• 1
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10
  • 11
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

02 Spa 2018, 14:06

Dėkui, Aidai, nežinojau šito termino, nors esu nemažai apie tai mąstęs. 

"In the broadest sense, everyone is in prelest: everyone has some wrong thoughts and views, everyone does not fully understand the meaning of life" 
[color=#222222][font=sans-serif]Taigi kiekvienas esame preleste (nežinau, kaip sulietuvinti) arba dvasinėje iliuzijoje, nes esame sąlygoti ir negalime matyti realybės tokia, kokia ji yra iš tiesų.  [/font][/color]Būtent šitą momentą aš esu daug analizavęs bei stebėjęs įvairiuose lektoriuose ir savyje. Dalykas tas, kad intelektu galima suvokti nepakankamą savo nuolankumą, bet nuo jo išsigydyti vien tik intelektu yra labai sunku. 

Turbūt galima sakyti, kad išsigydyti pilnai nuo šios ligos reiškia pasiekti išsivadavimą. 
 
0lis
Pranešimai: 237
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Religija ir filosofija

02 Spa 2018, 16:58

Aš tai net neabejoju kad didžiąją laiko dalį ir praleidžiu šioje būsenoje. Ar yra esminis skirtumas tarp prelest'o ir ego filtro?
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

02 Spa 2018, 17:38

Kaip suprantu, apie prelestą galima kalbėti iš siauro ir platesnio požiūrio. Pastaruoju atveju, galima sakyti, kad sergame visi, kadangi veikiami gunų ir netikro ego nesugebam matyti realybės tokios, kokia ji yra. 

Siaurąja prasme prelestas yra tada, kai dvasinėj praktikoj išlenda tam tikra yda, ir ji labiausiai veikia mūsų sąmonę. Pavyzdžiui, galbūt turėdami tikrai neeilinių meditacinių patirčių, pasididžiuojame ir būtent ši yda nubraukia didelę dalį mūsų pažangos, kadangi ji absoliučiai iškreipia mūsų suvokimą ne tik apie tas pačias meditatyvines patirtis, bet ir apskritai apie realybę. 

Labai įdomu tai, kad aš kaip tik apie tai ir norėjau pakalbėt, pasidalindamas savo realizacijom, bet kažkaip nutariau per daug nesiplėtot, o Aidas kaip tik paminėjo šitą momentą :)) Tik nesu tikras, kokia buvo to priežastis. Greičiausiai Aidas norėjo įspėti apie tai, kad nereik pasididžiuot net tuo pačiu nuolankumu ir nepult į prelestą. Nes netikiu, kad perskaitė mano mintis tarp eilučių :)) kaip visada - labai įdomūs sutapimai. 

Ačiū visiems dalyvaujantiems forume :)
 
0lis
Pranešimai: 237
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Religija ir filosofija

02 Spa 2018, 18:11

Dabar pradedu pagauti mintį. Pvz, sunkiai laužiant ledus meditacijoj, spjaunu ir nyru į SS. Tuom dažniausiai viskas ir baigiasi. Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj ;)
 
0lis
Pranešimai: 237
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Religija ir filosofija

