia padėtis to, kuris su tikėjimu laikosi taisyklių, apie kurias šventraščiai neužsimena? Dabar Kṛṣṇa išsklaidys šią Arjunos abejonę. Kas – dorybė, aistra ar neišmanymas lemia garbinimą tų, kurie patys susikuria Dievą, išsirinkę kokį žmogų ir sutelkę į jį savo tikėjimą? Ar tokie žmonės priartėja prie tobulybės? Ar gali jie ugdyti tikrąjį žinojimą ir pakilti į aukščiausią tobulumo pakopą? Ar sėkmingos pastangos tų, kurie nesilaiko šventraščių taisyklių, tačiau kažkuo tiki ir garbina dievus, pusdievius bei žmones? Apie visa tai Arjuna klausia Kṛṣṇos.
Bg 17.2 — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pagal tai, kokią prigimtį įkūnyta siela gavo iš gamtos guṇų, jos tikėjimas gali būti trejopas: dorybės, aistros ar neišmanymo. Išgirski dabar apie tai.
KOMENTARAS: Susipažinusius su šventraščių taisyklėmis, tačiau iš tingumo ar ištižimo jų nevykdančius veikia materialios gamtos guṇos. Jiems būdingas prigimties savybes nulemia ankstesnė veikla, atlikta pagal dorybės, aistros ar neišmanymo guṇą. Gyvoji esybė yra amžinai susijusi su skirtingomis gamtos guṇomis. Kadangi gyvoji esybė kontaktuoja su materialia gamta, priklausomai nuo jos sąsajų su materialiomis guṇomis, susiformuoja tam tikra mąstysena. Tačiau jei žmogus bendrauja su bona fide dvasiniu mokytoju ir gyvena vadovaudamasis jo bei šventraščių nurodymais, jo prigimties savybės gali kisti. Palengva jo būklė pakinta, ir iš neišmanymo arba iš aistros jis pakyla į dorybę. Taigi aklas tikėjimas, kurį sąlygoja tam tikra gamtos guṇa, negali padėti žmogui pasiekti tobulumo būvio. Reikia nuodugniai išnagrinėti dalyko esmę, pasitelkus intelektą ir bendraujant su bona fide dvasiniu mokytoju. Šitaip galime pakeisti savo padėtį ir pakilti į aukštesnę gamtos guṇą.
Bg 17.3 — O Bharatos sūnau, vienoks ar kitoks tikėjimas priklauso nuo to, kaip gyvąją būtybę veikia gamtos guṇos. Sakoma, kad gyvoji būtybė išpažįsta tokį tikėjimą, kokios guṇos ją veikia.
KOMENTARAS: Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, išpažįsta vienokį ar kitokį tikėjimą. O jo prigimties savybės nulemia tikėjimo priklausymą dorybės, aistros, ar neišmanymo guṇai. Taigi nuo tikėjimo priklauso ratas žmonių, su kuriais jis bendrauja. Iš tiesų, kiekviena gyvoji būtybė, kaip nurodoma penkioliktame skyriuje, pagal kilmę yra fragmentinė neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Todėl pradinėje būklėje ji yra transcendentali visoms materialios gamtos guṇoms. Tačiau kai gyvoji esybė užmiršta apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ji kontaktuoja su materialia gamta ir pradeda gyventi sąlygotą gyvenimą. Dėl ryšių su įvairiais materialios gamtos aspektais ji pati nulemia savo padėtį. Iš to kilusi būtis ir netikras tikėjimas yra visiškai materialūs. Nors gyvoji būtybė gali būti paveikta tam tikro įspūdžio ar būties sampratos, savo pirminiame būvyje ji – nirguṇa, transcendentali. Taigi, siekdami atkurti savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Viešpačiu, turime apsivalyti nuo materijos nešvarybių. Vienintelis kelias atgal pas Dievą, kuriuo galima nieko nebijant eiti – Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonės kelias garantuoja, jog tobulumo būvis bus pasiektas. Jei žmogus nestoja į dvasinės savivokos kelią, jį, be jokios abejonės, valdys gamtos guṇos.
