Na, dėl vieno Donato aiškinimo norėčiau paklausti:
Reiškia, jis sako kad žmogaus kunas sudarytas iš lasteliu ir kiekviena lastelė tai ne tik materija, o dživos materialus kunas.
O tai kur mano kaip sielos materialus kunas? Negi sudarytas iš tu sielu kurios turi lastelės kūnus?
Kalbu dabar ne apie bakterijas kurios randasi žarnyne, pavyzdžiui, o būten apie kuno lasteles.
Kažkur Bhagavat Gitoje yra parašyta kad siela jaučia tik jei duota konkretu materialu kuną ir kas dedasi kitu dživu materialiose kūnose, ji negali jausti.
Labai geras klausimas, Kazimierai.
Galbūt Olis teisus, kad reikėtų pasitikslinti sąvokas, bet iš principo Vedos kalba apie dživas. Be to, jeigu jau kiekviena dživa gyvena atskiroje ląstelėje, tai ji turi ir savo sielą siaurąja prasme (energetinį kūną). Aišku, vėlgi klausimas, koks galėtų būti ląstelės energetinis kūnas ir ar jis iš principo galėtų būti lyginimas su žmogaus. Darau prielaidą, kad ląstelėje gyvenantį dživa turi pakankamai siaurą sąmonę, todėl jos ir energetinis kūnas bus labai labai primityvus. Manau, kad dživos, gyvenančios ląstelėse yra miego būsenos, jų sąmonė labai suspausta ir jos tiesiog pereidinėja evoliucijos etapus.
Kas liečia dėl kitų dživų jautimo, tai mes jaučiam savo kūną kaip visumą, atskiras ląsteles ne visada jaučiam. Kai kurie vidiniai organai neturi skausmo receptorių, todėl apie problemą/ligą galima ir nieko neįtarti. Be to, milijonai ląstelių kasdien miršta mūsų kūne ir mes taip pat to nejaučiam. Taigi ląstelės yra kaip ir atskiros, tiesiog jos ir jų jungtiniai dariniai (audiniai) sudaro organus, kurie ir tarnauja bendram organizmui. Mes iš dalies pradedam jausti ryšį ląstelėm, kai jų visuma (organizmas) pradeda nebeatlikti funkcijų taip, kaip jam priklauso.
Manau, tiesos kryptis turėtų būti tokia