11 Spa 2018, 22:46

Ne kartą galvoje sukosi mintys apie dvasinio kelio perspektyvą, jo bruožus, sudėtingumą. T.y. minėtų dalykų suvokimo/įsivaizdavimo skirtumus tarp , galima sakyti, bendraminčių.
Paimsiu pvz. Man gali atrodyti kad Samsaros ratui uždaryti dar priešaky labai ilgas kelias - 10-20 gimimų. Labiau pažengusiam gali atrodyti kad man beliko tik 1000 o jam 100 koks teliko. Na čia taip grubiai/nevykusiai sugalvojau, išreikšti kelio ilgio nusakymui... Kitur radau parašyta, kad kiekvienas protiškai brandus žmogus gali padaryti milžinišką šuolį sąmonėje ir jo gyvenimo pilnai užtenka keliui į išsivadavimą. Žodžiu, viskas realiatyvu. Vis mąstau apie tai, kaip iš tikro skirtingai mes viską suvokiame, nors kalbame apie tuos pačius dalykus. Ir dvasinė patirtis šioje vietoje iš tikro negali koreliuoti su objektyvumu kelio vingiams apibūdinti, nes nežinia kaip viskas gali pasisukti. O ir pats nušvitimas yra malonės aktas, nes nėra išorinės metodikos jam pasiekti . Ir jeigu pasaulis yra minčių išraiška. Tai kuo sudėtingesni įsivaizdavimai apie laukiančius iššūkius, tuo sunkesnis kelias laukia. Ši vieta man pati įdomiausia. Pasaulis toks - kokį mes įsivaizduojame. O Jėzus sakė: jeigu netapsite kaip maži vaikai, nepateksite į dangaus karalystę" Pradedančiojo protas, be įvaizdžių ir išankstinių nusistatymų. Tai gal mūsų dvasinė patirtis tėra klaidingo proto sudaryta iliuzija?
O dabar štai, radau iš dalies aprašyta apie mano dvejones: "Tiesa ta, kad kelias, kuriuo turite eiti, yra tas kelias, kurį susikūrėte per savo priimtas sąlygas. Priklausomai nuo to, kokias sąlygas susikūrėte ir kiek šių sąlygų priėmėte, kiekvienas iš jūsų turi kelią, kuriuo turite eiti. Tačiau čia slypi esminis raktas, kurį labai mažai žmonių suprato. Kelias, kuriuo turite eiti, kad užsitarnautumėte savo laisvę, NĖRA išorinių sąlygų, kurias esate priėmę, išpildymo kelias. Kelias yra paleisti šias sąlygas!!! Pamatyti, kad jos nėra tikros, kad jos yra iliuzijos, kad jos yra dualistinės iliuzijos, sukurtos žaltiško proto, puolusios sąmonės, sukurtos atskirties ir dualizmo sąmonės"
"Bet kodėl Jėzus sakė, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, negalėsite įžengti į karalystę? Ar maži vaikai turi sąlygų? Ne! Jie myli besąlygiškai. Ir jie priima meilę besąlygiškai. Jie neturi suaugusiojo proto ir intelekto įmantrumo net ir išgalvoti šias sąlygas. Tačiau jie greitai mokosi, stebėdami aplink juos esančius suaugusius, pradedant tėvais ir baigiant mokytojais, baigiant savo pamokslautojais bažnyčioje, kuomet jie greitai išmoksta, jog, norint gauti meilę ar dar ką nors, ko jiems reikia, jie privalo išpildyti tam tikras sąlygas"
Ankstesniame poste buvau užsiminęs, kuomet dažnai, išorinės sąlygos neturėtų būti palankios meditacijai, bet nutinka kitaip. O didelės pastangos, būna, nueina veltui. Jokiu būdu netaikau tai kaip taisyklės. Toks vaizdas kad egzistuoja visai kitokia samoningumo būsena, kurios aš nepažįstu. Ji apsireiškia tik kartais, ir tuomet lemia sėkmingą vidinį ėjimą: tam tikras įžvalgas, vidinį žinojimą, kai mažiausiai to tikiuosi. T.y. kai būnu naivus, vaiko prote...Su įgytomis intelektualiomis žiniomis ateina ne vidinė laisvė, o kažkokie papildomi barjerai ir netgi baimės. Kas visai nebūdinga panirus meditacijoj. O medituojant grežiantis į save gilių intelektualių žinių nereikia. Esam patys sau pakankami gręždamiesi į džyvą. Arba kaip sakė Jėzus: Dievo karalystė esa jumyse. Reziumuojant, ar ne per daug mes apsikrauname išorinėmis formomis, atliksiu tą, įveiksiu aną, pasieksiu tam tikrą tikslą/proveržį. Ir patys priekyje savęs grindžiame sau kelią taip be galo.
Norėčiau, kad suprastumėt ką turėjau galvoje :)
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

12 Spa 2018, 18:58

Puikiai, Oli, (nykštys į viršų) :)

dabar parašysiu tik trumpai, kai bus daugiau laiko, papildysiu.

Iš esmės viską puikiai aprašėt, pats esu apie tai daug pramąstęs, todėl, nors ir iš savo patirties taško, bet manau, kad galiu gerai suprasti šituos svarbius momentus. 

Mano atsakymas toks, kad geriausiu atveju, reikia suderinti žinias, intelektą ir tą vaikišką polėkį. Gali turėti daug žinių, gali daug medituoti, bet gali širdis būti kieta, o su mechanika toli nenueisi. Bhakti yra labai subtilus jausmas, kurio nesuvaidinsi ir jis atsiskleidžia daugiausiai tiems, kas būtent ir sugeba rasti balansą praktikoje. 