Labai reikšmingas posmo žodis śraddhā, arba „tikėjimas“. Śraddhos, tikėjimo, pirminis šaltinis – dorybės guṇa. Galima tikėti pusdievį, kokį nors išsigalvotą Dievą ar savo proto kūrinį. Manoma, kad tvirtas tikėjimas skatina dorybės guṇos veiklą. Tačiau materijos sąlygotame gyvenime joks darbas negali būti visiškai tyras, jis visada turi kitų guṇų priemaišų, nėra gryna dorybė. Grynoji dorybė – transcendentali. Pasiekus grynos dorybės būvį suvokiama tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis. Kol tikėjimas nėra grynos dorybės, jį gali suteršti bet kuri materialios gamtos guṇa. Nešvarios materialios gamtos guṇos paliečia ir širdį, todėl kokia širdis, koks jos ryšys su tam tikra gamtos guṇa, toks ir tikėjimas. Doros širdies žmogaus tikėjimą sąlygoja dorybės guṇa, o kai širdį užvaldo aistros guṇa, tikėjimas irgi yra įtakojamas aistros guṇos. Jei širdis apimta tamsos, iliuzijos, tai ir tikėjimą teršia tamsa ir iliuzija. Taigi pasaulyje mes susiduriame su skirtingais tikėjimais, įvairiausiomis religinėmis srovėmis, kurios atitinka tam tikros rūšies tikėjimą. Tikrąjį religinio tikėjimo pagrindą sudaro gryna dorybė, tačiau mūsų širdys netyros, todėl ir sutinkame įvairiausių tipų religinius principus. O tikėjimo įvairovė nulemia įvairius garbinimo būdus.
Bg 17.4 — Žmonės, kurie yra dorybės guṇos, garbina pusdievius, tie, kurie yra aistros guṇos – demonus, o paveiktieji neišmanymo guṇos garbina vaiduoklius bei dvasias.
Bg 17.5–6 — Tie, kurie atlieka šventraščių nerekomenduojamą rūsčią askezę ir visa tai daro iš pasipūtimo bei egoizmo, skatinami geismo bei potraukių, kurie yra kvailiai ir kankina kūną, sudarytą iš materijos pradmenų, o taip pat ir Supersielą jame, tie yra demonai.
Bg 17.7 — Valgis, kurį išsirenka žmogus – net ir tas yra trijų rūšių ir atitinka tris materialios gamtos guṇas. Tą patį galima pasakyti ir apie aukų atnašavimą, askezes bei labdarą. Dabar paklausyk, kuo jie skiriasi.
Bg 17.8 — Valgis, patinkantis tiems, kurie yra dorybės guṇos, ilgina gyvenimą, apvalo būtį ir suteikia jėgų, sveikatos, laimės bei pasitenkinimo. Toks maistas – sultingas, riebus, sveikas ir mielas širdžiai.
Bg 17.9 — Pernelyg kartus, rūgštus, sūrus, aštrus, pikantiškas, sausas bei deginantis valgis patinka tiems, kurie yra aistros guṇos. Šitoks maistas sukelia kančias, sielvartą ir ligas.
Bg 17.10 — Valgis, paruoštas anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant, beskonis, sugedęs ir dvokiantis, susidedantis iš kitų valgyto maisto likučių bei neliečiamų dalykų, patinka tiems, kurie yra tamsos guṇos.
Bg 17.11 — Iš aukų – tos, kurios atnašaujamos vadovaujantis šventraščių nurodymais, iš pareigos ir netrokštant jokio atpildo, yra dorybės guṇos.
Bg 17.12 — Tačiau žinoki, o geriausias iš Bhāratų – aukos, atnašaujamos laukiant materialios naudos arba paskatintos išdidumo, priklauso aistros guṇai.