Mano atveju, pirmuosius metus aš ėjau per intelektą, o bet tačiau užėjo sunkesnė karma - teko įgauti nuolankumo :) Visus veda taip, kad galų gale įgautume tą balansą. Ar per gyenimą, ar per milijoną jų. :)
 
0lis
Pranešimai: 237
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Religija ir filosofija

13 Spa 2018, 08:09

Krišna taip pat nurodė skirtingus metodus jį pasiekti ir labai jau nuosekliai tai išaiškino. 
DVYLIKTAS SKYRIUS: Pasiaukojimo tarnystė

Bg 12.8 — Sutelk savo protą į Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir skirk Man savo intelektą. Taip tu visada gyvensi Manyje – tuo nereikia abejoti.
Bg 12.9 — Mano brangus Arjuna, o turtų laimėtojau, jeigu negali išlaikyti protą visad sutelktą į Mane, tuomet laikykis reguliuojamų bhakti-yogos principų. Šitaip išsiugdysi norą Mane pasiekti.
Bg 12.10 — Jei negali laikytis bhakti-yogos regulų, tai bent pasistenk dirbti Mano labui, nes Man dirbdamas pasieksi tobulumą.
Bg 12.11 — Tačiau jei tu nepajėgi dirbti Man su tokia sąmone, tada pasistenk veikti atsisakydamas visų savo darbo rezultatų ir atrask atsparą savyje.
Bg 12.12 — Jei ir to neįstengi, tai gilink žinojimą. Vis dėlto, meditacija – geriau negu pažinimas, o už meditaciją geriau – veiklos vaisių atsižadėjimas, nes jų atsižadėjus, pasiekiama proto ramybė.
P.S.
Pastebėjau kad BG labai glaustai sudarytas kūrinys. Ta prasme įmanoma atminti jos skyrius, kas vienur ar kitur rašoma. Kūrinys nėra didelis savo apimtimi. Belieka tik atsiversti ir pasitikslinti.  Iš kitos pusės tai begalo daug talpinantis savyje šedevras, viso gyvenimo vadovas. Iš pradžių gąsdino S.Prabhupados vertimo variantas, knygos apimtis (ačiū Aidui už šia dovaną). Teko  nusipirkti "BG vakariečio vadovas" Aišku, neprilygsta S.Prabhupados vertimui, bet puikus tandemas naudojant abi. Beje, mačiau knygyne S.Prabhupados  pocked edition versiją :)
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

13 Spa 2018, 09:43

Džiaugiuos, Oli, kad atrandate ir suprantate BG reikšmingumą. Turėjau tokią nuojautą, kad tai tikrai įvyks :) 

Suvokti šitos išminties tobulumą, tai realizuoti ne kiekvieno intelektas sugeba, kas apsunkina praktiką ,nes tada yra daugiau mechanikos, mažiau skonio. O blogesniu atveju, kai nėra ir valios mechanikai - tai ir praktika tampa lėta.  Bet kiekvienam yra paruoštas savas kelias. :)
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

13 Spa 2018, 16:08

Norėčiau pasidalint keliomis realizacijomis iš savo gyvenimo:

Pastaruoju metu kasdieninius rūpesčius ir problemas mokausi priimti kaip galimybę pasitarnauti ir tobulėti. Nors tai suteikia didesnį džiaugsmą, jaučiu, kad galutinai neužpildo, jei per daug susikoncentruoju į patį problemos sprendimą pagal savo planą. Žinoma, kartais kančia įveikia norą pasitarnauti, toks jau procesas. Bet kuo daugiau kontempliuoji dienos metu į Dievą ar bent jau rezultatus skyri Jam, tuo esi laimingesnis. 

Kad materija nepadarys mūsų laimingais - tą suprantu vis geriau ir geriau. Visur yra Dievas bei jo energija, be jos yra gili tuštuma. Mes kaip, jo dalys, natūraliai norime kontaktuoti su juo pačiu. Bet aš pagalvojau, ar galėtų egzistuoti toks pat pasaulis, kaip dabar, bet be Dievo. Tarkim, įvyko stebuklas, susikūrė viskas iš nieko :)) Neįsivaizduoju nieko daugiau, kaip užprogramuotus biorobotus, tai būtų absoliučiai kitas pasaulis. 

Aš labai mėgstu pakontempliuoti į Dievo energijas, jo aspektus ir šitos realybės fenomeną. Tai tarsi priartina prie visa ko esmės - pačio Dievo, nes kol kas nesugebu geriau sukontaktuoti. Kita vertus, negaliu pillnai suprasti, kodėl yra toks didelis potraukis Jam. Suprantu, kad čia paslaptingiausias dalykas, koks tik begali būti, bet jaučiu, kad tas potraukis yra iš kažkur giliau - tai ne tik smalsumas. 

Ir kuo daugiau ir giliau lendi, tuo jauti, kad šitas šaltinis yra , kaip ir rašoma, tiesiog neišsemiamas. Galima tikrąja to žodžio prasme amžinybę susitelkti į Dievą ir laimė tik didės. 

Rašydamas šitą postą kaip tik patyriau dar vieną realizaciją - savęs kaip Dievo tarno. Ne visai tai tinkamas žodis, tiesiog mūsų paskirtis yra duoti atgal Dievui tai, ką gauname iš jo :)
 
0lis
Pranešimai: 237
Užsiregistravo: 15 Rgp 2017, 08:04

Re: Religija ir filosofija

13 Spa 2018, 23:51

Kalbate apie artimus dalykus. Kaip supratau kasdieninėse problemose t.y. kančioje matote prasmę. Taip, kokia nauda kentėti be prasmės, tai geriau jau viską įprasminti :). Čia ir atsiranda Dievo aspektas, kaip mokytojo, paslėpusio klausimą problemoje, jau nekalbant apie atsakymą.
Atsiradęs noras kontaktuoti su Didžiaja Siela, tai tikriausia savęs prisiminimas. Pradžia savęs suvokimo. Kas iš tiesų Aš Esu? Ir kur tikrieji mano namai? Manau iš čia ir išauga tas begalinis potraukis Dievui. Iš begalinio ilgesio tikriems namams, kuriuose labai ilgai nebuvome. Ir niekas materialiame pasaulyje šio ilgesio nepakeis.Materija nepadarys mūsų laimingais ;) Nes ne jos namuose mes gimėme...
Ar nemanot, Viliau, kad biorobotų pasaulis iš tiesų egzistuoja? Pasaulis be Dievo. Daugybė žmonių ir šioje Žemėje laiko save biorobotais. Dievo aspektas visiškai jiems neegzistuoja. Galioja tik mechaniniai dėsniai. Jausmai, gėris ir blogis jų galvose tik evoliucionavimo produktas. Išlikimo klausimas. Būsiu "blogas" - neišliksiu. Nuo elgsenos matomas tiesioginis rezultatas. Suvokimo gylio, netiesioginių sąsajų tarp biomasės ir aplinkos nėra. Čia vėlgi įdomus atvejis išplaukia. Dievas visus myli besalygiškai. Savaime suprantama gerbia kiekvieno apsisprendimą. Jeigu individas nusprendžia atsiriboti nuo Jo, tai kas Dievui belieka? Gerbti jo laisvę, ir save tarsi ištrinti iš jo "samonės". Aišku, paliekant galimybę atsigrežti atgalios. Džyvos juk neišimsi. Karma-galimybė atminti. Per kurią, labai pasunkėjusią žmogus vis tik atsiklaupia, palūžta, susimąsto apie save. Gaunasi, kad Dievas bejėgis nusigręžti nuo žmogaus( savo dalelės). Žmogus, nepaisant to, kad laisvas nusigręžti nuo Dievo, vis tiek gyvena pagal jo įstatymus. Kitaip tariant mes gyvename vienas kitu. Esame vienas. Mūsų esmė-atminti save. Dievo rūpestis - neleisti mums užsimiršti. Jūs, Viliau tai parašėte " ...tiesiog mūsų paskirtis yra duoti atgal Dievui tai, ką gauname iš jo :) " Intelektu suvokti tai viena, tame gyventi visai kas kita.
Vilius rašė:
"Bet kuo daugiau kontempliuoji dienos metu į Dievą ar bent jau rezultatus skyri Jam, tuo esi laimingesnis"
Šioje vietoje aš neesu tiek pažengęs. Mūsų supratimas, matyt, skiriasi. Manau kad gyvenimas Žemėje, tai kančios kelias ir Dievas tuo pasirūpins. Toks jo žaidimas. Kas tai per Dievas, kad kančia jam pramoga? Kančia tai iliuzija, ji netikra. Tą giliau suvokiau tik šiandien, pjaudamas žolę :). Dievas žaidžia su mumis juokdamasis iš mūsų kvailumo susidarytų iliuzijų, šiame dualistiniame pasaulyje. Ir mes turime tas iliuzijas atpažinti, kad tai nėra tikra. Tik tiek. Paneigti tai ką patys sukūrėme, kas ne iš Dievo. Pyk iki mėlynumo, pavydėk iki pažaliavimo, alpk iš baimės... Visa tai mūsų iliuzijos. Nes visa tai nugalėjus, nėra apie ką kalbėti. Nelieka blogio ir gerio savokų. Nelieka nieko, tik Jis. Bet vėlgi, suvokti visa tai, dar nereiškia nuolat gyventi toje sąmonėje. Tai tik vektoriai link kur mums eiti. Kuo daugiau sąmoningumo žmoguje,tuo didesni iššūkiai jo laukia. Mums suvokiami kaip negandos. Patirti vis didesnį džiaugsmą mintijant apie Dievo aspektą "išsiblaivius" man tai labai aukštas lygmuo. Kuomet vidinis pasaulis išsiveržia išorėn. Ir patys žmogaus veiksmai byloja apie apie tvirčiausią sąjungą. Dabar savyje atrandu/ išskiriu du dalykus. Aistrą Dievui, kuomet sąmonė "apgirsta" nuo Jo žavesio. Ir gyvenimą Dievuje, kuomet reikia prisiimti atsakomybę ir elgtis pagal jo standartus. Du skirtingi dalykai, laimės jausmo čia kolkas atseikėta santūriai :)
 