Bg 17.13 — O bet kokia auka, kurią atnašaujant nesilaikoma šventraščių nurodymų, nedalijamas prasādam [dvasinis maistas], negiedami Vedų himnai ir neatlyginama šventikams, ir kuri atnašaujama be tikėjimo – yra neišmanymo guṇos.
Bg 17.14 — Kūno askezė – tai Aukščiausiojo Viešpaties, brahmanų, dvasinio mokytojo, vyresniųjų, pavyzdžiui, tėvo bei motinos, gerbimas, švara, paprastumas, celibatas ir prievartos nenaudojimas.
Bg 17.15 — Kalbos askezė pasireiškia tuo, kad sakomi teisingi, malonūs, palankūs, kitų netrikdantys žodžiai ir reguliariai cituojami Vedų raštai.
Bg 17.16 — O pasitenkinimas, paprastumas, rimtis, savitvarda ir savo būties apvalymas yra proto askezė.
Bg 17.17 — Ši trijų rūšių askezė, kurią su transcendentiniu tikėjimu atlieka žmonės, nelaukiantys materialios naudos, o siekiantys patenkinti Aukščiausiąjį – vadinasi dorybės guṇos askezė.
Bg 17.18 — Askezė, atliekama iš puikybės, siekiant išsikovoti pagarbą, šlovę ir garbinimą, sakoma, yra aistros guṇos. Ji nėra nei pastovi, nei ilgalaikė.
Bg 17.19 — Askezė, atliekama iš kvailumo, kankinant save ar norint sunaikinti kitus ar jiems pakenkti, sakoma yra neišmanymo guṇos.
Bg 17.20 — Labdara, teikiama iš pareigos, nelaukiant atlygio, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje bei jos vertam žmogui, yra dorybės guṇos.
Bg 17.21 — Tuo tarpu labdara, teikiama tikintis atlygio ar trokštant jos rezultatų sau, o taip pat jei ji atliekama nenoromis, yra aistros guṇos.
Bg 17.22 — O labdara, suteikta nešvarioje vietoje, netinkamu laiku, nevertoms asmenybėms ar atsainiai ir be pagarbos, yra neišmanymo guṇos.
Bg 17.23 — Nuo tada, kai sukurtas pasaulis, Aukščiausiajai Absoliučiai Tiesai pažymėti vartojami trys žodžiai – oṁ tat sat. Šiais trimis simboliniais įvaizdžiais naudojosi brahmanai, kai giedodavo Vedų himnus ir atnašaudavo aukas Aukščiausiojo patenkinimui.
Bg 17.24 — Todėl transcendentalistai, pagal šventraščių nurodymus atnašaudami aukas, teikdami labdarą bei atlikdami askezę, šią veiklą visada pradeda skiemeniu „oṁ“, kad pasiektų Aukščiausiąjį.
Bg 17.25 — Įvairių rūšių aukas, askezes ir labdarą reikia atlikti netrokštant jų vaisių sau ir su žodžiu „tat“. Šių transcendentinių veiksmų tikslas – išsivaduoti iš materijos pančių.
Bg 17.26–27 — Absoliuti Tiesa yra atsidavimo aukos tikslas ir žymima žodžiu „sat“. Atnašaujantis šią auką irgi vadinasi „sat“, kaip ir visi aukojimo, askezės ir labdaros darbai, kurie atitinka absoliučią prigimtį ir yra skirti Aukščiausiajam Asmeniui patenkinti, o Pṛthos sūnau.
Bg 17.28 — O Pṛthos sūnau, bet kokia auka, labdara ar askezė, atlikta netikint Aukščiausiąjį, yra laikina ir vadinasi „asat“. Tokia veikla niekam tikus, iš jos nebus naudos nei šį, nei kitą gyvenimą.
Dabar neturiu laiko, vėliau dar kažką parašysiu.