Vartotojo avataras
Vilius
Pranešimai: 710
Užsiregistravo: 04 Lap 2016, 19:53

Re: Religija ir filosofija

14 Spa 2018, 08:52

Kalbate apie artimus dalykus. Kaip supratau kasdieninėse problemose t.y. kančioje matote prasmę. Taip, kokia nauda kentėti be prasmės, tai geriau jau viską įprasminti [img=15x17]http://forumas.bhaktijoga.lt/images/smilies/icon_e_smile.gif[/img]. Čia ir atsiranda Dievo aspektas, kaip mokytojo, paslėpusio klausimą problemoje, jau nekalbant apie atsakymą. 


Ir taip, ir ne. Grynai filosofiškai, jei gyvenimas - tai kančia, tai kodėl nepasitraukus iš jo iškart. Tame yra daugiau logikos ir racionalumo, nei gali pasirodyti iš pradžių. Žinoma, jei neegzistuotų Dievas. Būtent todėl gilesni netikintys žmonės dažnai serga depresija ir traukiasi iš gyvenimo. Kalbant apie pačią kančios priėmimą, tai čia taip pat labai subtilus momentas, neatsiejamas su bendru tavo santykiu su Dievu. Galima racionaliai suvokti, kad tau reikia valytis, o galima tame įžvelgti ir dar daugiau. :)

Ar nemanot, Viliau, kad biorobotų pasaulis iš tiesų egzistuoja? Pasaulis be Dievo. Daugybė žmonių ir šioje Žemėje laiko save biorobotais.

Iš dalies, bet iš tikrųjų net tokie žmonės pilnai gyvena iš Dievo energijų. Aš tiesiog intelektualiai bandžiau suvokti teorinį variantą, kaip atrodytų šitą realybė šimtaprocentiškai tik grubia forma. Šiaip labai gerai aprašėte vėliau viską, Oli, ir manau šitoje vietoje tikrai daugiau mažiau supratome vienas kitą :)

Bet kuo daugiau kontempliuoji dienos metu į Dievą ar bent jau rezultatus skyri Jam, tuo esi laimingesnis" Šioje vietoje aš neesu tiek pažengęs


Dabar savyje atrandu/ išskiriu du dalykus. Aistrą Dievui, kuomet sąmonė "apgirsta" nuo Jo žavesio. Ir gyvenimą Dievuje, kuomet reikia prisiimti atsakomybę ir elgtis pagal jo standartus. Du skirtingi dalykai, laimės jausmo čia kolkas atseikėta santūriai 

Sunku pasakyt, kas čia daugiau pažengęs. Jei sugebat patirti daug džiaugsmo mąstant apie Dievą, tai didelio skirtumo tarp mūsų nėra. Tik kaip ir minėjau, manau, Jūs daugiau per širdį tą meilę pajaučiat. Man kartais irgi taip pasireiškia malonė, bet daugiau per/po meditacijos. Kontempliuoju aš daugiau per viršutines čakras, jeigu taip galima pasakyti :) O vat tas džiaugsmas pasitarnaujant pas mane atsirado vos keli mėnesiai, gal kokius 4-5 metus tame buvo daugiausiai tik kančios. Čia irgi labai subtilus virsmas, kurio priežasties aš pats tiksliai nežinau. :)
  • 1
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10
  • 11

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 3 ir 0 svečių